Socialinio darbo raida Lietuvoje: apžvalga, tendencijos ir iššūkiai

Prieš kelerius metus Lietuvos pilietis, politikas ar net specialistas, išgirdęs žodžių derinius „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ sureaguodavo neišmanančiai ar net negatyviai. Tačiau neprabėgus nė dešimtmečiui, sąvokos „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ tapo įprastomis. Vis dar kyla klausimų: kas tas socialinis darbas? Ką veikia socialiniai darbuotojai? Tai mokslas ar menas?

Šio straipsnio tikslas - apžvelgti svarbesnius socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektus. Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas ir pagrindiniai socialinio darbo komponentai.

Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos ir socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis. Po to ieškoma atsakymų į tokius klausimus: kaip visą apžvelgtą aibę įvykių ir spartų kismą vertinti? Kokio masto socialinio darbo plėtra Lietuvoje jau įvyko? Kur judama? Kaip rasti kuo objektyvesnį socialinio darbo būklės Lietuvoje įvertinimo kriterijų?

Socialinis darbas Lietuvoje

Socialinio darbo samprata ir apibrėžimas

Pirmiausia pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas. Aptariamos problemos, kurios trukdo pateikti bendrą socialinio darbo kaip mokslo apibrėžimą. Tai bendros socialinio darbo teorijos nebuvimas ir socialinio darbo multifunkcionalumas.

Taip pat skaitykite: Įstatymo 14 straipsnis

Socialinio darbo profesijos tapsmas ir kismas Lietuvoje

Toliau aptariamas socialinio darbo profesijos tapsmas ir kismas, išskiriant atsiradimo aplinkybes ir sąlygas bei pristatant profesijos raidą ir kismą Lietuvoje. Socialinio darbo atsiradimo aplinkybėmis yra įvardinamos gyvūnų pseudoaltruistinė elgsena ir tikroji hominidų altruistinė elgsena.

Kalbant apie socialinio darbo raidą Lietuvoje išskiriami aštuoni etapai:

1. LDK ir unija su Lenkija,
2. Carinės okupacijos laikotarpis,
3. Tarpukario nepriklausomybė,
4. Tarybinis socialinio aprūpinimo modelis,
5. Socialinio darbo sąvokos formalus priėmimas,
6. Socialinio darbo profesionalizacija,
7. Profesionalus socialinis darbas,
8. Socialinė eurointegracija.

Socialinio darbo aplinkybės

Socialinė drama vyksta ne tuščioje erdvėje, o kupinoje visokių veiksnių aplinkoje - tam tikromis aplinkybėmis. Aptariamos šios socialinio darbo aplinkybės:

• Socioekonominė situacija, kuri tuo pačiu metu yra pagrindinis problemų šaltinis ir kartu teikia išteklius sėkmingam socialiniam darbui.
• Teisinis pagrindas.
• Tarptautinis kontekstas.
• Socialinių paslaugų teikėjai.

Socialinio darbo sritys

Socialinis darbas kaip akademinė disciplina ir tyrimų kryptis

Galiausiai aptariami socialinio darbo kaip akademinės disciplinos ir tyrimų krypties aspektai.

Taip pat skaitykite: Juozas Leonavičius

Socialinės pažinimo problemos ir socialinė epistemologija

Socialinės pažinimo problemos kyla dėl socialinio konteksto (politinių, ekonominių, demografinių, kultūrinių ir kitų) veiksnių poveikio individualaus ir kolektyvinio pažinimo problemoms. Jas tiria kasdienio ir mokslinio žinojimo sociologija, institucinė mokslo sociologija, mokslo filosofija, socialinė epistemologija.

Daug šių krypčių tyrimų susiję su vadinamojo stambiojo mokslo (terminą 1963 sukūrė Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo istorikas D. J. S. Price’as) atsiradimu ir mokslo institucijų stambėjimo poveikiu mokslinio pažinimo procesui. Stambusis mokslas - valstybės finansuojamos didelės mokslo organizacijos ir susivienijimai, kuriems būdinga spartus ir pažangus augimas, tyrimų ir eksperimentų kolektyvinis pobūdis, glaudūs ryšiai su karo ir pramonės organizacijomis.

Šiam mokslui priešingas vadinamasis smulkusis mokslas, kuris iki 20 a. gyvavo Vakarų šalyse ir buvo plėtojamas pačių mokslininkų ir privačių rėmėjų lėšomis. Socialinė epistemologija kelia stambiojo mokslo valdymo, poveikio mokslininkų veiklai ir pažinimo kokybei problemas.

Tradicinis požiūris, suformuluotas M. Polanyi, teigia, kad mokslo organizacijai būdinga į laisvosios rinkos mechanizmus panašūs savireguliacijos principai, todėl bet koks mokslininkų veiklos centrinis autoritarinis valdymas sukeltų mokslo stagnaciją. Tačiau S. Fulleris kritikuoja šį požiūrį ir teigia, kad smulkiajam mokslui virstant stambiuoju turi keistis požiūris į mokslo institucijų valdymą.

Stambusis mokslas, kaip didelė sudėtinga organizacija, negali veikti taip, kaip nori patys mokslininkai, nes jų ir visuomenės interesai mokslo plėtros klausimais ne visada sutampa. S. Fullerio socialine epistemologija kelia šiuolaikinio stambiojo mokslo valdymo, mokslininkų ir visuomenės interesų derinimo, stambiojo mokslo autoriteto ir jo kuriamų žinių patikimumo problemas.

Taip pat skaitykite: 37 str. 3 d. - ką svarbu žinoti?

Klasikinė individualistinė epistemologija pakankamu pažinimo pagrindu laiko tik iš individualių šaltinių (proto, atminties, juslių) gautus duomenis, tai yra tik tuos, kuriuos gali gauti arba patikrinti pats pažinimo subjektas. Šiuolaikinis stambusis mokslas yra kolektyvinė veikla, kurioje bendradarbiauja dideli mokslininkų kolektyvai, pasikliaunantys vieni kitų atliktais eksperimentais ir jų rezultatais.

Pasitikėjimas mokslininkų gautais duomenimis, specialistų ir ekspertų nuomone yra būdinga ne tik šiuolaikiniam mokslui, bet ir kasdieniam žmogaus pažinimui ir mokymuisi. Socialiniai epistemologai kelia pasitikėjimo kitų liudijimais racionalumo, liudijimo, kaip pažinimo šaltinio, statuso klausimą. Socialinėje epistemologijoje svarbi pažintinės veiklos kolektyvinių mechanizmų (žiniasklaidos, mokslo, švietimo politikos, ekonomikos, mokslo institucijų organizacijos) episteminė kokybė.

J. S. Millis teigė, kad ten, kur egzistuoja žodžio ir diskusijos laisvė, yra daug mažiau galimybių suklysti ar būti nežinioje nei ten, kur šios laisvės nėra. Jis pabrėžė neigiamą diskusijos tildymo poveikį tiesos ieškojimui. K. R. Popperis teigė, kad mokslo žinių patikimumą lemia nuolatinės bendros mokslininkų pastangos kritiškai tikrinti mokslo teiginius ir viešai apie juos diskutuoti.

Priešingą šiai kriticizmo tradicijai poziciją išreiškia vadinamoji veristinė (tiesos) socialinė epistemologija, kurios pradininkas A. I. Goldmanas teigia, kad galimybė kritikuoti ir reikšti visus įmanomus požiūrius negarantuoja tiesos pažinimo. Jei tiesa suprantama kaip teiginio ir fakto atitikimas, jos pažinimui palankesnė yra tokia socialinė tvarka, kai reikšti savo požiūrį gali ne kiekvienas norintis, o tik tam tikrus kriterijus atitinkantys asmenys.

Politinių ir ideologinių veiksnių poveikis pažinimui tyrinėjamas ir mokslo žinojimo sociologijos, socialinėse, kultūrinėse ir feministinėse studijose. Šias mokslo studijas vienija požiūris, kad mokslo bendruomenės socialinė organizacija ir jos gyvavimo kontekstas daro poveikį joje vykstantiems pažinimo procesams ir kuriamų žinių turiniui.

Radikaliausiu požiūriu, mokslinis žinojimas yra nuo pat pradžių socialiai konstruojamas, tai yra visą jo turinį lemia socialiniai (mokslo bendruomenės struktūra, joje egzistuojantis galių pasiskirstymas, interesai ir vertybės), o ne episteminiai (objektyvumo, tiesos, racionalumo kriterijai) veiksniai. Nuosaikesniu požiūriu, episteminiai ir socialiniai veiksniai susipina pažinimo procese.

Skiriasi ir socialinių veiksnių samprata. Mokslinio žinojimo sociologija pabrėžia vadinamuosius makroveiksnius (visuomenėje vyraujančią ideologiją, politinį kontekstą), kuriuos laiko mokslinį žinojimą paaiškinančiu nepriklausomu kintamuoju. Episteminiai pažinimo veiksniai čia traktuojami kaip nesavarankiški, paveikti ideologiškai. Socialinių tyrimų atstovai daugiau atlieka vadinamuosius mikrotyrimus (laboratorijų studijas) ir laikosi požiūrio, kad mokslinio pažinimo procese iš viso neįmanoma atskirti socialinių ir episteminių veiksnių.

Feministinės mokslo studijos grindžiamos lyties ir giminės feministinėmis teorijomis, jos siekia atskleisti vadinamųjų gimininių stereotipų poveikį moksliniam žinojimui. Feministinių mokslo studijų kita kryptis remiasi socialinių santykių marksistiniu modeliu ir laikosi vadinamosios požiūrio taško epistemologijos, pagal kurią tam tikros socialinės grupės teisingais laikomi įsitikinimai atspindi šios grupės interesus.

Priešingą mokslinio žinojimo sociologijai ir socialinėms, kultūrinėms bei feministinėms mokslo studijoms poziciją gina kai kurie mokslo filosofai. Jų požiūriu, socialiniai veiksniai, nors ir svarbūs mokslinio pažinimo procesui, nedaro poveikio galutiniam jų rezultatui - mokslo žinioms, nes mokslininkai savo veikloje vadovaujasi episteminiais (racionalumo, objektyvumo, tiesos ir kitais) kriterijais.

Socialinio darbo modelis

Straipsnio išvadose teigiama, kad dar anksti kalbėti apie lietuviškąjį socialinį darbą, bet socialinis darbas - kaip studijų sritis, kaip profesija ir praktinė veikla - Lietuvoje yra. Pabaigoje pateikiamos svarbiausios socialinio darbo Lietuvoje stiprybės ir silpnybės.

tags: #mokslini #straipsnis #socialinis