Šiuolaikinio žmogaus idealą atspindi Vydūno knygos pavadinimas „SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ“. Žinoma, atvirai jis niekad nebuvo deklaruojamas, tačiau nuo XX amžiaus pradžios ima klestėti jauno, sveiko ir gražaus kūno mada, įtraukianti į save vis daugiau ir daugiau žmonių.
Totalitarinėse valstybėse - Hitlerio Vokietijoje ir Tarybų Sąjungoje - diktatoriai mėgaujasi jaunų, atletiškų vaikinų ir merginų paradais, atgyja Olimpinės žaidynės, o mados vis labiau ir labiau ima pabrėžti apnuogintą arba beveik nuogą jauną kūną. Po truputį paplinta sveikos mitybos kultas. Dietos, gimnastiniai pratimai, treniruokliai, plaukiojimas, jodinėjimas, golfas, masažai, įdegis - visa tai tampa neatsiejama vidurinės klasės ir aristokratų gyvenimo dalimi. Pasirodo specialūs leidiniai, propaguojantys amžiną jaunystę, o genetikai bei plastikos chirurgai vis dažniau kalba apie galimybę sukurti bei persodinti bet kokius naujus organus vietoj senų.
Ir ne tik kalba, bet ir daro: burnose akinamai švyti keramikiniai protezai, akyse sužiba persodinti lęšiukai, pasirodo silikoninės krūtys, tempiama veido oda, didinamos varpos ir pripučiamos lūpos. Senukai ima vis labiau ir labiau rengtis su šortais ir sportbačiais, o motinos supanašėja su paauglėmis dukromis. Ar visa tai blogai? Jokiu būdu ne. Tačiau už viso to ima slėptis bauginanti idėja: senatvė ir mirtis vis vien neišvengiami. Juo labiau neišvengiamumas baugina žmones, juo stipriau jie jauninasi, siekdami paneigti senatvės idėją.
Senatvės pagarba istorijoje
Žiūrėti į senatvę su pagarba žmonės pradėjo nuo savo atsiradimo pradžios, t.y. prieš šimtus tūkstančių metų. Archeologiniai tyrinėjimai parodo, kad senus žmones gentyse supo pagarba, o kai kurie iš jų tapdavo „senoliais“- kažkuo, kas jungia savyje šiuolaikinius seniūnus, teisėjus, psichoterapeutus bei ekspertus. Senų žmonių patirtis ir atmintis buvo nepaprastai svarbūs, turint omenyje, kad 99% žmonijos istorijoje nei knygų, nei kokio nors rašto nebuvo. Tik seno žmogaus žinios ir išmintis tegalėjo užtikrinti tęstinumą - svarbią žmogaus savybę pratęsti save jaunose kartose: vaikuose, anūkuose, mokiniuose bei pasekėjuose.
Mūsų protėvynėje - Afrikoje - pavyzdžiui, genties gyvenimas iki mūsų laikų būdavo reguliuojamas kelių senukų, perduodančių tradicijas, įstatymus, religines idėjas bei papročius. Atsiradus raštui, senų žmonių reikšmė nemažėjo, nes raštus kažkas turėdavo sudiktuoti. Senuose V amžiaus prieš m.e. indų raštuose buvo nurodoma, kad žmogaus gyvenimą galima laikyti teisingu bei tinkamu, jei:
Taip pat skaitykite: Išmintingos mintys
- vaikystę bei jaunystę žmogus paskiria mokymuisi;
- brandų amžių - šeimai, turto kaupimui, ūkiui;
- senatvę - meditacijoms, Dievui ir gyvenimui miškuose atsiskyrus.
Būtent čia, mažose trobelėse Indijos miškuose ar tiesiog po medžiais seni žmonės kurdavo taip vadinamus „aranjakus“- slaptus mokymus apie visatos kilmę bei sandarą. Vėliau iš jų kilo garsioji indiškų „vedų“ tradicija. Žinoma, atsiskyrėlių buvo labai daug, tai ir mokymų gimdavo daug. Dalis atsiskyrėlių- „šramanai“- kurdavo alternatyvinius mokymus, paneigiančius vedas. Tačiau vedų raštai ypač paplito, nes juose buvo iškelta guodžianti idėja apie nesibaigiantį sielų persikėlimą ir visa ko sąsajas - karmą. Senatvės nereikėjo bijoti, nes nereikėjo bijoti mirties - priklausomai nuo tavo gyvenimo kokybės tavęs laukė vienoks ar kitoks atgimimas sekančiame gyvenime.
Į šiaurę nuo Indijos tuo metu jau plito dviejų garsiausių senukų - Konfucijaus ir Lao Dzė - mokymai. Įdomi yra Lao Dzė atsiradimo istorija. Motinos įsčiose Lao Dzė augo šešiasdešimt dvejus metus, o gimė motinai atsirėmus į slyvos medį. Iškart gimęs atrodė kaip suaugęs vyras žila barzda ir ilgomis ausimis. Beje, kažkas panašaus parodyta neseniai pastatytame D.Fincher‘io filme „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir rodo, jog žmonėms ne visuomet norisi atsigręžti nuo senatvės. Tačiau filme senukas vis labiau ir labiau jaunėja, kas senovės kinams atrodytų ne tik nemalonu, bet netgi ir kvaila. Juk kinų pasaulėžiūroje daugelį šimtmečių buvo stiprus įsitikinimas, kad gera yra tai, kas stabilu ir tradiciška - idėja, kuri, be jokios abejonės, iškelia seną žmogų virš jauno.
Deja, Europoje po Antikos filosofijos suklestėjimo senų žmonių taip nebegarbino. Taip, ir Herakleitas, ir Sokratas, ir Platonas, ir Aristotelis buvo labai garbinami. Tačiau sunykus Romos imperijai ir prasidėjus Viduramžiams išmintis iš senukų galvų po truputį persikėlė į rašytines, o vėliau - į spausdinamas knygas. Išmintis koncentravosi vienuolynų bibliotekose, o po to - viešuose universitetuose. Seni žmonės nebebuvo tokie garbinami, todėl į klasikinę literatūrą patekdavo nebent kaip „seni godūs palūkininkai“ arba į vaikų pasakas - kaip „senos raganos“.
Šiokią tokią pagarbą žmonių sąmonėje įgydavo nebent „nusipelnę“ istorikai, mokslininkai arba kompozitoriai. Taigi vien būti senu , kad tave gerbtų, nebeišeidavo - reikėjo „nusipelnyti“. Svorį visuomenėje vis labiau įgydavo jaunesnio amžiaus apsukrūs piniguočiai. Tokia padėtis išliko iki XX amžiaus, kai į madą atėjo jau minėtas jaunumo kultas.
Senatvės psichologiniai aspektai
Nepaisant to, kad senatvei būdingos tam tikros fizinės ligos: sunki osteochondrozė, plaučių emfizema, Alzhaimerio silpnaprotystė, senatvinė glaukoma, kalbos apie „senukų kvailumą“ yra perdėtos. Štai keletas psichologinių tyrimų patvirtintos tiesos.
Taip pat skaitykite: Vaikų išėjimas: kaip prisitaikyti?
- Profesiniai įgūdžiai su amžiumi nenyksta, ir išlieka tokie patys iki pat mirties.
- Psichinių operacijų greitis ir išmokimo greitis iš tiesų sulėtėja, tačiau tai susiję su atminties „perpildymu“ informacija - seno žmogaus smegenys primena kompiuterį, kurio kietajame diske pilna failų; jauno žmogaus smegenys - į kompiuterį su beveik tuščiu kietuoju disku.
Kūrybinis produktyvumas iš tiesų didesnis jaunesniame amžiuje, tačiau pasiskirstymas pagal profesijas yra toks:
| Profesija | Produktyvumo pikas |
|---|---|
| Poetai | Iki 30 metų |
| Psichologai ir muzikai | Ketvirtajame dešimtmetyje |
| Dailininkai ir filosofai | Penkiasdešimties arba šešiasdešimties |
| Politikai | Šeštame dešimtmetyje |
Atmintis iš tiesų silpnėja, tačiau pagal tam tikrą dėsnį: sunkiau įsimenami nauji dalykai, pvz., vardai, tačiau išlieka gera atmintis praeities įvykiams.
Senatvės privalumai ir dvasinė laisvė
Pagrindinis senatvės privalumas - dvasinė laisvė. Turbūt tai yra susiję su abejingumu, atsirandančiu senatvėje dėl daugelio dalykų, kurie buvo svarbūs pačiame žydėjime. Kitas privalumas - senatvė išlaisvina nuo pavydo, neapykantos ir pykčio.
Dabar man neberūpi, ką apie mane galvoja kiti. Patinku - gerai, nepatinku - ką gi. Ne per seniausiai pastebėjau, kad jeigu anksčiau daugiau gyvenau ateitimi, nei dabartimi, dabar mane vis labiau užima praeitis, o tai aiškiai rodo, kad elgiausi išmintingai.
Mintimis vis dažniau keliauju į seniai prabėgusius jaunystės metus. Gailiuosi dėl daugelio savo poelgių, bet stengiuosi per daug nesigadinti gyvenimo, sau kartoju: tai darei ne tu, o tas kitas žmogus, kuriuo kadaise buvai. Dėl mano kaltės kentėjo daugybė žmonių, tačiau to pataisyti nebegaliu, tad stengiuosi išpirkti savo kaltę darydamas gera kitiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Senelių namų kainos
Senus žmones sunku pakęsti, todėl reikia elgtis itin apdairiai. Stengtis niekam nebūti našta. Neprimeskite savo kompanijos jaunimui - prie jūsų jie jaučiasi suvaržyti, tarsi būtų ne savo vietoje. Reikia turėti labai storą odą, kad nepastebėtum, kaip jie džiaugiasi, kaip tu išeini. Jeigu pagyvenęs žmogus turi vardą, jaunuoliai kartais bando su juo susipažinti, bet reikia suvokti, kad pažinties jie nori ne dėl jo paties, bet tam, kad jį apkalbinėtų su bendraamžiais.
Senam žmogui reikėtų leisti laiką su savo bendraamžiais, o jeigu jam tai dar ir patinka, tada jam labai pasisekė. Be abejo, lankytis susibūrimuose, kurių visų be išimties viena koja karste, yra be galo liūdna. Kvailiai senatvėje neįgauna išminties, o senas kvailys yra kur kas nuobodesnis nei jaunas. Net nežinau, kas yra labiau nepakenčiamas - seniai, atsisakantys skaitytis su amžiumi ir besielgiantys liguistai žaismingai, ar tie, kurie yra įstrigę praeityje ir niurzgia dėl ten kartu su jais neįstrigusio pasaulio.
Ką ir kalbėti, senų žmonių perspektyvos ne itin patrauklios: jaunimas jų vengia, o bendraamžių draugijoje jiems nuobodu. Nelieka nieko kito kaip tenkintis savo pačių kompanija ir tai man išeina į naudą: mano paties kompanija niekada manęs nevargino. Niekada nemėgau didelių susibūrimų ir nemenkas senatvės privalumas man yra galimybė atsisakyti kvietimo į kokį nors vakarą, pasitelkus paprastą pretekstą, arba, užpuolus nuoboduliui, patyliukais iš jo išsmukti. Dabar, kai vis dažniau tenka būti vienam, dar labiau tuo džiaugiuosi.
Neįtikėtina, kaip vėlai pradedi suprasti, kokias dovanas tau suteikė gamta. Tik neseniai supratau, kaip man pasisekė: niekada nejutau galvos, pilvo ar dantų skausmo. Brangiai kainuoja nuodėmės, bet senatvėje nesunku išlaikyti dorybę. Bet būti vargšu senatvėje yra blogai, dar blogiau - kreiptis pagalbos į kitus dėl savo neatidėliotinų poreikių. Esu labai dėkingas savo skaitytojams: jų palankumas leidžia man ne tik nepatirti sunkumų, bet ir patenkinti savo užgaidas bei padėti tiems, kurie gali to iš manęs tikėtis.
Seniems žmonėms būdingas šykštumas. Pinigai jiems - būdas dominuoti virš tų, kurie nuo jų priklauso. Iki šiol tokių polinkių savyje nepastebėjau. Mano atmintis taip pat manęs neapgauna, neskaitant vardų ir veidų, bet prisimenu viską, ką skaičiau. Tiesa, tame yra ir nepatogumų: visus geriausius romanus perskaičiau po du-tris kartus ir jau nebepatiriu ankstesnio malonumo. Tuo tarpu šiuolaikiniai rašytojai nesukelia mano susidomėjimo ir nežinau, ką daryčiau, jei ne daugybė detektyvų, kurie padeda man stumti laiką, o juos perskaičius, jie akimirksniu išgaruoja iš galvos.
Senatvė atima daugybę dalykų - nebepatiri jaudulio, lydėjusio pirmą kartą skaitant pasaulinės literatūros šedevrus: ko nesugrąžinsi, to nesugrąžinsi. Tačiau yra viena tema, kuri mane žavi ne mažiau, nei anksčiau - tai filosofija, bet ne abstrakčių argumentų ir nuobodžiausios terminologijos - „Filosofo žodis yra bevaisis, jeigu jis negydo žmonių kančių“, - o filosofija, kuri stengiasi atsakyti į mums visiems kylančius klausimus. Galiausiai, tik jie ir senovės graikų tragikai kalba apie tai, kas mums svarbiausia. Jie iškelia ir nuramina.
Prieš dešimt metų savo kūrinyje „Viską sudėjus“ padrikai aprašiau savo pamąstymus ir pažiūras, gimusias iš gyvenimo, skaitymo ir mąstymo apie Dievą, nemirtingumą, gyvenimo prasmę ir vertę ir, man atrodo, nuo to laiko neradau priežasčių jų pakeisti. Jeigu man tektų iš naujo perrašyti „Viską sudėjus“, būčiau kiek giliau palietęs tokią gyvybiškai svarbią temą kaip moralinės vertybės ir, ko gero, galėčiau ką nors daugiau pasakyti apie intuiciją.
Dabar, kai esu dešimčia metų arčiau mirties, nepradėjau jos bijoti labiau nei prieš dešimtmetį. Būna dienų, kai man atrodo, kad viskas mano gyvenime kartojosi per daug kartų: neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių pažinojau, kiek knygų perskaičiau, kiek paveikslų, bažnyčių, dvarų pamačiau, kiek muzikos kūrinių perklausiau.
Nežinau, ar Dievas egzistuoja, ar ne. Manęs neįtikino nei vienas kada nors pateiktas jo egzistavimo įrodymas, o, kaip kadaise pasakė Epikūras, tikėjimas turi remtis tiesioginiais pojūčiais. Man taip nenutiko. Be to, niekas taip ir nesugebėjo man paaiškinti, kaip susigyvena blogis su visagalio Dievo idėja. Tačiau aš, ko gero, pasiruošęs Visatos egzistavimą laikyti mįsle, kurios žmogaus protui neįmanoma įminti.
Kalbant apie gyvybę žemėje, labiausiai man nepriimtina koncepcija, kad egzistuoja psichofizinė materija, kurioje yra gyvybės užuomazga, o jos psichinė pusė ir yra tokio sudėtingo proceso kaip evoliucija šaltinis. Bet kokia jo paskirtis, jei ji apskritai egzistuoja, kokia jos prasmė, jei ji apskritai egzistuoja, man visiškai neaišku ir miglota. Galiu pasakyti viena: kad ir ką apie tai kalba filosofai, teologai arba mistikai, jie manęs neįtikino.
Kas gi yra siela? Pradedant Platonu, daugelis bandė atsakyti į šį klausimą, tačiau dažniausiai jie tik perpasakojo Platono prielaidas, šiek tiek jas modifikuodami. Mes vis vartojam žodį „siela“ - vadinasi, jis mums kažką reiškia. Krikščionybė tiki, kad siela yra tiesiog Dievo sukurta dvasinė substancija, apdovanota nemirtingumu ir tai yra viena iš jos dogmų. Tačiau net ir tiems, kurie tuo netiki, žodis „siela“ turi tam tikrą prasmę.
Mintis, kad atsitiktinės kūno organizacijos ypatybės gali turėti įtakos dvasinei konstitucijai, daugeliui nepatiks. Kalbant apie mane, esu tuo tikras, kaip niekuo kitu. Mano siela būtų visiškai kitokia, jei nemikčiočiau ir būčiau penkiais coliais aukštesnis. Bet kas gi yra ta siela, jeigu ją gali pakeisti kažkokia plokštele? Nes kad ir kuo bebūtų siela - savybių, polinkių, ypatybių ir dar nežinau ko mišinys ar tiesiog dvasinė substancija, ji aiškiai pasireiškia charakteryje.
Manau, kad niekas nesiginčys, jog kančia, tiek psichologinė, tiek fizinė, veikia charakterį. Argi nekeista, kad sielos didybę jie įgijo tik dėl to, kad turėjo šlovę ir sukaupė tam tikrą sumą banke? Ir atvirkščiai, pasitaikė sutikti padorių žmonių, kuriuos ligos ir pinigų trukumas paversdavo apgaulingais, klastingais ir nedraugiškais. Todėl ir nesu linkęs tikėti, kad siela, kuri yra taip priklausoma nuo kūno, gali egzistuoti atskirai nuo jo.
Kartais man užduodavo klausimą, ar norėčiau nugyventi gyvenimą dar kartą. Iš esmės gyvenau labai neblogai, geriau nei daugelis, bet jį kartoti nėra prasmės. Tai tarsi iš naujo skaityti kartą jau perskaitytą detektyvą - bereikalingas dykinėjimas.
Bet dabar nė už ką tam nesutikčiau. Man gana. Netikiu nemirtingumu ir jo nenoriu. Verčiau numirčiau greitai ir neskausmingai ir norėčiau tikėti, kad su paskutiniu atodūsiu mano siela su visais jos impulsais ir netobulumais ištirps nebūtyje. Man artimi Epikūro žodžiai, skirti Menoikėjui: „Pratink save prie minties, kad mirtis su mumis neturi nieko bendra. Juks viskas, kas yra gera ir bloga, susideda iš ...