Kaip susitaikyti su vaikų išėjimu iš namų: patarimai tėvams

Turbūt visiems tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikai suaugo ir yra savarankiški. Tėvams neretai sunku suvokti, kad atžalos išeis ir gyvens atskirai. O kai pokyčiai įvyksta, šeimą dažnai ištinka krizė. Tačiau ją galima įveikti, tik turite suprasti, jog tai naujas etapas ne tik vaikams, bet ir jums.

Paauglių ir tėvų santykiai: nepriklausomybės paieškos

Paaugliai kovoja už savo nepriklausomumą. Tėvai siekia, kad jų vaikai patirtų kuo mažiau sunkumų ir bėdų. Todėl tarp vaikų ir jų tėvų ir kyla tiek daug nesutarimų dėl vakarinių išėjimų, mokymosi rezultatų, tvarkos kambaryje ir draugų pasirinkimo.

Pavyzdžiui, Klaudija kartais būna tiesiog įsiutusi dėl savo tėvų elgesio. Jos nuomone, tėvai ją laiko už pernelyg trumpos virvutės. „Aš negaliu vėlų vakarą skambinti draugams“, - skundžiasi mergina. - Darbo dienomis, kai reikia eiti į mokyklą, 22 val. jau privalau būti lovoje. Bet man jau nebereikia aštuonių valandų miego.

Holgeris jau dvi dienas nebendravo su tėvais. „Jie gadina man gyvenimą liepdami taip anksti vakarais grįžti namo, - sako vaikinas. - Aš net negaliu 19.30 val. eiti į kiną, nes nespėčiau iki nustatyto 21 val. termino grįžti atgal į namus.

Akivaizdu, kad Klaudija ir Holgeris yra tikrai ne vieninteliai paaugliai, besipykstantys su savo tėvais. Jei geriau sužinotum apie savo tėvus, tikėtina, jog galėtum išvengti daugelio nesusipratimų.

Taip pat skaitykite: Išmintingos mintys

„Maniau, kad iš mano tėčio pusės yra žiauru neleisti čiuožinėti ant užšalusio ežero, - sako keturiolikmetė Marija. -Tačiau po to mano tėtis man papasakojo, kaip jo geriausias draugas vos nepaskendo, kai jie, būdami paaugliai, žaidė ledo ritulį ant dar ne visiškai užšalusio ežero.

Atrask laiko pasikalbėti su tėvais ir mokykis juos pažinti. Kokia buvo jų paauglystė? Ką jie tuomet veikė, kuo užsiėmė, kaip linksminosi? Kaip jiems sekėsi mokykloje? Pabandyk išsiaiškinti, ar tavo tėvų išgyventa patirtis neturi ryšio su tuo, kaip jie elgiasi su tavimi, kokias taisykles nustato, kaip reaguoja konfliktinėse situacijose.

Įsivaizduok, sėdite prie vakarienės stalo. Tavo mama klausia, kaip sekėsi mokykloje, o tu atsakai: „Gerai“. Tavo tėtis klausia, ką planuoji nuveikti per savaitgalį, ir tu atsakai: „Nežinau“. Kai mama pasiteirauja, kaip sekasi tavo draugams, greitai nukerti: „Ok“.

„Tokiais trumpais atsakymais savo tėvus tu lyg ir atskiri nuo savęs, ir jiems pasidaro be galo sunku vertinti ar suprasti, kodėl pasielgei būtent taip, o ne kitaip, - sako komunikacijos mokslų dėstytoja dr. Kathleen Galvin.-Tėvai bus labiau linkę savo vaikams daryti nuolaidų arba kur nors išleisti, jei turės pakankamai informacijos priimti šiuos sprendimus. Paaugliai, nesiskundžiantys santykiais su tėvais, dažniausiai su jais daug bendrauja ir kalba apie savo kasdienybę. Tik tuomet tėvai yra pajėgūs suprasti, kaip ir kuo jų sūnus ar dukra gyvena.

Pasakok savo tėvams apie mokyklą, supažindink su savo draugais, diskutuokit apie naujausius įvykius ir naujienas, pasakok, ką tu mėgsti ir kodėl, nebijok tėvams užduoti klausimų ir stenkis išgirsti jų atsakymus. Trumpai tariant, kalbėkis su jais. Kuo geriau jie tave pažinos, tuo lengviau jiems bus nuspėti, kaip tu mąstai ir galvoji.

Taip pat skaitykite: Senelių namų kainos

Turbūt kiekvieno paauglio svajonė yra pelnyti tokį tėvų pasitikėjimą, kad jie leistų jam pačiam priimti sprendimus. Tačiau pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Jį labai sunku įgyti ir labai lengva prarasti. Neapgalvoti sprendimai ir poelgiai parodo tėvams, kad dar esi nepakankamai subrendęs. Kartą pasiekęs tėvų pasitikėjimą, turėtum vengti to, kas šį pasitikėjimą galėtų sugriauti.

Vertingiausias laikas atviram pokalbiui su tėvais yra tuomet, kai namuose tvyro rami atmosfera, kai turite laisvo laiko. Nepamiršk, kad klausti tėvų šeštadienio popietę, ar gali kur nors šį vakarą išeiti - nepatartina. Ypač, jei tikiesi išgirsti teigiamą atsakymą. Geriausia tokius prašymus planuoti iš anksto ir pasakyti apie juos kuo anksčiau. Įsivaizduok, kaip nustebę ir užspeisti į kampą turi jaustis tėvai, kai panašius klausimus jiems užduodi paskutinę minutę. Bet jei jie turėtų daugiau laiko apmąstymui - didesnė tikimybė išgirsti „taip“ arba atrasti abi puses tenkinantį sprendimą.

Pabandyk kartais į viską pažvelgti iš savo tėvų pozicijos ir pamąstyk, kokių klausimų jiems gali iškilti. Apgalvok savo prašymą iš anksto. Ar kada nors klausei savęs: kas tau iš tiesų yra svarbiausia? Galimybė naudotis tėvų automobiliu? Atostogos su draugais? Neribota laisvė „kur nors eiti“? Kišenpinigių sumos padidinimas? Galimybė nebelankyti muzikos mokyklos ar kito užsiėmimo?

Kartais paauglystėje manai, kad privalai nuolat kovoti už savo teises, keltis audras dėl dalykų, kurie, pasirodys, gal ir nėra tokie svarbūs, kaip atrodo tą akimirką. Taip pat gali būti, kad šiandien nemanai, jog tėvai iš tiesų yra „tavo pusėje“. Bet tėvai yra už tave atsakingi, kol tu pats tvirtai neatsistosi ant savo kojų. Jie nori, kad tu mėgautumeisi paauglyste ir jaunyste. Jie nori, kad taptum sveiku, sėkmingu suaugusiu žmogumi. Žinoma, kartais jų nuomonė skiriasi nuo tavo norų.

Neišvengiama akimirka: vaiko išėjimas iš namų

Gyvenime atliekame daug vaidmenų, bet svarbiausias jų, trunkantis apie 20 m., - tėvai. Deja, laikas bėga strimgalviais ir dažnai nespėjame net susivokti, kaip neseniai keitę sauskelnes jau krauname lagaminus studijuoti į kitą miestą, šalį ar dirbti užsienin suruošusiems vaikams.

Taip pat skaitykite: Paslaugos namuose Lietuvoje

Pasak S. Dirvelytės, kol kas nenustatyta, kad tuščio lizdo sindromas smarkiausiai pasireiškia būtent rudenį - tiesiog tokia gyvenimo realybė: visi mokslai ir darbo paieškos po nerūpestingų vasaros atostogų prasideda rugsėjį! O vaikai lyg tyčia veržiasi greičiau ištrūkti iš mūsų prieglobsčio, ištroškę laisvės, savarankiškumo, pasiryžę gyventi kitaip nei jų tėvai...

Pripažinkime, kad ši atsiskyrimo akimirka yra neišvengiama, apie ją pagalvodavome jau seniai - būtent ta rugsėjo pirmoji tikrai neateina netikėtai. Kad išgyvenimai nebūtų tokie skaudūs, derėtų ruoštis jau iš anksto:

• dažniau išleiskite vaikus nakvoti pas senelius, draugus, į stovyklas ar kur nors išvažiuoti - suprasite, kaip jausitės jiems palikus namus;
• raskite laiko pabūti kartu, pasidžiaugti šeimos bendrumu, labai gerai kur nors visiems kartu išvykti;
• atžalai augant keiskite bendravimo būdą: pasiruošę žengti pirmus savarankiško gyvenimo žingsnius vaikai itin vertina, jei juos laiko suaugusiais. Taigi pasistenkite bendrauti su jais kaip su sau lygiais, ne pirškite savo gyvenimo suvokimą, ne pamokslaukite, o patarkite, pasiūlykite, padėkite - būkite draugais. Juk išeinančiam iš namų vaikui tai ne tik išsvajotos laisvės atradimas, bet ir nerimas: ar pavyks, ar aš pasiruošęs, ar sugebėsiu?..

Liūdėti natūralu: tuščio lizdo sindromas

Vaiko išvykimas - skaudus gyvenimo slenkstis tėvams, ypač jei bendravimas buvo artimas, be paslapčių. Mamos, kaip moterys, daug jautresnės būtybės nei vyrai, be to, ant jų rankų vaikas užaugo, todėl natūralu, kad atsiskyrimą jos išgyvena itin jausmingai, juolab kad šis metas dažnai sutampa su sudėtingu menopauzės laikotarpiu, išėjimu į pensiją, būtinybe prižiūrėti senus, nepajėgius senelius.

Tuščio lizdo sindromas neaplenkia ir tėvų. Tiesa, ne visi vyrai parodo tai išoriškai, tačiau taip pat dažnai graužiasi nepraleidę pakankamai laiko su atžalomis, neišsikalbėję, o kartais net nepasistengę surasti bendros kalbos.

Tėvų būsena vaikams palikus namus yra natūrali ir puikiai suprantama - tai nėra joks psichikos sutrikimas, o tik reakcija į praradimą, liūdesį. Itin emocingiems žmonėms tuščio lizdo sindromas ekstremaliu atveju gali pasireikšti dažnu verksmingumu, beprasmybės dėl ateities, beviltiškumo jausmu - tai gali sukelti rimtas psichines ligas, tad reikėtų kreiptis į specialistus ir gydytojus.

Ne dažnai, bet visgi pasitaiko, kad emocinį diskomfortą tėvams sukelia ir pavydo jausmas dėl jų pačių neįgyvendintų svajonių tapti kažkuo, kuo svajojo, išvykti kažkur, kur tada negalėjo, arba susierzinimas, kad jų atžala visas gyvenimo dovanas priima tarsi natūralius savo trumpo gyvenimo nuopelnus, o štai jie patys jaunystėje net svajoti negalėjo apie tokią aukštąją mokyklą, į kurią pavyko patekti jų vaikui, turėjo tiesiogine prasme išsikovoti vietą po saule.

Tėvai iš paliekančių lizdą vaikų tikisi sulaukti dėkingumo. „Išsiskyrimas su vaikais ir tolesnis bendravimas priklauso nuo tėvų auklėjimo ir ankstesnio tarpusavio bendravimo ypatumų. Būna taip, kad užsidarę, vengę bendrauti vaikai, pagyvenę atskirai, atsiveria, pasidaro itin jautrūs ir artimi. Bet kuriuo atveju tėvai turėtų didžiuotis savo vaikais, ypač jei jiems sekasi, padrąsinti juos ir palaikyti - juk gal būtent vaikams ir pavyks įgyvendinti tėvų svajones!“ - pastebi S. Dirvelytė.

Patarimai tėvams, kaip susitaikyti su vaikų išėjimu iš namų

• Nekontroliuokite, o palaikykite artimą ir draugišką ryšį. Su vaikų išėjimu nelengva susitaikyti ir tai įvyksta negreitai. Tačiau atsiminkite, kad silpnumo akimirkai pagavus, nereikėtų vaikų kontroliuoti: dažnai skambinti, aiškinti, ką jie turėtų ir neturėtų daryti. Svarbiausia išlaikyti draugiškus santykius, jausti, kad jie jumis gali pasitikėti.
• Nevirkaukite, kad jūsų atžala suaugo, išėjo ir nori būti savarankiškas. Atminkite, kad kontrolė erzina, nekuria, o kaip tik atitolina žmones. Patikėkite, bendraudami su suaugusiu vaiku turėsite įdėti ne ką mažiau pastangų, nei tada, kai jis buvo mažas. Svarbiausia palaikyti ryšį: domėtis vaiko gyvenimu, kartkartėmis rasti laiko pabūti kartu.
• Susikurkite naują šeimos tradiciją. Jei labai išsiilgstate vaikų, susikurkite naują šeimos tradiciją, pavyzdžiui, sekmadieninius pietus, į kuriuos susirinktų visa šeima. Tačiau jei jie nenorės, neturės tam laiko, neverskite jų elgtis taip, kaip šie nenori. Jokiais būdais nekontroliuokite ir nekritikuokite, o leiskite suprasti, kad tėvų namuose visada ras prieglobstį.
• Supraskite - tai naujas gyvenimo etapas, kuris yra labai gražus. Visgi jei į viską žvelgsite pozityviai, suprasite, kad viskas turi ir gerąją pusę, o vaikų išėjimas gali padėti sutvirtinti santuoką. Galima vėl mėgautis buvimu kartu be didesnių rūpesčių, džiaugtis gyvenimu, planuoti laiką tik sau: keliauti, atostogauti, ilsėtis, galbūt pradėti ko nors mokytis. Svarbu į kiekvieną gyvenimo tarpsnį pažvelgti pozityviai.
• Skirkite laiko savęs lavinimui. Turite labai daug laisvo laiko? Skirkite jį savęs lavinimui: prisiminkite seniai užmestą pomėgį, užsirašykite į kursus, kuriems iki šiol neturėjote laiko. Paklauskite vienas kito, o gal metas leistis į kelionę. Pagalvokite, kaip ilgai to nedarėte tik dviese?
• Pertvarkykite savo namus. Išėjus vaikams, suvokėte, kad tai - naujas gyvenimo etapas? Na, ir puiku, tegul tai atsispindi ir jūsų namuose - pertvarkykite savo namus: perdažykite sienas, perstatykite baldus, ir suprasite, kad viskas tik prasideda. Kartais net tokie paprasti pokyčiai namuose padeda suprasti, kad viskas gyvenime keičiasi ir tai - natūralus procesas, kurio nereikia bijoti, tik išmokti jį priimti.

Kad lengviau suprasti, kaip šeima gali pereiti į kitą bendravimo lygį, pateikiame lentelę:

Etapas	Iššūkiai	Kaip susidoroti
Vedybos	Prisitaikymas prie naujo gyvenimo būdo, skirtingi lūkesčiai	Atviras bendravimas, kompromisai
Vaiko gimimas	Nauji vaidmenys, miego trūkumas, streso padidėjimas	Pagalbos paieška, laiko planavimas, emocinis palaikymas
Vaiko socializacija (darželis, mokykla)	Atsiskyrimo nerimas, nauji socialiniai kontaktai	Pasitikėjimas vaiku, palaikymas, atviras bendravimas
Vaiko paauglystė	Nepriklausomybės paieškos, konfliktai, identiteto krizė	Kantrybė, supratimas, atviras bendravimas
Vaiko išėjimas iš namų	Tuščio lizdo sindromas, santykių su partneriu įvertinimas	Naujų pomėgių paieška, laiko leidimas kartu, emocinis palaikymas

Šis straipsnis apžvelgė, kaip susitaikyti su vaikų išėjimu iš namų, aptarė paauglių ir tėvų santykius, tuščio lizdo sindromą ir pateikė patarimus, kaip išgyventi šį gyvenimo etapą. Svarbu prisiminti, kad tai natūralus procesas, kurį galima įveikti atviru bendravimu, supratimu ir naujų galimybių paieška.

tags: #mintys #apie #namus #palikusius #vaikus