Meilė ir abipusis palaikymas senatvėje: psichologiniai aspektai

Senėjimas - procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Tačiau ar pastebėjote, kaip skirtingai laikas paliečia žmones? Vienas jau būdamas penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus - ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus.

Kas yra senėjimas: biologinė ir psichologinė perspektyvos

Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius, kurie paspartina ar sulėtina senėjimo procesą, studijuoja paveldimas genetines ligas, kuriomis sergant senėjama greičiau, tokiu būdu bandydami suprasti senėjimo mechanizmus, taip pat tiria ilgaamžius žmones, bandydami iš jų gyvenimo ir aplinkos charakteristikų išgryninti veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą.

Iki trečdalio mūsų senėjimo proceso ypatumų lemia mūsų atsineštas genetinis fondas, tačiau taip pat labai svarbi ir mūsų sveikata, persirgtos ir lėtinės ligos, gyvenimo būdas.

Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin.

Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga.

Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie ciklo meilę

Optimalus senėjimas ir psichologiniai resursai

Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma. Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.

Sakant paprastai, senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo turimą psichologinį rezervą, kad jis leistų efektyviai funkcionuoti likusiose srityse. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų, pastangų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė.

Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje dažnai siaurėja žmonių, su kuriais bendraujama grupė, tačiau tie santykiai, kurie išlaikomi, paprastai intensyvėja ir gilėja. Būtent vyresni žmonės dažniau inicijuoja ir organizuoja šeimos šventes, kuria ir palaiko tradicijas, santykis su anūkais paprastai yra intensyvesnis, nei buvo auginant vaikus. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms rasti būdų prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių.

Matomumas, įvertinimas ir socialinis vaidmuo senatvėje

Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Manau, kad iššūkiai yra du - būti matomam ir būti įvertintam. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius.

Taip pat skaitykite: Meilės ir priklausomybės skirtumai

Dar didesnė problema vyresniame amžiuje - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis to potencialo, kurį turi vyresni bendradarbiai.

Lyties aspektai senėjime

Ar senėdami vyrai ir moterys susiduria su tomis pačiomis problemomis? Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Iš vyro nebesitikima, kad jis bus šeimos maitintojas. Užaugus vaikams, moterims sumažėja atsakomybių už namų ūkį.

Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.

Santykiai, santuoka ir meilė senatvėje

Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių.

Būtų naivu tikėtis, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties gyvenimo metų šalia esantis žmogus bus nepasikeitęs nei fiziškai, nei psichologiškai. Man labai patinka patarimas, kad poroje reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti. Žaidimas šiuo atveju suprantamas plačiai, kaip veikla, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu.

Taip pat skaitykite: Vaiko teisė: meilė ir globa

Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Geroji dalis yra ta, kad šis procesas vyksta kasdien ir mes turime pakankamai laiko prisitaikyti: kartu sulėtėti, kartu išlydėti vaikus, kartu vėl tapti tik moterimi ir vyru, o ne mama ir tėčiu.

Ir jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.

Senjorų seksualumas ir fizinis artumas

Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Ir kartais būtent šioje vietoje kyla daugiausia įtampų, nors apie jas nedrįstama kalbėti.

Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Kartais tas sprendimas gali būti labai paprastas - tiesiog lubrikantų naudojimas santykių metu.

Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas. Kartais jau moterims kyla nerimas ir įtarimai neištikimybe, jei partnerio seksualinis interesas mažėja.

Vienišumo psichologija ir rizikos sveikatai

Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas turima galvoje, kai kalbama apie vienišumą. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis.

Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.

Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo, prisijungti prie užimtumo grupelės, pradėti lankyti grupinius sporto užsiėmimus, nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai - bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą.

Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano.

Kas padeda sveikai ir laimingai senti

Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas.

Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame. Taip, moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės - vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką.

Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant. Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas - subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.

Meilė senatvėje: biocheminė ir psichologinė pusės

Prieraišumas, simpatija, „drugeliai pilve“, įsimylėjimas - kiekvienam žmogui tikrai pažįstamas jausmas. Nors meilė dažnai siejama su asmens psichologija, tačiau negalime pamiršti, jog biocheminiai procesai yra nemažiau svarbūs. Daugybė cheminių junginių ir biocheminių reakcijų stipriai veikia žmogaus elgseną, tame tarpe ir meilę.

Meilės chemija - taip trumpai ir populiariai yra įvardijami sudėtingi biocheminiai procesai, kurie susiję su meilės, prieraišumo jausmais, bei kitomis emocijomis. Visgi, procesai žmogaus organizme yra labai sudėtingas visumos tinklas, kuriam pirmiausia vadovauja smegenys, tuomet individo fiziologija, o galiausiai lemia ir išoriniai veiksniai.

Meilę „procese“ išskiriamos trys stadijos, t. y. geismas ir aistra, romantinė meilė, bei prisirišimas. Šias stadijas išskirti galime apibendrinus meilės chemijos teorijų pradininkų, psichiatro dr. Michael Liebowitz ir antropologės dr. Helen Fisher iškeltas teorijas.

Pirmoji meilės stadija, t. y. aistra, pasižymi jauduliu. Tikriausiai, jaudulys ir yra tas „drugelių pilve“ jausmas. Jaudulys yra susijęs su adrenalino koncentracijos padidėjimu, dėl kurio pakyla kraujospūdis. Taip pat, tai paaiškina raudonį skruostuose, spurdančią širdį krūtinėje, bei prakaituojančius iš baimės delnus.

Aistringai įsimylėjęs žmogus, dažnai drąsiai šoka į santykius, kaip „nuogas į dilgėles“. Taip nutinka ne tik dėl adrenalino, bet ir dėl kitų neuromediatorių kiekio organizme padidėjimo. Kartu stipriai veikia dopaminas. Būtent šį neuromediatorių dr. H. Fisher ir dr. M. Lebowitz įvardija, kaip svarbiausią junginį „meilės chemijos“ procesuose. Jis veikia žmogaus koncentraciją, todėl nukreipia įsimylėjėlio dėmesį tik į jo meilės objektą. Taip pat stipriai pagerėja nuotaika, kurią galimai pakelia seratonino koncentracijos padidėjimas.

Trečiojoje meilės stadijoje - prieraišumo, labai svarbūs du peptidai - oksitocinas ir vazoprezinas, kurie stiprina ir palaiko tarpusavio ilgalaikį ryšį, ne tik partnerių, bet ir draugystės, bei tėvų - vaikų tarpusavio ryšį. Visi paminėti cheminiai junginiai yra sintetinami organizme ne tik įsimylėjus, jie turi daugybę kitų svarbių mūsų sveikatai funkcijų, pvz.: miegas, nuotaika, reguliuoja apetitą ir medžiagų apykaitą, raumenų dydį, kūno temperatūrą ir kitos.

Gyvenimo būdo poveikis meilės chemijai ir santykiams

Pasirinktas gyvenimo būdas, žinoma, veikia ir „meilės chemiją“. Netinkama mityba, per mažas fizinis aktyvumas ilgainiui atsiliepia bendrai žmogaus sveikatai. Sutrikus pirminėms organizmo funkcijoms, hormoniniai veiklai, ilgainiui sutrinka ir už meilę atsakingų junginių apykaita organizme.

O sportas - visai priešingai, kaip ir meilė, gerina nuotaiką, motyvaciją, taigi aktyvus gyvenimo būdas ne tik gerina savijautą, gerina ir santykius. Tačiau, papildomų anabolinių steroidų vartojimas yra visai kas kita. Tikrai, jie padės greičiau užauginti didesnius raumenis, bet tai yra hormonai gauti papildomai, jie iškraipys kitus šių hormonų reguliuojamus procesus. Gali paveikti ir seksualinį potraukį, nuotaiką, sukelti emocinį nestabilumą. Labai priklauso nuo individo ir, žinoma, nuo dozių. Tokius papildus vartojant yra būtina konsultuotis su medikais, ne dietistais, mitybos specialistais ar treneriais.

Karantino metu sumažėjęs žmonių aktyvumas galimai turės įtakos tam tikrų junginių išsiskyrimui mūsų organizme. Todėl mokslininkė pataria, kad nuotaiką, o tai reiškia ir malonumų hormonų išsiskyrimą, gali pagerinti gabalėlis juodo šokolado, draugo ar mylimojo apkabinimas, nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi.

Meilė kaip psichologinė ir socialinė konstrukcija

Meilė - psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Meilė - intymus ir sudėtingas, daugiasluoksnis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis ir būsenomis.

Meilė glaudžiai susijusi su visuomenės tradicijomis bei normomis ir auklėjimo šeimoje ypatumais - jie lemia tai, kaip žmogus aiškinasi savo būseną. Psichologija ne kartą tyrė meilės vidinę struktūrą ir jos komponentų ryšius su įvairiomis asmenybės savybėmis. Svarbiausias tų tyrimų rezultatas - ryšio tarp sugebėjimo mylėti ir žmogaus santykio su pačiu savimi nustatymas.

Žmonės gana dažnai yra linkę manyti, jog meilė ir tai kaip ji reiškiama visuomenėje yra natūralus, savaime suprantamas reiškinys. Vis dėlto meilę tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad meilė, kaip ir kitas žmonių elgesys, yra socialiai konstruojama, o jos puoselėjimas reikalauja nemažai pastangų ir įgūdžių.

Istorikai, sociologai, antropologai pastebėjo, kad romantinės meilės samprata ir meilės raiška kito per laikotarpį: romantizmas, prancūzų revoliucija, sovietmetis ir posovietinė erdvė paliko savo pėdsakus meilės suvokime ir praktikoje. Tai lemia, kodėl meilės formos ir lūkesčiai skiriasi tarp žmonių ir kultūrų.

Meilė ir psichopatologija: kada santykiai tampa iššūkiu

Poreikis būti mylimam ir mylėti yra universalus ir stiprus, nepaisant psichologinės būsenos pablogėjimo. Galbūt gebėjimas būti artimame ryšyje arba gebėjimas mylėti kitą žmogų gali tapti sudėtingas, bet pats poreikis labai universalus, jis išlieka. Mes kalbame plačiai apie meilę, ne tik apie romantinę. Tas poreikis mylėti ir būti mylimam gali realizuotis per artimą ryšį su kitu žmogumi.

Pavyzdžiui, žmonėms, kurių raidoje formuojasi nesaugus prieraišumas, gali būti labai sunku palaikyti ilgalaikį ryšį. Prisirišimo ypatumai yra labai tampriai susiję su santykiais. Depresija, manijos epizodai ar kitos psichologinės būsenos daro poveikį tam, kaip žmogus priima ar išreiškia meilę. Būnant depresijoje, pasikartoja savęs nuvertinimas arba netikėjimas, kad žmogus gali būti svarbus.

Tokiame ryšyje yra labai svarbu nepamesti savo poreikių. Galima suprasti, kad tai, ką kitas žmogus daro, skaudina, bet tai yra susiję su iškilusiais sunkumais. Tačiau dėl to nereikia nepaisyti savo poreikių, savo jausmų, net jeigu ir yra aišku, kad nepriimtinam elgesiui daro įtaką patologija.

Rūpintis artimu žmogumi, kuriam yra depresija, kuris save žaloja ir turi suicidinių minčių, gali būti išsunkiantis patyrimas. Žinome, kad būnant psichikos sveikatos specialistu yra labai svarbu rūpintis savo emocine sveikata. Tačiau tokiu atveju tu ateini į darbą ir išeini, o artimas žmogus to padaryti negali. Mano manymu, daug kas išplaukia iš poreikių pasirūpinimo.

Ką reiškia abipusė meilė ir palaikymas praktikoje

Romantinės meilės esmė yra ne tik imti, bet ir duoti. Meilė turėtų būti abipusis jausmas, kuriame svarbu atrasti tą subtilų balansą tarp „imti ir duoti“. Toji meilė, kuri yra be atsako, stokoja šio balanso, kuris atneša kankinančius išgyvenimus tam, kuris yra įsimylėjęs ir, taip pat, jo išrinktajam, kuris nesugeba atkurti pusiausvyros.

Dažnas ir gana paplitęs netikusių santykių požymis yra išoriškai demonstruojama laimė, kurią siekiama visaip rodyti aplinkiniams. Jei įtariate, kad jūsų partneris nėra nuoširdus, dvejojate tuo, jog santykiai tikri ir antra pusė išties myli, štai 5 aiškūs ženklai, kurie byloja, jog santykiai nėra tikri: 1) Jūs nesijaučiate artimi savo partneriui; 2) Pinigai yra santykių esmė; 3) Jūs retai būnate kartu; 4) Nekuriate ateities planų; 5) Partneris Jums niekaip nepadeda.

Jeigu žmogus turi stiprią nesaugumo patirtį, nesaugumas kartojasi. Partnerio veiksmai gali būti suvokiami kaip atstūmimas, grėsmė. Tai kuria konfliktą arba gali privesti prie atsitraukimo. Mylimam, artimam žmogui yra iššūkis nepamiršti, kad už viso šito yra kažkas daugiau.

Kaip stiprinti ryšį ir palaikymą senatvėje

Pirmiausia - skatinti bendravimą, dalytis prisiminimais, kasdieniais mažais rūpesčiais ir malonumais. Būtinas atvirumas pokyčiams ir pasiruošimas ieškoti naujų bendrų veiklų. Žaidimas poroje, bendri pomėgiai, šeimos tradicijų puoselėjimas ir anūkų globos džiaugsmas - tai paprastos, bet galingos priemonės palaikyti ryšį.

Padėti vyresniam žmogui rasti prasmingą veiklą, atsižvelgiant į jo interesus, pasiūlyti bendruomenės užsiėmimus ar grupes, kur galima užmegzti ryšius, - tai konkretūs žingsniai, mažinantys vienišumą ir stiprinantys psichologinį atsparumą.

Rekomenduotina taip pat rūpintis fizine sveikata per mitybą ir judėjimą, nes tai daro teigiamą įtaką tiek meilės chemijai, tiek bendrai savijautai. Aktyvus gyvenimo būdas gerina nuotaiką, motyvaciją ir santykius.

Sritys	Veiksmai senatvėje
Socialinis ryšys	Reguliarūs pokalbiai, šeimos susitikimai, bendruomenės veiklos
Fizinė sveikata	Aktyvumas, subalansuota mityba, medicininė priežiūra
Emocinis palaikymas	Abipusis rūpestis, psichoterapija, pagalba sprendžiant psichikos sutrikimus
Intymumas	Atviras pokalbis apie poreikius, medikų konsultacijos (pvz., ginekologas)

Kelios praktinės gairės norintiems išlaikyti meilę ir palaikymą

1. Išlaikyti atvirą komunikaciją apie jausmus ir poreikius.
2. Rasti bendrų veiklų, kurios suteikia džiaugsmo abiem partneriams.
3. Neignoroti intymumo reikšmės ir ieškoti sprendimų, kai kyla fiziologinių problemų.
4. Skatinti sveiką gyvenimo būdą: aktyvumą, mitybą ir miegą.
5. Jeigu reikia, kreiptis į specialistus: medikus, psichologus, porų terapeutus.
6. Palaikyti senjorų matomumą ir jų įvertinimą šeimoje ir bendruomenėje.

Meilė mus įkvepia. Meilė suteikia skonio ir prasmės mūsų gyvenimui. Meilė padaro mus laimingesniais. Meilė - vienas svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių. Jeigu norime, kad meilė ir abipusis palaikymas lydėtų mus senatvėje, verta dirbti jau šiandien: kurti pagarbius santykius, puoselėti sveikatą ir ieškoti prasmingų ryšių, kurie mus palaikys, kai ateis gyvenimo pokyčiai.

tags: #meile #tai #abipusis #palaikymas #senatveje