Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš pagrindinių socialinės apsaugos sistemos elementų šalyje. Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo santykius, apibrėžia draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką bei išmokų skyrimo sąlygas.
Valstybinis socialinis draudimas - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba turi papildomų išlaidų.
Socialinio draudimo pagrindai ir istorija
Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Vis dėlto daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Taip pat egzistuoja ir nelegalios veiklos atvejai, kuomet asmenys vengia socialinio draudimo.
Įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 1 d., jį priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Socialinis draudimas veikė ir iki nepriklausomybės atkūrimo bei sovietinio periodo socialinio draudimo modelių įtakos. Iki 1926 metų Lietuvoje socialinė apsauga buvo organizuota per ligonių kasas ir profesines sąjungas.
Socialinio draudimo sistemos paskirtis ir principai
Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas - garantuoti pajamas apdraustiesiems valstybės numatytais atvejais, tokiais kaip darbingumo netekimas dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ir kitų. Sistema remiasi universaliųjų principų, kaip solidarumas ir universalumas, principais bei veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Socialinio draudimo biudžetas yra atskirtas nuo valstybės biudžeto, o jo lėšos skiriamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytoms išmokoms. Tai užtikrina sistemos savarankiškumą bei skaidrumą.
Socialinio draudimo rūšys Lietuvoje
Šalyje įteisintos tradicinės socialinio draudimo rūšys:
- pensijų draudimas,
- ligos ir motinystės draudimas,
- nedarbo draudimas,
- sveikatos draudimas,
- nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.
Nuo 1997 m. liepos 1 d. sveikatos draudimo išlaidos administruojamos per Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.
Trumpalaikės ir ilgalaikės socialinio draudimo išmokos
| Išmokų tipas | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Trumpalaikės išmokos | Mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. | Ligos pašalpos, motinystės pašalpos, nelaimingų atsitikimų darbe išmokos, reabilitacijos pašalpos. |
| Ilgalaikės išmokos | Mokamos ilgesnį laiką, dažnai nuolatinės. | Senatvės pensijos, invalidumo pensijos, našlių ir našlaičių pensijos, pensijos netekus maitintojo. |
Trumpalaikė ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapusiam laikinai nedarbingu dėl ligos ar kitų priežasčių. Nuo 2001 metų ligos pašalpa už pirmas dvi dienas sudaro nuo 80% iki 100% kompensuojamo darbo užmokesčio, o nuo trečiosios dienos - 85%.
Motinystės socialinio draudimo ypatybės
Motinystės pašalpos skiriamos motinoms (arba tėvams) auginantiems vaikus. Socialinis motinystės draudimo stažas priklauso nuo darbo pobūdžio:
Taip pat skaitykite: F93.2 vaikystės sutrikimas
- Darbas pagal darbo sutartį - socialinis motinystės stažas kauptas nuo įsidarbinimo dienos, vieno mėnesio darba atitinka vieną socialinio stažo mėnesį.
- Individuali veikla - stažas priklauso nuo sumokėtų valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų dydžio, tad skaičiuojamas pagal sumokėtas įmokas.
- Verslo liudijimas - socialinis motinystės stažas nesikaupia, nes mokamos mažesnės įmokos, neapimantis ligos ir motinystės draudimo.
Būsimai mamai, norinčiai gauti motinystės pašalpas, reikia sukaupti bent 12 mėnesių stažą per paskutinius 24 mėnesius iki teisės į išmoką. Taip pat nuo 1995 metų buvo pakeistos vaiko priežiūros pašalpos mokėjimo taisyklės - pažymima lyčių lygybės svarba, leidžiant vienam iš tėvų gauti šią pašalpą.
Įmokų mokėjimas ir valdymas
Valstybinio socialinio draudimo mokestį moka darbdaviai ir darbuotojai - įmokos yra skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio procentais. Nuo 1991 iki 2000 metų įmokų tarifas buvo 31% (30% mokėjo darbdavys, 1% darbuotojas), o nuo 2000 metų sausio 1 d. tarifas pakilo iki 34% (31% darbdavys, 3% darbuotojas).
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas sudaromas ir valdomas atskirai nuo valstybės biudžeto. Fondo pajamos daugiausiai gaunamos iš socialinio draudimo įmokų - apie 98%, likusios sudaro delspinigiai, baudos ir savanoriškai mokamų įmokų įplaukos.
Socialinis draudimas darbo užsienyje
Asmenims, dirbantiems ar gyvenantiems skirtingose šalyse, socialinio draudimo teises reguliuoja tarpvalstybiniai susitarimai. Šie susitarimai užtikrina nuolatinę socialinę apsaugą ir apsaugo nuo dvigubo draudimo arba išmokų gavimo situacijų.
Įstatymo įgyvendinimo praktika ir kontrolė
Socialinio draudimo kontrolė ir priežiūra buvo nuolatos stiprinamos, ypač dėl ligos pašalpų išmokėjimo piktnaudžiavimo atvejų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. įvesta draudimaisi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti.
Taip pat skaitykite: Įstatymo 14 straipsnis
Taip pat įstatymas nuolat koreguojamas atsižvelgiant į socialinės apsaugos poreikius ir ekonomines sąlygas, kad sistema išliktų tvari ir efektyvi.
tags: #ligos #ir #motinystes #socialinio #draudimo #istatymas