Valstybinio socialinio draudimo įstatymas Lietuvoje yra pagrindinis socialinės apsaugos sistemos elementas, reglamentuojantis socialinio draudimo santykius, draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką ir išmokų skyrimo sąlygas. Socialinis draudimas užtikrina apdraustiesiems Lietuvos gyventojams bei tam tikroms jų šeimų narių grupėms gyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti savimi patys.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo sistema Lietuvoje
Socialinis draudimas yra privalomas daugumai Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų, dirbančių pagal darbo sutartį ar individualiai vykdančių veiklą. Tačiau kai kurioms grupėms, tokioms kaip besimokantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai ir namų šeimininkės, draudimasis nėra privalomas. Vis dėlto egzistuoja ir nelegalaus darbo atvejai, kai asmenys vengia socialinio draudimo.
Ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš tradicinių socialinio draudimo rūšių. Jo tikslas yra užtikrinti pajamas asmenims, laikinai praradusiems darbingumą dėl ligos arba motinystės, bei kompensuoti prarastas darbo pajamas.
Įstatymo istorija ir pastovumas
Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas įsigaliojo 1991 metais, jis buvo paskelbtas "Lietuvos aide" ir "Valstybės žiniose". Nuo pat pradžių siekta, kad socialinio draudimo sistema būtų savarankiška - biudžetas buvo atskirtas nuo valstybės biudžeto, o socialinio draudimo valdymas numatė trišalę valdymo sistemą, kas užtikrino didelę socialinę ramybę.
Per laiką įteisintos įvairios socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas. Nuo 1997 m. sveikatos draudimas buvo atskirtas į specialų Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.
Taip pat skaitykite: Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 23 str. 1 d. komentaras
Socialinio draudimo principai
Socialinis draudimas remiasi universalumo, solidarumo ir kitais fundamentaliais principais. Sistemai būdingas einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principas, taikomas trumpalaikėms išmokoms, o nuo 2004 m. buvo įteisintas kaupimo modelis, skirtas kaupiamajam pensijų draudimui.
Ligos pašalpa pagal 23 straipsnio 1 dalį
Ligos pašalpa yra išmoka, skirta apdraustajam, tapusiam laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugos ar kitų įstatyme nustatytų priežasčių. Teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios nedarbingumo dienos be laukimo laikotarpio.
Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines dienas apmoka darbdavys (išskyrus slaugos atvejus), o už likusias - Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. 2001 metų sausio 1 d. įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas turi būti ne mažesnė nei 80 proc. ir ne didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. darbo užmokesčio.
Dėl piktnaudžiavimo ligos pašalpomis ir didėjančio įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu, skaičiaus, buvo stiprinama laikinojo nedarbingumo pažymėjimų kontrolė.
Taip pat nuo 2001 metų įvestas draudimo stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti - teisę į ligos pašalpą turi apdraustasis, turintis per pastaruosius metus ne trumpesnį kaip 3 mėn., arba per paskutinius dvejus metus ne trumpesnį kaip 6 mėn. draudimo stažą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Motinystės socialinio draudimo išmokos
Motinystės pašalpos yra skiriamos motinoms, auginančioms vaikus, siekiant kompensuoti prarastas pajamas. Pradžioje, nuo 1991 iki 1995 metų, vaikų priežiūros pašalpa buvo mokama motinoms, auginančioms vaikus iki 1,5 metų, tačiau jos dydis buvo mažas - 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio.
1995 metais pertvarkius socialinio draudimo sistemą, vaiko priežiūros pašalpos dydis ir skyrimo tvarka pasikeitė, ji buvo pradėta mokėti vienam iš vaiką auginančių tėvų (įskaitant ir vyrus), taip skatinant lyčių lygybę ir sprendžiant šeimos pajamas.
Pašalpa nuo 1995 metų sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga. Nuo 2004 metų kovo 1 dienos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc.
2003 metais įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatoms, pašalpos mokamos ir toms moterims, kurios buvo atleistos iš darbo nėštumo ar motinystės atostogų metu, jeigu turi reikalingą draudimo stažą.
Taip pat nustatyta, kad pašalpos mokamos ir tėvams ar globėjams, kurie atleisti iš darbo dėl įmonės likvidavimo ar bankroto laikotarpiu, kol jie įsidarbina.
Taip pat skaitykite: F93.2 vaikystės sutrikimas
Trumpalaikės socialinio draudimo išmokos
Trumpalaikės išmokos, kurios dažnai mokamos ribotą laiką - mažiau kaip vienerius metus, apima ligos, motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe pašalpas, laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijas, reabilitacijos pašalpas ir kt. Šios išmokos finansuojamos einamojo finansavimo principu, t. y. jas dengia tuo pačiu metu surinktos socialinio draudimo įmokos.
Socialinio draudimo valdymas ir finansavimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas yra atskirtas nuo valstybės biudžeto ir skirtas tik socialinio draudimo išmokoms finansuoti. Pajamos daugiausia gaunamos iš draudėjų ir apdraustųjų įmokų, kurios sudaro apie 98 proc. visų biudžeto pajamų.
Darbdavio ir darbuotojo įmokos mokamos procentine dalimi nuo darbo užmokesčio. Nuo 1991 metų iki 2000 metų įmokų tarifas buvo 31 proc. (30 proc. darbdavio ir 1 proc. darbuotojo), o nuo 2000-ųjų tarifai pasikeitė į 34 proc. (31 proc. darbdavio, 3 proc. darbuotojo).
Socialinio draudimo reglamentavimas užsienyje
Asmenų, dirbančių užsienyje, socialinio draudimo klausimai reglamentuojami dvišaliais valstybių susitarimais. Tokie susitarimai užtikrina socialinės apsaugos tęstinumą ir išvengia dvigubo įmokų mokėjimo ar dvigubų išmokų gavimo.
Istorinė socialinio draudimo apžvalga Lietuvoje
Socialinis draudimas Lietuvoje turi ilgą istoriją, prasidėjusią 1926 metais su Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymu. Ligonių kasos buvo įsteigtos 1928 m., o socialinė globa apėmė įvairias sritis, tokias kaip našlaičių ir senelių priežiūra.
Sovietmečiu socialinio draudimo funkcijas vykdė profesinės sąjungos, kurios financuodavo įvairias pašalpas ir kompensacijas. Po nepriklausomybės atkūrimo sistema buvo iš esmės pertvarkyta, o nuo 1991 metų veikia naujas Valstybinio socialinio draudimo fondas.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymas
Valstybinio socialinio draudimo fondo veiklą koordinuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kurios patvirtintos įmokų normos ir biudžetai reguliuoja visą draudimo sistemą.
| Draudimo rūšis | Pagrindinės išmokos | Išmokų mokėjimo laikotarpis |
|---|---|---|
| Ligos draudimas | Ligos pašalpa, slaugos pašalpa | Trumpalaikis (iki 1 metų) |
| Motinystės draudimas | Motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros pašalpos | Trumpalaikis iki 1 metų |
| Pensijų draudimas | Senatvės pensijos, invalidumo pensijos | Ilgalaikis |