Socialinės ir ekonominės žmogaus teisės Lietuvoje dažnai lieka antrame plane, kai viešojoje erdvėje dominuoja pilietinės ir politinės teisės. Tačiau Lietuvai, susiduriančiai su didelėmis skurdo ir socialinės atskirties problemomis, ne ką mažiau svarbios yra socialinės ir ekonominės žmogaus teisės.
Žmogaus teisių kontekstas: pirmoji, antroji ir trečioji karta
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, žmogaus teisės ir laisvės yra skirstomos į pirmos, antros ir trečiosios kartos. Socialinės ir ekonominės teisės patenka tarp antros kartos žmogaus teisių, kurios įsivyravo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nors tai ne pačios seniausios ir ne geriausiai išvystytos žmogaus teisės, tačiau jos taip pat labai svarbios. Šie bendrai pripažinti vertybiniai principai yra įtvirtinti ir tarptautinėje teisėje.
Tarptautiniai įsipareigojimai ir nacionalinė atsakomybė
Pasirašydamos tarptautines bei regionines sutartis ar dokumentus, valstybės tampa atsakingos už jų įgyvendinimą nacionaliniame lygmenyje. Kaip pagrindinius valstybes teisiškai įpareigojančius dokumentus, kuriuos ratifikavusi ir Lietuva, galima įvardinti Jungtinių Tautų Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos socialinę chartiją. Jos reiškia susirūpinimą socialinės apsaugos, tinkamų darbo sąlygų, aprūpinimo būstu, skurdo mažinimo, mokslo bei švietimo srityse.
Skurdo, nedarbo ir socialinės atskirties iššūkiai
Lietuvai būdingos didelės skurdo ir socialinės atskirties problemos. Skurdas ir bado mažinimas apima įvairius veiksmus ir programas, pavyzdžiui, maisto saugumo užtikrinimą, švietimo ir sveikatos prieinamumo gerinimą, darbo vietų kūrimą, socialinių pašalpų teikimą ir kt. Skurdo ir bado mažinimas apima tiek skurdo mažinimą besivystančiose šalyse, tiek socialines programas ir paramą pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir skurdžioms šeimoms turtingesnėse šalyse.
Norint pagerinti situaciją šalyje, Lietuvai pirmiausia reikėtų klausytis konkrečių rekomendacijų ir patarimų. Pavyzdžiui, pakelti socialinių išmokų lygį, sukurti veiksmingą indeksavimo sistemą, minimalią algą, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitus socialinės paramos būdus pritaikyti atsižvelgiant į žmonių pragyvenimo išlaidas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Darbo rinka, biudžetas ir užimtumas
Socialinė ekonominė politika yra vienas iš pagrindinių Lietuvos ir daugelio kitų valstybių bei jų junginių, tokių kaip Europos Sąjunga, veiklos prioritetų. Socialinės ekonominės raidos analizė pradedama nuo biudžeto - svarbiausio socialinės ekonominės politikos instrumento - nagrinėjimo, išgryninant teorinius ir metodologinius biudžeto formavimo aspektus bei susiejant su Lietuvos valstybės praktika. Nagrinėjant biudžetą kaip valstybės viešojo valdymo įrankį, atliekama kiekybinės Lietuvos Respublikos biudžeto politikos išraiškos analizė bei Vyriausybės veiklos prioritetų ir valstybės išlaidų sąsajų tyrimas.
Pabrėžiant socialinės politikos įtaką ekonominiam augimui, vertinama situacija darbo rinkoje: įvairiais pjūviais apibūdinami užimtumą ir nedarbą atspindintys rodikliai, analizuojama bendrųjų darbo rinkoje vykstančių tendencijų kaita per ilgesnį laikotarpį, leidusi išryškinti darbo rinkoje vykusius pokyčius. Išnagrinėjus gyventojų pajamų nelygybę apibūdinančių rodiklių dinamiką, atskleistos gyventojų pajamų nelygybės tendencijos, pateiktos galimos ekonominės diferenciacijos mažinimo kryptys, išnagrinėta skurdo situacija šalyje.
Institucinė ir politinė sistema socialinės ekonomikos plėtrai
Politikos formuotojai socialinės ekonomikos srityje. Nacionaliniu lygiu socialinės ekonomikos plėtroje dalyvauja kelios valdžios institucijos ir ministerijos. Jos tai daro visų pirma įgyvendindamos nacionalines metines programas, pagal kurias socialinei ekonomikai ir ne pelno organizacijoms skiriamos biudžeto lėšos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Krašto apsaugos ministerija ir Vidaus reikalų ministerija dalyvauja skelbiant konkursus dėl socialinės integracijos, paramos kultūrai, jaunimui ir užimtumui bei specialios paramos nevyriausybinėms organizacijoms. Savivaldybės taip pat atlieka svarbų vaidmenį teikiant finansinę paramą socialinei ekonomikai, sutelkdamos dalį savo biudžetų, skirtų viešosioms paslaugoms teikti, kad galėtų skirti dotacijas socialinės ekonomikos subjektams kaip paslaugų teikėjams.
Be to, savivaldybės gali remti socialines įmones, laikinai skolindamos joms patalpas ir taip padėdamos pradėti veiklą. Kitas svarbus subjektas, remiantis socialinę ekonomiką Lietuvoje, yra Inovacijų agentūra, viešoji įstaiga prie Ūkio ministerijos, įsteigta verslumui skatinti. Ši organizacija per visoje šalyje veikiančias vietos agentūras socialinėms įmonėms teikia mentorystės ir konsultavimo paslaugas.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Paramą socialiniams verslininkams gali teikti antroji agentūra - „Investuok Lietuvoje“, kurios tikslas yra skatinti investicijas šalyje.
Teisinis reguliavimas socialinių įmonių srityje
Socialinių įmonių teisinis pripažinimas ir teisinė raida Lietuvoje remiasi dviem pagrindiniais etapais ir teisės aktais. 2004 m. įstatymu institucionalizuota socialinių įmonių integracija, pripažįstant jų specifiką. Šiuo įstatymu taip pat suteikiama galimybė parengti finansinę paramą, atitinkančią socialinių įmonių modelių ypatumus.
2015 m. socialinės ekonomikos pripažinimas paspartėjo išleidus Socialinio verslo koncepciją, kurioje pateikiama politinė socialinių įmonių apibrėžtis, ir Socialinių įmonių projektų gaires, kuriose pateikiamos veiklos sąlygos, kad jos būtų laikomos socialinėmis įmonėmis. Yra parengtas socialinio verslo pagrindų įstatymo projektas, tačiau dėl jo dar nesusitarta.
Tinklai, federacijos ir atstovavimo mechanizmai
Integracijos į darbo rinką socialinių įmonių skėtinės organizacijos yra svarbi Lietuvos socialinės ekonomikos ekosistemos dalis. Jų vaidmuo - atstovauti integracijos į darbo rinką socialinėms įmonėms ir jų naudos gavėjų interesams (Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga, Socialinių įmonių asociacijos). Nuo 2015 m. naujo tipo organizacijos, visų pirma socialinės įmonės, pripažįstamos socialinės ekonomikos dalimi. Jos sukūrė savo ekosistemą per Socialinių įmonių asociaciją ir kitų rūšių subjektus, tokius kaip inkubatoriai, akceleratoriai ir centrai.
Šios organizacijos ne tik atlieka atstovaujamąjį vaidmenį, bet ir veikia kaip socialinės ekonomikos subjektų mokymosi ir tinklaveikos platformos.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Skurdo priežastys, emigracija ir pašalpų tradicija
Išnagrinėjus gyvenimo iš pašalpų tradicijos plitimo priežastis, emigracijos ir imigracijos tendencijas bei jų priežastis ir pasekmes šalies socialinei ekonominei raidai, pateikiami galimi sprendimai. Požiūrio ir interesų, o ne išteklių trūkumo problema dažnai yra pabrėžiama diskusijose apie socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimą.
Dažnai manoma, jog Lietuva, kaip ir kitos mažiau ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, rekomendacijų negali įgyvendinti dėl lėšų ir resursų stygiaus. Tą pabrėžia ir kritikai, kurie ekonomines ir socialines žmogaus teises vertina skeptiškai. Jie teigia, kad politinės ir pilietinės žmogaus teisės yra apibūdinamos kaip negatyvios teisės, o tai reiškia, jog valstybė tiesiog turi susilaikyti ir nevaržyti tam tikrų šalies gyventojų veiksmų. Socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimo atveju valstybei daug sunkiau, nes ji turi pozityvią pareigą imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, aprūpinti žmones būstu.
Argumentai už ir prieš aktyvesnę socialinę politiką
Kai kurie apžvalgininkai, pratęsdami šią mintį, tvirtina dar radikaliau. Pradėjus kalbėti apie didesnes socialines išmokas, minimalius atlyginimus bei progresinius mokesčius, atsiranda ekspertų aiškinančių, kad skurdas, nepriteklius ir nelygybė visada buvo natūrali žmonijos būsena. Kiti rėžia dar aštriau: skurstantis žmogus pats dėl to kaltas. Kyla abejonių dėl pasiteisinimo vadovaujantis būtent tokiais argumentais. Tai, jog sunku įgyvendinti, neturėtų būti neveiksnumo pretekstas.
Be to, pilietinių teisių užtikrinimui (pavyzdžiui, teisinės sistemos sukūrimui) taip pat reikia lėšų, tačiau tai netampa diskusijų tema. Manau, kad tai - požiūrio ir interesų, o ne išteklių trūkumo problema. Nereikia ir teigti, kad Lietuva ir kitos šalys negali tapti gerovės valstybėmis. Tiesioginis socialinės ir ekonominės gerovės užtikrinimas gali būti sudėtingas dėl valstybių ekonominės, politinės ar istorinės praeities, tačiau Lietuva, kaip ir kitos valstybės, privalo rodyti iniciatyvą savo piliečiams užtikrinti orų gyvenimo standartą bei minimalias pragyvenimo sąlygas.
Rekomenduojami sprendimo būdai ir priemonės
- Pakelti socialinių išmokų lygį ir sukurti veiksmingą indeksavimo sistemą, kad socialinė parama atitiktų pragyvenimo išlaidas.
- Minimalią algą, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitus socialinės paramos būdus pritaikyti atsižvelgiant į realias žmonių išlaidas.
- Taikyti progresinius mokesčius ir priemones, skatinančias pajamų perskirstymą bei nelygybės mažinimą.
- Skatinti socialines įmones per teisinį pripažinimą, finansinę paramą ir inkubatorių bei akceleratorių kūrimą regionuose.
- Užtikrinti strateginį planavimą viešajame sektoriuje, taikant funkcijų analizės metodą ir didinant institucijų veiklos kokybę.
- Stiprinti socialinių paslaugų teikimą per savivaldybes, remiant vietos iniciatyvas ir dotacijas socialinės ekonomikos subjektams.
- Investuoti į švietimą ir profesinį mokymą, kad mažėtų ilgalaikio nedarbo rizika ir būtų didinamas užimtumas.
- Plėtoti integracines programas, mažinančias skurdą, gerinančias sveikatos ir švietimo prieinamumą bei užtikrinančias maisto saugumą.
Socialinių įmonių vaidmuo ir geros praktikos
Socialine ekonomine plėtra siekiama kartu skatinti ekonominį augimą ir gerinti visuomenės gyvenimo kokybę. Socialinės įmonės gali būti reikšmingu įrankiu integruojant į darbo rinką socialiai pažeidžiamas grupes. 2004 m. ir 2015 m. priimti teisiniai bei politiniai žingsniai sudarė prielaidas jų plėtrai, o Inovacijų agentūra ir „Investuok Lietuvoje“ teikia paramą socialiniams verslininkams.
Švietimo, visuomenės ir kultūros vaidmuo
Visos žmogaus teisės yra vienodai svarbios, tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos tarptautiniame lygmenyje. Visada galima paklausti, ar neraštingas ir nebaigęs mokyklos žmogus (socio-ekonominė teisė į mokslą) galėtų tinkamai pasinaudoti susirinkimų, žodžio ir spaudos, mitingų ir demonstracijų bei balsavimo teisėmis. Švietimo prieinamumo ir kokybės didinimas yra esminė priemonė mažinant ilgalaikį skurdą ir pajamų nelygybę.
Viešojo sektoriaus kokybės ir strateginio planavimo svarba
Valstybės socialinei ekonominei būklei lemiamos įtakos turi viešojo sektoriaus institucijų veiklos kokybė. Siekiant viešojo sektoriaus veiklos efektyvumo, jo indėlio į šalies socialinę ekonominę plėtrą, racionalu taikyti verslo praktikoje patikrintą ir pasitvirtinusią valdymo priemonę − strateginį planavimą, kurio principų realizavimo galimybės yra didesnės taikant funkcijų analizės metodą. Efektyvus institucijų strateginis planavimas neįsivaizduojamas be teisinio reglamentavimo, kartu institucijų darbuotojų iniciatyvos, kūrybinės laisvės.
Pasiūlymai politikos formuotojams
- Integruoti socialinės politikos priemones į valstybės biudžeto prioritetus, užtikrinant jų tvarumą ir efektyvumą.
- Skatinti tarpsektorinį bendradarbiavimą: valstybė, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir verslas turi veikti koordinuotai.
- Įdiegti rodiklių pagrindu veikiančias stebėsenos sistemas skurdo, užimtumo ir socialinių paslaugų kokybės vertinimui.
- Remti vietos iniciatyvas ir socialinius verslus per lengvatas, dotacijas ir nemokamą mentorystę.
Apibendrinant-kodėl svarbu veikti dabar
Nereikia teigti, kad Lietuva negali tapti gerovės valstybe; svarbu rodyti iniciatyvą ir racionaliai paskirstyti net ribotus išteklius. Nedideli ištekliai turėtų būti visiems prieinami, teisingai naudojami ir paskirstomi. Visos žmogaus teisės yra viena nuo kitos priklausomos, todėl stiprinant socialines ir ekonomines teises stiprinama ir pilietinių bei politinių teisių realizacija.
| Problema | Siūlomas sprendimas | Atsakingi subjektai |
|---|---|---|
| Skurdas ir pajamų nelygybė | Padidinti išmokas, indeksuoti pagal pragyvenimo lygį, progresiniai mokesčiai | Vyriausybė, Seimas, SAV |
| Nedarbas | Švietimas ir perkvalifikavimas, darbo rinkos programos | SADM, Užimtumo tarnyba, savivaldybės |
| Socialinių įmonių finansavimas | Teisinis pripažinimas, finansinės priemonės, inkubatoriai | Ūkio ministerija, Inovacijų agentūra |
| Viešojo sektoriaus efektyvumas | Strateginis planavimas, funkcijų analizė, institucijų modernizacija | Vyriausybė, viešojo valdymo institucijos |
Monografija ir analizės rodo, kad veiksminga socialinės ekonominės politika reikalauja ne tik finansinių išteklių, bet ir tinkamos teisinės bazės, strateginio planavimo, institucijų kompetencijų ir visuomenės palaikymo. Lietuva gali mažinti skurdą ir socialinę atskirtį taikydama integruotą priemonių paketą, stiprindama socialinių paslaugų prieinamumą ir remdama socialinį verslumą.
tags: #lietuvos #socialines #ekonomines #problemos #ir #ju