Lietuvos okupacijos istorija ir priklausomybė Sovietų Sąjungai

Maždaug 10 000-9 000 m. pr. m. e., nutirpus ledynui, iš kaimyninių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes, jei jų čia ir būta, visus ankstesnių gyventojų pėdsakus sunaikino paskutinis ledynmetis. Seniausios stovyklos randamos pietvakarinėje šalies dalyje. Pagal Lietuvos priešistorės tyrinėtoją Mariją Gimbutienę tai buvo iš Jutlandijos pusiasalio ir dabartinės Lenkijos teritorijos atėję medžiotojai bei žvejai, kurie kartu atsinešė ir dvi vėlyvojo paleolito kultūras. Pirmieji gyventojai buvo klajokliai ir nuolatinių gyvenviečių nekūrė. Aštuntame-šeštame tūkstantmetyje pr.m.e. stovyklų gausėjo, jos kūrėsi palei Nemuną, Nerį, Merkį. Ar pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę žmonės gali būti siejami su baltų protėviais tarp archeologų ir Lietuvos priešistorės tyrinėtojų nėra vieningos nuomonės. Neolito laikotarpiu 4800/4600-1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos) Lietuvos teritorijoje pasirodė keramika. Žemdirbystė ir gyvulininkystė Lietuvos teritorijoje atsirado apie 3 tūkstantmetį pr.m.e. bei pirmiausiai įsigalėjo vakarinėje šalies dalyje. Pagal vieną iš versijų 3000-2500 m. pr. m. e. Rytų Baltijos jūros regione pasirodė baltai, kurie asimiliavo ir išstūmė vietinius gyventojus. Iš kur jie atvyko neaišku, kaip kad iki galo nėra išspręstas indoeuropiečių kilmės klausimas. Žalvario amžius Lietuvoje prasideda XVI a. pr. m.

Geležies amžius Lietuvoje pakeitęs žalvario, prasidėjo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir truko iki viduramžių. IX-XI a. baltų gyvenvietes Baltijos jūros pakrantėje puldinėjo vikingai, Danijos karaliai, bent laikinai, rinko duoklę. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusų kunigaikščių žygiai į Lietuvą, ji įvardijama kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Vėliau, apie 1260 m., Mindaugas sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo. Lietuva su Mindaugu 1258 m. patyrė sunkų išbandymą - valstybė buvo siaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio metu. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Po Mindaugo nužudymo 1263 m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti keturi valdovai. Tik 1269 m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus Kernavės kunigaikščiui Traideniui. Rašto šaltiniuose teigiama, jog Traidenis atkeršijo už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą, taigi tikėtina, jog Traidenis ir Mindaugas buvo susieti giminystės ryšiais. 1283 m. Vilnius XIV a. XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Lietuva į rytus plėtėsi nuo pat valstybės susikūrimo. Tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą - pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos - Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimovaidmens XV-XVI a. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. XVI a. Jogailos pradėta personalinė Lietuvos - Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Nuo 1717 m. XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas - buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. 1767 m. susikūrė Rusijos remiama Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai - Turkija. Tais pačiais metais prasidėjo Rusijos karas su Turkija. Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m.

Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos. 1795 m. Seimas papildė kardinalines teises. Bajorams buvo garantuoti dvarai, tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis, sostas nepaveldimas. Karaliui kontroliuoti sudaroma Nuolatinė Taryba, taip pat sudaroma Edukacinė komisija. Šios institucijos buvo bendros Lenkijai ir Lietuvai. Nuolatinę Tarybą sudarė 36 nariai, renkami Seimo dvejiems metams. Pusė jų buvo senatoriai, kita pusė - bajorų atstovai. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo 1/3 narių. Visus aktus pasirašinėjo karalius, senatorius ir tarybos maršalka. 1776 m. 1788-1792 m. veikė „Ketverių metų seimas“, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. 1791 m. gegužės 3 d. supaprastinta tvarka priimta Seimo konstitucija, pavadinta „Valdymo įstatymu“. Konstitucijai nepritarė reakcingi bajorai. Konstitucijoje buvo numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai, pakeitę valstybės formą. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Po trijų padalijimų 1772-1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje asmens laisvė valstiečiams buvo suteikta anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su 1812 m. Prancūzijos įsiveržimu į Rusiją, kai prasidėjus prancūzmečiui Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Jau XIX a. pradžioje vyko sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo: 1831 m. sukilimas, 1863-1864 m. sukilimas. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė kultūra, o spauda ir kalba ėmė įgauti naują savivoką. Pirmieji žymūs lietuvių kultūriniai veikėjai buvo Simonas Daukantas ir žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai. 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas iššaukė platinimo kančias - knygnešiai per sieną nešdavo lietuviškas knygas. Tautinį judėjimą pratęsė egzilinė veikla, o spauda buvo atstatyta 1904 m. Lietuvos kalba ėmė skambėti mokyklose ir kultūroje. 1905 m. pradėjęs svarbų vaidmenį politiniame tautiniame judėjime Lietuvos situaciją keitė politiniai rizikos veiksniai. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos draudimą, o 1905 m. pradžioje prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris pakeitė Lietuvos ateities geopolitinį vaizdą.

1915 m. pradžioje vokiečių okupacija įvedė naują laikotarpį. Per karą dalis gyventojų pasitraukė arba buvo priverstinai evakuota į Rusiją. 1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba pareiškė nepriklausomybės siekį, o 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Po pirmojo pasaulinio karo 1918-1920 m. laikotarpiu buvo formuojama nepriklausoma Lietuvos valstybė, kuriai teko derintis su tarptautine teise ir sienų peržiūromis. 1919-1920 m. sulaužytos raudonosios armijos ir bolševikų įtaka iššaukė karinius ir politinius derybas, kurių metu Lietuvai buvo atkurta dalis teritorijų ir nustatyta tarptautinė siena. 1920 m. liepos 12 d. buvo sudaryta taikos sutartis Maskvoje, o Vilnius atsidūrė lenkų įtakoje. Lietuva į Vilnių įžengė 1920 m. liepos 15 d., tačiau trumpai susidūrė su Raudonąja armija.

1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga įvykdė pirmąją okupaciją, 1940 m. birželio 15 d. įvyko sovietų ultimatumas, kurio įvykdymas lėmė Lietuvos sovietizaciją ir marionetinės vyriausybės kūrimą. Buvo įvestas teroras, trėmimai ir masinės represijos, vėliau įvyko antra sovietinė okupacija 1944-1990 m. Per antrąją okupaciją Lietuvoje vyko didelio masto represijos, kolūkalizacija ir kultūros bei švietimo radikalūs pokyčiai. 1941 m. naciai įžengė į Lietuvą, pradėjo germanizaciją ir masinį žydų genocidą. Po Vokietijos kapituliacijos 1944 m. vėl atėjo Raudonoji armija, kuri įteisino naują sovietinę santvarką ir intensyvino terorą bei trėmimus. Lietuvos gyventojai, įskaitant partizanus, bandė kovoti su okupantais, o su sovietine santvarka buvo kovojama ir rezistencija miškuose iki nepriklausomybės atgavimo 1990 m. kovo 11 d.

Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema

Nuo 1944 m. iki 1953 m. vyko partizanų karas prieš sovietinę okupaciją. Po Stalino mirties prasidėjo „atšilimo“ laikotarpis (1953-1964), kai kultūrinė ir asmeninė laisvė buvo truputį palankesnė, tačiau politinės represijos vis dar buvo aktualios. Tuo laikotarpiu Lietuvoje išryškėjo tautinis identitetas ir kultūrinis atgimimas. 1964 m. įvykęs Brežnevo laikotarpis pradėjo naują etapą, kai laisvės ribojimai vėl sustiprėjo. 1960-1980-ųjų metų kultūrinis gyvenimas buvo cenzūruojamas, tačiau menininkai rado būdų kurti. 1985 m. pradėjusiosio Gorbačiovo reformos paskatino visuomenės nuomonės pasikeitimą ir atvėrė kelią Sąjūdžiui bei gilesnei tautinei atgimimo valstybinei permainai. Palaipsniui atsirado pogrindinės spaudos, išeivijos organizacijos, kurios skatino nepriklausomybės siekį ir informavo tarptautinę bendruomenę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva oficialiai atkūrė nepriklausomybę.

Laikotarpis	Svarbiausi įvykiai
1944-1953	Stalininis okupacijos laikotarpis, masiniai trėmimai, kolūkių kūrimas
1953-1964	„Atšilimas“, ekonominis ir kultūrinis švelninimas
1964-1984	„Sąstingis“, kultūrinis gyvenimas ribojamas, politiniai nusikaltimai
1985-1990	Perestroika, atgimstančios tautinės idėjos, nepriklausomybės siekiai

Žymūs istoriniai asmenys: Antanas Smetona, Vincas Krėvė-Mickevičius, Justas Paleckis, Antanas Merkys, Antanas Sniečkus, Vytautas Landsbergis (vadovas, ne faktiškai paminėtas šiame tekste, tačiau svarbus laikotarpio simbolis), ir kiti Lietuvos politiniai veikėjai, kurie įgijo savo vaidmenį Lietuvos istorijoje per pirmąją ir antrąją sovietinę okupaciją bei nepriklausomybės laikotarpį.

Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje

Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius

tags: #lietuvos #priklausomybe #rusijai