Pagal A. Guogį (2008, p.26), Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šalyje jaučiamas didesnis mokslininkų ir praktikų susidomėjimas socialine politika ir socialine apsauga. Vykstant tokiems nesustabdantiems reiškiniams kaip privatizacija, globalizacija, intensyvėjanti imigracija, tradicinės šeimos pokyčiai, demografinis senėjimas, pokyčiai darbo rinkoje ir pan. skatina ne tik socialinės apsaugos sistemų reformas, bet ir visos Europos Sąjungos šalių bedradarbiavimą socialinės apsaugos klausimais.
Darbo tikslas: išanalizuoti socialinės apsaugos sistemas Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje. Padaryti šių šalių palyginamąją analizę. Išanalizuoti socialinės apsaugos sampratą ir jos raidą Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse. Grafiškai parodyti Lietuvos ir Skandinavijos šalių socialinės apsaugos palyginamąją analizę.
Socialinės apsaugos samprata ir jos raida Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse
Skandinavijos šalys ir Lietuva išgyveno visiškai skirtingus istorinius valstybių raidos etapus. Skandinavijos šalių kapitalizmas ir socialinės rinkos santykiai XX amžiuje vystėsi tolygiai, todėl ir žmonių gerovė gerėjo nuosekliai, tuo tarpu Lietuva turėjo išgyventi sovietinio socializmo neigiamus padarinius: planinę ekonomiką, sovietinį socialinio aprūpinimo modelį, nekokybiškas ir ribotas teikiamas socialines paslaugas. Atliekant pertvarką po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje socialinės apsaugos sistema buvo formuojama trumpame laikotarpyje, remiantis paveldėta sovietine patirtimi.
Pagrindiniai socialinę apsaugą reglamentuojantys įstatymai Lietuvoje priimti 1990-1991 metais, o ypač reikšmingas 1995 metų Lietuvos Respublikos valstybini s socialinio draudimo pensijų įstatymas. Dėmesys sutelktas į dabartinę Lietuvos socialinės apsaugos struktūrą, kurią sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama: „Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų“, „Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - pašalpos (socialines) pensijas, šeimos pašalpas, laidojimo, šildymo ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.“ Tokios struktūros pagrindas yra LR Konstitucija (1992).
Skandinavijos šalys taip pat išgyveno istorines krizes, todėl jų socialinė apsauga vystėsi nekalbant apie tolygų augimą. Svarbiausi socialinio draudimo įstatymai daugelyje Skandinavijos šalių buvo priimti maždaug tuo pačiu metu, 1891-1895 metais: Švedijoje - 1892 m. savanoriškas sveikatos draudimas, Norvegijoje - 1894 m. nelaimingų atsitikimų darbe draudimas, o Danijoje - 1891 m. pensijų įstatymas, 1892 m. savanoriškų subsidijų ligonių kasoms įstatymas ir 1898 m. darbdavių atsakomybės aktas dėl nelaimingų atsitikimų darbe.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Lietuvos ir Skandinavijos šalių socialinės apsaugos modeliai
Skandinavijos šalys dažnai apibūdinamos kaip socialdemokratinės arba institucinės gerovės valstybės, kuriose dominuoja universalios socialinės paramos principai ir stipri valstybės įtaka socialinėje srity. Šiaurės valstybės pasižymi plėtotu socialinių paslaugų tinklu, universaliais arba labai plačiai prieinamais gebėjimais, dideliu mokesčių ir išteklių finansavimu, aukštu progresiniu pobūdžiu. Pagrindiniai modeliai apima liberalų, korporatyvinį, socialdemokratinį ir katalikiško pobūdžio sistemas, o Skandinavijos šalis dažnai demonstruoja socialdemokratinius ar institucininius elementus su tam tikrais korporatyvinio modelio požymiais.
Lietudos modelis priskiriamas korporatyvino konservatyvumo kategorijai: valstybės įsitraukimas į socialinę apsaugą, daliniais teisės principais, tačiau didesnės reikšmės tenka darbdavių ir profesinių sąjungų indėliui bei privačiai paramai. Skandinavijos šalys išsiskiria universaliomis paslaugomis, dideliu valstybės biudžeto procentu socialinei apsaugai, aktyviu užimtumo politika ir dideliu dėmesiu lygybei. Nedarbo mažinimas, moterų įsitraukimas į darbo rinką ir aukštesnis gyvenimo standartas laikomi pagrindinėmis šių regiono šalių problemų sprendimo kryptimis.
Skandinavių šalių socialinės gerovės sistemos pasižymi universalumu: socialinės apsaugos institucijos priklauso visiems gyventojams, nepriklausomai nuo jų darbo statuso. Daugelyje atvejų gaunamos ir finansinės išmokos, ir socialinės paslaugos. Tokiuose modeliuose valstybė finansuoja didelę dalį išlaidų ir siekia užtikrinti socialinę taiką bei lygybę per universalų apsirūpinimą.
Dabartinė Lietuvos ir skandinavijos šalių socialinės apsaugos sistema
Lietuvos socialinė apsauga išlieka mišrios sistemos atstovas, kuriame dalį išlaidų užtikrina socialinis draudimas, o dalį - socialinė parama. Skandinavijos šalys, ypač Švedija, Danija ir Norvegija, palaiko geografinę ir politinę universalumą: socialinės gerovės institijų sistema finansuojama iš valstybės biudžeto, o paslaugos teikiamos plačiam gyventojų ratui. Lietuvos socialinės apsaugos politika taip pat siekia modernizuoti paslaugų administravimą ir didinti jų kokybę, o Skandinavijos šalys demonstruoja didelį paslaugų profesionalizavimą ir institucijų efektyvumą savivaldybių lygmenyje.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema: pagrindiniai elementai apima socialinį draudimą (pensijos, sveikatos draudimas, nedarbo draudimas) ir socialinę paramą (šaltinių pašalpos, šeimos pašalpos, slauga namuose), bei socialines paslaugas (globos įstaigos, senelių ir neįgaliųjų globa, nakvynės namai, dienos centrai ir pan.). Lietuvos institucijos, atsakingos už socialinę apsaugą ir darbo reikalus, apima Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir jos pavaldžias įstaigas (Sodra, Užimtumo tarnyba, Valstybinė darbo inspekcija, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas ir kt.).
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Švedijos socialinės apsaugos sistema: universalus modelis, kur didesnė dalis paslaugų ir išmokų finansuojama iš valstybės biudžeto ir mokesčių; tikslų siekiama per bendrąjį užimtumo politiką, socialines paslaugas ir socialinę paramą. Danijos sistema pasižymi panašiais bruožais - universaliu požiūriu į socialines paslaugas, didelį dėmesį pajamų perskirstymui ir aktyvią užimtumo politiką. Norvegija kaip modelis įtvirtina universalumą, didelį valstybės vaidmenį, socialines išmokas ir plačias socialines paslaugas, kartu siekdama nuosekliai mažinti nedarbą ir skatinti lygybę.
{Lietuvos} socialinės apsaugos modeliai
Šiuolaikinė Lietuvos socialinė apsauga remiasi dviejų komponentų - socialinio draudimo ir socialinės paramos - deriniu. Socialinis draudimas yra finansuojamas įmokomis, kurias moka apdraustieji ir darbdaviai, o valstybė dažnai prisideda papildomais mechanizmais ir palaiko įmokų baseiną. Socialinė parama finansuojama iš valstybės biudžeto, o jos išmokų kriterijai gali būti susiję su pragyvenimo šaltinių tikrinimu arba netikrinimu.
Vilniuje įsikūrusi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už valstybės politikos įgyvendinimą ir koordinavimą socialinės apsaugos ir darbo srityse. Ministerijai pavaldžios institucijos apima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (Sodra), Užimtumo tarnybą, Valstybinę darbo inspekciją, Socialinių paslaugų priežiūros departamentą, Asmens su negalia teisių apsaugos ir Jaunimo reikalų agentūrą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, Pabėgėlių priėmimo centrą ir kitas struktūras.
Švedijos socialinės apsaugos sistema
Švedijos modelis yra skiriamas kaip vienas iš pažangių socialinės gerovės valstybių modelių, kuriame dominuoja universalumas, didelis valstybės vaidmuo socialinėje sferoje ir platus paslaugų teikimas. Išmokos ir paslaugos finansuojamos iš bendrojo biudžeto ir mokesčių, o tikslas - užtikrinti lygybę ir socialinę taiką visiems gyventojams. Švedijoje socialinės apsaugos sistema yra pritaikyta, kad pati valstybė ir visuomenės institucijos glaudžiai bendradarbiautų užtikrinant paslaugų kokybę ir plačią prieigą.
Danijos socialinės apsaugos sistema
Danijos modelis taip pat remiasi universalumu ir stipriu valstybės vaidmeniu. Didelė dalis išmokų ir paslaugų teikiama per valstybės biudžetą, o socialinės politikos tikslai apima lygybę, pajamas perpaskirstant ir užtikrinant aukštą gyvenimo kokybę visiems. Darbdavių ir darbuotojų įmokos ir kartu valstybės subsidijos sudaro pagrindą socialinei apsaugai Danijoje.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Švedijos, Danijos ir Norvegijos socialinės apsaugos sistemos aprašymas
Švedijoje socialiniai darniniai principai orientuoti į universalumą ir aukštą paslaugų kokybę; Danijoje stiprios įdarbinimo programos ir socialinių išmokų balansavimas; Norvegijoje - nedarbo mažinimas ir didelis viešųjų paslaugų finansavimas. Taip pat pažymėtina, kad Skandinavijos šalių sistema yra universalistinė, o kartais turi korporatyvinius požymius, priklausančius nuo šalies istorijos ir sektorių specifikos. Lietuvoje vystoma mišri sistema, kurioje dalis paslaugų teikiama per valstybės lėšas, o dalis - per vietinę savivaldą ir private sektorių.
Išvados
Analizė rodo, kad Skandinavijos šalys pasižymi universaliomis, dideliais viešaisiais ištekliais paremtomis socialinės apsaugos sistemomis, kurios užtikrina plačią paslaugų prieigą ir socialinę lygybę. Lietuva turi pereinamojo pobūdžio modelį, kuriam būdingas socialinio draudimo ir socialinės paramos derinimas, tačiau reikia toliau plėsti universalumo principus ir gerinti paslaugų prieinamumą bei efektyvumą savivaldoje. Dabartinėje situacijoje Lietuvos ir Skandinavijos šalių socialinės apsaugos sistemas jungia tikslas užtikrinti socialinę įtrauktį, bet skiria skirtingas priemonių apimtis ir finansavimą, taip pat skirtinga institucijų įtaka ir administravimo efektyvumas.
Darbo įvertinimas: socialinės apsaugos principų taikymas ir administravimo efektyvumas Skandinavijoje palyginamas su Lietuva, atskleidžiant, kur yra pagrindiniai.spi ir kokios priemonės gali būti pritaikytos Lietuvos sektoriuje siekiant didesnio efektyvumo.
Galimos papildomos priemonės
- Gerinti savivaldybių administravimą socialinių paslaugų teikime ir peržiūrėti išlaidų efektyvumą.
- Aptarti galimybes didinti universalumą socialinėje apsaugoje Lietuvoje, įtraukiant daugiau socialinių paslaugų į visų gyventojų lygmenį.
- Tarpinstitucinė bendradarbiavimas su Šiaurės valstybėmis siekiant įgyvendinti geriausią praktiką socialinės apsaugos reformoms.
tags: #lietuvos #ir #skandinavijos #saliu #socialine #apsauga