Lietuvos gyventojai vis sparčiau sensta ne tik dėl mažėjančio gimstamumo, bet ir dėl to, jog jauni žmonės masiškai emigravo dirbti, gyventi, o ir vaikus gimdyti kitur. Todėl jais greičiausiai turės pasirūpinti senelių globos namai.
Globos namų - privačių, priklausančių valstybei, savivaldybėms ar religinėms organizacijoms - pastaruoju metu tik daugėja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2021 m. daugiausiai jų buvo Kauno apskrityje, mažiausiai - Utenos. Kiekvienuose globos namuose gyveno nuo 5 iki 230 senolių. O šiemet jau yra 195 globos namai, žadantys vienišiems pensininkams orią senatvę. Kai kurių tokių namų net pavadinimuose kalbama apie amžinybę, rojų, užuovėją, ramybę.
Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, iš viso yra 33 socialinės globos namai, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė. Pernai vidutinė pensija žmogui, turinčiam privalomą stažą, buvo 574 eurai. 2024 m. ji buvo apskaičiuojama trejopai. Kiekvienas senas žmogus tik tada sutinka persikelti gyventi į globos namus, kai jam savarankiškai gyventi ima trukdyti kokia nors negalia. O jei senolis apgyvendinamas globos namų Grupinio gyvenimo namų padalinyje, kaina išauga nuo 1200 iki 1560 eurų.
Senolių priežiūrai galima panaudoti daugybę kaimo plėtros programos lėšų, tačiau praėjusiame finansiniame laikotarpyje šios lėšos dažniausiai buvo skiriamos įvairioms patalpoms remontuoti.
Dažname didmiestyje Lietuvos senoliai laukia ilgoje eilėje į valstybės finansuojamą vietą pensionate ar senelių namuose. O privačių globos namų kainos - labai įvairios ir dažniausiai - viešai neskelbiamos.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Finansavimas ir Kainos
Seimo Socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas Rimantas Dagys žurnalistams yra sakęs, jog vieno senolio išlaikymas globos namuose dar neįsivedus euro kainavo apie 3 000 Lt (870 eurų) per mėnesį. Didžiausią šių išlaidų dalį sudaro globos namų infrastruktūros išlaidos.
Žiniasklaidoje aprašytose istorijose dauguma vaikų guosdavosi, jog negalią turinčių ar prie lovos prikaustytų senolių priežiūra jiems kainuoja nuo 1800 iki 2000 litų (nuo 520 iki 580 eurų) per mėnesį.
Tačiau, jeigu vienišam žmogui jau sunku tvarkytis, nereikėtų per daug išsigąsti kainų neprivačiose globos įstaigose, nes dalį kainos apmoka valstybė. Pats globotinis turi kas mėnesį atiduoti 80 proc. pvz., slaugos išmoką. Taip pat turi užmokėti 1 proc. nuo savo nekilnojamojo turto vertės. Tik paprastai senukai pasistengia savo nekilnojamąjį turtą parduoti ar dovanoti vaikams, giminaičiams. Dažniausiai žmogui lieka tik tie 20 proc. nuo pensijos. Tačiau ar visi pensininkai gauna tokias pensijas? Gal žmogui lieka tik 50 Eur, o ir tuos pačius išleidžia vaistams, šiltesnėms kojinėms, gal net rūkalams ir t.t.? Juk ir globos namuose žmogus nenori atsisakyti visų savo įpročių. Nori ir pasipuošti, ir internete pasižvalgyti, ir gimtadienio dovanėlę anūkui padovanoti.
O gal senolis ar senolio vaikai, emigravę į užsienius, labiau pageidautų privačių globos namų? Pasidairykime, ką siūlo privatūs namai, veikiantys nedideliame Lietuvos miestelyje. Pavadinimo neminėsime, kad niekas neapkaltintų reklama ar atvirkščiai.
Bazinis kambarys, apstatytas standartiniais baldais - lovos, stalas, kėdės, spinta - skirtas dviems asmenims, kurie turės bendrą vonios kambarį. Senoliams, apgyvendintiems baziniame kambaryje, visos paslaugos, priklausomai nuo neįgalumo, įkainotos 1700-1900 eurais. Pabrėžiama, jog tai pilna bazinių paslaugų kaina be savivaldybės mokamos paramos dalies. Tačiau už Standartinį, Superior ir Delux paslaugų paketus jau reikėtų primokėti 350-650 Eur per mėnesį.
Taip pat skaitykite: CSR Lietuvoje
O kambaryje Superior, šalia anksčiau išvardintų gėrių, dar gautų fizioterapiją 5 kartus per mėnesį, papildomą masažą 1 kartą per mėnesį, ne vieną, bet jau dvi kineziterapijas per savaitę ir kartą per mėnesį papildomą maitinimą. Pvz., gal žmogus įsigeis kokio nors ypatingo patiekalo, kurio nebūna kasdieniame meniu.
Aišku, dauguma pensininkų ne tik globos, bet ir savo nuosavuose būstuose turi ir minkštų baldų, ir televizorių, ir net internetą ar oro kondicionierių. O ir maistą pasirenka pagal savo skonį.
Pavyzdys: Onos Milienės senelių namai
Mažame Nemunėlio Radviliškio miestelyje veikiantys Onos Milienės senelių namai jau greit minės 20-metį. Tai puikus bendruomenės socialinio verslo pavyzdys, kuriuo padedama tiek pensinio amžiaus sulaukusiems senoliams, tiek valstybei. Čia apsistoję seneliai aprūpinami medicinine priežiūra, maitinimu, gali užsiimti įvairomis veiklomis. Šiai įstaigai jie atiduoda 80 proc. savo pensijos. Šie senelių namai priima norinčius iš visų rajonų - nuo Suvalkijos iki Žemaitijos. Šiuo metu senelių namuose gyvena apie 20 senolių, tačiau per 20-metį yra buvę atvejų, kai gyveno ir virš 30-ies.
O. Milienės senelių namai įsikūrę gražioje gamtos vietoje, tarp dviejų upių, tad senoliai mėgsta pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, atėjus pavasariui puola sodinti į daržus pomidorus ir gėles - kiekvienas turi atskirą žemės plotą.
Taip pat skaitykite: Tendencijos ir Iššūkiai: Autizmas Lietuvoje
Vis tik O. Milienės senelių namų vadovas skundžiasi, jog pastebėjusi, kad šie namai moka taupyti ir taupiai tvarkytis, savivaldybė tuo naudojasi. "Sako - jums čia kaime juk lengviau", - savivaldybės atstovų žodžius perfrazuoja L. Pleškys.
Paklaustas apie kylančias kliūtis L. Pleškys sako, jog tetrūktų šiek tiek daugiau finansavimo ir savivaldybės dėmesio. "Plėstis tikrai neplanuojame. Pastaraisiais metais nemažai gyvenusiųjų išėjo anapilin, tad dabar turime užtektinai vietos. O finansavimo tokiai veiklai tikimės tik iš savivaldybės. Verslininkai kartais padeda kokiais obuoliais, bet tai nedidelė pagalba. Na, turėjome paramą iš Vokietijos gydytojos, bet tai buvo vienkartinė parama, o dabar norėtųsi, kad savivaldybė skirtų mums daugiau dėmesio", - sako L. Pleškys.
Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtrai buvo planuojama skirti 60 mln. litų (apie 17,3 mln. eurų). Savarankiško gyvenimo namai galėtų būti alternatyva ne tik senelių, bet ir psichikos negalią turinčių ligonių, iš vaikų namų išėjusių jaunų žmonių priežiūrai.
Reikalavimai ir Standartai
Gyvenimą socialinės globos namuose reglamentuoja socialinės globos normos, kurios nuolat tobulinamos, kad aplinka globos namuose išties vis labiau primintų namus. Vis tik, kaip teigia mokslininkė, šiose normose dar likę tokių nuostatų, pavyzdžiui, jog viena virtuve-valgomuoju gali naudotis ne daugiau kaip 50 socialinės globos namuose gyvenančių žmonių, kurios menkai dera su namų aplinka.
Numatyti asmeniniai baldai: lova, spintelė ir kėdė labiau primena gydymo įstaigos aplinką nei socialinės globos namus, kuriuose žmogus praleidžia ne vienerius metus.
"Prabangos senjorams nereikia, tik orių gyvenimo sąlygų ir greičiau įgyvendinamos gyvenimo kaip namuose koncepcijos. Nors paprastai globos namus steigia išsilavinę žmonės, pradėję skaičiuoti, neretai laikosi tik minimalių reikalavimų, nors niekas nedraudžia daryti daugiau", - atkreipė dėmesį pašnekovė.
Problemų netrūksta. Lietuvos socialinės globos paslaugų gavėjų asociacijos "Mano globa" pirmininkas Juozas Brigmanas paaiškino, jog socialinių globos namų veiklai reikia gauti licenciją, todėl privaloma laikytis nustatytų standartų, higienos normų. Pavyzdžiui, vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 5 kv. metrai ploto, kambariuose dažniausiai gyvena 2-3 asmenys. Keturviečių kambarių jau mažėja, tačiau tai vyksta lėtai. Vienviečiai kambariai ar šeimyniniai numeriai - ateities siekiamybė.
Pašnekovas apgailestavo, jog daugelyje įstaigų (ypač mažose) sveikatos priežiūros specialistų nėra, tenka lankytis poliklinikose, kuriose eilės - didžiulės. Mažuose globos namuose sudėtingiau vykdyti užimtumo veiklas, skirti daugiau dėmesio gyventojų sveikatinimui galimybės beveik nėra.
Didelėse socialinės globos įstaigose dirba įvairių specialistų, tačiau juose paprastai daugiau ir gyventojų, kurių priežiūra reikalauja daugiau dėmesio, platesnės personalo kompetencijos. Antra vertus, didesnėse įstaigose gyventojus galima atskirti ir apgyvendinti, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę, ligas, mažai įstaigų priima žmones su senatvine demencija ir turi galimybių tinkamai jais pasirūpinti.
"Dauguma socialinės globos namų, manau, formaliai atitinka standartus, nes jų veikla licencijuojama ir reglamentuojama globos normomis. Tačiau, kaip ir daug kas valstybėje, taip ir socialinėje sistemoje, daug kas pernelyg biurokratiška, o tai tiesiogiai paliečia ir žmogaus gyvenimą globos namuose, jo kokybę. Žinoma, taisykles, teisės aktus globos namams sukurti nėra sudėtinga, nustatyti reikalavimų, taisyklių standartus taip pat.
Tačiau gyvenančių globos namuose dažniausiai nepaklausiama, kokie jų lūkesčiai, todėl informacija ataskaitose ir realybėje gerokai skiriasi", - kalbėjo J. Brigmanas.
Pašnekovo žodžiais, globos namuose itin aktuali žmogaus teisių problema. "Turime konkretų atvejį, kuomet neįgalus veiksnus žmogus, norėjęs išeiti iš globos namų, negalėjo to padaryti, nes regiono socialinės rūpybos skyrius neišdavė leidimo. Yra ir daugiau atvejų, susijusių su kitais globos normos reikalavimų punktais. Kalbant apie orią senatvę globos namuose, visų pirma, būtina keisti požiūrį į globos namus ir jų gyventojus", - atkreipė dėmesį asociacijos pirmininkas.
Rinkdamiesi globos namus, vieniši senjorai ar artimieji, įprastai domisi įstaigomis, esančiomis netoli jų gyvenamosios vietos.
"Manau, jog profesionalūs, nuoširdūs darbuotojai, geros emocijos, namus primenanti aplinka, o ne valdiška atmosfera yra labai svarbu. Aišku, patalpų jaukumas, pritaikymas žmonėms, turintiems negalią, kokybiškas maitinimas, užtikrinamos medicinos paslaugos, kuo daugiau sveikatinimo paslaugų, užimtumo veiklos, daugiau bendravimo, užtikrinama reabilitacija. Ieškant tokių globos namų verta remtis rekomendacijomis, atsiliepimais", - įsitikinęs pašnekovas.
Šiuolaikiški Globos Namai
Nacionalinės pažangių globos namų asociacijos vadovas Vykintas Bagdonas pabrėžė, jog, kalbant apie šiuolaikiškus globos namus, svarbios tampa ne tik buities sąlygos: tvarkingos patalpos ir aplinka, patogūs, gyventojams pritaikyti kambariai su funkcinėmis lovomis, specialiais čiužiniais, mažai ar sunkiai judantiems gyventojams, įrengtais pagalbos iškvietimo mygtukais ar baldais, pritaikytais sunkiai judantiems žmonėms.
Ne mažiau nei pritaikyta buitis, svarbus globos namų gyventojų užimtumas, įgūdžių palaikymas, laisvalaikis, sveikatos stiprinimo, medicininės ir kitos paslaugos. Jei globos namuose žmonės visos dienos neleidžia sėdėdami ant sofos ir žiūrėdami televizorių, jie, remiantis šiandienos standartais, jau galėtų būti laikomi šiuolaikiškais.
Pašnekovo įsitikinimu, steigiant globos namus, bene svarbiausias - savininkų požiūris. Jei jie supranta, kad gyventojams neužtenka dažais kvepiančių sienų, kad būtina užtikrinti kokybišką užimtumą, laisvalaikį, bendravimą ne tik su globos namų gyventojais, bet ir vietos bendruomene, didelis dėmesys skiriamas gyventojų sveikatinimui, fizinės būklės palaikymui ir gerinimui - kineziterapeutų, ergoterapeutų konsultacijoms, fizioterapijos procedūroms, masažui, tokie globos namai jau galėtų būti išties pavyzdiniai.
V. Bagdonas taip pat sutinka: apsispręsti, kokius globos namus pasirinkti, nėra lengva. Pirmąsyk apsilankius, patalpos gali pasirodyti puikios, sąlygos geros, bet, galbūt, personalas nepakankamai profesionalus, per mažai dėmesio skiriama gyventojų įgūdžių palaikymui, užimtumui, turiningam laisvalaikiui.
Svarbu išsiaiškinti, ar tinkamai, pagal gyventojų poreikius ir laiku organizuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, juolab kai vyresnio amžiaus žmonių sveikatos būklė gali pasikeisti staiga. Ieškant globos namų žmogui su demencija, labai svarbu atkreipti dėmesį į infrastruktūrą: ar ši pritaikyta, ar personalas apmokytas dirbti su tokiais gyventojais, kiek gyventojų gyvena viename kambaryje. Panašiais atvejais ypač svarbūs tampa atsiliepimai, kitų patirtis.
Renkantis globos namus specialistas nepataria žavėtis mažiausia kaina, mat užtikrinti maksimalų komfortą ir kokybiškas paslaugas kainuoja. Svarbu suprasti, kad senyvo amžiaus artimieji globos namuose gyvens ne vieną dieną, tad pačios įstaigos gebėjimas užtikrinti kokybišką artimųjų gyvenimą, keičiantis jų poreikiams ar sveikatos būklei, yra ypatingai svarbus.
Senoliai ar jų globėjai, nutarę, jog globotiniui būtų saugiau ir sveikiau gyventi socialiniuose globos namuose, turi kreiptis į vietos savivaldybę. Jai turi pateikti prašymą, pasą ir jo kopiją, neįgalumo, darbingumo lygio pažymą, išduotą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, gydytojų komisijos išvadą, koks pensionato profilis tinka ir pažymą apie gaunamas pajamas. Paprastai visas pažymas surenka seniūnijų socialiniai darbuotojai. O tada vietos savivaldybė maždaug per mėnesį nustato, ar globa asmeniui tikrai reikalinga ir apie tai praneša Neįgaliųjų reikalų departamentui. Šis išrašo siuntimą į socialinės globos namus, kuris galioja 30 dienų. O jei nėra laisvų vietų, senukas įrašomas į eilę.
Vilniaus rajone yra didelis skaičius vienišų senyvo amžiaus asmenų. 2016 m. Vilniaus rajone gyveno 576 vieniši senyvo amžiaus asmenys, o 2016 m. ilgalaikė socialinė globa buvo teikiama 134 suaugusiems asmenims. Dėl šiuo metu reikalingos socialinės globos namų infrastruktūros trūkumo Vilniaus rajone, žmogiškieji ištekliai socialinės globos namuose nėra optimaliai panaudojami, o paslaugų gavėjų poreikiams patenkinti jaučiamas tokių namų trūkumas.
Projekto įgyvendinimas lems naujų ilgalaikės socialinės globos namų įkūrimą. Įkūrus socialinės globos namus Vilniaus rajone bus padidinta galimybė senyvo amžiaus žmonėms, kuriems ypač reikia pagalbos, būti slaugomais ir prižiūrimais.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys rodo, kad globos namų skaičius Lietuvoje nuolat auga. Tačiau svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Šiuolaikiški globos namai turėtų užtikrinti ne tik tinkamą priežiūrą, bet ir galimybę senjorams aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, palaikyti ryšius su artimaisiais ir jaustis oriai.
Vis daugiau senukų ir Lietuvoje apgyvendinami globos namuose. Vakarų kultūra yra labai pragmatiška, racionali, todėl šeiminiai ryšiai tarp tėvų ir vaikų labai susilpnėję. Kai vaikai baigia mokslus, tai dažnai tik per Kalėdas su tėvais pasimato. O kai kurie tėvai, kai vaikas baigia mokslus, pakeičia namuose spynas. Todėl savaime suprantama, kad jei tėvai jau patys nesiorientuoja, nepažįsta žmonių, tenka juos atiduoti į globos namus. Ir dabar būna smerkimo, kad atidavė į „bogadelnę", kad negalima taip „atsikratyti" tėvų, tačiau kai susiduri su konkrečia situacija, tiesiog gali nebūti kitos išeities. Gali savo artimuosius lankyti, tačiau vis vien labai skaudu. Bet, matyt, jau auga kitokia karta. Aš manau, kad tai visiškai racionalius sprendimas. Nors jis yra skaudus, bet išeities kitos nėra. Kai buvau Seimo narys, lankiausi globos namuose Nemenčinės miškuose, kur gyvena sugrįžę iš Amerikos ir gaunantys amerikietiškas pensijas. Aš pats norėčiau taip gyventi, bet mūsų senukai tiek pinigų neturi. Yra ir mūsų senukų, kurie jaučiasi vieniši ir nori patekti į socialinės globos namus, nes nori kompanijos. Anksčiau gyvenome gentinį-kolektyvinį gyvenimą. Troboje su dviem galais išsitekdavo trys kartos, neprižiūrėti tėvų buvo laikoma moraliniu nusikaltimu. O dabar tai po truputį tampa norma. Žmonės tampa egoistiškesni, jiems rūpi savi rūpesčiai, savo komfortas, savi vaikai arčiau kūno. Šita tendencija, aišku, stiprės, tėvai nuo vaikų tols, šeimos institutas palaipsniui neteks savo prasmės. Tapsime individualistų visuomene. Kiekvienas kovosime su kiekvienu ir nesitikėsime, kad mus kas nors užstos, priglaus, paglostys, apkabins. Būsime tokie zombiai.