Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė - 2012 metų Londono olimpinė čempionė, 2021 metų Tokijo žaidynių sidabro laimėtoja, Andrejaus Zadneprovskio žmona ir vienuolikametės Adrianos mama. Jos gyvenimas - nuolatinis profesionalaus sportininko režimas, kuriame dera treniruotės, varžybos, šeima ir visuomeninė veikla.
Sportinė karjera: nuo plaukimo iki olimpinės viršūnės
Mano sportinis gyvenimas prasidėjo kai tėvai atvedė į plaukimą. Pirmosios varžybos ir pirmas laimėtas medalis mane „užkabino“. 8 metus plaukiau ir visas viltis dėjau į šį sportą, bet vėliau rezultatai sustojo. Gavau pasiūlymą pereiti į penkiakovę. Kadangi labai norėjau išpildyti svajonę tapti olimpine čempione, šį pasiūlymą priėmiau. Pirmi metai buvo sudėtingi, nes mokėjau tik plaukti, o man jau buvo 18 metų. Nuo nulio teko pradėti sportuoti 4 papildomas rungtis. Buvo labai sudėtinga ir daug minčių, ar man to reikia, bet tas noras ir meilė sportui vedė į priekį.
Per savo sportinę karjerą L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė turėjo nemažai iššūkių. Ji ne kartą skaudžiai nukentėjo svarbiose varžybose gavusi nepaklusnų žirgą. Būta ir skaudžių traumų bei pralaimėjimų. Ji atskleidė, kad dėl pandemijos nukeltos olimpinės žaidynės jai turėjo išeiti į naudą, tačiau 2021 metai jai „padovanojo“ dar daugiau išbandymų.
Papildomi metai nebuvo blogai, bet susirgau Covid-19, pasaulio čempionate nepasisekė su žirgu, o likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių, kritau nuo žirgo ir susilaužiau šonkaulį. Visos tos nesėkmės kažką reiškė. Nujaučiau, kad viskas baigsi gerai. Apie šonkaulį mažiausia galvojau, visos mintys apie tai, kaip geriau pasiruošti olimpinėms žaidynėms.
Kelias į sėkmę ir trenerių vaidmuo
Pirmasis jos šiuolaikinės penkiakovės treneris - J. Kliosovas. Jai sportininkė skyrė atskirą padėką. Tai treneris iš didžiosios raidės ir būtent jis mane padarė čempione. Tarp mūsų visada buvo geras bendradarbiavimas. Svarbiausias, kad tarp sportininko ir trenerio vyktų dialogas ir bendrai rastume kelią į norimą rezultatą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Laura labai dėkojo savo šiuolaikinės penkiakovės, jojimo, bėgimo, fechtavimo, plaukimo treneriams, kineziterapeutui, masažuotojui. Taip pat visiems, kas suteikė sąlygas plaukti, joti. Neretai sportininkei padeda ne tik treneriai, bet ir jų komandos, todėl tinklas žmonių, prisidedančių prie pergalės yra didžiulis.
Bėgimo klausimais su ja dirba buvusi olimpietė, bėgikė I. Krakoviak. Laura labai norėjo tobulėti bėgime. Prisimenu, kad pas mane atėjo labai smulki ir užsispyrusi mergina, kuri pasakė, kad nori bėgti geriau negu dabar. Pasiūliau jai savo treniruotes ir Laura puikiai jas realizavo. Laura pradėjo labai gerai jaustis bėgdama. Supratome, kad bėgimas gerėja. Dabar matome, kad visi elitiniai penkiakovininkai dirba su bėgimo treneriais.
Traumos, iššūkiai ir pergalės
Likęs mėnuo iki olimpinių žaidynių buvo ypatingai sudėtingas: per pačius karščius, jojau vangoka kumele, šokome per kliūtį ir jai tarp kanopų pakliuvo rąstas, abi virtome tiesiai į kliūtį - tiesiog ant pagalių. Susilaužiau dešinės pusės šonkaulį, stipriai susimušiau žandikaulį, kokią savaitę dėl to negalėjau valgyti, sumušiau sąnarius, skaudėjo prispaustą koją - ją jaučiu iki šiol.
Sunkiausia buvo plaukti - tą dariau labai atsargiai, nes skaudėjo. Gydytojai pasakė, kad per mėnesį šonkaulis sugis. Pirmą savaitę treniravausi gerdama skausmą malšinančius vaistus, nes sustoti pusiaukelėje tiesiog negalėjau. Jau po keliolikos dienų skausmas tapo pakenčiamas, o vėliau beveik pradingo - galėjau treniruotis visu stiprumu. Starto metu nebeskaudėjo, o gal tiesiog iš viso lioviausi apie tai galvoti.
Tokie išbandymai parodo sportininko charakterį: Manau, charakteris, valia, stiprybė išugdoma, o paskui tik stiprinama, einant ilgu profesionalaus sportininko keliu. Šiame kelyje susiduri su daugybe problemų, sunkumų, kurie užgrūdina ir paverčia stipresniu žmogumi.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Kasdienybė: treniruotės ir visuomeninė veikla
Treniruojamės kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Treniruotės prasideda nuo 8 val. ryto: kasdien 5 rungtys ir bendra treniruotė. Su poros valandų pertrauka treniruojamės maždaug iki 20 val. vakaro. Šeštadienį sportuoju pusę dienos. Sekmadienį, dažniausiai, poilsis, bet ir tai ne visada.
Bendravimas su visuomene, pagerbimai - irgi vargina, nes vis atrodo, kad kiekvienąkart turi kažką kitaip daryti, žiūrėti. Grįžau po posėdžio Prezidentūre, dar kelių susitikimų ir atrodo, lyg penkias rungtis būčiau įveikusi. Bet jaučiu, kad būtent dabar reikia kiek įmanoma plačiau išsakyti, kas negerai mūsų sporto sistemoje. Kas geriau žino situaciją nei mes, sportininkai? Juk patys tarp tų problemų kuičiamės, matome jas iš labai arti.
Prieš devynerius metus, po Londono žaidynių, aš vienintelė prabilau, kad reikia gerinti infrastruktūrą, statyti baseinų, bazių, kad mūsų ruošimosi sąlygos - labai prastos. Tada parvežėme penkis medalius, tai - tikrai kosmosas, o visiems atrodė norma. Po devynerių metų - vienas medalis, blogiausias pasirodymas. Bet to link mes žengėme jau seniai.
Visuomeninė veikla ir konferencijos
Ketvirtadienį Vilniaus lengvosios atletikos manieže vyko jau penktoji „LTeam konferencija“. Sporto kultūros populiarinimui dedikuotoje konferencijoje buvo galima išgirsti skirtingas sporto sritis apimančius pranešimus: įžvalgomis bei patirtimi dalinosi olimpiečiai, sporto medikai, psichologai, teisininkai, komunikacijos specialistai. Konferencijoje olimpine patirtimi dalinosi ir Londono olimpinių žaidynių čempionė, Tokijuje sidabrą iškovojusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Drauge su savo komanda, treneriais - taip pat olimpiečiu, buvusiu penkiakovininku Andrejumi Zadneprovskiu, penkiakovės treneriu Jevgenijumi Kliosovu bei olimpiete, bėgimo trenere Irina Krakoviak diskutavo apie komandinio darbo svarbą.
Motinystė: pasirinkimai, kaltė ir pusiausvyra
2009-tais ištekėjusi Laura jau 2010 gegužę gimė dukra ir su ja moteris vaiko priežiūros atostogose praleido pusę metų visai nesportavusi. Sporto pasaulyje laikoma, kad ilgai užsibuvau su vaiku. Žinau, kurios grįžta po mėnesio ar net anksčiau, bet dažnai nukenčia sveikata, o aš tiesiog buvau su dukra. Sporto mesti nenorėjo.
Taip pat skaitykite: Patarimai mamoms
Ji prisipažįsta, kad niekad nesvarstė, jog gimus dukrai mes profesionalios sportininkės karjerą ir liks namie ar užsiims kažkuo kitu. Negalvojau pasilikti motinystėje. Norėjau derinti ir turbūt esu mažiausiai po stovyklas ir varžybas keliaujanti sportininkė, daugiausiai esanti namuose. Tai dariau sąmoningai dėl šeimos, dėl vaiko, kad būčiau kiek įmanoma ilgiau šalia.
Žinoma sportininkė, kai tekdavo važiuoti į varžybas ar stovyklas mažylę palikdavo seneliams. Nors būdavo rami, kad dukra bus pasirūpinta, bet kaip ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotame tyrime įvardinta 65 proc. Lietuvos moterų, viduje jautė kaltę. Be abejo, susidūriau su tuo, kai ji buvo visiškai mažytė. Skaudu labai. Kai ūgtelėjo, o gal mes apsipratome, tapo paprasčiau.
Sporto ir šeimos derinimas turi dvi medalio puses: kai ką galėčiau padaryti geriau, jei nuolat būčiau šalia. Tačiau tada nebūtų rezultatų. Man svarbu, kaip ir kokia auga dukra, su vyru rūpinamės, kad ji irgi sportuotų, gautų gerą išsilavinimą, auklėjimą. Sportas ir šeima praktiškai ir sudaro visą mano gyvenimą.
Dukros ugdymas ir sportas
Ji lanko plaukimą, bet kartais dalyvauja ir daugiakovės varžybose - priklausomai nuo amžiaus, tai būna dvikovė, paskui trikovė, keturkovė ir tik paskui - penkiakovė. Yra laimėjusi medalių dvikovės varžybose, bet kol kas visą dėmesį yra sutelkusi į plaukimą. Ir jai neblogai sekasi. Taip pat dukra mėgsta bėgioti - tą daryti raginame ir mes.
Jūsų dukra lanko plaukimą. Linkite jai profesionalios sportininkės kelio? Nežinau, sporto kelias yra labai sunkus kelias. Ne visada visiems pavyksta būti čempionais. Man svarbiausia, kad vaikas užsiimtų tuo, kas labiausiai patiks. Leidžiu ją į būrelius, ji mokosi, sportuoja. Mes dabar galime jai pasiūlyti vienokį ar kitokį kelią, tačiau, ką ji pasirinks ir kas labiausiai patiks, kur ji jausis laimingiausia, tas ir bus svarbiausia.
Šeima, gyvenimo būdas ir kasdieniai ritualai
Su vyru bendraudama Laura atskleidžia: tapęs treneriu jis galbūt norėjo labiau mane kontroliuoti, pripiršti nuomonę. Aš palengva bandžiau pasakyti, kad jo nuomonė ne visada yra vienintelė teisinga, kad savąją turiu ir aš. Taip pamažu abu atradome bendravimo balansą, vienas kitą supratome. Jis mato, kad man nereikia per daug vadovauti, aš pati kartais geriau žinau ir jaučiu, ko man reikia.
Mano komanda yra labai didelė, ne tik vyras. Yra labai daug žmonių, kurie mane treniruoja, galbūt ne visada tie žmonės yra šalia, bet turiu tikrai didelę komandą. Su vyru būna visko, nes aš jau esu tiek visko patyrusi, kad pati sau esu kaip trenerė ir daugiau pati save pažįstu bei jaučiu, ko man reikia ar nereikia. Per daug mes nesiginčijame, nebūna, kad susipyktume, kad kažko nepadarau ar padarau. Esu tokiame amžiuje ir tiek patyrusi, kad mes tiesiog bendradarbiaujame ir kartu treniruojamės.
Kasdieniai pasirinkimai: mityba, apranga, grožis
Be abejo. Bent jau aš nesilaikau jokių dietų, galiu ir spurgą suvalgyti, jei aš jos norėčiau, bet dažniausiai aš jos nenoriu. Yra skanesnių dalykų, kurių noriu. Nesilaikau dietų, tiesiog stengiuosi valgyti sveikesnį, kokybiškesnį, įvairų maistą. Visą dieną sportuoju, tad reikia labai daug kalorijų, energijos ir maistas yra būtinas, valgau labai daug.
Makiažui laiko neturiu. Dažytos blakstienos mūsų sporte, kai ir plauki, ir joji, ir bėgi, būtų neįmanoma misija. Tačiau visada būnu susitvarkiusi nagus, pasidažiusi ir apsikirpusi plaukus - būtinoms procedūroms užsirašau iš anksto, jas įtraukiu į savo tvarkaraštį tam, kad atrodyčiau tvarkingai. Kosmetologų kabinetai, grožio procedūros - ne man, tam neturiu laiko. Vartoju kokybišką kosmetiką, kremus, plaukų priežiūros priemones - baseinas ir kitos treniruotės plaukams ir odai nepadeda, tad bent priemonėmis turiu juos palepinti.
Ateities planai: trenerio vaidmuo ir sporto problemų sprendimas
Mano ateities vizija dar ne visiškai aiški. Man patinka ir tai, ką šiuo metu darau - norėčiau padėti spręsti šiandienines Lietuvos sporto problemas. Manau, galėčiau būti trenerė. Moku gražiai bendrauti su vaikais, man tai pavyksta. Be to, turiu didžiulę patirtį, daug informacijos, daug dienynų, kuriuose išrašytas visas mano gyvenimas, žinau, kaip ir ką būtų galima daryti. Tos žinios labai vertingos ir perduoti jas kažkam būtų smagu.
Keičiasi šiuolaikinės penkiakovės formatas, man įdomu pasižiūrėti, kaip bus, kokia ji taps. Permainos vyks pačioje varžybų sistemoje, planuojama pertvarka ir jojimo rungtyje. Galbūt tie atnaujinimai man visai netiks. Be to, buvo visokių traumučių, organizmas - ne guminis, kad šitaip non stop galėčiau varyti, o ir amžius jau daro savo. Kai iki žaidynių liks dveji metai, prasidės atranka į jas. Iki to laiko reikia išsiaiškinti, ar aš dar norėčiau kažko siekti.
Komandos svarba ir lietuviškos penkiakovės tradicijos
Vienas sportininkas negalėtų pasiekti tokių aukštumų. Čia slypi didžiulė komanda, ypač penkiakovėje. Prie medalio prisidėjo daug žmonių. Be jų visų pagalbos, patarimų nebūčiau tokia stipri, kokia esu. Man labai pasisekė, kad šalia manęs yra tokie nuostabūs žmonės. Lietuvoje trūksta gero lygio specialistų, todėl džiaugiuosi, kad tokius turiu šalia.
Turime dideles tradicijas, gerus trenerius. Nėra kažkokios paslapties. Sporto šaka reikalauja atsidavimo. Laikas eina ir kai kuriose sporto šakose vyksta rotacija - ateina nauji žmonės, naujos technologijos. Penkiakovės fundamentas - nuo 1969 metų išlaikyti žmonės. Ant to pamato laikomės. Senoji karta perdavė savo žinias ir aistrą iš kartos į kartą. Norisi, kad šiuolaikinė penkiakovė išliktų olimpinėse žaidynėse ir visada būtų žmonių, kurie tęstų tradicijas.
Asmenybės bruožai: valia, užsispyrimas ir žmogiškumas
Plieniniai raumenys ir valia, paslėpti mažutės moters kūne. Racionalūs sprendimai, puiki reakcija galvoje ir šilta atjaučianti širdis. Buvo labai sunkūs metai, žiemą ir pavasarį dirbau be laisvų dienų, bet žinojau, ko aš noriu, kur aš einu.
Prisimenu Laurą, kai atėjo į penkiakovę. Parodžiau jai fechtavimo pratimus ir nuėjęs apie ją pamiršau. Grįžęs pamačiau, kad ji vis dar sportuoja. Taip ir prasidėjo jos kelias penkiakovėje. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad ji gali kažką pasiekti. Kelias nebuvo lengvas - Laura dirbo penkerius metus iki pirmo medalio.
Gebėjimas būti stipriu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Vis dėlto prisideda ir sėkmės faktorius, bent jau mūsų sporto šakoje sėkmė turi nemažai įtakos, ir tiesiog turi būti sėkmingas. Galbūt tai ir veda į pergales.
Kritika, įtampa ir rami mąstysena
Aišku, kad nemalonu kartais, kai paburnoja ir nežino dėl ko ar kas. Kažkiek sureaguoji, bet per daug ne, jei suvoki, kad neišmanantys žmonės šneka ir net nežino, ką jie šneka ir apskritai, kaip jie gali šnekėti, ar jie turi tokią teisę? Per daug neimu į galvą, darau taip, kaip turiu daryti.
Kažkaip per daug negalvoju apie stresą ar kažką kita. Aišku, jauduliukas visada būna, bet negalvoju apie tai, kad varžybos yra kažkas baisaus. Atvirkščiai, galvoju, kad noriu startuoti, esu pasiruošusi, kad man tikrai niekas nebaisu, bandau save nuteikti kitomis mintimis ir negalvoti, kas yra blogai ir kad yra baisu.
Motinystės atostogos ir sugrįžimas į sportą
Motinystės atostogos - pusmetį. 2010 gegužę gimusi dukra ir motinystės laikas suteikė laiko pabūti su vaiku. Sporto pasaulyje laikoma, kad ilgai užsibuvau su vaiku. Žinau, kurios grįžta po mėnesio ar net anksčiau, bet dažnai nukenčia sveikata, o aš tiesiog buvau su dukra.
2011-tais sugrįžusi treniruotis, 2012 metus L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė vadina geriausiais karjeroje - vienas po kito pasipylė medaliai, pasiekė asmeninių rekordų. Tai nėra išimtis, daugelis moterų sportininkių po gimdymo pasiekia geriausius rezultatus. Aišku, vėl įsilieti į sportą buvo sunku, bet organizmas turi atmintį, o poilsis, pabuvimas motinystėje, buvo į naudą, nes rezultatai kilo.
| Metai / Įvykis | Pastaba |
|---|---|
| 2009 | Vestuvių metai |
| 2010 | Dukters Adriana gimimas |
| 2012 | Londono olimpinė auksė |
| 2013 | Pasaulio čempionė |
| 2021 | Tokijo olimpinis sidabras; traumos ir išbandymai |
Sporto ir šeimos derinimas - nuolatinė pusiausvyra: jei per daug sunku palikti vaiką, negali to kentėti, kam tiek kankintis? Siūlau apsispręsti, kas geriau. Mano atveju, tas dukros palikimas nebuvo skausmas, su kuriuo negalėjau susitaikyti ar kad nebūtų įmanoma ištverti, todėl siūlau įsiklausyti į save.
Apie laisvalaikį, pomėgius ir kasdienes smulkmenas
Ne. Gaminu ne dėl to, kad man patinka, o dėl to, kad reikia valgyti. Pirmenybė naminiam maistui, bet kad jis man teiktų labai didelį malonumą - ne. Džiaugiuosi, kad vyrui patinka tai, ką aš gaminu, jam skanu. Neturiu kitų pomėgių, nėra laiko kažką daryti - skubi, bėgi, masažą pasidarai, nueini į parduotuvę kažko nusipirkti, pasigamini ir diena jau praėjo.
Per karantiną atradau kepenėlių pašteto su džiovintomis juodosiomis slyvomis receptą, išbandžiau ir jis tapo mano firminis. Namie kitokio pašteto neįsivaizduoju, tai mūsų topas. Būna, prigaminu jo daugiau, tada supakuoju ir dovanoju kitiems - vaišinu.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Ką jums reiškia nominacija „DELFI Metų moterys 2019“? Aišku, kad labai malonu, kad žmonės įvertina ir balsuoja. Tai malonus įvertinimas ir maloniai džiugina. Kur jūsų šeimos medaliai? Visų apdovanojimų nesutalpintume, dalis yra pas tėvus, bet svarbiausi medaliai - namie, savo trofėjų skyrelį patys matome nuolatos. Tokijo sidabras kol kas vietos jame neturi, dar nebandžiau jį įkomponuoti, nes visur jį vežioju, visi nori pamatyti.
tags: #laura #asadauskaite #motinyste