Profesorius Vytautas Landsbergis - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Ir viena prieštaringiausių. Jį arba myli iki dievinimo, arba širsti iki demonizavimo. Ir viena, ir kita perdedama. Taigi, nei jis vienas Lietuvą kūrė, nei vienas ją griovė.
Asmenybė ir politinė įtaka
Profesorius Vytautas Landsbergis - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Ir viena prieštaringiausių. Jį arba myli iki dievinimo, arba širsti iki demonizavimo. Ir viena, ir kita perdedama. Sąjūdyje buvo ne ką mažiau ryškių asmenybių, o gal net ryškesnių. Vieni jų pelnytai įeis į tautos panteoną - kaip Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Bronislovas Genzelis ir Kazimieras Uoka, kiti, deja, bus prisimenami kaip persivertėliai - Vytautas Petkevičius, Kazimira Prunskienė, Zigmas Vaišvila.
Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet - atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes.
Landsbergio vaidmuo Atgimime ir valstybės kūrime
Juk vis dėl to - Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą.
Nepriklausomai nuo to, ar to norime, ar ne. Esame tokie, kokius mus sukūrėte, profesoriau. Esame drąsūs, kai matome bent kokią pergalės perspektyvą. Ir prisitaikantys, kai jos akiratyje nėra. Savanaudžiai ir savimylos, kai mus smerkia ir žemina, bet pasirengę rizikuoti net gyvybe, kai jaučiame palaikymą.
Taip pat skaitykite: Pagalba socialinės rizikos šeimoms
Europos ir tarptautinis kontekstas
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė - ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. ELP prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis.“
Tarptautinėje politikoje taip pat - „feilas“ po „feilo“. Kai Čečėnijos Respublika Ičkerija paskelbė Nepriklausomybę ir ją de facto pripažino pati imperinė Rusija, tereikėjo Lietuvos pripažinimo de jure. Čečėnija galėjo būti pirmoji kregždė Rusijos griuvimo procese, kaip Lietuva - Sovietų Sąjungos erozijoje. Kremliaus despotijos problema galėjo būti išspręsta kartą ir visiems laikams. Nesiryžta. Visgi Lietuva šiandien - saugesnė nei daugelis posovietinių valstybių. Ją saugo NATO skydas. Ukraina - pavyzdys, kas būtų laukę Baltijos valstybių, jei šios būtų vėlavusios stoti į NATO. Ir čia yra daugelio politikų, tarp jų - ir V. Landsbergio nuopelnas.
Ekonominės permainos ir prichvatizacija
Lietuvai siekiant Nepriklausomybės natūraliai teko persiorientuoti į Vakarų rinkas, tad Rytų rinkos užsidarė. Didelė dalis Lietuvos ūkio šakų tapo bergždžios ir sunyko. Socialistinė kolchozų sistema taip pat turėjo būti panaikinta, išlaisvinant žemės ūkio potencialą.
Visgi būta įmonių, kurios galėjo teikti valstybei ir tautai bendrą pelną. Ignalinos elektrinė, „Mažeikių nafta“, „Telekomas“, laivynas, bankai. Visa tai sunaikinta be jokios naudos Lietuvos ūkiui. Nesiimsime aiškintis, kokie „atkatai“ nubyrėjo į Lietuvos įmones išparceliavusių politikų kišenes. Apie tai turėtų rašyti teisininkai, pasitelkę akivaizdžius įrodymus. V. Landsbergis - anaiptol ne vienintelis įtakingas politikas, palaikęs „prichvatizaciją“. Ne mažiau „nusipelnė“ jo įpėdiniai, o taip pat - ir varžovai. Deja, profesorius paklojo bėgius, kuriais patogiai važiavo kiti. Neteko girdėti, kad jis būtų stipriai prieštaravęs tolesniam Lietuvos išgrobstymui.
Vertybinė politika ir pokyčiai
Jei kalbėsime apie vertybinę politiką, V. Landsbergiui maža lygių pagal radikalias pozicijų permainas. Ne taip seniai jis su savo kolegomis gynė tautinę valstybę, prigimtinę šeimą, siekė pažaboti amoralumo apraiškas žiniasklaidoje. Dabar jo pozicija visais šiais klausimais - kardinaliai priešinga. Vis gilesnė integracija į supranacionalines struktūras, atsivėrimas genderinei revoliucijai ir hedonistinei masinei kultūrai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos šeimų parama
Ciniškiausias landsberginės politikos žingsnis - KGB darbuotojų ir agentų biografijų įslaptinimas. Tai daro politinė stovykla, aršiausiai ir ilgiausiai telkusi naivius patriotus, gąsdindama juos sovietais bei Rusija.
Konfliktai, teismai ir viešas diskursas
Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę…
Lietuvos Aukščiausiajam teismui įteiktame Kasaciniame skunde europarlamentaro Vytauto Landsbergio po teismus tampomi mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikai - Liudmila, Petras ir Vytautas - prašo kasacine tvarka peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2009-12-23 sprendimą civilinėje byloje. Byla atskleidė komplikuotą santykį tarp viešos kritikos, kūrybos ir teisės.
Bylos nagrinėjimui svarbi įrodinėjimo priemonė yra neatskiriamai susijusi su pačiu autoriumi, tai yra jo minčių ir jausmų perteikimu teismui. Iš esmės nėra suformuotos praktikos, ar pareiga paneigti prezumpciją, kurią turi ginčo duomenis paskleidęs asmuo, gali būti paveldima.
Asmeninės istorijos ir šeimos atmintis
Visi, kurie mename Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją kaip savo gyvenimo dramas ir šiose dramose buvome vienoje barikadų pusėje su profesoriumi, esame Landsbergio vaikai. Esame Landsbergio vaikai. Tik mumyse viso to - mažiau. Mokinys retai būna didesnis už mokytoją. Bet mokinys gali pasirinkti kitą mokytoją arba ryžtis mokytis pats.
Taip pat skaitykite: Parama daugiavaikėms šeimoms Lietuvoje
Šio straipsnio pavadinimas leistų tikėtis ir anūko aptarimo. Nepotizmo pavyzdžių ir vidutinybių Lietuvoje pilnos pakampės. Tad mūsų karta savo ainiams perduos istoriją tik apie vieną Landsbergį. Sudėtingą asmenybę. Stiprią ir silpną, tamsią ir šviesią, pasišventusią ir susitelkusią į save. Stulbinančią savo didybe. Ir savo smulkumu. O gal tiesiog žmogišką.
Vytauto V. Landsbergio pasakojimai ir kūryba
Rašytojas Vytautas V. Landsbergis atskleidžia savo vaikystės ir šeimos prisiminimus: „Ryškiausi likę vaikystės prisiminimai - vasaros pas senelius Rūčius kaime, kai mus visus 11 anūkų suveždavo ir palikdavo seneliui ir močiutei.“ Grįžus į Lietuvą namai buvo atimti. Tuomet tremtiniams neleido statytis namų ir [senelis] pasiūlė vienam draugui, kuris turėjo sklypą, per puse pasistatyti namą. Tas sutiko, o kai senelis pastatė, draugas nubėgo į KGB ir pasakė, kad jį neva apgavo tremtinys ir nelegaliai pasistatė namą. Taip senelis su močiute liko valkatauti ir iki pat mirties buvo benamiai be savo namų.
Vytautas prisimena, kad tėvas Vytautas Landsbergis ne tik daug laiko skyrė muzikai, bet ir rašė eilėraščius. „Mano vaikystė taip pat paženklinta tėvo eilėraščiais, kuriuos taip pat mėgau skaityti. Jis nieko nespausdino, buvo į stalčių rašantis, bet kai kuriuos eilėraščius iki šiol moku mintinai.“
Vytauto kūryboje svarbi vieta - personažui Rudnosiukui, per kurį autorius tyrinėja vidinio vaiko ir suaugusiojo santykį: „Universiteto laikais pradėjau rašyti anekdotus - trumpas istorijas apie Rudnosiuką.“
Vidinio vaiko svarba ir psichologija
Kalbėdamas apie vidinio vaiko puoselėjimą V. V. Landsbergis pamini, kad visi mes turime dvi pagrindines savo puses - vyriškąją ir moteriškąją arba suaugėlišką ir vaikišką. „Turi išmokti būti abiejose, vaikščioti iš vienos erdvės į kitą, nes jei užstringi ir esi tik labai rimtas, viską žinantis suaugęs žmogus, tavo siela pradeda merdėti, netenka žaismės ir prasideda depresijos. O jei užstringi vaiko pusėje, pradedi gerti, nes suvaikėji, pameti vidinį kontrolierių, kuris liepia daryti vienaip ar kitaip.“
Pasak pašnekovo, praradęs vidinį vaiką žmogus tampa pavargęs, nelaimingas - tuomet prireikia ir psichiatrų, ir psichologų. „Esu įsitikinęs, kad žaidžiantis vaikas praturtina pasaulį“, - sako jis.
Kova, mirtis ir palikimas
Rašytojo Vytauto Petkevičiaus šeimos išgyvenimai teismų ir bylinėjimosi metu atskleidė skausmingas detales: „Mus, Vytauto Petkevičiaus vaikus, tiesiog apstulbino ši afera, sumanyta V. Landsbergio ir jo parankinės advokatės L. Meškauskaitės. Mums nieko nežinant, jie nutarė mus teisti.“
Tarp prisiminimų - ir asmeninės dramatiškos akimirkos: „Tėtis kovojo iki galo ir numirė stovėdamas, būdamas pilnos sąmonės, kaip karys!..“
Bylos reikšmė viešajam diskursui
Byla parodo, kaip sunku yra derinti literatūrinę kūrybą, kritiką ir asmeninius kreipinius teisėkūroje. Pasirodo, kiek nedaug žmogui tereikia - vilties. Aukščiausiasis Teismas priėmė kasacinį skundą, o šeima viliasi teisingo ir objektyvaus sprendimo.
Landsbergių šeimos santykiai su politika
V. Landsbergio politinės pozicijos ir publicistiniai pasisakymai labai dažnai vertinami per asmeninių ir šeiminių kontūrų prizmę. Iš vienos pusės - asmeninis autoritetas ir prisidėjimas prie Nepriklausomybės, iš kitos - kritika dėl ekonominių ir moralinių sprendimų. Šeimai tenka gyventi ne tik atminties, bet ir nuolatinių viešųjų diskusijų sūkuryje.
Gyvenimo filosofija ir paliktos pamokos
Vytauto V. Landsbergio pasakojimuose kartojasi motyvas apie vidinio vaiko svarbą ir gebėjimą išlikti čia ir dabar: „Dar viena vaiko savybė - neturėti didelių ateities planų. Būti čia ir dabar. Jis turi tik tos dienos rūpesčių. Ateis kita diena - bus kitos dienos rūpesčiai.“
Vytautas persakė savo senelio Landsbergio-Žemkalnio jam kartotus žodžius: „Vytuk, rojus ir pragaras yra ne po to. Jis yra dabar.“
Diskusijos apie palikimą ir atmintį
Gyvename Landsbergio Lietuvoje. Gerai tai ar blogai, kitas klausimas. Visi, kurie mename Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją kaip savo gyvenimo dramas ir šiose dramose buvome vienoje barikadų pusėje su profesoriumi, esame Landsbergio vaikai. Nepaisant vertinimų, istorija ir asmeninės biografijos sudaro kompleksinį paveikslą - stiprybių ir silpnybių, didybės ir smulkumo. Juo labiau, kad ne visi žodžiai apie profesorių - liaupsės, bet ir nemenkos kritikos, kuri, anot autorių, turi būti nagrinėjama objektyviai ir kartu teisiškai bei etikos požiūriu.
Landsbergio dvasia viešojoje erdvėje
Profesorius išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir poezijos rinkinių. Jis išnagrinėjo M.K. Čiurlionio, Č. Sasnausko kūrybą. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis.
StovyklosTV pilnas interviu su Vytautu Landsbergiu
| Temos | Pagrindiniai aspektai |
|---|---|
| Politinis palikimas | Indėlis į Nepriklausomybę, diskusijos dėl prezidento statuso, tarptautinis pripažinimas |
| Ekonominės permainos | Rinkos transformacija, prichvatizacijos kritika, prarastos įmonės |
| Vertybės | Radikalios pozicijos, vėlesnės permainos, KGB biografijų įslaptinimas |
| Šeima ir teisė | Bylos su Vytauto Petkevičiaus vaikais, asmeniniai išgyvenimai, atmintis |
| Kultūra ir kūryba | Landsbergių literatūrinis ir meninis palikimas, vidinio vaiko tema |
Kas lieka ateičiai?
Landsbergių šeimos istorija - tai ne tik politinis naratyvas, bet ir asmeninių dramatų, kūrybos, teismų bei šeimos prisiminimų mozaika. Ji verčia klausti: kaip formuojasi valstybės atmintis, kas lieka iš lyderio įtakos ir kaip šeimos istorijos persipina su viešaisiais interesais? Šie klausimai išlieka aktualūs ir reikalauja tolesnės refleksijos bei dokumentavimo.
tags: #landzbergiu #seima #vieno #biuletenio #nepameme