Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje, padėdami žmonėms įveikti įvairias problemas ir gerinant jų gyvenimo kokybę.
Jų veikla apima platų spektrą paslaugų, pradedant nuo konsultavimo ir baigiant tarpininkavimu bei advokacija.
Sociologas Johnsonas išskyrė keletą pagrindinių socialinio darbuotojo vaidmenų, kurie padeda geriau suprasti šios profesijos įvairiapusiškumą ir svarbą.
Socialinio darbuotojo vaidmenų apžvalga
Socialinio darbuotojo vaidmenys apima platų spektrą atsakomybių ir funkcijų, kurios yra būtinos siekiant veiksmingai padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms.
Šie vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo darbo vietos, specializacijos ir konkrečių klientų poreikių.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų veiklos ypatumai
Žemiau pateikiami pagrindiniai socialinio darbuotojo vaidmenys: Konsultantas, Tarpininkas, Advokatas, Švietėjas, Koordinatorius, Tyrimų specialistas.
Konsultantas
Konsultantas vaidina svarbų vaidmenį padedant klientams spręsti asmenines, tarpasmenines ar socialines problemas.
Konsultantas padeda klientams identifikuoti problemą, nustatyti tikslus ir rasti būdus, kaip juos pasiekti.
Tarpininkas
Tarpininkas padeda ginčo šalims pasiekti susitarimą.
Tarpininkas yra neutralus ir nešališkas, jis padeda šalims išklausyti viena kitą ir rasti bendrą sprendimą.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praktikos apžvalga
Advokatas
Advokatas gina kliento interesus.
Advokatas gali atstovauti klientui teisme, socialinėse institucijose ar kitose organizacijose.
Advokatas taip pat gali padėti klientui gauti reikiamas paslaugas ar išmokas.
Švietėjas
Švietėjas teikia informaciją ir mokymus klientams ir bendruomenei.
Švietėjas gali organizuoti seminarus, paskaitas ar kitus renginius, skirtus informuoti apie įvairias socialines problemas ir būdus, kaip jas spręsti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmenų analizė
Koordinatorius
Koordinatorius organizuoja ir koordinuoja įvairių specialistų ir organizacijų darbą, siekiant padėti klientui.
Koordinatorius užtikrina, kad klientas gautų reikiamas paslaugas laiku ir efektyviai.
Tyrimų specialistas
Tyrimų specialistas atlieka tyrimus, siekiant nustatyti socialines problemas ir įvertinti socialinių programų efektyvumą.
Reikalingos žinios, įgūdžiai ir vertybės
Anot L. C. Johnson (2001), socialinio darbo žinios yra tai, kas žinoma apie žmones ir jų socialines sistemas.
Jos atitinka tą situaciją, kurioje buvo kuriamos, apibūdina žmones situacijose ir paaiškina individų bei jų socialinių sistemų funkcionavimą.
B. R. Compton ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios:
- Žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija;
- Žinios apie situaciją - bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų tipus;
- Koncepcija, kuri padėtų suprasti sąsajas tarp žmonių ir aplinkos, kuri skatina arba slopina augimą, vystymąsi ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o, kita vertus, skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.
Šios mokslo apie žmogų pagrindai - tai socialiniai mokslai (sociologija, psichologija, antropologija, istorija, politiniai mokslai ir ekonomika) žinios, kurios padeda suprasti žmonių visuomenės esmę.
Gamtos mokslų žinios padeda suprasti žmogaus fizinius aspektus.
Kieran O’ Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.
Socialinio darbo žinios turi daug bendrumų su kitais mokslais (sociologija, psichologija, edukologija, ekonomika, istorija, gamtos mokslais).
Todėl kiekvienas socialinis darbuotojas turi įgyti nemažą įvairių mokslų žinių bagažą.
Įgūdžiai
Pasak L. Jovaišos (1993), įgūdis - tai mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas, arba tiesiog mokėjimas, išlavintas iki automatizuoto lygio.
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentus, asmenines savybes ar resursus.
Socialiniame darbe įgūdis suprantamas kaip darbuotojo gebėjimas pradėti veiklą su klientu, vadovaujantis socialinio darbo vertybėmis ir žiniomis apie klientą.
Įgūdžiai gali būti taikomi ir dirbant su žmonėmis, kurių bendravimo kultūrinis kontekstas yra kitoks nei darbuotojo.
Pagrindiniai įgūdžiai: Supratimo įgūdžiai (suprasti kitą žmogų ir jo situaciją, padėti žmonėms suprasti save toje situacijoje).
Vertybės
Socialinio darbo praktika yra pagrįsta vertybių sistema, kuri dažniausiai išreiškiama tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė.
Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslow (cituojama iš: Tidikis, 2003, p. 175) iš visos daugybės vertybių išskiria „būties vertybes“.
Joms priskiria tiesą, gėrį, grožį, tobulumą, paprastumą, visapusiškumą ir kt.
Vertybės - neatskiriamas žmogiškos veiklos aktyvumo motyvacijos elementas.
Kiekviena veikla yra susijusi su tikslo iškėlimu, siekimu, įsigalėjusiomis tradicijomis, normomis, taisyklėmis.
Socialinio darbo praktikoje dažnai pasitaiko, kad socialiniai darbuotojai atsiduria tokiose situacijose, kai reikia rinktis tarp kliento ir visuomenės.
Taigi socialinio darbuotojo moralinį kodeksą ir vertybių sistemą lemia kultūros paveldas, šeima, religiniai įsitikinimai, asmeninė ir išsilavinimo patirtis.
Kai kurių socialinių darbuotojų moralinis kodeksas yra pastovus ir nekintantis, neatsižvelgiant į situaciją.
Vienų socialinių darbuotojų moralinį kodeksą lemia principai, svarbūs priimant moralinius ir vertybinius sprendimus, bet kartu įmanomas tam tikras lankstumas; kiti socialiniai darbuotojai priima sprendimus atsižvelgdami į situaciją (Johnson, 2003, p. 101).
Teorijos ir modeliai socialinio darbo praktikoje
Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus.
Psichologija ir psichoanalizė tapo gyvybiškai svarbi.
Vykstant socialinio darbo praktikos kaitai, atsirado nauji konceptualūs modeliai praktiniam darbui: klinikinis socialinio darbo modelis bei ekologinis modelis.
Klinikinio socialinio darbo modelis prilyginamas darbui su atveju arba grupe.
Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką.
Ekologinis modelis pagrįstas dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.
Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje padidėja domėjimasis tarptautine socialinių darbuotojų praktika, nes pripažįstamas ryšys tarp tautų, abipusis mokymas.
Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Socialinio darbuotojo profesijos pagrindai ir rengimas
Socialinis darbas - specifinė profesinės veiklos rūšis, teikianti žmogui valstybinę ir nevalstybinę pagalbą, siekiant užtikrinti socialinį, kultūrinį ir materialinį jo gyvenimo lygį, suteikti pagalbą žmogui, šeimai ar žmonių grupei asmenybės orumui palaikyti ir laisvai jai vystytis.
Kiekvieno socialinio darbuotojo profesionalumą nusako jo kvalifikacija, t. y. tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai (kompetetingai) dirbti atitinkamos rūšies ir sudėtingumo darbą.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės (kolegijos) mokyklos, kuriose būsimi socialiniai darbuotojai gauna reikalingas teorines ir praktines žinias, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės.
tags: #johnson #2001 #socialinio #darbuotojo #vaidmup