Gegužės 29 dieną Šakių dekanas, Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo ir Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies parapijų klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis šventė kunigystės 40-metį, o birželio 9-ąją jam sukako 65 metai. Esu kilęs iš Marijampolės, kuri tada vadinosi Kapsuku. Mama buvo buhalterė, o tėtė - statybininkas. Turiu brolį gydytoją. Mano močiutė, mamos mama, kilusi iš garsios Liudvinavo parapijos Borutų giminės, todėl nuo vaikystės žinojau apie rašytojo Kazio Borutos šeimą, gimines. Pasakodavo ir apie jų giminės susitikimus Šv. Liudviko atlaiduose, kitose šventėse.
Mano mama Aldona Savickaitė-Jasulaitienė buvo gimusi Šakiuose. Mamos tėtė buvo geras mūrininkas, jis statė Šakių bažnyčią, vėliau persikėlė į Marijampolę statyti cukraus fabriko. Nuo pirmos klasės mokiausi Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje-internate. Bet ją baigiant teko iš čia išeiti, todėl 11 klasę baigiau Vakarinėje vidurinėje mokykloje, todėl oficialiai ir esu šios mokyklos abiturientas. Devintoje klasėje mokyklos direkciniame posėdyje man nutarė įrašyti nepatenkinamą elgesį.
Turiu išsaugojęs Vinco Mykolaičio-Putino vidurinės mokyklos man rašytą charakteristiką, kuri užbaigiama taip: „Neatsikratęs religinių prietarų, VLKJS eilėms nepriklausė, stengėsi ir kitus nuteikti, kad į ją nestotų“. Tai ir buvo nepatenkinamo elgesio pažymio priežastys. O viso to istorija tokia. Ją labai gerai prisimenu, nes tai buvo rimti jauno žmogaus išgyvenimai ir sukrėtimas. Mūsų klasė buvo labai aktyvi saviveikloje, literatūriniuose renginiuose, įvairiuose būreliuose, chore, lėlių teatre, leidome sienlaikraštį. Buvome gabūs ir pilni entuziazmo.
Kažkam iš mokyklos vadovybės kilo idėja, o gal pati mūsų auklėtoja Janina Merijauskienė taip sugalvojo, kad mūsų klasę reikia apdovanoti. Kai buvau devintokas, mokslo metų pabaigoje auklėtoja atėjo į klasę švytinčiu veidu ant klasės žurnalo užsidėjusi krūvą raudonų knygelių - komjaunimo bilietų - ir su džiaugsmu paskelbė, kad tarpklasiniame lenktyniavime vėl esame pirmūnai. Ji esą ką tik grįžusi iš mokytojų posėdžio ir jame sužinojusi, kad už pažangumą, aktyvią visuomeninę veiklą ir kitus nuopelnus pirmą kartą mokyklos istorijoje mūsų klasė pagerbta leidžiant šimtu procentų visiems stoti į komjaunimą.
Aš, būdamas aktyvus ir dažnai ne tik turėdamas savo nuomonę, bet ir mėgdamas ją pareikšti, auklėtojai išdrįsau pasakyti, kad aš dar šiek tiek moku matematiką ir jei bent vienas iš trisdešimt trijų mokinių į komjaunimą nestos, jau iškart trimis procentais sumažės. „O kas tas mokinys, kuris nestos į komjaunimą? Ar tai tu?“ - paklausė auklėtoja. „Taip“, - atsakiau jai. Auklėtojai tikriausiai tai nebuvo didelė staigmena, bet būdama ūmaus charakterio, stipriai į tokį tiesmukiškumą sureagavo.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Kudirkos Naumiesčio centrą
Ji iškart ant stalo numetė tas raudonas komjaunimo knygeles ir paklausė, ar neatsiras daugiau tokių, kaip Jasulaitis? Visi tylėjo. Tądien auklėtoja apie komjaunimą daugiau nieko neužsiminė. Po savaitės auklėtoja vėl paklausė, kas stos į komjaunimą, rankas pakėlė tik pusė klasės. O manęs auklėtoja paklausė, kodėl gi aš nestosiąs? Atsakiau, kad nenoriu.
Sako nenoro negana, reikalingas motyvas. Tada nusprendžiau tuo klausimu išvis nekalbėti, o verčiau savo požiūrį išreikšti veiksmais. Kai pamatydavau auklėtoją einant gatve, prisileisdavau ją iki gal kokių 20 metrų ir jai iš priekio matant iškilmingai lėtais žingsniais nusukdavau į bažnyčią, taip nurodydamas savo nenoro stoti į komjaunimą priežastį. Ji šį mano argumentą suprato ir baigiant devintą klasę mane pakvietė į mokyklos direkcinį posėdį. Jame dalyvavo ne tik mokytojai, bet ir ideologiniai, ūkio dalies darbuotojai, gydytoja, gal dar kažkas.
Įėjau į direktoriaus Valentino Spurgos kabinetą susijaudinęs, pasisveikinau, sakydamas „Laba diena“, o direktorius manęs paklausė, kodėl ne „Garbė Jėzui Kristui“. Man jo ištarti šie žodžiai buvo staigmena. Tuoj pradėjo mane svarstyti. Supratau, kodėl visa tai čia vyksta. Direktorius paklausė, ar moku „Tėve mūsų“. Atsakiau, kad moku. Liepia sukalbėti. Aš tyliu. Sako, o „Sveika, Marija“ ar moki? Atsakau, kad moku. „Sukalbėk“. Aš vėl tyliu. Tada klausia, ar moku „Tikiu į Dievą“? O aš jau pakeltu tonu atsakiau, kad viską moku. Tai labai nepatiko kitiems posėdyje dalyvavusiems mokytojams, o dar auklėtoja ėmė komentuoti, kad esą matote, koks tas Jasulaitis įžūlus, su juo visą laiką neįmanoma susikalbėti.
Tada auklėtoja ėmė mane kaltinti, kad esą aš nacionalistiniais šūkiais mokyklos sienas išrašinėjau, fašistinius ženklus ant jos pamatų rašiau, dar kažkas pareiškė, kad aktų salėje Lenino nosį su rašalu ištepliojau. Kas iš tiesų tai padarė, nepavyko išsiaiškinti. Visus kaltinimus sudėjus, direktorius manęs paklausė, ar aš tai dariau. Atsakiau, kad tikrai nedariau. „Bet juk į bažnyčią ėjai, kaip sakė auklėtoja?“ „Taip, ėjau, - atsakiau. - Ką dariau, tai neneigiu, bet ko nedariau, negaliu sau prisiimti“.
Išklausė ir liepė išeiti. Įdomiausia šito posėdžio atomazga buvo kitą dieną per lietuvių kalbos pamoką, kai mokytoja Marija Varkalienė, kunigo, istoriko Jono Totoraičio brolio dukra, buvusi tame posėdyje ir, mačiau, kad ten jautėsi nejaukiai, direktoriui pasibeldus ir įėjus į klasę, paprašė išleisti mokinį Donatą. Ji pasakė, kad dabar esanti labai svarbi pamokos tema, ir po penkių minučių išleis. Iš tiesų ji tų penkių minučių norėjo, kad galėtų mane įspėti. Kai direktorius nuėjo į savo kabinetą, mokytoja mane išlydėjo už durų ir kitiems negirdint pasakė dabar būti protingam ir ypač atsargiam, nes, atrodo, man rengiama provokacija.
Taip pat skaitykite: Stasio Kudirkos ligoninės slauga
O aš tada nuėjau pas direktorių. Jis dėjosi mandagus, švelnus, klausė, ar labai vakar susipykome? Aš, sakiau, nesupykau, tik mokytojai pyko. „Ir aš be reikalo pasikarščiavau. Tuo ir pabaikim tą nesusipratimą“, - tarė man direktorius. Aš labai apsidžiaugiau, ėmiau dėkoti. Bet direktorius išsitraukė baltą lapą, tušinuką ir siūlė parašyti nuoširdų atsiprašymą, pasižadant, kad daugiau nenuteikinėsiu klasės draugų nestoti į komjaunimą, nerašinėsiu nacionalistinių šūkių, nepiešiu nacistinių ženklų. Tada jau esą iš tiesų baigsime tą nesusipratimą.
Directorius pasakė, kad vakarykščio posėdžio nutarime man nuspręsta sumažinti metinį elgesio pažymį ir direktoriaus įsakymu pareikšti griežtą papeikimą, bet jis esą duodąs garbės žodį, kad, jei parašysiu siūlomą atsiprašymą, tai viską užmiršime. Aš išklausiau šį direktoriaus pasiūlymą, sėdžiu ir žiūriu į tuščią lapą. „Vaikine, rašyk, o apačioje vardą ir pavardę! Ar supratai, ką sakiau apie posėdžio nutarimą?“ „Taip, - atsakiau. Ir paklausiau: - O jeigu esi nekaltas, tai nejaugi turi prisiimti kažkieno kitų kaltę ir pasidaryti kaltas? Nerašysiu!“ Tada paskelbė papeikimą ir kad man sumažinamas elgesio pažymys.
Be to, tai buvo ne pirma su manimi susijusi istorija mokykloje, nors plačiau tik ši išgarsėjo. Aš, leisdamas mokyklos sienlaikraštį „Ketvirtas frontas“, kartais pasilikdavau greta direktoriaus esančioje mokyklos raštinėje ir su mašinėle rašydavau jam tekstus. Apie tai, kad prieinu prie mokyklos rašomosios mašinėlės, sužinojusi vaikus Pirmajai Šventai Komunijai ruošianti marijampolietė Anastazija Statkevičiūtė paklausė manęs, ar negalėčiau jai padėti, nes ji vaikų katekizacijai niekur negaunanti Kazimiero Paltaroko „Katekizmų“. Aš pasisiūliau pagelbėti ir besimokydamas dešimtoje klasėje, kiekvieną kartą gavęs leidimą spausdinti sienlaikraščiui medžiagą, spausdinau ir katekizmus ant labai plono popieriaus per kalkę, kurią ji man parūpindavo. Taip jai padėjau išspręsti iškilusią problemą. O man buvo džiaugsmas, nustelbiantis baimę būti sugautam.
Vieną sekmadienio vakarą, jau baigiantis tiems spausdinimo metams, į raštinę kažkas pasibeldė. Paaiškinau, kad nieko negaliu į raštinę įleisti, atsiliepė mokyklos direktorius, prašydamas atidaryti duris. Kaip šiandien prisimenu, kad po ranka turėjau ir sienlaikraščiui spausdinamą Stasio Urniežiaus eilėraštį „Žiema“. Skubiai iš mašinėlės išsukęs katekizmo lapelius paslėpiau stalelio stalčiuje ir įsukęs minėtą eilėraštį, nuėjau atrakinti raštinės durų. Direktorius paklausė, ką veikiu sekmadienį raštinėje ir man paaiškinus, kad spausdinu eilėraštį, įdėmiai pažiūrėjo į mane, į eilėraštį, ir pasakė, kad daugiau, darbuotojams nesant raštinėje, spausdinti negalėsiu. Tą kartą mačiau, kad sutrikęs buvau ne tik aš, bet ir direktorius.
Vėliau, kai jau buvau klebonas Kudirkos Naumiestyje, o jis buvo atvažiavęs su reikalais, jo paklausiau, ar jis atsimena šiuos epizodus iš vieno savo mokinio, būtent mano, gyvenimo mokykloje. Jis atsakė, kad ir mane, ir šiuos epizodus atsimenantis labai gerai, su detalėmis. Paklausiau, kodėl jis tada užklupęs mane spausdinantį neieškojo, ką iš tiesų spausdinau. Jis atsakė, jog manęs, kad spausdinu antitarybinę literatūrą ir nenorėdamas pakenkti mokyklai ir sau, nusprendė toliau nieko neieškoti ir nesigilinti, o apsidrausti uždrausdamas man toliau dirbti raštinėje. O aš jau buvau pradėjęs ir zakristijonauti Sasnavos bažnyčioje, kur klebonavo kunigas Algimantas Kajackas, ten sekmadieniais autobusu važinėjau. Taigi, buvau visiškas „nusikaltėlis“.
Taip pat skaitykite: jaunystės ir senatvės opozicija Vinco Kudirkos kūryboje
Mamai pasakė, kad, jei sūnus išeitų į kitą mokyklą, tai ten gal nekreiptų dėmesio į tai, ką jis šioje mokykloje „išdarinėjo“. Taigi vienuoliktą, paskutiniąją, klasę lankiau jau kitoje mokykloje ir toliau važinėdavau į Sasnavą. Deja, prieš baigiant vienuoliktą ir naujoje mokykloje apie tai sužinojo, galbūt buvo kokios laidotuvės. Istoriją ir visuomenės mokslus dėstė partijos 2-asis sekretorius Urbonavičius, todėl kartą per pamoką lyg ir susijaudinęs, žiūrėdamas į mane, ėmė šnekėti, esą katalikai yra pikti ir kartais būna radikalūs. „O kaip pasireiškia tas radikalumas?“ - išdrįsau paklausti. „Na, pavyzdžiui, Velykų rytą žmonės eina į bažnyčią, o aš skaldau malkas. Tu išgirstum, ko tik prisičių“ - teigia tas mokytojas.
Sakau, tie žmonės per paradą neskaldo malkų, o gal net patys jame buvo, praėjo ir nuėjo dirbti savo darbus, jie nešvenčia, bet pykčio neprovokuoja. Tada jis man liepė po pamokos prie klasės palaukti. Pagalvojau, dabar tai jau bus! O mokytojas man pasakė, kad po mūsų šiandieninio pokalbio pamokoje jam susidarė įspūdis, kad bus tiesa, ką jis apie mane išgirdęs. Bet tuoj pat prie mūsų atskubėjo naujoji mano klasės auklėtoja Čioderienė ir klausia mūsų, apie ką čia mudu kalbame? Mokytojas jai sako, kad iš rimtų žmonių girdėjęs jog Donatą matė zakristijonaujantį Sasnavoje. Aš auklėtojai 11 klasės pradžioje apie viską buvau papasakojęs, todėl ji tam mokytojui ėmė sakyti, kad tie žmonės daug ką prišneka ir nėra ko tų jų kalbų paisyti. Tada tas mokytojas toliau nesiaiškino ir tuo viskas baigėsi.
Baigus vidurinę, reikėdavo stoti kažkur mokytis toliau arba imdavo į okupantų kariuomenę. Guldydavo tai į rajono, tai į klinikinę, tai į garnizono ligonines, taip tempdami laiką ir trukdydami man stoti į seminariją. Po metų vėl einu į šaukiamųjų komisiją. Vėl tas pats, gydytojas nesirašė, nes su jų sprendimu imti nesutinka. Kunigas Algimantas Kajackas iš Sasnavos klebono pareigų buvo vyskupo iškeltas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją dėstytojauti. Jo erudiciją įvertinę vyskupai ir paskyrę toms pareigoms. Vėliau jis buvo mano ir daugelio mūsų, o ir vėlesnių kunigų auklėtojas bei mokytojas.
Tegiųjų į Sasnavą atkėlė didelį Lietuvos patriotą, buvusį tremtinį kun. Albiną Deltuvą, pas kurį zakristijonavau taip pat keletą metų. Jis ir rašė man rekomendaciją - siuntimą į seminariją. Džiaugiuosi, kad Dievas man leido juos abu pažinti, kartu su jais bendrauti, dirbti ir iš jų mokytis. Prieš stodamas ir teikdamas dokumentus, pirmiausia nuvažiavau į seminariją pasikalbėti su buvusiu klebonu, tuo metu jau prefektu, kunigu Algimantu Kajacku. Jis apramino, nuteikė optimistiškai ir viską paaiškinęs, liepė atvažiuoti su reikalingais dokumentais. Taip po kurio laiko ir padariau. Galiu tik pasidžiaugti, kad visas stojimas nebuvo labai skausmingas, nes mano mokyklos istorijos, paties direktoriaus iniciatyva nebuvo nei paviešintos, nei išgarsintos, todėl nereikalingų ausų nebuvo pasiekusios.
Jaunystės metai kiekvieno žmogaus gyvenime - pavasario, džiaugsmo ir entuziazmo metai. Naujos pažintys, mokslai, tarpusavio bendrystė. Tuo metu Bažnyčia ir kunigai stengėsi, kad švenčių, iškilmių būtų kuo daugiau. Taip būdavo sutelkiama tikinčioji liaudis, taip buvo galima bent retkarčiais prisikviesti ir tuos, kurie dėl baimių ar tikėjimo drungnumo bažnyčiose lankosi retai. Todėl primicijos būdavo švenčiamos net kelis kartus. Pirmosios - būtinai gimtojoje parapijoje: ten kur augai, mokeisi, meldeisi. Tokiu būdu naujasis kunigas prisistatydavo savai bendruomenei.
Kitos iškilmingos primicianto aukojamos šv. Mišios, dažnai kokios nors didelės šventės metu vykdavo kitoje vietoje. Todėl ir aš kitas iškilmingas šv. Mišias prisiminiau gerai. Mes du neoprezbiteriai buvome paskirti į Alytaus Šv. Angelų Sargų parapiją. Alytus tada buvo beveik šimtatūkstantinis miestas tik su dviem bažnyčiomis - medine Šv. Angelų Sargų ir mūrine Šv. Liudviko, esančia kitapus Nemuno, jau Kaišiadorių vyskupijoje. Šv. Angelų Sargų parapijos klebonu, kur buvau paskirtas vikaru, buvo kunigas marijonas Pranas Račiūnas. Į Šv. Liudviko bažnyčią dažniausiai atvykdavo žmonės iš kaimų, todėl į Šv. Angelų Sargų bažnyčią rinkdavosi didžioji miesto dalis. Čia buvo penki kunigai: klebonas, du vikarai: aš ir Algirdas Kildušis, rezidentas Antanas Diškevičius, ir altaristas Vincas Akelis. Sekmadieniais šv. Mišios būdavo aukojamos beveik kas valandą ir nors žmonės pasirinkdavo sau tinkamą laiką, bet bažnyčia vis tiek prisirinkdavo sausakimša.
Kunigai, sėdėdami klausyklose, nesuprasdavo, kur laukiančiųjų išpažinties tikinčiųjų eilė prasideda, o kur baigiasi. Buvo tiek daug einančių atlikti išpažintį, kad kunigai klausykloje sėdėdavo nuo ryto iki Sumos Mišių pabaigos. Buvo ir kitų darbų bei rūpesčių kunigams (laidotuvės, ligoniai), klebonas sakydavo, kad sekmadieniais bažnyčioje kunigas turi budėti nuo ryto iki vakaro. Jei kuris kalbėdavosi su atėjusiu žmogumi, tada kitas turėjo jį pakeisti ir budėti, kad dar vienam atėjusiajam nereiktų laukti, jei kartais pirmajam tektų išvykti. O jei išvyktų ir antrasis, tai turi budėti trečiasis kunigas.
Apie senjorų namus Kudirkos Naumiestyje parodauja parapijos socialinės pagalbos centras. Centre teikiama pagalba informuojant gyventojus apie socialinės globos paslaugas, teisinę pagalbą ir kitus svarbius klausimus. Taip pat organizuojamos užimtumo veiklos: menai, mezgimas, siuvimas ar maisto gaminimas, galimybė dalyvauti laisvalaikio veiklose - žiūrėti filmus, lankyti renginius ar sportuoti. Sveikatos priežiūros paslaugos apima medicininių konsultacijų organizavimą ir slaugos paslaugas. Taip pat rūpinamasi dvasiniais poreikiais, organizuojant religines apeigas ir suteikiant galimybę dalyvauti Šv. Gerojo ganytojo sekmadienį, Pasaulinę maldų už pašaukimus dieną ir Pasaulinę gyvybės dieną.
Kudirkos Naumiesčio parapija pasirinkė minėti istorines sukaktis: Šv. Minėjimas muziejuje su Kudirkos Naumiesčio filialo mokinių muzikiniais intarpais. Parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis pabrėžė kunigų pareigas - rūpintis šventove ir sutelkti parapijos žmones prie jos. Jis išskyrė prelatus ir kunigus, kurie per ilgą klebonavimo laiką nuveikė daug darbų. Kanauninkas akcentavo, kad dideli darbai nepasidaro per trumpą laiką. Žmogaus santykiai su parapija kartais sunkiai įsikuria, bet Dievo vedimu viskas turi prasmę.
Šventas istorinis pasakojimas apie bažnyčią Kudirkos Naumiestyje prasideda XVI a. upių santakoje įkurtame Duliebaičių kaime. 1639 m. įkūrus Vladislavovo miestą, gyventojų perkrikštytas Naumiesčiu, šiaurės vakarų kampe buvo numatyta vieta bažnyčiai. 1642-a ar truputį vėliau čia iškilo pirmoji medinė koplyčia. 1680 m. karmelitai pastatė trečiąją, dabartinę bažnyčią, kuri buvo pašventinta, suteiktas Šv. Kryžiaus Atradimo titulas. 1803 m. kilo didelis gaisras, iš dalies sunaikinęs bažnyčią. 1855 m. šventovėje neliko medinių altorių, o didįjį altorių puošė Nukryžiuotojo atvaizdas. 19 amžiaus pabaigoje klebonui Saliamonui Olekai šventovė išpuošta, įvyko istoriniai atnaujinimai, įskaitant tvarką ir apsaugą nuo artilerijos. 1950-aisiais sovietinė valdžia uždarinėjo bažnyčias, tačiau Kudirkos Naumiesčio bažnyčią pavyko išsaugoti dėka Kazimiero Garmaus iniciatyvos ir diplomatijos.
Šiuo metu Kudirkos Naumiesčio parapijos socialinės pagalbos centras įgyvendino projektus, skatinančius vietos bendruomenės socialinį įtraukimą: „Vietos bendruomenei skirtų Kudirkos Naumiesčio parapijos socialinės pagalbos centro paslaugų pridėtinės vertės didinimas“ ir „Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra Šakių rajone“. Taip pat planuojama įrengti Grupinio gyvenimo namus Kudirkos Naumiestyje - 10 vietų, kurio tikslas teikti slaugos ir socialines paslaugas senyvo amžiaus bei neįgaliems asmenims. Projekto metu numatyta įrengti dviviečius kambarius, virtuvę, sanitarinius mazgus ir bendrą poilsio erdvę. Parapijos tikslas - sukurti komfortišką ir prieinamas aplinką, prisitaikiusią prie gyventojų poreikių.
Parapijos šventė, kurioje dalyvavo vyskupas Rimantas Norvila, Seimo narė Irena Haase, rajono meras ir kiti svarbūs svečiai, atspindėjo bendruomenės vienybę. Vyskupas kreipėsi į sutvirtinamuosius su kvietimu žinoti, kad Šventoji Dvasia yra meilės dvasia ir atspindi dievišką tyrumą. Pasibaigus ceremonijai, buvo pasidalyta džiugiomis mintimis apie ilgametę kunigystę, parapijos darbuotojų ir savanorių įsitraukimą į šventes bei socialines programas. Ši diena tapo ne tik tikėjimo liudijimu, bet ir konkrečių darbų, skiriant dėmesį globos namų plėtrai, pradžia.
DI burbulas ir dotkomų griūtis. Istorija kartojasi
Šventės akcentai ir asmens istorija
Šiame pasakojime atsispindi laiko tėkmė nuo šeimos ir mokyklos patirčių iki kunigystės kelio. Donatas Jasulaitis prisimena, kaip jaunystėje buvo įtrauktas į parapijos ir miesto gyvenimą, kaip pradėjo tarnystę ir ką reiškia būti kunigu šiandien. Jo kelią į seminariją palydi dialogai su buvusiais klebonais ir dvasininkais, kurie padrąsino ir palaikė. Šios patirtys apibūdina ne tik asmeninį augimą, bet ir įvairių epochų socialinį kontekstą: posėdžius, ideologinį spaudimą ir tikėjimo kasdienybę.
Parapijos bendruomenei svarbiausia - sukurti aplinką, kurioje senjorai ir neįgalūs jaustųsi saugūs, o jaunimas galėtų mokytis, dvasiškai augti ir būti naudingais. Todėl planuojami Grupinio gyvenimo namai Kudirkos Naumiestyje taps svarbia šios bendruomenės dalimi, siūlančiais gyvenimo kokybę ir socialinę integraciją. Priemonės, finansuojamos ES ir Lietuvos biudžeto lėšomis, stiprina vietos infrastruktūrą ir skatina regioninę sanglaudą.