Kolektyvizacija Lietuvoje - tai specifinė agrarinė reforma ir radikali ūkininkavimo sistemos pertvarka, apėmusi didelių ūkių kūrimą iš žemės, ūkinių pastatų, inventoriaus, gyvulių ir kito turto, atimto iš ūkininkų. Pačių ūkininkų pavertimas iš privačių savininkų kolūkiečiais.
Lietuvoje kolektyvizacija buvo SSRS okupacijos (1940 06) padarinys. Jau pirmosiomis jos savaitėmis buvo parengtos kolektyvizacijos politinės ir ekonominės prielaidos: įtvirtinta sovietinė okupacinė totalitarinė valdžia, paskelbta žemės nacionalizacija. 1940-41 sovietinė žemės reforma buvo savita kolektyvizacijos prielaida - pirmiausia kaip priemonė valstiečiams supriešinti.
Žinios apie kolektyvizacijos pagimdytą nepaprastai sunkią Sovietų Sąjungos žemės ūkio padėtį, apie maisto trūkumą miestuose plačiai pasklido po visą pasaulį, pasiekdamos ir mūsų ūkininkus. Apie tai gana atvirai pasakojo ir Justas Paleckis. Todėl po visų politinių virsmų 1940 m. teisė valstiečiams ūkininkauti savarankiškai buvo įtvirtinta ir sovietinės Lietuvos konstitucijoje.
Pirmasis kolūkis pas mus atsirado 1947 m. Kėdainių rajone. Pavadintas jis buvo M.Melnikaitės vardu ir į jį įstojo 14 šeimų. Tais metais planuota įkurti 34 kolūkius, regis, visai nedaug, o įkurta tik 20, nes nebuvo norinčiųjų. Kažkodėl tais pačiais 1947-aisiais baigėsi, kaip istorikai rašo, atsargios sovietizacijos laikotarpis: Maskva nusprendė, kad Baltijos kraštuose ji gali veikti be ceremonijų visose gyvenimo srityse.
Vietoj iki tol praktikuotos agitacijos, įtikinėjimo apie stambių ūkių pranašumus nuo 1947 m. vis labiau buvo naudojamas moralinis, ekonominis spaudimas, taip pat ir grasinimai. Bene svarbiausia valdžios poveikio ūkininkų atžvilgiu priemonė buvo vadinamoji išbuožinimo kampanija. Ji prasidėjo 1947 m. rudenį, vykdant specialų rugpjūčio 17 d. Sovietų Sąjungos nutarimą ir atitinkamus LSSR vadovybės dokumentus, išleistus rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Juose buvo nurodyti buožinių ūkių požymiai, svarbiausias - samdomo darbo naudojimas. Beje, aptariami dokumentai buvo traktuojami labai laisvai, todėl į buožių sąrašus galėjo patekti ir dviejų hektarų savininkas.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
1948 05-1949 04 iš Lietuvos ištrėmė daugiau kaip 70 000 žmonių, 98,3 % jų buvo valstiečiai. Jų turtas buvo neatlyginamai perduotas kolūkiams.
Masinis Trėmimas ir Kolektyvizacijos Lūžis
1948 m. gegužės 22 d. Lietuvoje vyko pirmasis masinis mūsų kaimo gyventojų trėmimas, jo metu, vien oficialiais duomenimis, buvo išvežtos 11 345 šeimos. Po to valdžios įgaliotinis šiai egzekucijai vykdyti Joniškio apskrityje J.Blieka raportavo: „Apskrityje atsirado didelis pakilimas stoti į kolūkius. Šitas nuotaikas reiktų panaudoti ir steigti kolūkius.“ Taip ir buvo daroma, tad 1949 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 614 kolūkių, gerokai daugiau nei prieš metus, bet dar ne tiek, kiek reikėjo valdžiai, - jie sujungė vos 3,9 proc.
Sovietinės Lietuvos vadovybė gerai suprato, kokių pragaištingų padarinių masinė kolektyvizacija turės gyventojų aprūpinimui maistu, kad ji padidins jų nepasitenkinimą režimu, o kaltė dėl to, kaip paprastai, bus suversta vietos valdžiai - esą ji nesugebėjo įgyvendinti teisingų Maskvos direktyvų. Todėl Antanas Sniečkus dar 1948 m. nesėkmingai nuo masinės kolektyvizacijos bandė gintis ir kitos respublikos: Estijos kompartijos CK pirmasis sekretorius N.Karotamas įrodinėjo Maskvai, kad „kuriant kolūkius reikia griežtai laikytis lenininio-stalininio laisvanoriškumo principo… Valstiečius reikia įtikinti praktiškai, kad visuomeniškas ūkio tvarkymas naudingesnis už individualų“.
Vis dėlto atitinkamas LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimas „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos TSR“ gerokai vėlavo - išėjo tik 1948 m. kovo pabaigoje. Kolektyvizacijos lūžis Lietuvoje įvyko 1949 m. - tada kolūkių padaugėjo beveik dešimt kartų, iki 6032. Tikriausiai prie to prisidėjo ir dar vienas masinis gyventojų trėmimas, vykęs 1948 m. pavasarį, vienu metu visose Baltijos respublikose.
1949 pradėta masinė kolektyvizacija, iki metų pabaigos sovietinė valdžia privertė į kolūkius įstoti apie 62,4 % valstiečių. Nuo 1950 neįstojusiems į kolūkius valstiečiams taikyta vis didesnė ekonominė prievarta - padidintos prievolės žemės ūkio produktais ir žemės mokestis. Į kolūkį nestojantys ūkininkai ginkluotų kolektyvizacijos vykdytojų ir stribų būdavo gąsdinami trėmimu, kalėjimu, uždaromi į areštinę, mušami. Valdžios nustatytų prievolių ir mokesčių įvykdyti nebuvo įmanoma, dėl to valdžia turėjo pretekstą konfiskuoti skolininkų ūkius, įkalinti arba ištremti jų savininkus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
1949-50 aprašytas apie 80 000 žemės mokesčio skolininkų turtas, perduota teismui 35 000, nusavintas 6700 žmonių turtas. Nuo 1950 individualiai ūkininkavę žemės mokesčio skolininkai buvo prilyginti vadinamoms buožėms (pagal įstatymą juos buvo galima represuoti - nusavinti kilnomąjį ir nekilnojamąjį turtą, tremti).
Siekiama nuslėpti prievartinį kolektyvizacijos pobūdį sovietinės Lietuvos valdžia reikalavo, kad ūkininkai rašytų prašymus neatlyginamai paimti iš jų žemę, arklius ir kitą turtą.
Kolektyvizacijai atkakliai priešinosi Lietuvos partizanai: įspėdavo kolūkių kūrimo organizatorius, pirmuosius kolūkiečius, juos bausdavo, nepaklusnius kolūkiečius bausdavo (dažniausiai partizanų teismo nuosprendžiu) net mirties bausme (vien kolūkių pirmininkų daugiau kaip 200). Tačiau partizanai negalėjo įveikti okupacinio režimo. Siekdama baigti kolektyvizaciją sovietinė valdžia 1951 iš Lietuvos ištrėmė dar daugiau kaip 20 000 žmonių, daugiausia į kolūkius nestojusių ūkininkų (Lietuvos gyventojų trėmimai).
1952 m. rugsėjį įvykęs LKP(b) VII suvažiavimas su pasitenkinimu konstatavo, kad „Tarybų Lietuvoje nugalėjo kolūkinė santvarka“. Tačiau džiaugtis tikrai nebuvo kuo: žemės ūkio gamyba smuko pagal visus rodiklius. Smarkiai sumažėjo javų derliai: nuo 15 cnt iš hektaro 1949 m. iki 3 cnt - 1953 m., daug laukų likdavo neapsėta, nes nebuvo kam dirbti, trūko sėklos, trąšų. Smuko ir gyvulininkystė: žmonės nenorėjo atiduoti savo užaugintų galvijų, tad juos išpjovė ir išpardavė.
Požiūris į darbą taip pat labai greitai pasikeitė - krito darbštumas ir darbo kokybė, nes už savo darbą laukuose ir fermose žmonės beveik nieko negaudavo: 1950-1954 m. darbo užmokestis tesiekė nuo 4 iki 11 kapeikų už darbadienį (1960 m. Žinoma, dėl tokios žemės ūkio padėties kentėjo ne tik kolūkiečiai, miestų gyventojai, bet ir valstybė: į biudžetą ji surinkdavo kur kas mažiau mokesčių negu anksčiau, mažiau gaudavo ir žemdirbių produkcijos.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Šie ir kiti panašūs faktai, regis, aiškiai liudijo, kad J.Stalino ir jo bendraminčių žemės ūkiui primesta kolūkinė santvarka ekonomiškai neefektyvi, negyvybinga. Todėl valdžia bandė gelbėti kolūkius visais įmanomais būdais: nurašydavo jų skolas valstybei - 28 mln. Taip vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau atrodo, kad pas mus šios valdžios priemonės davė geresnių rezultatų nei kitur.
Apie 1965 m. mūsų žemės ūkis ne tik pasiekė prieškarinį lygį pagal javų derlingumą, pagal gyvulių skaičių ir jų produktyvumą, bet ir ėmė pirmauti SSRS pagal daugelį rodiklių. Kodėl taip atsitiko? Apie stebėtiną mūsų bendro kaimo žmonių ištvermę, apsukrumą ir darbštumą, apie jų gebėjimą veikti pasikeitusiomis, itin sunkiomis sąlygomis kalba tas faktas, kad 1953 m. Lietuvoje kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pagamino vos 27,8 proc. mėsos ir 19,3 proc. Taip jie ne tik sugebėjo išgyventi pačiais sunkiausiais kolūkių egzistavimo metais - 1950-1955-aisiais, bet ir gelbėjo miestiečius: tokio bado kaip kadaise Rusijoje pas mus nebuvo.
Vėliau šie rodikliai pamažu keitėsi kolūkių naudai, bet pagalbinio ūkio vaidmuo Lietuvoje ir toliau išliko svarbus: 1966-1969 m. Ukrainoje iš kolūkiečių buvo supirkta tik 3,8 proc. Tiesa, didysis reformatorius N.Chruščiovas 1962 m. buvo nusprendęs dar labiau apriboti ar net visai likviduoti kolūkiečių pagalbinį ūkį, nes šis esą trukdo jiems našiai darbuotis kolūkių laukuose ir fermose. Buvo parengta atitinkama centro direktyva, kuriai kaip paprastai vieningai turėjo pritarti visos respublikos.
Per keletą kolūkių gyvavimo dešimtmečių padėtis mūsų kaime pamažu lyg ir gerėjo: kilo darbo užmokestis, palengvėjo darbo sąlygos laukuose ir fermose, išaugo naujos gražios gyvenvietės. Tačiau vis viena ši ūkininkavimo forma pas mus laikėsi ne dėl jos pranašumų individualaus ūkininkavimo atžvilgiu, o dėl valdžios direktyvų ir dosnios paramos. Todėl tai valdžiai žlugus išnyko ir kolūkiai, tiksliau - naujos valdžios buvo likviduoti lygiai taip pat skubotai, neapgalvotai, kaip ir sukurti.
Taigi kaimui teko pergyventi dar vieną revoliuciją. Bolševikai sukūrė naują socialinio mobilumo tvarką, kurioje labai greitai buvo galima keisti socialinį statusą. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Antanas Terleckas gilinasi į okupacijos metų istoriją: pasipriešinimo judėjimus, kaimo ir jo gyventojų transformacijas, kraštovaizdžio pokyčius.
Landsbergis sugriovė kolūkius - ši frazė tapo folkloru, vartojamu tiek nuoširdžiai, tiek ironiškai, nelygu, kokios kalbėtojo vertybės ir politinės pažiūros. Vieniems kolektyvizacija buvo didžiausia šeimos tragedija, kitiems skausmingu iššūkiu tapo perėjimas iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Tad istorikas A. Terleckas žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą.
Deja, esame ne trečia karta nuo žagrės, o trečia karta nuo kolchozo ir antra nuo šiferio. A. Terleckas analizuoja, ką sovietai padarė su užkariautų šalių kaimais - pradedant nuo Ukrainos ir, žinoma, baigiant Lietuva. Žmonės išgyveno ir prasigyveno, kolchozai išaugo į kolūkius ir galiausiai subyrėjo, tačiau A. Istorikas Norbertas Černiauskas, knygos „1940. Daugelis lietuvių patys pamena ar yra iš tėvų ir senelių girdėję, kaip buvo prievarta varomi į kolūkius, nusavinama žemė ir kita turėta nuosavybė, kaip kolūkių fermose iš bado krito gyvuliai ir kitus dalykus.
Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalyje prasidėjusi masinė kolektyvizacija ilgam nusmukdė žemės ūkį, išmušė žmonėms pagrindą iš po kojų, pasekmes jaučiame iki šiol. Tai atsiliepė ne tik ekonomiškai, bet ir morališkai. Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius pasakoja, kad kolektyvizacijos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1947 metų gegužės 21 dieną, kai buvo išleistas VKP(b) CK nutarimas dėl kolektyvizacijos Pabaltijo šalyse.
Tiesa, viskas prasidėjo šiek tiek anksčiau - tų pačių metų balandį, kai buvo priimti pirmieji VKP(b) CK nutarimai dėl kolūkių kūrimo - dėl komisijos, kuri nuspręstų, koks turėtų būti VKP(b) CK nutarimo projektas šiuo klausimu, sudarymo. „Buvo toks nuosaikus nutarimas, bet tokie patys nuosaikūs nutarimai kažkada buvo ir Rusijoje, kurie vėliau išvirto į visiškai nenuosaikius sprendimus dėl visuotinės kolektyvizacijos. Tiesiog pradiniame etape kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo forsuojama ir viskas vyko palaipsniui“, - pasakoja M. Ilgai taip netruko.
„Visas tas kolektyvizacijos pasekmes jaučiame ir dabar, matyt, jausime dar ilgai, - neabejoja istorikas Mindaugas Pocius. „Stalinas kalbėjo apie kolektyvizaciją ir apie buožių ištrėmimo iš Pabaltijo respublikų klausimą. Dabar jau daugelis duomenų leidžia manyti, kad būtent po šito pokalbio su Stalinu buvo pradėta vykdyti visuotinę prievartinę kolektyvizaciją ir tai buvo daroma pačiais bjauriausiais metodais. Valstiečiai buvo šantažuojami, prievarta verčiami jungtis į kolūkius.
Šio pokalbio padariniai buvo ir tai, kad 1949 metų kovo mėnesį iš visų trijų respublikų ištremti pasiturintys ūkininkai ir su pogrindžiu susiję pasipriešinimo dalyviai, rėmėjai. Didysis 1949 metų kovo mėnesio trėmimas buvo derinamas su visuotine kolektyvizacija, kad būtų pakirsta valstiečių valia priešintis ir būtų sudarytos sąlygos visuotinei kolektyvizacijai“, - sako M.
Per 1949 metus į kolūkius įstojo dauguma valstiečių, tačiau šis prievartinis procesas tęsėsi ir 1950-aisiais, ir 1951 metais. Jo teigimu, žmonės stoti į kolūkius versti įvairiausiais būdais. Buvo grasinama ištrėmimu. „Jei kam nors vietiniai valdžios organai, pareigūnai pagrasindavo, kad neįstoję į kolūkį iškeliaus į Sibirą, tai buvo ne šiaip sau grasinimai. Jie buvo paremti konkrečiais veiksmais“, - pasakoja M. Taikytos ir kitos įvairios prievartos formos - šantažas, psichologinis, ekonominis spaudimas.
Ūkininkai buvo apdedami nepakeliamais mokesčiais, imtasi kitų priemonių neleisti jiems ramiai gyventi. Kartais buvo imamasi ir fizinių veiksmų, žmonės buvo sumušami. Suvarius žmones į kolūkius, buvo nustatyta, kiek žmogus gali turėti žemės ir gyvulių. Pavyzdžiui, 1947 metais asmeninis ūkis galėjo būti vienas hektaras žemės, dvi karvės ir arklys. „Kolūkiečiai, bent pirmaisiais dešimtmečiais, turėjo gyventi kaip kokiame kalėjime ar tremtyje.
Pasak M. Pociaus, Lietuvoje taikytas panašus scenarijus, kaip ir Rusijoje, kur kolektyvizacija prasidėjo ir baigėsi gerokai anksčiau. Jo teigimu, Sovietų Sąjungoje individualių valstiečių ūkių jungimo į kolūkius procesas vyko 1928-1937 metais, tačiau pagrindinis etapas - masinė kolektyvizacija - įvykdyta rekordiniu greičiu. Tai atlikta per vienerius metus, tai yra nuo 1929 metų lapkričio iki 1930 metų gruodžio.
Istorikas pasakoja, kad iš pradžių ir Sovietų Sąjungoje kolektyvizacija nebuvo sparti, bet pamačius, kad valstiečiai savo noru nestoja į kolūkius, pats Stalinas ir VKP (b) CK pakeitė toną. Sovietų Sąjungos propagandos mašina kaip įmanydama romantizavo kolūkių įvaizdį, neturėjusi nieko bendra su tikrove. „Valstiečiai buvo paverčiami valstybei dirbančiais darbininkais, kurių padėtis labai priminė baudžiavos laikus. Tik dabar buvo dirbama ne dvarininkui, o valstybei.
Taip pat Sovietų Sąjungoje kartu su kolektyvizacija vyko pasiturinčių ūkininkų - buožių - kaip socialinio sluoksnio, eliminavimas juos ištremiant. Bet šis kursas į forsuotą industrializaciją praktiškai įstūmė Sovietų Sąjungą į pilietinio karo būklę, kadangi prasidėjo masiniai valstiečių neramumai ir maištai. Kaip kolektyvizacijos pasekmė buvo masinis badas ir suirutė 1932-1933 metais“, - pasakoja M. Jo teigimu, šis scenarijus pasikartojo ir Lietuvoje - jis beveik nesiskyrė. Sukūrus kolūkius pradėjo kristi gyvuliai, visiškai nuskurdo patys kolūkiečiai.
„Pirmiausia norėjo padaryti valstietį pusiau vergovinių santykių su valstybe įkaitu, tai yra iš valstiečių padaryti valstybinių įmonių darbininkus ir taip dar geriau juos kontroliuoti. „Sovietų Sąjungoje kolektyvizacija turėjo tarnauti ir industrializacijai, kad aprūpintų miestų darbininkus žemės ūkio produkcija. Buvo ir toks sumanymas - iš esmės sunaikinti laisvųjų valstiečių sluoksnį, kuris iš visų socialinių sluoksnių buvo iš dalies nepriklausomas ir individualūs ūkiai buvo mažiausiai kontroliuojama privati erdvė.
Totalitarinė valstybė to negalėjo palikti - nekontroliuojamos erdvės. Ją reikėjo pajungti valstybės aparatui, tą ir darė Stalinas bei jo aplinka“, - kalba apie kolektyvizacijos tikslus M. Kolektyvizacijos pasekmės jaučiamos iki šiol. Pasak M. Pociaus, kolektyvizacija iš esmės sunaikino tradicines kaimo bendruomenes, socialinius ryšius, sunaikino motyvaciją ir iniciatyvą. Žmonės neturėjo motyvo dirbti darbadienius ir gauti vienodą atlyginimą natūra ar pinigais.
„Visas tas kolektyvizacijos pasekmes jaučiame ir dabar, matyt, jausime dar ilgai. Vėliau praūžusi melioracija taip pat buvo kolektyvizacijos padarinys. „Melioracija nepaprastai suniokojo mūsų šalį: ir upelius, ir pelkes, ir laukus, ir kultūrinius objektus. Pasak istoriko, bent jau kolektyvizacijos pradžioje iš tikrųjų žmonėms buvo labai sunkūs laikai. Kolūkiai sustiprėjo tik praėjus daug metų nuo jų įkūrimo. Galima sakyti, kad žemės ūkis iš dalies atsigavo tik po dviejų dešimtmečių.
M. Pociaus teigimu, buvo ir stiprių kolūkių, kolūkių milijonierių, tačiau pastarųjų nebuvo daug.
Kolektyvizacijos Padariniai
Kolektyvizacija Lietuvos valstietijai padarė didelių nuostolių: iš jų buvo atimta žemė, visi arkliai, didžioji dalis galvijų, geresni ir didesni pastatai, beveik visi padargai. Kolektyvizacija ilgam pablogino žemės ūkio padėtį: gyvulių sumažėjo 30-50 %, javų derlius siekė 40-50 % iki II pasaulinio karo buvusio lygio.
Lietuvos kolektyvizacija sunaikino ūkininkų socialinį sluoksnį - dalį jų, dažniausiai geriausių, ištrėmė, įkalino, daugumą pavertė diskriminuojamais, mažai teisių turinčiais kolūkių nariais. Dėl prarasto turto ir atimtos teisės savarankiškai ūkininkauti Lietuvos kaime įsivyravo apatija, ėmė plisti girtuoklystė, kolektyvinio turto vogimas ir kitos ydos.
Tremtimi, kalinimu, ekonomine ir ideologine prievarta sovietinis okupacinis režimas savo politinį tikslą pasiekė - Lietuvos valstietiją pavertė nesavarankišku sluoksniu (jos pagaminta produkcija ėmė disponuoti valstybė, t. y.
Apibendrinant, kolektyvizacija Lietuvoje buvo tragiškas istorijos etapas, palikęs gilias žaizdas tiek ekonominėje, tiek socialinėje sferose. Prievarta, trėmimai ir tradicinio kaimo sunaikinimas turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurias jaučiame iki šiol.
Lietuvos okupacija 1940-1990 m.
tags: #kolektyvizacijos #socialines #pasekmes #lietuvoje