Daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti. Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo to, kiek ir kokios artimųjų pagalbos sulaukia. Ypač tada, kai liga atima jėgas.
Iki pat XX a., kai sveikatos apsaugos sistemą radikaliai pakeitė ispaniškasis gripas, buvo įprasta kviesti gydytoją į namus. Ligoninės įprastai buvo įstaigos, skirtos prastuomenei, neturtingiems ir dažniausiai tiek gydymas, tiek priežiūra jose nebuvo labai kokybiški. Nors namuose ligoniui sąlygos paprastai būdavo kur kas geresnės nei skurdžiose ligoninėse, tačiau artimieji ne visada sugebėdavo deramai juo pasirūpinti.
Modernios slaugos pradininkė gimė Italijos mieste Florencijoje, turtingų anglų šeimoje, ir buvo pavadinta gimtojo miesto garbei. Teigiama, kad ilgą laiką ji buvo vienintelė anglė tokiu vardu. Augo kartu su vyresne sese, mergaičių ugdymu rūpinosi tėvas.
Ką reiškia rūpintis ligoniais, Florence pirmą kartą patyrė, kai jai buvo septyniolika ir kilo gripo epidemija. Mergina rūpinosi ne tik namiškiais, bet ir kaimynais. Darė tai rūpestingai ir jai patiko tokia tarnystė. Netrukus ji patyrė mistinį pojūtį, apie kurį ilgą laiką bijojo kam nors pasakoti. Ji išgirdo Viešpaties raginimą pasiaukoti tarnystei kitiems.
Kalbant apie Florence'ės asmenybę, labai daug įtakos turėjo jos kelionės po pasaulį. Kai jai sukako 24-eri, ji kreipėsi į šeimos narius ir pranešė, kad ketina rinktis slaugytojos kelią. Ji buvo suplanavusi vykti į netoliese esančią ligoninę, kurioje dirbo šeimos draugas. Artimųjų reakcija buvo radikaliai priešiška. Šeimos nariai buvo šokiruoti ir išgąsdinti. Jokia pasiturinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija.
Taip pat skaitykite: Senelių namų direktoriai
Gavusi šeimos atkirtį Florence paniro į depresiją. Kiek leido jėgos, ji slapta pradėjo studijuoti medicinos literatūrą, įvairių ligoninių ataskaitas. Tai tęsėsi dvejus metus. Namiškiai, nusprendę, kad jai būtina prasiblaškyti, pritarė jos kelionei į Romą. Čia ji susipažino su žmonėmis, kurie tik dar labiau sutvirtino jos ryžtą dirbti ligoninėje. Tačiau kova su šeima tęsėsi. Juo labiau kad atsirado gera partija santuokai. Jai pasipiršo perpektyvus jaunuolis, kuris sparčiai darė karjerą, buvo protingas ir išvaizdus, regis, ir pati Florence jam nebuvo abejinga. Tai dar labiau pablogino santykius su namiškiais, kurie pradėjo galvoti, kad Florence turi rimtų sutrikimų.
Darbas Vokietijoje tik sustiprino Florence'ės ryžtą kovoti už savo pašaukimą. Grįžusi į Angliją, ji tęsė darbą Londone, kur buvo įsteigta privati ligoninė sergančioms pagyvenusioms ledi.
Šis karas tapo pirmuoju tarptautiniu kariniu konfliktu, kai buvo išrastas telegrafas. Seniau apie karo veiksmus buvo galima sužinoti tik iš laiškų ir gerokai vėluojančių straipsnių laikraščiuose, o telegrafas pranešė daug santykinai operatyvios informacijos. Florence nenustygo vietoje. Laimė, šeimos draugas buvo karo sekretorius Sidney Herbertas. Jis kreipėsi į Florence'ės tėvus ir jie negalėjo atsakyti aukštas pareigas užimančiam pareigūnui.
Išvyko 40 slaugytojų. Beje, skirtingų konfesijų, ir tai buvo ne taip dažna to meto Britanijai. Kryme jos rado šokiruojančias sąlygas. Perpildytus purvinus pastatus, paverstus ligonine. Jie buvo prastai vėdinami, čia šmirinėjo žiurkės.
Tačiau, kai įvyko didelis mūšis, per kurį buvo sužeisti 2 tūkst. britų karių ir jiems reikėjo sudaryti sąlygas gyti, Florence pagaliau gavo palaikymą iš Londono ir ėmėsi iniciatyvos. Buvo įrengta speciali skalbykla, išreikalauta geresnio maitinimo kareiviams, buvo griežtai rūpinamasi švara ir vėdinimu. Florence ypač akcentavo sanitarines normas ir pati rodė didžiulį pasiaukojimo pavyzdį. Būtent Kryme ji buvo pavadinta Ledi su lempa, apie ją rašė britų laikraščiai. Tėvynėje ji tapo garsenybe.
Taip pat skaitykite: Kaip apskaičiuojama bazinė pensija?
Florence buvo atkakli, darbšti ir itin akcentavo mokslu paremtą slaugą. Kryme ji susirgo karštine ir buvo priversta grįžti į Angliją. Pasveikusi ėmėsi permainų Anglijos ligoninėse. Ji ne tik įgyvendino permainas, bet jas pagrindė teoriškai.
1857 m. Joje pateikė ir savo pastebėjimus apie sveikatos apsaugą, ir daug statistikos. Dar po poros metų pasirodė jos knyga „Pastabos apie ligonines“. Čia Florence daug dėmesio skyrė tvarkos ligoninėje ir ligonių sveikatos sąryšiui. Ji ypač daug dėmesio skyrė švarai ir geram vėdinimui. Jos žymiausia knyga tapo „Pastabos apie slaugą“.
F.Nightingale tapo oficialia Britanijos valdžios eksperte ligoninių įrengimo klausimais.
F.Nightingale paskelbė, kad slaugytojos turi būti ne tik atsidavusios ir darbščios merginos, bet ir turi įgyti specialų išsilavinimą. F.Nightingale įkūrė pirmąją slaugytojų rengimo įstaigą, į kurią labai kruopščiai atrinko kandidates. Merginos gaudavo nakvynę, maistą ir dienpinigius, tačiau apie kiekvieną buvo pildomas griežtas protokolas, kuriame fiksuojami pasiekimai, progresas, būdo bruožai.
Sulaukusi 90 metų, 1910 m. ji vieną popietę atsigulė pokaičio ir ramiai baigė žemišką kelionę. Tūkstančiai žmonių dalyvavo atsisveikinimo su ja ceremonijoje Londone.
Taip pat skaitykite: Ukrainos Ateitis: Rusijos Pensininko Nuomonė
F.Nightingale pastebėjo, kad jos laikais net dauguma profesionalių slaugytojų neišmanė ligonio slaugos abėcėlės. „Na, o kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose, jos iškrečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda.
Pasak Florence'ės, slauga yra kur kas daugiau nei paprastai suvokiama priežiūra: „Dažniausiai manoma, kad pakanka paprasčiausiai paduoti vaistus, pataisyti pagalvę, paruošti ir uždėti kompresą ir t.t. Tačiau iš tiesų slauga - tai visų higienos sąlygų reguliavimas, taip pat visų sveikatos puoselėjimo sąlygų laikymasis, kurios ne mažiau svarbios sveikstant, nei saugantis nesusirgti. Slauga apima ir patalpos deramą vėdinimą, rūpestį reikiama temperatūra ir šviesa kambaryje ar palatoje, švaros palaikymą, tinkamo valgio ir gėrimo parinkimą.
„Pastabuose apie slaugą“ teigiama: „Daugeliu atvejų tie, kurie slaugo ligonius namuose ar ligoninėse, yra įpratę visus ligonio nusiskundimus ir reikalavimus laikyti neišvengiamais ligos požymiais; iš tikrųjų ligonių nusiskundimus ir tai, kas priimama kaip kaprizai, dažnai lemia visai kitos priežastys: šviesos, oro, šilumos, ramybės, švaros, tinkamo maisto, savalaikio valgymo ir gėrimo trūkumas. Ligonio nepasitenkinimą dažnai lemia netinkama jo priežiūra. Aplinkinių neišmanymas ar lengvabūdiškumas ligos proceso atžvilgiu labai dažnai tampa skausmo ar komplikacijų priežastimi.
Kai kalbama apie F.Nightingale slaugos sampratą, dažniausiai cituojama jos frazė, kad gydytojai rūpinasi, kaip išgydyti ligą, o slaugytojas - kaip pacientui atgauti sveikatą. Neretai, esą, tenka dėl to kariauti su pačiu pacientu. Ji teigė, kad profesionalus slaugytojas rūpinasi paciento poreikiais, bet ne įnoriais. Florence'ės įsitikinimu, svarbu, kad slaugytojas gerai išmanytų medicinos dalykus, nes tai padeda atpažinti tikrus paciento poreikius.
Per daugiau nei 100 metų nuo F.Nightingale mirties, moderni slauga gerokai patobulėjo. Keitėsi techninės pagalbos galimybės, atsirado naujų vaistų, atlikta daugybė tyrimų dėl to, kaip įvairūs aplinkos veiksniai veikia sveikatą. Tačiau nepasikeitė slaugytojo profesijos svarba. Teigiama, kad nuo slaugos priklauso net iki 50 proc. gydymo sėkmės. Jau nekalbant apie profilaktiką, prevenciją ir palydėjimą sveikstant. Slaugos sistema yra tarsi neišsiskleidęs pumpuras, kuris galėtų iš esmės pakeisti visą sveikatos apsaugą.
Kita vertus, F.Nightingale pavyzdys rodo, kad pokyčiai yra sudėtingas dalykas. Jie reikalauja labai daug atkaklumo ir drąsos. Tačiau, jei norime tikrų pokyčių slaugos sistemoje, turime pradėti nuo šios sistemos svarbos ir galimybių supratimo. F.Nightingale pavyzdys gali padėti, tačiau nepamirškime, kad šiandien reikalingi nauji lyderiai - būti slaugytoju dabarties Lietuvoje, nereiškia imituoti F.Nightingale, bet perkelti jos jėgą į naujas sąlygas. To labiausiai ir linkiu šiandienos slaugytojams.
Šviesa ir jos įtaka gerovei
Šviesa yra spalvos energijos šaltinis. Bet ir ne tik, tai grynoji energijos forma, kuri savaime kuria džiaugsmą. Už kiekvieną džiuginantį vaizdą, nuo saulėtekio iki kūdikio veido, esame dėkingi šviesai, kurią iš aplinkos atspindi mūsų akys.
Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Džiaugsmingai“ (2019) dizainerė, TED platformos žvaigždė Ingrid Fetell Lee tyrinėja, kaip stipriai iš pažiūros kasdieniai daiktai ir erdvės gali veikti žmogaus nuotaiką. Remdamasi neuromokslo ir psichologijos įžvalgomis autorė aiškina, kodėl vienoje aplinkoje jaučiamės neramūs arba konkuruojantys, o kitoje - taikūs ir džiugūs. Taip pat atskleidžia būdus, kaip išnaudoti aplinkos galią pilnatviškam, sveikam ir džiaugsmingam gyvenimui kurti. Pavyzdžiui, ar pasaulis galėtų būti džiaugsmingas be spalvų ir šviesos? Dalinamės autorės įžvalgomis apie šviesos poveikį mūsų emocijoms, produktyvumui ir gerai savijautai.
Ar gali pasaulis būti džiaugsmingas be spalvų? Įsivaizduokite, kad atsidūrėte saloje, kurioje daugelis vietinių kenčia nuo negydomo genetinio defekto, visiškai neleidžiančio jiems įžiūrėti spalvų. 1994 m. atkeliaudamas į Pingelapą salą, dr. Oliveris Sacksas atsigabena norvegų mokslininką Knutą Nordby, kuris, kaip ir daugelis vietinių gyventojų, kenčia nuo smarkaus aklumo spalvai, arba achromatopsijos. Kartą keliautojus užklupo audra, permerkė lietus, o paskui danguje pakibo nuostabi vaivorykštė. O.Sacksas aprašo, kad K.Nordby matė vaivorykštę kaip „šviesos arką danguje“, o paskui prisimena ir kitus džiugius jo pasakojimus apie matytas vaivorykštes - dvigubas vaivorykštes ir net tobulą vaivorykštės ratą. Galop O.Sacksas daro išvadą, kad spalvoms aklo asmens regimasis pasaulis „tegul ir nuskurdintas vienomis prasmėmis, kitomis yra ne mažiau turtingas už mūsų“.
Tad džiaugsmą be spalvų atrasti mes įstengtume, bet tai būtų daug sunkiau be šviesos. Mes priklausomi nuo saulės šviesos, reguliuojančios mūsų cirkadinius ritmus, dvidešimt keturių valandų laikrodį, lemiantį mūsų energijos lygius. Saulės šviesa stimuliuoja ir vitamino D gamybą mūsų odoje, imuninę sistemą, lemia serotonino, emocijas subalansuojančio neurotransmitoriaus, lygius. Daugelis žmonių, gyvenančių labai aukštai, kenčia nuo žiemos meto depresijos, žinomos kaip sezoninis afektinis sutrikimas (sutrumpintas pavadinimas taikliai nusako šį sutrikimą, SAD (angl. liūdnas)), kurį sukelia dienos šviesos stoka.
Šviesa ir nuotaika dažnai sukasi ta pačia orbita: užtemdykite šviesą, ir pritems džiaugsmas. Žmonės visame pasaulyje vengia tamsių kampų ir ieško šviesos užlietų vietų, brangindami būstus su geru natūraliu apšvietimu, atostogaudami saulėtose tropinėse vietose.
Knygoje „Modelių kalba“ („A Pattern Language“) apie tai, kaip žmonės panaudoja erdvę, architektas Christopheris Alexanderis bei jo kolegos atkreipia dėmesį, kad svarbiausias statinį apibūdinantis faktas yra toks: „Visur, išskyrus dykumos klimatą, žmonės panaudoja atvirą erdvę, jei ji saulėta, ir jos nenaudoja, jeigu joje trūksta šviesos.“ Analizuodamas gyvenamąją gatvę Berklyje, Ch.Alexanderis pastebėjo, kad šiaurinės gatvės pusės gyventojai nesinaudoja galiniu kiemu. Jie verčiau sėdi nedideliuose priekiniuose sodeliuose palei šaligatvį, o į galinius kiemus verčia šlamštą. Šešėlingi kiemai ir aikštės tampa negyvomis zonomis, bet jeigu jie atsukti į pietus, „pastatas ir jo sodas taps laiminga vieta, kupina veiklos ir juoko“.
Tas pats pasakytina apie vidaus patalpas. Kadangi saulė keliauja iš rytų į vakarus per pietinį dangaus skliautą, tie namai, kurių pagrindiniai kambariai išeina į pietus, paprastai būna linksmi ir šventiški. O namai, kurių pagrindiniai kambariai atsukti į šiaurę, - dažnai tamsūs ir niaurūs, ir žmonėms norisi iš bendresnių patalpų keliauti į šviesesnius kambarius namo pakraščiuose. Pietiniame pusrutulyje saulė keliauja per šiaurinę dangaus dalį, taigi šias kryptis reikėtų sukeisti.
Džiaugsmas, kurį jaučiame saulės apšviestuose kambariuose, pamatuojamas apčiuopiamais gerovės masteliais. Tyrimai nuosekliai patvirtina, kad daugiau dienos šviesos mažina kraujospūdį, pataiso nuotaiką, budrumą, didina produktyvumą. Darbuotojai, sėdintys arčiau lango, patvirtina turintys daugiau energijos, esantys linkę būti aktyvesni tiek darbe, tiek už jo ribų. Tiriant pradinių mokyklų mokinius nustatyta, kad besimokantieji klasėse, kur daugiau dienos šviesos, per metus 26 procentais pralenkė kitus skaitymo įgūdžiais ir 20 procentų - matematikos. Į šviesesnes palatas paskirti pacientai būdavo išrašomi iš ligoninės greičiau, jiems reikėdavo mažiau vaistų nuo skausmo, palyginti su gydomais ne tokiose šviesiose patalpose.
Suprantama, kad mums geriausia saulės šviesa, bet kai jos nesama, panašią naudą gali suteikti plataus spektro dirbtinis apšvietimas. Mokslininkai jau seniai žino, kad žiemos depresiją palengvina viena valanda per dieną, praleista prie 2 500 liuksų spinduliuojančios dėžės, bet naujesni tyrimai rodo, kad šviesos terapija gali palengvinti ir kitokią, ne tik žiemos depresiją. Atlikdami dvidešimties tyrimų metaanalizę, tyrėjai padarė neįtikėtiną išvadą, kad gydant depresiją šviesos terapija gali būti paveikesnė ne mažiau už antidepresantus. Nuo Alzheimerio kenčiantiems pacientams ilgalaikės priežiūros įstaigose ryški šviesa sumažino depresiją ir pristabdė kognityvinių funkcijų silpnėjimą.
Deja, šviesa nėra tokia viliojanti gydomoji priemonė kaip farmacijos pramonės stebuklai, tad šis gydymo būdas mažai tirtas. Ir tai ironiška, nes palankus sveikatai šviesos poveikis žinomas ištisus amžius. „Leiskite vystančiam augalui ir žmogui pabūti saulėje, - rašė garsi anglų slaugytoja Florence Nightingale, - ir jei jie ne per daug sunykę, atgaus sveikatą ir nuotaiką.“ 1860 m. F. Nightingale pranešė, kad jos pacientai savaime gręžiasi į saulę, net jei gulėdami ant sužeistosios pusės skundžiasi skausmais. „Kodėl tuomet gulite ant tos pusės?“ - klausdavo ji paciento. „Jie nežino, bet mes tai suprantame. Nes toji pusė į langą.“
Kai girdžiu tokius pasakojimus, imu galvoti, kad nors technologijos smarkiai pagerino mūsų sveikatą bei gyvenimo lygį, sykiu nuskurdino išmintį, kurios turėjome, kai mūsų santykis su aplinka nebuvo reguliuojamas tokios gausybės skalių ir valdymo rankenėlių. Užuot įkūrę ugnį ar atvėrę langą, pakrutiname termostato ratelį. Užuot užvalgę gydančio augalo, praryjame piliulę. Gyvenimas patogus ir efektyvus, bet mokame už tai atitolimu patys nuo savęs; pokyčiai mūsų kūne, regis, nebėra susiję su aplinkiniu pasauliu, mes pasiduodame iliuzijai, kad nuo savo aplinkos nepriklausome, ji mūsų neveikia. Todėl ir kuriame tokias aplinkas, kurios stokoja esminių mūsų esybei elementų, spalvos ir šviesos.
Nors šviesa ir svarbi, bet džiaugsmingą bei energijos teikiančią aplinką kuria ne tik lumenai. Kai apšvietimo dizainerio Ricko Shavero paklausiau, kokia šviesa yra džiaugsminga, jis pabandė atkreipti mano dėmesį, kokia šviesa tokia nėra. Aprašydamas biurą, kur neseniai lankėsi, apšviestą fluorescencinių lempų, pakomentavo, kad net joms šviečiant visa erdvė atrodo tarsi „debesų aptraukta“. Biurai skirti bendram apšvietimui, kad sėdint pakaktų šviesos skaityti, bet tokia plokščia, vienoda šviesa sukuria blausią energiją. Pasak R.Shavero, kuris suprojektavo apšvietimo sistemą Getty muziejui bei gausybei privačių namų, „prasiveržiantys saulės šviesos pluoštai kaip tik ir kuria tą džiaugsmingą aplinką“.
Tyrinėjimai patvirtina, kad žmonėms mielesnis įvairesnis, ne tolygus apšvietimas. Tos šviesos kalvelės ir slėniai erdvėje patraukia mūsų žvilgsnį prie įdomesnio objekto, bet dar svarbiau, kad jos ir mus suburia. Kaip pabrėžia Ch.Alexanderis Modelių kalboje, kadangi žmones nesąmoningai traukia šviesa, jie kaip tik ir telkiasi šviesiausiose vietose, kurios tampa gyviausiais bei džiaugsmingiausiais žmonių veiklos telkiniais erdvėje.
Jei erdvė atrodo negyva, galinga priemonė ją atgaivinti yra sukurti sufokusuotus apšvietimo taškus ten, kur norite pritraukti žmones. Sofa prie židinio, kėdė prie lango, valgomasis stalas, užlietas kabančios lempos šviesos, - tokios vietos visuomet kupinos gyvybės, nes mes, panašiai kaip naktiniai drugiai, šviesai atsispirti neįstengiame.
Tragiškas Florencijos Nightingale gyvenimas
tags: #koks #yra #geras #slaugytojas #florencija #naitingeil