Vystantis visuomenei, plečiantis jai ne tik teritoriniu, bet ir santykių atžvilgiu, vis sunkiau darėsi ją kontroliuoti ir išlaikyti bendrąją tvarką valstybėje.
Iškilo būtinybė remtis teisės mokslu, jo reguliavimu, nes priešingu atveju visuomenė negalėjo civilizuotai egzistuoti.
Teisė suvokiama kaip šiuolaikinės demokratiškos valstybės egzistavimo pagrindas, kuriuo remiasi daugelis procesų.
Kaip visuomenės elgesio kontrolė ir vadovavimosi pagrindas yra teisės normos.
Tai vadinamoji bendroji elgesio teisyklė, nustatyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Skirtingai nuo paliepimų ar komandų , norma adresuota ne pavieniam asmeniui, o visai asmenų grupei.
Socialinės normos ir teisės normos sąvoka
Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, vadinamos socialinėmis normomis.
Teisės norma yra labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis.
Taigi teisės norma- tai valstybės nustatyta arba sankcionuota ir jos saugoma elgesio taisyklė.
Viename norminiame teisės aakte dažniausiai būna dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai teisės normų.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Teisės akte, kuris taikomas individualiai, paprastai būna viena ar kelios teisės normos.
Teisės normos sudaro sistemą, pagrįstą valstybės ir visos visuomenės valios.
Taip pat ji reguliuoja svarbiausiuosius visuomeninius besikartojančius santykius ir jos yra privalomos visiems.
Priešingu atveju jų įgyvendinimą garantuos valstybės prievartos priemonės.
Teisės normas arba betarpiškai kuria valstybės institucijos, arba jos atsiranda valstybės sankcionuojamų referendumų keliu.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
Pagrindiniai teisės normų požymiai
- Norminamasis. Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Todėl teisių ir pareigų santykis visada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų santykis.
- Formalusis apibrėžtumas. Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Čia formalumas reiškia, jog teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose teisės aktuose.
- Visuotinis privalomumas. Būtina užtikrinti teisės normas visiems vienodai, kad būtų jaučiamas realus poveikis žmonių elgesiui, jų tarpusavio santykiams. Visuotinio privalumo garantai - abipusė nauda ir valstybės prievarta.
Abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių ir sutarčių stabilumą.
Taigi apžvelgėme pagrindinius, tačiau tikrai ne visus teisės normų požymius.
Užtenka pabrėžti, jog esminiais teisės požymiais laikytini tie, kurie rodo, kad teisės norma yra yra elgesio taisyklė; veikia sąveikaudama su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma ir kad jos privalomumas garantuojamas apbipuse nauda, o kai šios nepakanka ir valstybės pprievarta.
Teisės normos struktūra
Teisės normos struktūra - tai vidinių teisės normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.
- Hipotezė.
- Dispozicija.
- Sankcija.
Pagal Vaišvilą, teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hipotezė), ir, pagal Šatą J.
Pagal Vaišvilą, tai padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija), ir Šatas J.
Yra autorių, priskiriančių teisės normos struktūrai ne tris, o keturis ar net penkis elementus.
Šalia hipotezės, dispozicijos ir sankcijos normos struktūriniais elementais jie laiko „subjektyvią sudėtį“( A. S. Cigolžinas) ir teisės normos tikslą (F.N. Fatkulinas).
Teisės normų klasifikacija
Pagal hipotezių ir dispozicijų turinio ypatybes teisės normos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų galiojimo apimtį.
Šakinė teisės normų klasifikacija pagal teisinio turinio dalyką, t.y. pagal normos reguliuojamų santykių rūšis, yra pati svarbiausia.
Ši klasifikacija yra teisės sistemos, jos padalijimo į šakas ir institutus pagrindas.
Praktiškai ši klasifikacija palengvina parinkti normą, kurią reikia taikyti esamiems santykiams ir esamam atvejui sureguliuoti, o tobulinant įstatymus, sudaro prielaidas kodifikuoti.
Teisės normos skirstomos į privatinės ir viešosios teisės normas.
Vienos normos gina pavienių asmenų ir jų junginių interesus (pilietinės visuomenės sritis), o kitos reguliuoja valstybės, jos institucijų, pareigūnų veiklą (valdžios santykių, valdymo, teisingumo sritis).
Pagal teisinio reguliavimo objektą ( arba šakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos į privatines bei viešąsias.
Civilizuotoje visuomenėje, kuri pagrįsta asmens teisėmis ir laisvėmis, autonomija, iniciatyva ir verslu, teisėtų interesų gynybai yra reikšmingos normos, reguliuojančios turtinius, sutartinius, kredito santykius, ir civilinio proceso normos.
Pilietinės visuomenės ir valstybės skirtybės lemia jų buvimą ir esmines veiklą reguliuojančių teisės normų savybes.
Valstybės institucijos ir pareigybės, kuriamos teisės pagrindu, gyvuoja ir veikia neišeidamos už teisės normų ribų.
Joms suteikiama kompetencija, nustatoma veiklos ribos ir tikslas.
Pilietinės visuomenės narių gyvavimo teisė nelemia.
Piliečiai yra teisnūs, t.y. gali sudaryti įvairias sutartis, išskyrus draudžiamas.
kas nedraudžiama, o pareigūnams leista tik tai, kas nurodyta įsakyme arba išplaukia iš jų kompetencijos.
Pilietis turi teisę naudotis gėrybėmis, kurias jis savo nuožiūra realizuoja arba nerealizuoja.
Pareigūnams ir valstybės institucijoms suteikta kompetencija tikslui pasiekti.
Piliečių teisė pasirinkti poelgius, priimti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę, ribojama draudimo atlikti tik neteisėtus veiksmus.
Pareigūnų nuožiūra priimant teisinius sprendimus apribota įstatymo nustatytais kriterijais ir tikslu, kuriam pasiekti įsteigta pareigybė.
Piliečių santykiai grindžiami lygybe, autonomija, koordinacija ir nustatomi sutartimis.
Privatinės yra civilinės, šeimos, darbo teisės normos.
Viešosios teisės yra konstitucinės, administracinės, finansų, baudžiamosios ir kitos teisės normos.
Klasifikacijoje pagal galiojimo apimtį A. Vaišvila išskiria bendrąją, specialiąją ir individualiąją teisės normas.
Svarbią reikšmę turi teisės normų klasifikavimas pagal jų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį (suteikia teises, skiria pareigas, nustato draudimus).
Besikuriančios teisės šaltiniai buvo sutartys.
Apibendrinant sutartis sukurtos teisės normos, nustatančios įvairių teisinių santykių turinį.
Pagal teisinių santykių turinį, kurio modelis yra dispozicija, S.
- Socialinė įgaliojamųjų normų prasmė - suteikti piliečiams ir kitiems teisės subjektams tam tikro elgesio galimybę, garantuotą atitinkamomis kitų asmenų pareigomis. Tokios yra, pavyzdžiui, teisė į darbą, darbo užmokestį, poilsį, švietimą, turtinės teisės ir kitos.
- Įpareigojamųjų normų tikslas - nustatyti privalomą reikalaujamą elgesį.
Pagal teisės normų vaidmenį, reguliuojant žmonių elgesį A.
- Deklaratyvios teisės normos. Jos skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai.
S. Vansevičius teigia, jog kai kurių teisės teoretikų siūlymas skirstyti teisės normas į definicines bus ne teisės normų, o norminių teisės aktų straipsnių klasifikavimas.
tags: #kokios #yra #socialiniu #reguliatoriu #normos