Ji padeda mums ne tik pažinti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau.Visų pirma, tai tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Tai ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas.
Šiandieniniame pasaulyje susiduriame su daugybe socialinių, politinių ir tautinių problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl svarbu suprasti, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos, nagrinėjant istoriją.
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. Tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais, pradedant rašto paminklais. Senųjų laikų istorinės knygos, kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. amž. ir netikslios, nes autoriai dažnai gindavo savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo, o buvusius pripasakoja visokių pasakų, ar prasimano visokių spėliojimų.
Norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpi arba su dokumentais, tokiais kaip senovės korespondencija (laiškai) ir veikėjų atsiminimai. Nuo XIV amž. atsiranda įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja, o nuo XV amž. gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai.
Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai, tačiau dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Atsakyti į klausimus negali nė vienas rašytinis šaltinis. Todėl reikalingi archeologiniai kasinėjimai (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t.
Taip pat skaitykite: Kaip linksmai praleisti laiką namuose su dviem vaikais: žaidimų idėjos
Archeologija padeda nustatyti net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą, net istoriniais laikais, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą, vadinami priešistoriniai laikai.
Kalba yra svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Jei mūsų kalba turi žodį, kurio neturi kaimynai, vadinasi, jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos, arba atvirkščiai - jie iš lietuvių. Tai gali daryti tik kalbotyros specialistai.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13-15 amžiuje
Tautosaka (folkloras), t. y. dainos, pasakos ir t.t. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais, nes paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai.
Archyvai
Istoriniai šaltiniai yra įvairios ir saugojama tam tikrose įstaigose, vadinamuose archyvais. Vienas iš svarbiausių buvo Lietuvos kunigaikštijos archyvas, įkurtas Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde, kur buvo saugomos sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje, kur buvo saugomi kiti valdžios aktai.
Taip pat skaitykite: Motinystės atostogų trukmė Lietuvoje
Šis archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Į archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo, įskaitant piliečių dokumentų nuorašus. Kad jie turėtų juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje, Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar, taip pat valdybų (magistratų) raštai. Senų raštų yra privačių asmenų rankose.
Valdžios įstaigų dokumentai saugomi Valstybės Archyve, o rankraščių skyrių turi privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės, įskaitant metraščių, atsiminimų ir kitų senų ir retų rankraščių.
Svetimų kraštų archyvai
Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Dalis ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Sulenkėję mūsų dvarininkai turėjo santykių su Lietuva. Lietuva daug visokių santykių turėjo ir su vokiečių ordinais, o vėliau-su vad. Hanzos miestais. Todėl daug istorinių dokumentų galima rasti Rygos, Karaliaučiaus ir Berlyno archyvuose.
Popiežiaus archyvas Romoje taip pat svarbus, nes rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau - Lietuvos Bažnyčios organizavimu). Lietuva daug amžių buvo susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija. Todėl daug dokumentų yra Lenkijos archyvuose.
Kad istorikams būtų lengviau, dabar specialiai spausdinami šaltiniai, tokios kaip kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. tačiau ankstesni leidėjai dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius.
Taip pat skaitykite: LDK socialinė struktūra
Šiuo metu lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Senienos, arba archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai, taip pat yra svarbūs šaltiniai. Vytauto D. muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Kaune, arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama, įskaitant aprašymai ir t. t.
Lietuvos Istorijos Raida
Iki nepriklausomybės atgavimo Lietuvos istoriją daugiausiai rašė lenkai ir vokiečiai. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Raštai prasideda Vytauto laikais.
XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų, kurios duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą, pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. Vienas iš žymiausių autorių buvo Strikauskio. Antroje XVI a. kaunietis jėzuitas A. Vijūkas rašė veikalą „Historia Lituana" (2 t.).
Svarbus darbas nepriklausomojo gyvenimo laikais buvo XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesorių ir jo auklėtinių, kurie rašė lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Daukanto („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", „Būdą senovės lietuvių", „Lietuvos istoriją" - 2 t.) ir M. Valančiaus istoriją (2 t.). Taip pat paminėti Lydos bajorą T. Narbutą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. parašė „Tautos istorija".
Kai 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko, ypač tarp bajorų. Bet apie XIX a. vidurį, kai rusai ėmė uždarinėti lietuviškus rašymo židinius, tas darbas buvo apleistas. Vėliau rusai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais.
Atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Svarbiausias tikslas buvo parodyti rusų nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo. Tokia buvo to meto būklė. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais, nes reikėjo parodyti tokią savo tau...
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė | Pakilimas ir žlugimas. (Lietuvos Istorija)
Jogailos Privilegijos
Jogaila, būdamas valdovas, priėmė keletą svarbių privilegijų, kurios turėjo didelę įtaką įvairioms socialinėms grupėms Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Šios privilegijos apėmė bajorus, miestiečius ir dvasininkus, kiekviena iš jų suteikė tam tikrų teisių ir lengvatų.
Bajorų Privilegijos
1387 m. Jogaila suteikė privilegiją bajorams, kuri tapo vienu iš svarbiausių dokumentų LDK istorijoje. Ši privilegija garantavo bajorams žemės nuosavybės teisę, atleido nuo kai kurių prievolių ir suteikė teisę dalyvauti valstybės valdyme. Bajorai tapo įtakinga jėga, turinčia didelę galią ir įtaką.
1447 m. Kazimiero privilegija dar labiau išplėtė bajorų teises, įtvirtindama jų dominavimą politiniame ir ekonominiame gyvenime. Bajorams buvo garantuota neliečiamybė be teismo, teisė laisvai išvykti į užsienį ir teisė teisti savo valstiečius.
Miestiečių Privilegijos
Jogaila taip pat rūpinosi miestiečiais ir suteikė jiems Magdeburgo teises. Šios teisės suteikė miestams savivaldą, atleido nuo valstietiškų prievolių ir leido rinkti vaitus, tarėjus ir burmistrus. Miestiečiai gavo galimybę plėtoti prekybą, amatus ir kultūrą.
1568 m. Zigmantas Augustas magistrato narius paskelbė bajorais, nobilituodamas turtingąsias miestiečių šeimas. Tai rodo miesto patricijato pretenzijas išsiskirti iš visos mestiečių masės.
Dvasininkų Privilegijos
Dvasininkai taip pat gavo privilegijų iš Jogailos. Bažnyčiai buvo suteikta žemės nuosavybės teisė, atleista nuo mokesčių ir suteikta teisė teisti dvasininkus pagal bažnytinį įstatymą. Dvasininkai tapo svarbia kultūrine ir švietimo jėga, turinčia didelę įtaką visuomenei.
1387 m. Jogaila dovanojo katedrai vieną didelį ir 4 mažus namus pilies rajone, o be to, keletą sklypų ir daržų palei pilį. Laikui bėgant, vys... (ofic. Kristaus kariuomenės broliai), XIII a. 1-4 deš-čio vokiečių vienuolių karinis ordinas ir jo įkurta valstybė rytų Pabaltijyje.
Lietuvos herbas XIV-XVI a.
Privilegijų Įtaka ir Reikšmė
Jogailos privilegijos turėjo didelę įtaką LDK visuomenei. Bajorai tapo dominuojančia jėga, miestiečiai gavo savivaldą, o dvasininkai tapo svarbia kultūrine jėga. Šios privilegijos padėjo pagrindus luominei visuomenei, kurioje kiekviena grupė turėjo savo teises ir pareigas.
Tačiau privilegijos taip pat sukėlė socialinę nelygybę. Bajorai įgijo didelę galią ir turtą, o valstiečiai liko priklausomi nuo jų. Miestiečiai ir dvasininkai taip pat turėjo privilegijų, bet jų įtaka buvo mažesnė nei bajorų.
Nepaisant to, Jogailos privilegijos buvo svarbus žingsnis į priekį LDK istorijoje. Jos padėjo pagrindus valstybės raidai, kultūrai ir ekonomikai. Šios privilegijos tapo svarbia teisine ir politine tradicija, kuri turėjo didelę įtaką ateities kartoms.
1385 Krėvos sutartimi ir 1386 Jogailos (Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo iki 1392) vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) unija. Ji iš esmės pakeitė Lietuvos istoriją. Jogaila, susiejęs savo ir tautos likimą su krikščioniška karalyste, sudarė galimybę sparčiam Lietuvos krikščioninimui ir europeizacijai.
1392 Astravos sutartimi, 1401 Vilniaus-Radomo susitarimu ir 1413 Horodlės susitarimais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija, kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką, kiekviena šalis atskirai rinko valdovą, Horodlės susitarimų dokumentuose numatytų bendrų bajorų suvažiavimų tradicija nesusiklostė.
Tik nuo 15 a. 15 a. pradžioje LDK plotas tapo didžiausias per visą jos gyvavimą - prijungus Smolensko žemę (visiškai 1404) jis siekė iki 1 mln. km2, gyveno apie 1 mln. žmonių. 1411-22 buvo atsiimta Žemaitija (1401-03, 1404-09 ją valdė Vokiečių ordinas). Nusistovėjo politinė pusiausvyra su Maskvos didžiąja kunigaikštyste.
Po išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną per Žalgirio mūšį (1410) ir Melno taikos (1422) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK ir Lenkiją valdant netgi tam pačiam valdovui LDK politinis elitas toliau vykdė Vytauto savarankiškos politikos (1429 Lucko suvažiavime Vytautui pasiūlyta vainikuotis, bet šis sumanymas neįgyvendintas) tradiciją, pvz., LDK nedalyvavo 1454-66 Lenkijos Trylikamečiame kare su Vokiečių ordinu.
| Socialinė grupė | Privilegijos | Įtaka |
|---|---|---|
| Bajorai | Žemės nuosavybės teisė, atleidimas nuo prievolių, dalyvavimas valdyme | Dominaujanti jėga, didelė galia ir įtaka |
| Miestiečiai | Magdeburgo teisės, savivalda, atleidimas nuo valstietiškų prievolių | Prekybos, amatų ir kultūros plėtra |
| Dvasininkai | Žemės nuosavybės teisė, atleidimas nuo mokesčių, bažnytinis įstatymas | Kultūrinė ir švietimo jėga, įtaka visuomenei |