Lietuvos teisės istorija - tai viena teisės istorijos mokslo dalis, apimanti Lietuvos valstybės teisės raidą nuo jos atsiradimo iki dabar galiojančios teisinės sistemos susiformavimo. Teisės istorijos mokslo žinios - tai ne vien istorinėje praeityje galiojusių socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių santykių teisinio reguliavimo aprašymas ar konstatavimas. Lietuvos teisės istorija nagrinėdama Lietuvos teisės šaltinių, konkrečių šakų ir institutų atsiradimą ir raidą iki mūsų laikų, įauga į specialiuosius šakinius Lietuvos teisės mokslus pvz., Lietuvos konstitucinę teisę. Konkretus istorinis, t.y. Lietuvos teisės istorijos, lygiai kaip nacionalinės teisės kiekvienoje kitoje šiuolaikinėje šalyje, studijos - būtinos tos šalies aukštojo teisinio išsilavinimo elementas, nes kuo plačiau suprasti vykstančius teisinius reiškinius įmanoma tik remiantis teisės istorijos žiniomis.
Lietuvos teisės mokslo ir studijų pradžia - 1664 m., o jos ištakos tiesiogiai siejamos su viena iš seniausių Europoje aukštąja mokykla - 1579 m. įkurtu Vilniaus universitetu. Iškiliausiai tarp pirmųjų Lietuvos teisės istorijos profesorių buvo Ignotas Danilavičius, šį kursą Vilniaus universitete skaitęs 1814 - 1823 m. Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, bet Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kratą, 1920 m. visuomenės iniciatyva Kaune įsisteigusių Aukštųjų kursų Teisių skyriuje, kuriame mokslas buvo organizuotas pagal aukštosios mokyklos reikalavimus ir tvarką, Lietuvos teisės istorijai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. 1922 m. Kaune atidarytame Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete Teisių fakultete buvo dėstomi Lietuvos teisės istorijos dalykai.
Atsiradus valstybėje poreikiui naujus besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, iš pradžių jie buvo tvarkyti pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims, ir taip pereina prie naujo teisės raidos etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santykius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatyti kitas taisykles, kurios ir buvo įvardytos privilegijomis. Šalia privilegijų buvo kuriami ir visai nauji teisės aktai reguliuoti naujus susiformavusius santykius, įvardyti nutarimais ir nuostatais. Šiam taisės raidos etapui įsitvirtinant ir tampant dominuojančiu valstybėje, atsiranda poreikis tą naująją privilegijų, nutarimų bei nuostatų teisę sisteminti ir pagaliau kodifikuoti teisynuose, turinčiuose bendravalstybinį pobūdį. Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468 m. Kazimiero teisynas.
Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei. Sričių valdymas ir lietuvių teisės poveikio pobūdis iš esmės keitėsi XIV a. pabaigoje. Įvedus naujo tipo valdymą - vietininkų pareigybes, srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietuvos didysis kunigaikštis skyrė ne tik sričių centrų, bet ir kitų mažesnių sričių administracinių vienetų urėdus. Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką, galiojo asmeninis teisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis atsakė pagal savo teisę. Teisės iš LDK centro plitimą lėmė spartus LDK feodalinės visuomenės darbo pasidalijimas ir tolesnis luomų atsiribojimas. Pirmiausia pagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiriboti Vilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų. 1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį atsidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esminis lūžis.
Bendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikščio valdžios. Vakarų Europos teisės plitimo LDK galimybė XIV a. Rygos teisės recepcija Lietuvoje istoriografų siejama su Gedimino 1323 m. dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją, santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Taigi 1323 m. Gedimino taikos sutartimi ir buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota didžiojo kunigaikščio privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusi jų teises tiek krašto viduje, tiek už jos ribų.
Taip pat skaitykite: Kaip linksmai praleisti laiką namuose su dviem vaikais: žaidimų idėjos
Pagrindiniai Lietuvos Teisės Šaltiniai
Lietuvoje veikia vientisa teisės aktų sistema. Ją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992) kaip aukščiausioji teisė ir visos teisinės sistemos pagrindas, visi jai neprieštaraujantys įstatymai, tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai ir kita). Oficialiu laikomas teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre (pradėjo veikti 2013 09 01, 1993-2013 oficialiais laikyti valstybės teisės aktų leidinyje Valstybės žinios paskelbti teisės aktai, kasmet buvo leidžiama Teisingumo ministerijos parengta galiojančių įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rodyklė). Civilinė teisė įtvirtina rinkos ekonomikai reikalingas teisines prielaidas - privačią nuosavybę, sutarčių laisvę ir kita. Pirmąkart Lietuvoje 2000 07 18 priimtas nacionalinis Civilinis kodeksas (įsigaliojo 2001 07 01, iki tol galiojo 1964 LSSR civilinis kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; civilinis kodeksas) - ypač didelės apimties teisės aktas (sudaro 6 knygos), reguliuojantis plačią visuomeninių santykių sritį - turtinius ir asmeninius neturtinius santykius.
Pirmasis nacionalinis Darbo kodeksas priimtas 2002 06 04 (įsigaliojo 2003 01 01, iki tol galiojo 1972 LSSR darbo įstatymų kodeksas su pataisymais ir pakeitimais), susistemino darbo teisės normas. Pirmąkart Lietuvoje 2000 09 26 priimto nacionalinio Baudžiamojo kodekso (įsigaliojo 2003 05 01, iki tol galiojo 1961 LSSR baudžiamasis kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; baudžiamasis kodeksas) paskirtis - baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.
Lietuva tarpukaryje
Jogailos Privilegijos
Iki 14 a. pabaigos Lietuvoje vyravo paprotinė teisė, kuri susiformavo įsigalint stambiesiems feodalams. Valstybėje prireikė naujus besiklostančius santykius reguliuoti rašytine forma. Iš pradžių jie buvo tvarkomi pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims. Taip pereita prie naujo teisės raidos etapo - kai kuriuos santykius pradėta reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatant kitas taisykles, kurios buvo vadinamos privilegijomis. Vietos paprotinės teisės vyravimo laikais svarbiausi rašytiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai buvo didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai bajorų luomui, Bažnyčiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams ir sritims.
Bajorų luomui skirti privilegijų raštai galiojo visoje valstybės teritorijoje, jie vadinti žemės privilegijomis. Tai buvo vienašaliai didžiojo kunigaikščio įsipareigojimai saugoti svarbiausias luomines bajorų teises (žinoma 16 žemės privilegijų). Pirmuoju žinomu rašytinės teisės aktu laikomos 1387 Jogailos Žemės privilegijos bajorams. Greta žemės privilegijų buvo leidžiamos valstybės provincijų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vadinamų žemėmis ar sritimis, nuo 16 amžiaus pradžios - vaivadijomis, privilegijos (žinomos 23). Šalia privilegijų buvo kuriami ir nauji teisės aktai, skirti naujiems susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, vadinamieji nutarimai ir nuostatai. Šiam teisės raidos etapui įsitvirtinant valstybėje atsirado poreikis sisteminti naująją privilegijų, nutarimų ir nuostatų teisę ir ją kodifikuoti bendravalstybinio pobūdžio teisynuose.
Taip pat skaitykite: Motinystės atostogų trukmė Lietuvoje
Jame buvo daugiausia baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės normų, nesuteikiančių bajorams kokių nors naujų teisių. 16 a. Lietuvos valstybės istorijoje yra įstatymų leidybos klestėjimo laikotarpis. Bajorai, pasiekę tam tikrą luomo konsolidaciją, stengėsi savo privilegijas surašyti kaip teisės aktus ir pagaliau sudaryti ištisą įstatymų sąvadą. Taip sudarytas Pirmasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas 1522-29 ir vadinamas Rašytinėmis teisėmis. Nuorašuose ir į lotynų kalbą išverstuose egzemplioriuose jis jau vadinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutu. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 15 metų ir priimtas 1566, Trečiasis Lietuvos Statutas iš esmės pradėtas kodifikuoti tuoj pat po 1569 Liublino unijos, priimtas 1588.
Po 1588 nuolat vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kaita ir visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų leidyba. Keitėsi jų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka, nes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisę buvo mėginta tiesiogiai sieti su Lenkijos teise, po Liublino unijos buvo vienas Lietuvos ir Lenkijos Seimas, priimantis įstatymus, vadinamus konstitucijomis. Seime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos atstovai atskirai rengė savo valstybių konstitucijas, atskirai jas priėmė, jos galiojo tik tam tikroje valstybėje.
Liublino unijos antspaudas
Po Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo (1793) buvo kuriami nauji valstybiniai teisės institutai. Imperatorės Jekaterinos II 1794 10 30 įsake nurodyta, kad Lietuvos gyventojams dovanojama laisvė vykdyti teisingumą pagal jų senovinę teisę, tai yra pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą ir po jo priimtas seimų konstitucijas. Buvo palikti kai kurie teisės institutai, bet jų buvo laikomasi tik tiek, kiek jie netrukdė Rusijos politikai Lietuvoje. Šalia senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltinių pamažu įsigaliojo Rusijos teisės aktai, keisdami ir naikindami senąsias lietuvių teisės normas. Iš senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės liko tik civiliniai įstatymai, o kiti Lietuvos įstatymai pasikeitus aukščiausiajai valdžiai buvo panaikinti kaip nesuderinami su Rusijos valstybės valdymo principais.
1846 įsigaliojo Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado I (Gubernijų valdymų administracijos ir vietos įstaigos) ir II (Įstatymų apie luomus Pabaltijo gubernijose sąvadas), 1865 - III (Civiliniai įstatymai) dalis. Vakarinių gubernijų vietinių įstatymų sąvadas buvo pradėtas rengti 1830. Buvo panaikintas ne tik Trečiasis Lietuvos Statutas, bet ir pagal jį išleistos seimų konstitucijos ir nutarimai.
Taip pat skaitykite: Privilegijos socialinėms grupėms
1918 11 02 Lietuvos Valstybės Taryba priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą - Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Jame įtvirtinta nuostata, kad teisinio reguliavimo srityse, kuriose Lietuvos valstybė neišleido naujų įstatymų, laikinai paliekami tie įstatymai, kurie yra buvę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams. Tai reiškė, kad laikinai paliekant buvusius įstatymus, atsisakyta neilgai galiojusių teisės aktų, išleistų vokiečių okupacijos metais (1915-18). 1920 06 02 Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Kitaip nei daugumos kitų teisinio reguliavimo sričių, konstitucinės santvarkos srityje buvo vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais. Steigiamasis Seimas 1922 08 01 priėmė nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija). Šalia konstitucijų veikė ir kiti įstatymai: Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (1919 01 09), 1919-20 priimti Draugijų, Susirinkimų ir Spaudos įstatymai su vėlesnėmis pataisomis ir papildymais, Seimo rinkimų (1922 07 19), Sustiprintos apsaugos (1925 05 19) ir kiti įstatymai.
Po 1926 perversmo tautininkai, likę valdžioje vieni, ėmė skelbti, kad būtina 1922 Konstitucijos reforma. 1928 05 25 buvo oficialiai paskelbtas Prezidento su Ministro pirmininko kontrasignacija deklaruotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija (1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija). Galiojant 1928 Konstitucijai išleista reikšmingų konstitucinės teisės normas reglamentuojančių teisės aktų (Prezidento, Seimo rinkimų įstatymai). 1938 02 11 Seimas priėmė naują Konstituciją (1938 Lietuvos Konstitucija), kurioje buvo remiamasi autoritarizmo ir totalitarizmo idėjomis (įsigaliojo 1938 05 12).
Civilinės teisės srityje 1918-40 galiojo buvusios Rusijos imperijos privatinės teisės įstatymai. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis nuo 1840 Lietuvoje buvo Rusijos Įstatymų sąvado X tomo I dalis. Lietuvos Užnemunėje galiojo 1807 Prancūzijos civilinis (Napoleono kodeksas) ir 1808 Prekybos kodeksai, kiti įstatymai. Palangoje ir nedidelėje Zarasų apskrities dalyje civilinės teisės šaltinis buvo Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų rinkinys. 1923-39 Klaipėdos krašte galiojo teisės aktai, kurių veikimą sankcionavo tarptautinės teisės aktas - Klaipėdos krašto konvencija ir vienas šio dokumento priedėlių - Klaipėdos krašto statutas (abu 1924). Klaipėdos krašte t. p. liko galioti 1900 Vokietijos civilinis kodeksas ir Prekybos kodeksas, kiti 19 amžiaus pabaigos-20 amžiaus pradžios Vokietijos ir Prūsijos teisės šaltiniai.
Lietuvos Valstybės Taryba 1918 11 26 nutarė nebeatnaujinti visų ikikarinių baudžiamųjų kodeksų galiojimo ir toliau vadovautis Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacijos administracijos Lietuvos teritorijoje įvestu Rusijos baudžiamuoju statutu (Baudžiamasis statutas, 1903). Reikšmingas baudžiamosios teisės šaltinis buvo 1869 Rusijos imperijos Karo baudžiamasis statutas. SSRS okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvoje 1940 08 03 įsigaliojo 1936 SSRS konstitucija, t. p. sąjunginiai įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirmąjį sovietinį Lietuvos konstitucinį aktą - LSSR konstituciją - Liaudies seimas priėmė 1940 08 25. Sovietų Sąjungos įstatymai turėjo galią visoms respublikoms, šių įstatymai, prieštaraujantys sąjunginiams, buvo skelbiami kaip neturintys galios.
LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku nuo 1940 12 01 Lietuvoje laikinai įsigaliojo 1922-26 išleisti Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinis, Civilinio proceso kodeksai, Darbo, Santuokos, šeimos ir globos įstatymai, Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai. 1941 prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams lietuviai sukilo prieš sovietinį bolševikų terorą ir birželio 23 dieną 1938 Lietuvos Konstitucijos pagrindais buvo paskelbtas Lietuvos valstybingumo atkūrimas. 1941 07 02 Laikinojo Lietuvos Ministrų kabineto nutarimu Dėl bolševikinių įstatymų panaikinimo buvo panaikinti sovietinės okupacijos m.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Lenkijos ir Lietuvos herbai