Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dalis žmonių dėl sveikatos ar amžiaus negali dalyvauti darbo rinkoje. Todėl jiems reikalinga valstybės pagalba, užtikrinanti orų gyvenimą.
Kiekvienas žmogus socialiniu požiūriu yra menkai teapsaugotas, nes niekas negali būti tikras, kad pavyks išvengti pavojaus sveikatai, grėsmės netekti darbo pajamų ar patirti ypatingų išlaidų dėl ligos, senatvės, invalidumo, darbingumo netekimo, maitintojo praradimo ir kitų aplinkybių. Valstybė prisiima atsakomybę už tokių aplinkybių atsiradimą ir jų padarinius, kurdama socialinės apsaugos sistemą, skiriančią valstybines pensijas, socialinį aprūpinimą ir socialines paslaugas.
Socialinių aktų sąvoka socialinės apsaugos kontekste
Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis siauresnėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktai, tarptautinės socialinės apsaugos sutartys.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Taip pat skaitykite: pagalbos kryptys sprendžiant seksualumo klausimus asmenims su proto negalia
Socialinės apsaugos politika - tai valstybės taikomos priemonės, kuriomis siekiama laiduoti paramą sergantiems, sužalotiems, pagyvenusiems bei neįgaliems asmenims, pavyzdžiui, leidžiant teisės aktus, kuriais darbuotojai bei darbdaviai įpareigojami apsidrausti nuo nedarbingumo bei darbo pajamų praradimo. Tarptautinis žodynas sistemą pabrėžia kaip planuotą, taisyklingą išdėstymą, sutvarkymą, organizaciją.
Kita sistemos apibrėžimo reikšmė - sutvarkytas teiginių, pažiūrų rinkinys, sudarantis vientisą teoriją. Dar viena sistemos apibrėžimo reikšmė - reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip atskirą vientisą darinį.
Tarptautiniai socialiniai aktai: norminiai pagrindai ir pavyzdžiai
Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.). Svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje: Europos socialinė chartija, kartais traktuojama kaip Žmogaus teisių konvencijos sudedamoji dalis; Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas; Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą.
Platesnis socialinės apsaugos apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės darbo organizacijos pranešime. Čia socialinė apsauga apibūdinama kaip apsauga, kurią visuomenė teikia savo nariams nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus uždarbio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalios, senatvės ir mirties.
Antrosios kartos žmogaus teisės garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Šios teisės įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
Taip pat skaitykite: Sodros įmokų ypatumai pensininkams
Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas. Ji apima medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais.
Europos socialiniai aktai ir jų įtaka nacionalinei teisei
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo teisės aktus su ES teisės aktais, ypač socialinės apsaugos srityje. ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl kyla problemų taikant ES teisę, ją vienodinant ir harmonizuojant narių teisę.
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, kuris įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje. Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje sakoma, kad „Bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė“. Šiai laisvei užtikrinti turi būti panaikinta „bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis“.
Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Taigi laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimas reikalauja pirmiausia imtis reikiamų teisinių bei administracinių priemonių tokiose srityse kaip darbo santykiai ir socialinė apsauga.
Taip pat skaitykite: Tinkamiausias neįgaliojo vežimėlio tipas
Socialinės apsaugos koordinavimo būtinybė kyla iš jau minėto Europos Bendrijos steigimo sutarties reikalavimo įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Priemonių, kurių reikalauja imtis sutarties 51 straipsnis, pagrindinis tikslas yra tas, kad migruojantys iš vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių.
Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką.
Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais: bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai; vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje; skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Įgyvendinant šiuos reglamentus, Lietuvai reikia atlikti šiuos veiksmus: teisės aktų pakeitimo ir naujų parengimo: gali prireikti patikslinti kai kuriuos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus; administracinės: reikės sukurti kvalifikuotą administraciją, pajėgiančią taikyti Reglamentų nustatomas socialinių išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir atsiskaitymo su kitomis valstybėmis narėmis procedūras; finansines: Lietuva turės eksportuoti socialinės apsaugos išmokas už laikotarpius, įgytus dirbant Lietuvoje, į valstybes ES nares.
Nacionaliniai socialiniai aktai: Konstitucija ir įstatymai
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Konstitucijos 53 straipsnyje deklar...
Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas. Valstybinė socialinė apsauga - tai valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama socialinio gyventojų aprūpinimo priemonių sistema.
Socialinės apsaugos sistemos modeliai ir principai kaip socialinių aktų įgyvendinimo forma
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo pricipai. Liberaliose socialinės apsaugos sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, siekiant užtikrinti kuo platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi. Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir būtent samdomiems darbuotojams.
Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Atskiras socialinio draudimo šakas administruoja skirtingos administracinės struktūros.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis.
Socialinės apsaugos sąvokų raida ir ekspertų požiūriai
Šiuolaikinė socialinės apsaugos sąvoka pirmą kartą buvo panaudota JAV įstatymų leidyboje 1935 m., priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Pagrindinė šios sąvokos esmė - apibrėžti, kokios rizikos patenka į socialinę apsaugą ir kokios yra garantijos apsisaugoti nuo socialinių rizikų.
Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti. Valstybinė socialinė apsauga - tai valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama socialinio gyventojų aprūpinimo priemonių sistema.
H. H. Konkolewsky teigia, kad socialinė apsauga radikaliai pasikeitė: jos vaidmuo apima ne tik pajamų perskirstymą bei pagrindinių poreikių tenkinimą, bet ir siekį teikti prevencijos priemones ir apsaugoti asmenis nuo socialinių rizikų, kad palengvinti asmens socialinę integraciją. R. Lazutka socialinę apsaugą apibrėžia kaip politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus.
D. Pieters socialinę apsaugą apibrėžia kaip visumą priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas. Darbas yra vienas iš pagrindinių kiekvieno individo ir visos visuomenės gerovės pagrindų.
Socialiniai aktai dėl darbuotojų judėjimo ir įsidarbinimo teisių
Laisvo darbuotojų judėjimo principas Europos Bendrijos steigimo sutartyje siejamas su įsidarbinimo lygiomis sąlygomis bet kurioje valstybėje narėje teise ir su iš to išplaukiančiomis socialinės apsaugos garantijomis. Pagrindinis antrinės teisės aktas, reguliuojantis įsidarbinimo valstybėse narėse teises ir sąlygas, yra Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje.
Reglamentas patvirtintas remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties suteiktu įgaliojimu Tarybai ir įgyvendina Sutarties. Reglamento 1-9 straipsniuose nustatomos įsidarbinimo teisės ir lygiateisiškumas įsidarbinant.
Reglamentas suteikia teisę valstybės narės piliečiams užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės narės teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečiams ir draudžia migruojančių darbininkų bei tarnautojų diskriminaciją sudaromose ir vykdomose darbo sutartyse. Draudžiamos tam tikros tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančios administracinės priemonės, tokios kaip dalies darbo vietų rezervavimas vietiniams darbuotojams, skelbimų dėl darbo vietų laisvės apribojimas užsienio dardaviams, specialių reikalavimų bei registracijos procedūrų nustatymas kitų valstybių narių piliečiams.
Reikalaujama garantuoti vienodą įdarbinimo tarnybų pagalbą kaip savo, taip kitos valstybės narės piliečiams, draudžiama taikyti diskriminuojančius pagal pilietybę profesinius ar medicininius kriterijus norint įsidarbinti ar priimant į darbą. Draudžiamas kitų valstybių narių piliečių diskriminavimas, nustatant atlyginimą už darbą, atleidžiant iš darbo ir grąžinant į jį, taikant socialines bei mokestines lengvatas.
Nustatomos vienodos profesinio mokymo galimybės ir skelbuojamos negaliojančiomis bet kokios kolektyvinės ar individualios darbo sutartys, jei jos yra diskriminuojančios pagal pilietybę. Reglamento 10-12 straipsniai skirti migruojančių darbuotojų šeimų teisėms.
Kartu su darbuotoju šalyje gali gyventi ir imtis bet kokios teisėtos veiklos jo sutuoktinis ir artimti giminaičiai, net jei jie nėra kurios nors valstybės narės piliečiai. Kitos direktyvos: Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atvejų, derinimo garantuoja darbuotojų teisių apsaugą, verslą perduodant kitam darbdaviui.
Tarybos direktyva dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie darbo sutarties arba darbo santykių... Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių.
Socialinio draudimo ir paramos socialiniai aktai
Valstybinė socialinė apsauga - tai valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama socialinio gyventojų aprūpinimo priemonių sistema. Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis. Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių.
Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Pavyzdiniai socialiniai aktai ir jų taikymo situacijos
Europos socialinė chartija (1966 m.). Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas.
Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje. Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką.
Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atvejų, derinimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Konstitucijos 52 straipsnis.
Socialinių aktų tikslai ir laukiamas poveikis
- Sumažinti skurdo riziką, užtikrinant pajamų pakeitimą ligos, senatvės, nedarbo atvejais.
- Garantijuoti lygias galimybes darbo rinkoje ir nediskriminavimą dėl pilietybės.
- Užtikrinti įgytų socialinių teisių perkeliamumą migruojant ES erdvėje.
- Stiprinti prevenciją ir socialinę integraciją per paslaugas ir aktyvias priemones.
Instituciniai ir administraciniai reikalavimai
Įgyvendinant šiuos reglamentus, Lietuvai reikia atlikti šiuos veiksmus: teisės aktų pakeitimo ir naujų parengimo: gali prireikti patikslinti kai kuriuos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus; administracinės: reikės sukurti kvalifikuotą administraciją, pajėgiančią taikyti Reglamentų nustatomas socialinių išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir atsiskaitymo su kitomis valstybėmis narėmis procedūras; finansines: Lietuva turės eksportuoti socialinės apsaugos išmokas už laikotarpius, įgytus dirbant Lietuvoje, į valstybes ES nares.
Socialinių aktų tarpusavio sąveika
Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais: bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai; vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje; skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Duomenų santrauka: socialinių aktų spektras
| Aktas | Paskirtis | Sritys |
|---|---|---|
| Europos socialinė chartija | Socialinių teisių įtvirtinimas | Darbas, socialinė apsauga, sveikata |
| ES koordinavimo reglamentai | Teisių perkeliamumas | Pensijos, nedarbas, sveikatos priežiūra |
| Reglamentas dėl laisvo judėjimo | Nediskriminavimas | Įsidarbinimas, atlygis, sąlygos |
| LR Konstitucijos 48, 52 str. | Konstitucinės garantijos | Darbo teisės, pensijos, parama |
Socialinių aktų reikšmė gyventojams ir rinkai
Darbas yra vienas iš pagrindinių kiekvieno individo ir visos visuomenės gerovės pagrindų. Tačiau ne visada žmonės gali patenkinti savo poreikius dirbdami, todėl valstybė privalo užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį visiems gyventojams.
Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Siekdama išvengti nelygios konkurencijos, ES gali reikalauti iš šalių kandidačių pakelti atlyginimo ir socialinių išmokų lygį, taip pat sureguliuoti darbo rinką.
Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių.
tags: #kokie #yra #socialiniai #aktai