Radioterapija (spindulinis gydymas) - tai vėžio gydymo būdas, kurio metu naudojama didelės energijos jonizuojanti spinduliuotė (rentgeno, gama spinduliai ir kt.). Jonizuojanti spinduliuotė paveikia ląstelių genetinę medžiagą (DNR), kuri būtina, kad ląstelės galėtų augti ir daugintis. Radioterapija dažniausiai atliekama naudojant prietaisą, kuris nukreipia spindulius į tam tikrą kūno vietą, kurią reikia gydyti. Radiacijai patekus į organizmą ji ima veikti vėžines ląsteles, esančias gydomoje organizmo vietoje. Spindulinė energija veikia ne tik piktybines ląsteles, tačiau sunaikina ir sveikų ląstelių genetinę medžiagą, todėl ypač svarbu kuo geriau nutaikyti spindulius į gydomą vietą, kad būtų pažeista kuo mažiau aplink esančių sveikų ląstelių. Sveikų ląstelių pažeidimas gali nulemti įvairius nepageidaujamus radioterapijos poveikius.
Radioterapijos taikymas hematologijoje ir paruošimas kaulų čiulpų transplantacijai
- Hematologijoje radioterapija dažnai naudojama limfomoms gydyti, įskaitant limfmazgių kakle, pažastyje, krūtinės ertmėje.
- Hodžkino limfoma - radioterapija yra pasirenkamasis gydymo būdas ankstyvų stadijų (I-IIA) Hodžkino limfomai gydyti, kuomet gali būti kombinuojama kartu su chemoterapija.
- Taip pat radioterapija gali būti naudojama paruošiant pacientus kaulų čiulpų transplantacijai. Taikant viso kūno apšvitinimą galima pasiekti vėžines ląsteles, kurių negali pasiekti prieš transplantaciją taikoma chemoterapija (pvz.: esančias randiniame audinyje).
- Viso kūno apšvitinimas taikomas kartu su didelių dozių chemoterapija, siekiant didžiausio efekto; reikia pasirinkti nedidelę radiacijos dozę, kad sveikos ląstelės galėtų atsinaujinti.
Prieš radioterapiją - simulacija ir pasiruošimo vaizdinimui
Pasiruošimo metu atliekami detalūs vaizdinimo tyrimai (MR, PET, KT, ultragarsas), siekiant įvertinti pažeistą vietą ir aplinkinius audinius. Gydymo metu užtikrinama, kad pacientas visada būtų toje pačioje padėtyje; naudojami kūno formos priemonės, kaukės arba kiti įrenginiai. Pasiruošimo procesas vadinamas simuliacija. Po jos gydytojas nustato tikslią gydymo zoną, bendrą radiacijos dozę ir saugiausius kampus. Radiacijos dozė matuojama Grėjais (Gy). Jei kūno vieta anksčiau buvo gydyta radioterapija, gali būti ribojamas pakartotinas gydymas toje pačioje vietoje. Gydytojo pasirinkta gydymo zona dažnai apima auglį ir nedidelį aplinkinį audinį. Nusprendus taikyti radioterapiją, gydymas gali trukti kelias savaites, o viena sesija trunka maždaug 20 minučių arba mažiau.
Kiekvieno paciento individualumas: frakcijos ir šalutinis poveikis
Nors radioterapijos poveikis priklauso nuo dozės ir gydomos vietos, šalutiniai poveikiai yra individualūs: vieni patiria mažai, kiti - dažniau. Dažnai pacientai jaučia nuovargį, silpnumą, apetito sumažėjimą ir kūno svorio kėlimo sunkumus. Svarbu laikytis poilsio ir subalansuotos mitybos; didėjant dozei, gali kilti papildomas diskomfortas. Dėl taikytos radiacijos didėja navikų tikimybė švitintoje vietoje, todėl būtina tiksliai planuoti dozes ir kampus.
Radioterapijos intensyvumo ir vietos planavimas
Nusprendus taikyti radioterapiją gydantis gydytojas kartu su radioterapeutais numato radiacijos dozę, dažnumą ir vietą. Pasiruošimo metu gydytojai ieško geriausios pozicijos, kuriai optimaliausiai sufokusuoti radiacijos energiją. Jei radioterapija taikoma tam tikrai kūno daliai, gydymas dažniausiai trunka kelias savaites, o sesijos trunka 20 minučių ar mažiau. Viso kūno švitinimas yra trumpesnis už lokalią radioterapiją ir dažnai skiriamas kelioms sesijoms per dieną kelių dienų laikotarpiu.
Radioterapijos dozavimo vienetai ir istorinis kontekstas
Radiacijos dozė matuojama Gy (Grėjais) - vienetu, kuris parodo radiacinės energijos, kurią sugeria 1 kg žmogaus audinių, kiekį. Taip pat svarbu suprasti, kad vienas gydymo tikslas gali būti ne tik pats auglys, bet ir nedidelis aplinkinio audinio kiekis, siekiant užkirsti kelią naviko atsinaujinimui. Jeigu tam tikra kūno vieta buvo anksčiau gydyta, gali būti ribojama galimybė pakartotinai atlikti radioterapiją toje pačioje vietoje.
Taip pat skaitykite: Apie Knygnešius
Imunoterapijos kontekstas radioterapijoje
Imunoterapija - tai gydymo metodų spektras, kuriuo siekiama atstatyti antivėžinę imuninę reakciją ir natūraliu būdu naikinti navikines ląsteles. Ji yra svarbi onkologijoje, skirstoma į aktyviąją (imuninės sistemos skatinimas kovoti su naviku) ir pasyviąją (paruoštų antinavikinių veiksnių naudojimas, pavyzdžiui, monokloniniai antikūnai). Imunoterapijos vakcinų ir citokinų poveikis - tai tyrimų sritis, kuri nuosekliai vystosi. Citokinai, tokie kaip IL-2, IL-12, IFN-γ, IL-2 mahinei vaidmeniui imuninės sistemos atžvilgiu yra esminiai; IL-2 stiprina T limfocitų augimą ir aktyvumą, tačiau gali aktyvuoti ir T reglacinius limfocitus (Treg), o tai gali slopinti kai kuriuos imuninės sistemos aspektus. Interferonai klasifikuojami į I ir II tipus bei išskiria IFN-α, IFN-β ir IFN-γ; jie mažina navikų proliferaciją, didina citotoksinių ląstelių aktyvumą ir didina MHC ekspresiją.
Monokloniniai antikūnai ir naujesni gydymo metodai
Monokloniniai antikūnai yra vieno imuninio tipo imuniniai gaminiai, kurie identifikuoja ir jungiasi su specifiniais naviko ląstelių baltymais, blokuodami jų gyvybines funkcijas arba pažymėdami ląstelę antinavikinėms ląstelėms. Pavyzdžiai: rituksimabas (CD20), trastuzumabas (HER2), cetuksimabas (EGFR), ipilimumabas (CTLA-4). Naujesni antiangiogeniniai terapijos metodai mažina naviką maitinančių kraujagyslių augimą, o kai kurios tyrimų kryptys domisi deguonies terapijų (poliatominės deguonies terapijos) efektais naviko mikrolocoje.
Taip pat svarbu paminėti graftingo kontekstą - kombinuotais gydymo metodais, įskaitant radioterapiją, galima siekti didesnio efektyvumo imunoterapijoje: mažų dozių radioterapija gali skatinti antinavikinį imuninį atsaką, didinti dendritinių ląstelių gebėjimą pateikti antigenus T limfocitams ir stiprinti makrofagų citokinų išsiskyrimą. Tyrimai parodė, kad net in vivo modeliai su gyvūnais rodo priešnavikinį poveikį mažomis dozėmis, skatindami T limfocitų proliferaciją ir jų citotinį poveikį.
Kaip išlaikyti burnos sveikatą radioterapijos metu
Burnos higienos aspektai yra svarbūs; dantų gydymas prieš gydymą ir tinkama burnos priežiūra gydymo metu gali padėti išvengti komplikacijų. Burnos odos jautrumumas, gleivinės pokyčiai ir kiti šalutiniai pokyčiai gali pasireikšti, todėl būtina atkreipti dėmesį į higieną ir informuoti gydytojus apie bet kokius sutrikimus.
Gydymo planavimas ir komanda
Gydant vėžį radioterapija ir imunoterapija dažnai derinamos su kitais metodais (chirurgija, chemoterapija). Komandinis darbas tarp radioterapeuto, chemoterapeuto, onkologo ir kitų specialistų yra būtinas siekiant individualizuoto gydymo plano, atsižvelgiant į paciento būklę, naviko tipą ir stadiją. Paciento įsitraukimas į planavimą, informuotumas apie galimus šalutinius poveikius ir glaudus bendradarbiavimas su gydytojais yra svarbiosios dalys sėkmingo gydymo proceso.
Taip pat skaitykite: 30 metų stažas ir pensijos dydis
Taip pat skaitykite: Sanatorijos po ligų ar traumų