Vaikų globos namai, nors ir skirti užtikrinti saugią ir rūpestingą aplinką vaikams, netekusiems tėvų globos, deja, ne visada gali apsaugoti nuo psichologinių problemų. Šiame straipsnyje išnagrinėsime suicidinių minčių priežastis vaikų globos namuose, prevencijos būdus ir galimybes gauti pagalbą.
Socialinė atskirtis ir rizikos veiksniai
Vaikai ir jaunuoliai, atsidūrę globos namuose, dažnai patiria socialinę atskirtį. Šių trijų institucijų Kaune egzistavimas atskleidžia, jog yra nemaža dalis vaikų ir jaunuolių, esančių socialinėje atskirtyje bei priklausančių socialinės rizikos grupės. Dažniausiai tokie vaikai ir jaunuoliai būna iš nepilnų šeimų, patys patiriantys pažeminimą, depresiją, atstūmimą, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis.
Kauno miesto savivaldybės finansuojamas projektas ,,Saugokime sveikatą - alkoholiui, tabakui ir psichotropinėms medžiagoms NE“, kurį įgyvendino Vyrų krizių centras Kaune, Krėvės pr. 59, atkreipia dėmesį į šią problemą. Jaunimas, turintis mažiau galimybių (dėl priklausymo socialinės rizikos grupei ar kitų priežasčių), buvo kviečiami aktyviai dalyvauti projekte, kuriame pagilino žinias apie save, išmoko komandinio darbo įgūdžių, sužinojo ,,nepatogių“ tiesų apie alkoholio, tabako ir psichotropinių medžiagų vartojimą bei pagalbos galimybes.
Priežastys, skatinančios suicidines mintis
Yra daug priežasčių, dėl kurių vaikai ir jaunuoliai globos namuose gali patirti suicidinių minčių. Tai apima:
- Trauminė patirtis: Daugelis globos namuose atsidūrusių vaikų yra patyrę traumą, tokią kaip smurtas, prievarta ar nepriežiūra. Šios traumos gali turėti ilgalaikį poveikį jų psichinei sveikatai.
- Atsiskyrimas nuo šeimos: Atsiskyrimas nuo šeimos gali būti labai skausmingas vaikui, ypač jei jis jaučiasi kaltas dėl to, kas atsitiko.
- Stigma: Vaikai, gyvenantys globos namuose, gali jausti stigmą ir diskriminaciją. Jie gali jaustis gėdingai dėl savo situacijos ir bijoti būti atstumti.
- Nesaugumo jausmas: Globos namuose gyvenantys vaikai gali jaustis nesaugūs ir nestabilūs. Jie gali bijoti ateities ir nežinoti, kas jų laukia.
- Psichikos sveikatos problemos: Vaikai, gyvenantys globos namuose, dažniau turi psichikos sveikatos problemų, tokių kaip depresija, nerimas ir potrauminio streso sutrikimas (PTSS).
Depresija ir suicidinės mintys
Specialistės tikina, kad depresija nėra vien tik suaugusių liga, ji diagnozuojama ir vaikams, ir paaugliams, pasitaiko ir kūdikių depresijos atvejų. Anot pašnekovių, mažiems vaikams depresija pasireiškia per kūniškus simptomus - galvos ar pilvo skausmus, vaikas darosi tylus ir uždaras arba, atvirkščiai, tampa piktu ir dirgliu. Specialistės taip pat pastebi, kad tėvai, galvodami, kad tam tikras elgesys yra dėl išlepinimo arba prasidėjusios paauglystės apraiškos, pradeda už tai bausti, tad gali dar labiau pabloginti situaciją. Vaikų ir paauglių psichiatrės paneigia ir gajų mitą, kad vaikai nesižudo.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
7 depresijos apimto vaiko požymiai
Prevencija ir pagalba
Svarbu imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias suicidinėms mintims vaikų globos namuose. Tai apima:
- Psichikos sveikatos paslaugų teikimas: Vaikams globos namuose turi būti prieinamos psichikos sveikatos paslaugos, įskaitant konsultacijas, terapiją ir medikamentinį gydymą.
- Saugios ir rūpestingos aplinkos kūrimas: Globos namai turi užtikrinti, kad vaikai jaustųsi saugūs, mylimi ir gerbiami.
- Ryšių su šeima palaikymas: Jei įmanoma, vaikams turėtų būti leidžiama palaikyti ryšius su savo šeima.
- Suicido prevencijos mokymai: Globos namų darbuotojai turėtų būti apmokyti atpažinti suicido rizikos ženklus ir žinoti, kaip reaguoti į vaikus, kurie galvoja apie savižudybę.
- Pagalbos linijos: Vaikams ir jaunuoliams turėtų būti prieinamos pagalbos linijos, kuriose jie galėtų anonimiškai pasikalbėti su apmokytais konsultantais.
SOS vaikų kaimai Lietuvoje
„SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ savo veiklą Varėnoje ėmė vykdyti dar 2013-aisiais, kai kartu su partneriais įgyvendino projektą „Tvarus perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų alternatyvų“. Paslaugas teikiame taikant atvejo vadybos metodą. Mūsų specialistai konsultuoja, įvertina pagalbos poreikį ir pasitelkę kitų sričių specialistus (psichologus, teisininkus, terapeutus, priklausomybės ligų gydytojus ir konsultantus) padeda tėvams spręsti iškilusias problemas, įtraukiant pačius tėvus į pagalbos plano sudarymą.
Kai matome, kad ryšys su klientu jau formuojasi, atsiranda pasitikėjimas galime kartu su šeima įsivardinti pagrindines bei svarbiausias sprendžiamas problemas. Tuomet įsivertiname, kokios pagalbos reikia, sudarome pagalbos planą ir įtraukiame reikiamus specialistus - psichologus, priklausomybės ligų specialistus, teisininkus ir kt. Po šeimos pagalbos plano sudarymo, darbas su šeima vyksta nuolat ir nepertraukiamai. Tai reiškia, kad specialistai konsultuoja, motyvuoja, padeda tėvams tinkamai rūpintis vaikais bei atliepti jų poreikius, palydi į įvairias institucijas, tarpininkauja, atstovauja šeimą pagal poreikį.
Karantino įtaka
Visgi, kai kurios nenumatytos aplinkybės, kaip dėl koronaviruso pandemijos įvestas karantinas, gali pakeisti įprastą gyvenimo ritmą ir gali turėti įtakos vaikų emocinei būklei. Iš vienos pusės atrodė, kad daugiau laiko vaikas praleis namuose su šeima, bus daugiau bendravimo, bet šeimose atsiranda trintis, nes toje pačioje mažoje erdvėje jie kasdien visi kartu. Šeimos turėjo pakeisti gyvenimo ritmą, dažna šeima prarado pajamų šaltinį, o darbas ir vaikų mokymasis iš namų sukėlė daug iššūkių, ypač mažesniems vaikams, sumažėjo fizinis aktyvumas ir vaikui reikalingo gyvo bendravimo galimybės.
Nors karantino pradžioje besikreipiančių pagalbos dėl vaikų ir paauglių emocinės būklės sumažėjo, džiaugtis specialistai neskubėjo. Po kurio laiko supratome, kad dėl sąmyšio taikantis prie naujų gyvenimo aplinkybių, žmonės liko namuose ir tiesiog nebesikreipė pagalbos.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Specialistės mano, kad šis izoliacijos laikotarpis buvo gera galimybė šeimai praleisti daugiau laiko kartu. Kai kurioms šeimoms tai buvo didžiulis atradimas, tačiau tam tikrose šeimose didėjo nerimo ir agresijos lygis, o dėl užsidarymo savo erdvėse smurtas tokiose šeimose nebuvo pastebimas.
Kaip atpažinti suicido rizikos ženklus?
Svarbu atpažinti suicido rizikos ženklus, kad būtų galima laiku suteikti pagalbą:
- Kalbėjimas apie savižudybę ar mirtį: Vaikas gali kalbėti apie norą mirti, apie tai, kad jam geriau būtų miręs, arba apie tai, kaip jis nusižudys.
- Atsiskyrimas nuo draugų ir šeimos: Vaikas gali pradėti vengti bendravimo su draugais ir šeima, izoliuotis nuo kitų.
- Nuotaikos pokyčiai: Vaikas gali tapti liūdnas, irzlus, neramus arba prarasti susidomėjimą veikla, kuri jam anksčiau patiko.
- Elgesio pokyčiai: Vaikas gali pradėti elgtis rizikingai, piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, arba turėti problemų mokykloje.
- Atsisveikinimas: Vaikas gali pradėti atsisveikinti su draugais ir šeima, atiduoti savo daiktus arba rašyti atsisveikinimo laiškus.
Ką daryti, jei vaikas galvoja apie savižudybę?
Jei manote, kad vaikas galvoja apie savižudybę, svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos. Tai apima:
- Pasikalbėkite su vaiku: Pasikalbėkite su vaiku atvirai ir nuoširdžiai apie jo jausmus. Klausykite jo be teismo ir parodykite jam, kad jums rūpi.
- Būkite rimti: Nenuvertinkite vaiko jausmų ir neignoruokite jo suicidinių minčių.
- Kreipkitės į specialistą: Kreipkitės į psichologą, psichiatrą ar kitą psichikos sveikatos specialistą.
- Pašalinkite pavojingus daiktus: Pašalinkite iš vaiko aplinkos visus daiktus, kuriais jis galėtų susižaloti, tokius kaip vaistai, peiliai ir ginklai.
- Niekada nepalikite vaiko vieno: Jei vaikas yra didelėje suicido rizikoje, niekada nepalikite jo vieno.
Vaikų prieraišumas ir manipuliavimas
Gydytojos psichiatrės aiškina, kad vaikams būdingas prieraišumas jaučiamas žmogui ar keliems žmonėms, kurie ne tik patenkina fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, maitina ar suteikia jam fizinę apsaugą ir komfortą, bet ir sugeba užtikrinti emocinį ryšį - būtent į tą žmogų vaikas kreipsis tada, kai jam reikės paguodos. Saugaus prieraišumo neturintys vaikai gali ateityje susidurti su bendravimo ir ryšio užmezgimo ar elgesio problemomis. Kadangi prieraišumas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais, jos pastebi problemą, kai naujagimiai auga globos namuose.
Labai blogai, kai naujagimiai auga globos namuose, nes prieraišumui formuotis reikia vieno ar dviejų žmonių, kurie nuolat rūpintųsi to vaiko poreikiais. Kai darbuotojai nuolat keičiasi, vaikas negali suformuoti saugaus prieraišumo, kad ir kokie geranoriški ir puikūs globos įstaigų darbuotojai bebūtų.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Kalbėdamos apie vaikų ir paauglių manipuliavimą tėvais, norint išpildyti savo norus, pašnekovės sutaria: „Tėvai neturi būti tobuli - jie turi būti geri savo vaikui ir jį mylintys.“ Tėvai, anot jų, turėtų vaiko akivaizdoje laikytis vieningos auklėjimo taktikos pavyzdžiui, vienodai atsakydami vaikui, kas yra galima, o kas ne.
Skaitmeninė erdvė ir suicidinės mintys
Kita auganti problema - su skaitmenine erdve susiję vaiko teisių pažeidimai. Vaiko teisių gynėjai sulaukia pranešimų apie tai, kad be tėvų sutikimo yra viešinamas vaiko atvaizdas, apie patyčias elektroninėje erdvėje, t. y. vaizdo įrašų su patyčių, įvairių formų smurto vaizdais. Pasitaiko atvejų, kai gaunama pranešimų apie socialiniuose tinkluose vykstančių transliacijų metu vaikų išsakomas suicidines mintis, savižalos atvejus. Tad norisi atkreipti visų tėvų dėmesį - mes vis dar per mažai dėmesio skiriame vaikų saugumui internete.
Tokie rezultatai buvo gauti atlikus pirmojo Institucinės globos pertvarkos etapo vertinimą: tyrimo išvadoms suformuoti buvo apklausti 205 vaikai, ne mažiau kaip pusę metų gyvenantys bendruomeniniuose vaikų globos namuose, paimti 30 socialinių darbuotojų interviu. Visi tyrimo duomenys buvo surinkti 2019 m. lapkričio 16 d. - 2020 m. sausio 10 d. laikotarpiu.
Pirmiausia stengiamasi apriboti vaikų patekimą į globą plėtojant paslaugas, stiprinant darbą su šeimomis, kurios atsiduria krizėje ar sudėtingoje situacijoje. Paprastai bendruomeniniuose globos namuose gyvena iki 8 vaikų, jais rūpinasi socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai.
Iš visų 205 apklaustų vaikų, 190 (93 proc.) teigė, kad jiems patinka gyventi bendruomeniniuose globos namuose. Vaikai sako, kad bendruomeniniai globos namai yra jaukūs, primena namus, o ne įstaigą.
Trys geri dalykai
Paprašyti išvardinti tris gerus dalykus, vaikai pirmiausia mini, kad čia mažiau triukšmo, daugiau ramybės ir galima valgyti, ką nori, net ledus. Kitas svarbus geras dalykas - naujųjų namų jaukumas, šeimyniškumas. Dažnai vaikai džiaugiasi, kad auklėtojos yra geros, rūpestingos, skiria daugiau dėmesio, vaikai geriau su jomis sutaria, gali išsikalbėti. Kaip privalumą ne vienas vaikas nurodo, kad gyvena kartu su sese ar broliu.
Dar vienas svarbus pasitenkinimo gyvenimu bendruomeniniuose namuose veiksnys - kad čia daugiau laisvės ir savarankiškumo. Keletas globotinių kaip svarbų gerą dalyką, nutikusį persikėlus į bendruomeninius namus, nurodo pagerėjusią savo savijautą: „Geriau jaučiuosi“, „Nebesimušu“, „Mažiau vidinės įtampos“, „Tapau atviresnė“, „Pasijutau, kad galiu gyventi ir turiu, kur grįžti“.
Trys blogi dalykai
Tyrėjams pasiteiravus trijų blogų dalykų, kurie atsirado persikrausčius, dažniau vaikai sakė: „Nieko“, „Nėra tokių“. Kai kurie vaikai pamini, kad persikėlę prarado galimybę užsiimti mėgstamais dalykais: „Mažiau galimybių sportuoti“, „Nėra sporto salės, pianino“. Apie patyčias ir skriaudimą kalba 5 vaikai iš 205.
Ryšiai su suaugusiais
Labai svarbu, kad iš 205 apklaustų vaikų, didžioji dalis (89 proc.) yra prisirišę prie bent vieno suaugusio asmens arba pačiuose bendruomeniniuose globos namuose, arba už jų ribų. 16 proc. vaikų yra prisirišę prie suaugusio brolio ar sesers, 13 proc. - prie tėvų, 5 proc. - prie kitų giminaičių, 9 proc. - prie globėjų, krikštamotės ar panašiai, o 46 proc.
Patys vaikai sako, kad persikėlus į bendruomeninius vaikų globos namus jų santykiai su socialiniais darbuotojais labai pagerėjo, pagerėjo ar greičiau pagerėjo. Taip mano 150 vaikų iš 199 - šis klausimas anketoje buvo užduotas tik mokyklinio amžiaus vaikams, todėl bendra imtis mažesnė.
Vaikai sako: „Pagerėjo. Daugiau gerumo. Artimiau bendraujam“, „Daug kalbamės, pasišnekam. Padaro valgyt. „Aš kol gyvenau (instituciniuose globos namuose), su jais nebendraudavau ir nesiskaitydavau. Paprasčiausiai, iš tikrųjų, labai mažai bendraudavau, neatsiskleisdavau, dėl to man jiems ir padėt iš viso net nerūpėdavo. Svarbiausia - atsikeli, susiruoši, pavalgai ir išeini. Grįžti kitos dienos vakare arba dar kažką. O čia kiekvienam darbuotojui rūpi, kaip tau sekasi, kaip tavo diena praėjo, kokia nuotaika net yra.
Santykiai su draugais
96 proc. Santykiai tarp kartu gyvenančių vaikų pagerėjo daugiausia dėl to, jog bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena mažiau vaikų, ramiau, tad santykiai su kitais vaikais tampa artimesni. Santykiai su draugais už globos namų ribų persikėlus taip pat keitėsi - kai kurie ankstesni draugai atitolo, atsirado naujų draugų.
Bendruomeniniuose globos namuose, skirtingai nei didelėse institucijose, skatinamas draugų svečiavimasis: globojamų vaikų draugams leidžiama nakvoti, vyksta „pižamų vakarėliai“, patiems globotiniams irgi leidžiama likti nakvynei pas draugus, jei tai suderinta su jų tėvais.
Vaikais bendruomeniniuose globos namuose besirūpinantys socialiniai darbuotojai taip pat pastebi teigiamus pokyčius vaikų gyvenime. Vienas svarbiausių dalykų vaikams, anot jų, savų namų jausmas, atsakomybė už juos, taip pat tas paprastas faktas, jog ant jų nekaba iškaba „globos namai“.
„Buitine prasme sąlygos ypatingai nepasikeitė, tik tiek, kad pasikeitė vaikų savijauta. Nebeliko jokios globos namų iškabos. Dar vienas socialinis darbuotojas akcentavo jaukumą, laisvę ir savarankiškumą: „Vertinu teigiamai. Kambariuose gyvena po du (anksčiau po aštuonis gyveno). Turi savo erdvę, gali pasipuošti, kaip nori. Gali gulėti vonioje, kiek nori. Gali bet kada valgyti.
Darbuotojai taip pat pastebi, kad vaikų persikėlimas į bendruomeninius globos namus santykius su biologinės šeimos nariais paveikė teigiamai, naujovė sužadino tėvų, jeigu tokie yra, susidomėjimą, todėl jie dažniau pradėjo lankyti vaikus, bet po pradinio susidomėjimo tėvų lankymosi banga nuslūgo.
Dauguma apklaustų vaikų lanko bendrojo ugdymo mokyklą, bet ne visiems jiems pakanka motyvacijos mokytis. Socialinių darbuotojų vertinimu, apie 57 proc. vaikų mokymosi motyvacija yra gera, deja, kitiems vaikams motyvacijos stinga. Apie dešimtadalis vaikų mokykloje patiria patyčių dėl socialinio statuso ir globos namų auklėtinio etiketės. Patys vaikai retai mini, kad juos užstotų mokytojai. Tyrėjų nuomone, patyčios mokykloje kai kuriais atvejais gali būti mokyklos nelankymo priežastis.
Socialinių darbuotojų vertinimu, persikėlę į bendruomeninius globos namus vaikai tapo savarankiškesni, tvarkingesni, patys yra linkę pirkti maistą, gaminti valgį, skalbti ir atlikti kitus buities darbus. Pasak darbuotojų, pasikeitė ir vaikų savikontrolės bei emocijų valdymo įgūdžiai: 74 proc. atvejų jie pagerėjo, 5 proc. - pablogėjo ir 21 proc. atvejų nepasikeitė. Tai siejama su ramesne, psichologiškai saugesne aplinka, išaugusiu vaikų pasitikėjimu savimi.
Vis tik socialiniai darbuotojai mano, kad vaikams reikėtų daugiau psichologo pagalbos stiprinant savivertę, pasitikėjimą savimi, o mokykloje ar kitose institucijose ši paslauga nėra itin prieinama.
Nors nuostatos visuomenėje į globojamus vaikus, pasak socialinių darbuotojų, yra arba persmelktos gailesčiu, arba kaltinančios, bet, regis, santykiai su kaimynais klostosi teigiama linkme. Žinoma, vaikai pasakoja ir apie iškylančius sunkumus. Panašiai situaciją vertina ir socialiniai darbuotojai. Jų manymu, kai kur iš pradžių jautėsi kaimynų atsargumas, bet vėliau požiūris tapo kur kas pozityvesnis: „Pradžioje kaimynai buvo priešiškai nusiteikę. Dabar geranoriški“, „Pradžioje kyla - nežino, kas tai yra, įtarūs žvilgsniai.
Patį pertvarkos procesą dauguma apklaustų socialinių darbuotojų, kurie dirba su vaikais bendruomeniniuose globos namuose, vertina teigiamai. „Perėjimą nuo institucinių globos namų prie bendruomeninių aš vertinu labai teigiamai. Nors iš pradžių priešinausi ir nenorėjau tokio pokyčio, dabar suvokiu jo naudą. Dabar vaikų ir darbuotojų bendravimas - visiškai kitoks. Ką jau kalbėti apie patį namų jaukumą. Vaikai tapo savarankiškesni ir atsakingesni. Dabar jie labiau vienas kitą prižiūri ir labiau vienas kitu rūpinasi.
Tačiau tiesioginis darbas su vaikais, kasdienis susidūrimas su problemomis parodo ir tai, ką būtų galima tobulinti.
Iki spalio 6 dienos Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „3A“ veikia paroda „Mažų širdelių paslaptys“, kurioje eksponuojamos fotografės Dianos Jagėlaitės - Čeginskienės užfiksuotos mažylių, gyvenančių Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, gyvenimo akimirkos. Deja, šiuo metu mūsų šalyje tėvų meilės nepatiria 95-iuose Lietuvos vaikų globos namuose augančių per tris tūkstančius vaikų.
„Mano atėjimas vaikams buvo naujiena. Iš pradžių jie apčiupinėjo ir mane, ir fotoaparatą. Jiems buvo labai įdomu, todėl prašė leisti pafotografuoti. Vienas berniukas mane vadino mergaite: „Mergaite mergaite, leisk ir man pafotografuoti“ . Kol ištyrinėjo mano fotoaparatą, prie manęs priprato. „Tačiau jų akyse yra dalelė liūdesio, gilesnis, kažko ieškantis žvilgsnis, mažytė paslaptis. Rodos, šie mažieji per anksti subrendę, nevaikiškai susimąstę. Gal dėl to, kad trūksta individualios tėviškos šilumos? Mačiau, kaip įtėviai išsiveda vieną vaikutį, tai gražus vaizdas“, - atskleidė D. Šie fotografės užfiksuoti kadrai paskatino pasidomėti, ar per pastaruosius 20 metų mūsų šalyje sumažėjo valstybės globojamų vaikų.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, globos namuose augančių vaikų mažėja: praėjusiais metais juose gyveno 3275 vaikai; 2014 m. - 3562; 2013 m. - 3821; 2012 m. Laimei, nemaža dalis vaikų įvaikinami ar paimami globai.
Įsivaikina dažniausiai susituokusios poros, negalinčios turėti biologinių vaikų; tad neįteisinusieji santykių sudaro tik apie 5 proc.; porų amžius - nuo 28 metų ir vyresni. Apie 36 proc. Globai paima dažniausiai šeimos, susietos giminystės ryšiais su globojamais vaikais, tai yra seneliai, tetos, dėdės, broliai, seserys. Šie žmonių dauguma gyvena didžiuosiuose miestuose. Pagal statistiką, 2015-aisiais apie 60 proc.
Globos namuose augančių vaikų skaičius Lietuvoje:
| Metai | Vaikų skaičius |
|---|---|
| 2012 | [Duomenys nepateikti] |
| 2013 | 3821 |
| 2014 | 3562 |
| Praėjusiais metais | 3275 |
Kokios priežastys skatina tautiečius įsivaikinti? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žiniomis, įsivaikinti dažniausiai skatina negalėjimas susilaukti savų vaikų, noras jiems suteikti galimybę augti šeimoje. „Džiugu, jog kai kurie įsivaikina po antrą ir trečią vaiką, net ir turinčios biologinių vaikų“, - sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Danutė Umbrasienė.
Ji priminė, jog tik tada, kai sutvarkytas vaikų teisinis statusas, juos galima įvaikinti. Be to, tam būtinas tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. „Klaidingai manoma, kad vaikams globos įstaigose yra gerai vien todėl, kad patenkinami jų fiziologiniai poreikiai. Be to, didžioji dalis globos namuose augančiųjų vaikų yra 10-14 metų (34,1 proc. Mūsų šalyje paplitę neigiami stereotipai apie įvaikinimą ar globą, kurie galbūt turi įtakos asmenų apsisprendimui paimti be tėvų globos likusį vaiką: blogi jų genai, ilgas įvaikinimo procesas, įvaikina tik turtingieji.