Eutanazija yra itin sudėtinga ir kontroversiška tema, apimanti etinius, teisinius ir moralinius aspektus. Visuomenėje vykstant diskusijoms apie žmogaus teisę į orią mirtį, svarbu atsižvelgti į įvairias perspektyvas, ypač medicinos personalo, kuris tiesiogiai susiduria su šiais klausimais. Šiame straipsnyje nagrinėjamos priežastys, kodėl slaugytojos atsisako vykdyti eutanaziją, aptariant etinius, teisinius ir moralinius aspektus.
Teisiniai Aspektai
Pavasarį Seimas svarstys Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) biurokratų parengtą naują Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektą. Jame, be kitų pokyčių, išbrauktas vienas sakinys, šiuo metu galiojančio įstatymo 10 straipsnio 2 punktas: „Leidžiama nepradėti gaivinimo, jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas“.
Iki 1999 m. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatyme buvo galimybė leisti nepradėti gaivinimo, „kai yra su gyvybe nesuderinamų kūno sužalojimų, kurių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija“. Dabar galiojančiame įstatymo projekte yra teisė nepradėti gaivinimo trimis atvejais:
- Jeigu yra neabejotinų mirties požymių: negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, lavoniškas atšalimas, lavoniškas sustingimas, yra lavondėmių ir kitų ankstyvųjų bei vėlyvųjų lavoniškų reiškinių;
- Jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas;
- Tiesa, teisė atsisakyti gaivinimo egzistavo tik teoriškai.
Bet SAM specialistų parengtame įstatymo projekte net ir šios teorinės galimybės atsisakyti gaivinimo nebeliko. Negaivindamas kraštutinai sergančio paciento, kurio gydymo galimybės išsemtos, o liga nebesuderinama su gyvybe, gydytojas nusižengtų įstatymui. Gaivindamas „aklai“ visais atvejais, gydytojas pažeistų dalies pacientų teisę į orią mirtį.
JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir daugelyje kitų civilizuotų šalių sukurti veikiantys teisiniai mechanizmai, kurių dėka pacientai gali pareikšti savo valią dėl negaivinimo, ir ši valia vykdoma.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos dokumente rašoma, kad „šios teisės išvestinės dalys - paciento autonomijos principas, taip pat - paciento valios pareiškimo principas.
Europos Taryba šį principą įtraukė ir į Žmogaus teisių ir biomedicinos (Oviedo) konvenciją, kurią pasirašė dauguma Europos Sąjungos šalių, tarp jų - ir Lietuva. Oviedo konvencija skirta žmogaus teisių ir orumo apsaugai medicinos ir biologijos srityse. Ji taip pat reglamentuoja situacijas, kai pacientas daugiau nebegali išreikšti savo valios. Atrodo, Europinė teisė SAM teisininkams - nė motais.
Į klausimą, kodėl įstatymo projekte nebeliko teisės nepradėti gaivinimo, jeigu pacientas yra išreiškęs savo valią, SAM atsakė štai tokia Lietuvos Konstitucijos interpretacija: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: ,,Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe.
Tai matyti iš jai apibūdinti vartojamų sąvokų: ,,viena svarbiausių teisių“, ,,pagrindinė iš visų teisių“, ,,visų kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo“, ,,būtina visų kitų teisių prielaida“, ,,visų žmogaus teisių pamatinė teisė“ ir pan. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę ir jos tekste nėra nieko pasakyta apie leistinumą kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis atimti šią teisę ar numatyti kokių nors šios teisės apribojimų arba išimčių.
Minima Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata yra teigianti, o ne neigianti arba netgi ne alternatyvi. SAM specialistai, nebepripažindami paciento teisės pareikšti teisės dėl negaivinimo, pateikia dar vieną motyvą: „Norime atkreipti dėmesį, kad galimybė atsisakyti gydymo negali būti paciento dvasinių ir fizinių kančių progresavimo pagrindas ir neturi būti skatinama nei žiniasklaidos, nei kitomis priemonėmis“.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Etiniai ir Moralės Aspektai
2010 m. išleistose Europos gaivinimo tarybos rekomendacijose yra ir skyrius, skirtas etiniams gaivinimo aspektams. Pabrėžiama, kad kiekvienas gaivinimo atvejis yra unikalus, ir sprendimą, ar jį taikyti, turi priimti gydytojas. „...Kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į etikos principus - geradarystę, nekenkimą, autonomiškumą ir teisingumą. Gydytojai turi įvertinti pradinio gaivinimo veiksmingumą, potencialią riziką ir paciento norus. Gaivinimas neturi būti taikomas, kai yra aiškūs įrodymai, kad jis bus beprasmiškas ar jei yra pareikštas paciento nenoras būti gaivinamam.
Dr. Andrius Macas pabrėžia, kad užsispyrėliškas gaivinimas atima iš paciento teisę į orią mirtį. Pasak A. Maco, gaivinimas - drastiška ir agresyvi medicininė invazija. Ji būtina daugeliu atveju - pavyzdžiui, net ir sergant sunkia onkologine liga, bet dar esant neišsemtoms visoms gydymo galimybėms. Toks pacientas turi būti gaivinamas - visada. Bet esama būklių, kai nėra jokių kitų gydymo, išskyrus paliatyvųjį, galimybių.
„Gaivinti reikia, kai įvyksta klinikinė mirtis, ūmi būklė, kurią galima pakeisti. Bet kai žmogus patiria natūralų mirimo procesą dėl senėjimo ar nesuderinamo su gyvybe ligos progresavimo, beprasmiškas gaivinimas tėra tik pasityčiojimas iš mirštančio žmogaus ir jo artimųjų, kurie nebegali būti kartu tokiu svarbiu laiku. Aišku, mano oponentai iškart pasakytų - miokardo infarktas irgi yra natūralus. Taip, jis natūralus, bet tai staiga įvykusi kardialinė mirtis, ir tokiu atveju, be abejo, būtina gaivinti. Teisė atsisakyti gaivinimo aktualiausia sunkiai sergantiems onkologiniams pacientams. Šiandien turime tokius įstatymus, pagal kuriuos privalome gaivinti ir natūralius mirimo procesus patiriančius pacientus. Ir mes juos gaiviname“, - sakė dr. A.
„Teisės atsisakyti gaivinimo priešininkai Lietuvoje kalba apie kažkokią mitinę eutanaziją. Tai visiškai skirtingi dalykai. Didžiojoje Britanijoje, kurioje eutanazija uždrausta, yra puikiai išvystyta sistema, leidžianti pacientui pareikšti valią dėl negaivinimo. Vykstant natūraliam mirimo procesui, pacientui stengiamasi sukurti kuo jaukesnę, ramesnę aplinką. Pavyzdžiui, nesuderinamo su gyvybe insulto atveju mirimas gali užtrukti ir dvi dienas, bet gaivinimas netaikomas. Pas mus atvirkščiai. Gaiviname puikiai suprasdami, kad neatgaivinsime. Ir žmogų su žuvusiu žarnynu gaiviname, nors nėra jokių išgyvenimo galimybių. Tai cirkas. Medikus tai demoralizuoja. Matai rezultatą, matai beprasmybę, bet įstatymiškai vis tiek privalai tai daryti“, - kalbėjo dr. A.
Gydytojas pasakoja, kad Lietuvoje nereti atvejai, kai garbaus amžiaus pacientai intuityviai norėtų ramiai mirti namuose, bet jauni, veržlūs artimieji primygtinai senelius veža mirti į ligoninę. „Dabar lietuviai savo mirštančius tėvus sugeba atsivežti net iš Anglijos, nes ten jie tiesiog nebūtų gaivinami. Šiais metais jau turėjome du tokius pacientus. Juos mirštančius, iškankintus veža į Lietuvą mašinomis ir tiesiog reikalauja, kad būtų gaivinami. Mūsų gydytojai, vadovaudamiesi įstatymais, juos priima ir taiko visus įmanomus gaivinimo veiksmus, pratęsdami žmogaus agoniją tris keturias dienas. Šis mirštančio žmogaus reanimacijos palatoje patiriamas vargas mokesčių mokėtojams kainuoja maždaug 30-40 tūkst. litų“, - kalbėjo A.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Intensyviosios terapijos klinikos vadovas profesorius Vidas Pilvinis teigia, kad ir šiuo metu galiojantis įstatymas ir naujasis, dar ribotesnis projektas parodo tam tikrą jo rengėjų požiūrį į žmogų. Valstybė nepasitiki nei savo piliečiais, nei gydytojais. Žmogui pasirinkimo teisė dėl gaivinimo nesuteikiama, mirštančiuosius privaloma gaivinti visais atvejais.
„Šis įstatymo projektas atspindi kai kuriuos visuomenės, taip pat ir žiniasklaidos požiūrio į medikus ypatumus. Juk skaitydami spaudą ar žiūrėdami televiziją dažniausiai matome, kad mirties priežastis - ne liga, priežastis - „blogasis“ gydytojas. O šis įstatymas nebeleis „blogam“ gydytojui „savivaliauti“, tas gydytojas privalės gaivinti visose situacijose, o jei negaivins - atsakys prieš įstatymą. Gydytojas nuasmeninamas, jis tampa teisės aktų vykdytoju. Bet medicina negali būti tik akla teisės aktų vykdytoja.
Šilutės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjos Audronės Pikžirnienės teigimu, imperatyvios įstatymo nuostatos netinkamos tiems pacientams, kurių gyvybė ilgą laiką palaikoma papildomų reanimacinių priemonių - dirbtinės plaučių ventiliacijos, aparatų ir medikamentų, užtikrinančių širdies veiklą. „Šios funkcijos laikui bėgant išsenka, o organai daugiau nebegali funkcionuoti. Tokiais atvejais gaivinti papildomai nėra reikalo, nors įstatymas tą daryti lyg ir įpareigotų. Kita vertus, iki tol taikytos reanimacinės priemonės irgi laikytinos gaivinimu“, - kalbėjo A. Pikžirnienė.
Slaugytojų Dilemos
Žinoma, nuo to nė kiek ne lengviau mirti padedantiems medikams, kurie visą gyvenimą mokėsi gelbėti kitų gyvybę, o dabar priversti ją nutraukti.
Sukakties proga į visuomenę kreipėsi Briuselio vyskupas. Anot jo, tai ne tik gyvybės ir mirties klausimas, bet ir milžiniška atsakomybė medicinos personalui. „Visą gyvenimą mokęsi gelbėti žmonių gyvybę dabar jie priversti imtis atvirkštinių veiksmų”, - teigė dvasininkas.
Grupė medikų, filosofų, mokslininkų šiais metais pasirašė atvirą laišką, kuriame teigia, kad legalizavusi eutanaziją Belgija atvėrė Pandoros skrynią. Jų manymu, pabrėždami pasirinkimo laisvę, eutanazijos šalininkai pamiršta, kad šiame procese ligonis nėra vienas. Lemiamą veiksmą turi atlikti gydytojai, kurių pašaukimas - menas gydyti, o ne menas numarinti.
39 proc. Belgijos gydytojų prisipažįsta bent kartą gavę prašymą padėti numirti. Vieni jų niekada nesutiks suleisti mirtinos injekcijos. Kiti mano, kad jų pareiga lydėti pacientą iki paskutinio atodūsio, nesvarbu, koks tas atodūsis būtų. „Jei pacientas nusprendžia, kad jo gyvenimą turi užbaigti eutanazija, privalau jam padėti”, - teigė jauna gydytoja pulmonologė Frederique Bustin.
Patartina, kad lemiamu metu gydytojas būtų ne vienas - jam padėtų kolega arba slaugos darbuotojai. Būtent jie prireikus ramina ir ligonio artimuosius. Tad užduotis surasti eutanazijai neprieštaraujančių specialistų gali tapti dvigubai sunkesnė.
Lježo ligoninės slaugos darbuotojų vadovė Nathalie Lambert teigė, kad būtina iš anksto aptarti, kuri iš medicinos seserų galėtų padėti gydytojui atlikti eutanaziją. „Kai kuriems darbuotojams gali būti sunku, bet ne todėl, kad jie iš principo nepritaria eutanazijai. Būna atvejų, kai slaugytoja susidraugauja su ligoniu, tad nenorėdama išprovokuoti emocijų atsisako padėti. Kita vertus, turiu pripažinti, kad šis veiksmas mums psichologiškai sunkus”, - teigė medicinos sesuo.
Eutanazijos Praktika Kitose Šalyse
Nyderlandai šią problemą nusprendė spręsti įkurdami vadinamąją Mirties kliniką. Erdviame name Hagos mieste įsikūrusioje įstaigoje dirba 15 komandų, kurias sudaro gydytojas ir medicinos sesuo. Į juos kreipiasi pacientai, kurių prašymas užbaigti gyvenimą buvo atmestas dėl medicinos personalo įsitikinimų.
Tik išanalizavę paciento būklę ir ją aptarę su iki tol ligonį gydžiusiu gydytoju, šios klinikos specialistai gali sutikti jam padėti mirti. Klinikos atstovai šį lapkritį pateikė oficialius skaičius, pagal kuriuos nuo kovo mėnesio čia užregistruoti 456 eutanazijos prašymai. Iš jų patvirtintas ir įvykdytas tik 21. Tiesa, apie 40 proc. paraiškų dar tik bus nagrinėjama. Iš viso Nyderlanduose per metus eutanazijos prašo apie 3000 žmonių. Pastebima, kad vis dažniau kreipiasi chroniškų psichologinių problemų kamuojami ir vis jaunesni žmonės. Trečdaliui prašančiųjų mirties dar nėra 60 metų.
| Šalis | Eutanazijos Statusas |
|---|---|
| Nyderlandai | Legalizuota |
| Belgija | Legalizuota |
| Liuksemburgas | Legalizuota |
| Lietuva | Draudžiama |
tags: #kodel #slaugytojos #atsisako #vygdyti #eutanazija