LTSlauga - tokia pat svarbi sudėtinė sveikatos priežiūros proceso dalis kaip diagnostika ir gydymas. Ligoninėse teikiama daug įvairių slaugos paslaugų, todėl slaugos kokybei užtikrinti skiriamas ypatingas dėmesys. Slaugytojų darbas yra kryptingas ir nuoseklus, atliekamas turint aiškų tikslą, naudojant tinkamiausius veiklos metodus. Tinkamą slaugą garantuoja tik geras jos organizavimas ir tvirti slaugos mokslo bei praktikos pagrindai.
Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) asmens sveikatos priežiūra yra slaugos esmė, o būdas, kaip slaugytojas tai atlieka, yra slaugos proceso esmė. Paciento priežiūra reikalauja apgalvotos, organizuotos veiklos. Slaugos kokybė yra glaudžiai susijusi su sveikatos priežiūros veiksmingumu. Tai vienas pagrindinių elementų pacientų sveikatos priežiūroje.
Siekiant užtikrinti nuolatinį slaugos proceso palaikymą ir veiksmingumą, Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovybė ne rečiau kaip vieną kartą per metus atlieka vadovybinę vertinamąją analizę. Nustatydama tikslus, ligoninės vadovybė atsižvelgia į paciento poreikius, vadovybės vertinamosios analizės rezultatus, pacientų pasitenkinimą, gerinimo galimybes bei išteklių poreikį. Šie tikslai yra suderinti su ligoninės kokybės politika.
Slaugos proceso etapai
Slaugos procesą slaugytojai savo praktikoje naudoja jau gana ilgą laiką. Tai sistemingas problemų sprendimas siekiant patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius. Slaugos proceso sąvoka neatsiejama nuo pačios slaugos. Tai organizuotas, sisteminis požiūris, kuriuo remiasi slaugytojai, tam kad būtų patenkinti individualūs kiekvieno paciento sveikatos priežiūros poreikiai.
Alfaro-LeFevre (1999) teigia, jog slaugos procesas yra humanistinės slaugos sisteminis modelis, kurio pagrindinis tikslas -rezultatų pasiekimas efektyviais resursų ištekliais. Slaugos procesas yra sisteminis, nes sudarytas iš penkių žingsnių, humanistinis, nes pagrįstas tikėjimu, jog kai mes planuojame slaugą ir slaugome, apsvarstome kiekvieno individo unikalius poreikius bei interesus. Slaugos procesą naudoja viso pasaulio slaugytojai tam, kad būtų apibūdintas slaugos tiekimo veiksmas. Slaugymo procesui pradžią davė slaugos teoretikė Hall, kuri 1955 m. Slaugos procesą tinkamai charakterizuoja J.M. Wilkinson - tai dinamiškas ir cikliškas, orientuotas į klientą, planingas ir į tikslą nukreiptas, universaliai pritaikomas, į problemą nukreiptas bei kognityvinis procesas.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Slaugos procesas apima šiuos etapus:
- Vertinimas: Jo metu renkama bei tikrinama informacija apie sveikatos būklę, ieškoma sveikatos nukrypimų nuo normos, rizikos faktorių, kurie gali būti kliūtis sveikatai, pavyzdžiui, rūkymas.
- Diagnozė (Problemos identifikacija): Analizuojama informacija, duomenys bei nustatomos esamos ir potencialios problemos, o tai yra slaugos plano pagrindas.
- Nustatykite prioritetus: Kurią problemą būtina spręsti neatidėliojant? Kurios problemos gali palaukti? Kuriai problemai reikalinga slauga? Kurios problemos gali būti perleidžiamos kitiems specialistams?
- Atlikite intervencijas: Stebėkite pacientą, darykite pakeitimus slaugos plane, jei to reikia. Kokie rezultatai? Ar būtina kažką keisti? Informuokite ir užrašykite. Gal yra kokių požymių apie kuriuos būtina pranešti kitiems specialistams?
- Vertinimas: Jūs nusprendžiate, ar pasiekėte norimų rezultatų, ar pasirinktos intervencijos buvo efektyvios ar matyti pokyčiai, o tada keičiate slaugos planą arba jį užbaigiate. Kaip pakito paciento sveikata? Ar pacientas pajėgus daryti tai, ką jūs suplanavote? Jei ne, kodėl? Ar atsirado nauji slaugos prioritetai? Jei tikslai pasiekti, ar pacientas pajėgus pats savimi pasirūpinti? Gal jam reikalingos sveikatą stiprinančios priemonės? Kodėl planas efektyvus?
Slaugos procesas - tai sprendimų priėmimas paremtas kritišku mąstymu. Jis lyginamas su moksliniais metodais, ieškančiais problemų sprendimo. Tiek slaugos procesas, tiek mokslinis metodas remiasi dviem tais pačiais žingsniais, judėdami nuo problemos identifikacijos link sprendimo vertinimo. Vienas tik skirtumas - mokslinis metodas pirmiausia atpažįsta problemą, o paskui renka duomenis. Tuo tarpu slaugoje, pirma surenkami duomenys, o vėliau įžvelgiamos problemos.
Skausmo valdymas slaugos procese
Skausmas - dažniausias organizmo sutrikimo pojūtis, kuris smarkiai pablogina žmonių gyvenimo kokybę. Ypač šis pojūtis būdingas pooperaciniu paciento slaugos periodu. Tyrimai atskleidžia, kad po operacijos 80 proc. Skausmo valdymo veiksmingumą lemia paciento įsitikinimai ir žinios apie skausmą. Įsitikinimai yra išankstinės mintys apie realybę, kurios formuoja suvokimą apie mus pačius ir mūsų aplinką.
Skausmas nuo seno buvo plačiai nagrinėjama problema. Teoriniai praktikų samprotavimai sudarė pagrindą vystytis skausmo suvokimo teorijoms. Mokslininkai Melzack ir Wall (1965) pristatė „vartų kontrolės“ teoriją, pagal kurią jutiminiai(sensoriniai), pažinimo(kognityvūs) ir emociniai veiksniai gali sustiprinti arba susilpninti skausmo pojūtį.
Amerikiečių psichologijos mokslų daktaras Howard Leventhal ir jo kolegė, klinikinės psichologijos specialistė Deborah Everhard iš New Haven‘o (JAV) universiteto 1979 m. mokslinei auditorijai pristatė „Lygiagretaus informacijos apdorojimo“ teoriją, padedančią paaiškinti skausmo suvokimą. Autoriai teigė, kad skausmas ir emocijos susijusios. Jie atkreipė dėmesį, kad subjektyviame skausmo pojūtyje emocijos užima reikšmingą vietą. Siekdami pagrįsti savo teorijos teisingumą jie sukritikavo fiziologinio skausmo suvokimo modelio aiškinimą, pagal kurį „sužalojimas visada lydimas skausmo, kurio dydis yra tiesiogiai proporcingas skausmo intensyvumui“. Fiziologinis požiūris į skausmą visiškai eliminuoja emocinį komponentą.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Valdant skausmą, slaugytojas skiria daugiausia laiko ir dėmesio pacientui, lyginant su kitais komandos nariais. Tyrimų metu nustatyta, kad patiriantys skausmą pacientai jaustųsi geriau, jei žinotų, kas jiems tą sukėlėskausmą. Prieš operaciją slaugytojas paaiškina pacientui, ko galima tikėtis pooperaciniu laikotarpiu, nes daugelis žmonių nežino pooperacinio skausmo valdymo ypatumų.
Siekiant tinkamai valdyti skausmą ir sulaukti bendradarbiavimo iš paciento, prieš operaciją reikėtų pacientui suprantama forma paaiškinti, koks yra pooperacinio skausmo mechanizmas, nuo ko skausmas gali stiprėti ar silpnėti. Siekiant tinkamai vertinti skausmą, pacientą reikia mokyti, kaip savo subjektyvius skausmo potyrius vertinti dešimties centimetrų vizualinių analogų skale. Pabrėžiant tikro skausmo vertinimo svarbą, vengiant stoicizmo ar perdėto vertinimo (stoicizmas būdingas asmenims, linkusiems kentėti skausmą, o asmenys, linkę į perdėta vertinimą visiškai netoleruoja skausmo pojūčio). Tai ne tik palengvina skausmo vertinimą, bet ir sumažina neigiamas paciento emocijas. Įsitikinimai, kad skausmas yra pastovus ir nekintantis, lemia didesnį skausmo intensyvumo pojūtį.
Medikamentinė terapija plačiai taikoma malšinant pooperacinį skausmą. Medikamentų nauda niekas neabejoja, tačiau nemažai žmonių turi klaidingų įsitikinimų, susijusių su vaistų vartojimų. Slaugytojas, siekdamas paciento gerovės, turi pacientui aiškinti vaistų vartojimo ypatumus ir tokiu būdu užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams, kurie atsiranda netinkamai vartojant medikamentines priemones nuo skausmo. Nemedikamentinės skausmo malšinimo priemonės yra ne mažiau reikšmingos, Apie jų efektyvumą ir teigiamą poveikį sveikatai diskutuoja slaugos ir medicinos specialistai.
Su slaugytojo pagalba pacientas gali nesunkiai įvaldyti dėmesio nukreipimo (malonių vaizdinių kūrimas, veikla reikalaujanti dėmesio sutelkimo, pavyzdžiui kryžiažodžio sprendimas ir kt.) techniką. Slaugytojas pacientui aktualią ir reikalingą informaciją pateikdamas įvairiausiais metodais ir priemonėmis (žodžiu, raštu per- lankstinukus, plakatus, audio ir video įrašus) bei atsižvelgdamas į asmenines pacientų savybes, gali pasiekti maksimalaus rezultato - mažesnio intensyvumo skausmo. Slaugytojas, planuodamas paciento informavimą, turėtų orientuotis į jo emocinę būklę. Emocijos daro įtaką žmogaus skausmo pojūčiui, todėl malšinant skausmą svarbu ne vien jutimai, bet ir paciento emocinė būklė.
Lygiagretaus informacijos apdorojimo skausmo suvokimo teorija(H. Leventhal ir D. Everhart, 1979) atskleidžia, kad emocijos, priklausomai nuo jų pobūdžio, lemia subjektyvų skausmo pojūtį. Emocijai kilti reikalinga ne tik reakcija, bet ir jos vertinimas, kuris remiasi žmogaus įsitikinimais. Šie įsitikinimai padeda susikurti supratimą apie įvykius, kuriuos žmogus patiria ar dar patirs. S. Schachter ir J. Singer.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Skausmo įvertinimo skalė
Demencija sergančių pacientų slauga
Sergančių demencija pacientų slauga yra sudėtinga, nes demencija - tai klinikinis sindromas, kurio pagrindinis požymis - mąstymo sutrikimas. Visi pacientai yra skirtingos asmenybės, bet dėl savo būklės panašūs, turintys poreikių, kuriuos reikia nustatyti ir patenkinti. Demencija sergančių pacientų slaugos patirtis yra sudėtinga ir sunki, ypač dėl ūmių būklių ir skausmo valdymo.
Tyrimo tikslas - atskleisti slaugytojo patirtis, slaugant ūmios būklės sergančiuosius demencija, valdant skausmą. Tyrimo problema apima šiuos pagrindinius klausimus: su kokiais sunkumais, iššūkiais susiduria slaugytojai, slaugydami sergančiuosius demencija; kokia yra slaugos patirtis, slaugant ūmių būklių sergančiuosius demencija, valdant skausmą? Atliktas kokybinis tyrimas X ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus padalinyje, taikant interviu metodą.
Demencija sergančius pacientus slaugantys slaugytojai susiduria su įvairiais sunkumais - skausmo ir ūmių būklių valdymas, staigūs pacientų sveikatos būklės pokyčiai, visapusiškas pasirūpinimas pacientu, kantrybės trūkumas. Pagrindiniai iššūkiai - sudėtingas slaugos procesas, ūmios būklės, pacientų elgesio problemos, skausmo valdymas, bendravimas su pacientų artimaisiais, psichologinės pagalbos pacientams teikimas, asmeniniai veiksniai (kantrybės ir laiko stoka) ir organizaciniai veiksniai (personalo trūkumas, dideli darbo krūviai). Ūmios būklės valdomos vertinant situaciją ir stebint pacientus pagal gydytojo paskyrimus. Skausmo valdymui svarbus jo atpažinimas ir medikamentinis gydymas pagal poreikį.
Slaugant demencija sergančius pacientus pasitaiko įvairių problemų, dažnai jų kyla bendraujant su pacientų artimaisiais, dėl didelio darbo krūvio, informacijos trūkumo teikiant į asmenį orientuotą priežiūrą.
Viena pagrindinių problemų yra ta, kad demencijos slauga retai teikiama kaip visapusiškas paslaugų rinkinys. Dažnu atveju sergantieji demencija turi papildomų gretutinių ligų, kurios daro neigiamą poveikį bendrai jų sveikatos būklei: jie greičiau nusilpsta, jų būklė blogėja, o tai dar labiau apsunkina slaugos procesą. Mokslinėje literatūroje akcentuojama, kad demencija sergančius pacientus slaugantys slaugytojai susiduria su įvairiomis problemomis, kurios susietos su įvairiapusių paslaugų teikimu, pačių slaugytojų nuovargiu, nesugebant tikslingai valdyti slaugos proceso, kas galimai yra susieta ne tik su pačių slaugytojų įgūdžiais ir kvalifikacija, bet ir su dideliais darbo krūviais, reikiamų priemonių stoka, sveikatos priežiūros įstaigų veiksmų stoka, neigiamais pačių slaugytojų emocinės būklės pokyčiais ir perdegimo sindromu.
Dalis slaugytojų, net ir turėdami ilgametę patirtį, reikiamų žinių ir įgūdžių, ne visada gali įgyvendinti į pacientą orientuotą slaugą dėl organizacinių trikdžių, kurie yra susieti su sveikatos priežiūros įstaigų politika ir pan. Tarptautinėje mokslinėje literatūroje yra daug straipsnių, kuriuose aprašoma demencija sergančių pacientų slauga. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti slaugytojų patirtį, t. Atliktais tyrimais nustatyta, kad slaugytojams trūksta įgūdžių valdant skausmą, užtikrinant sklandų ir visapusišką bendravimą su pacientais bei jų pažinimą (neverbalinę kalbą), teikiant reikiamas slaugos paslaugas, lemiančias bent laikiną pacientų gyvenimo kokybės pagerėjimą ir nepriklausomybę. Visa tai rodo, kad sergančiųjų demencija slaugos procesas yra sudėtingas ir kelia įvairių problemų slaugytojams.
Pagrindinės kliūtys demencija sergančių pacientų slaugos procese
Pateiktoje lentelėje išskirtos problemos toliau išsamiai aptariamos jas papildant galimais problemų sprendimais, aprašytais mokslinėje literatūroje.
| Kliūtis | Galimi sprendimai |
|---|---|
| Aplinkos (išplanavimas) ir organizacinės kliūtys - darbuotojų trūkumas, nepakankamas personalo mokymas, dideli darbo krūviai, laiko trūkumas ir jo planavimo įgūdžių trūkumas, nekoordinuotas/nepakankamas bendravimas ir/ar jo stoka tarp įvairių grandžių (gydytojai, slaugytojai, vadovaujantis personalas, kitų sričių specialistai ir t. | Užtikrinti galimybę nuolat tobulinti slaugytojų profesines kompetencijas, mokyti paliatyviosios pagalbos filosofijos. Lygiagrečiai turi būti formuojama komandinio darbo aplinka, užtikrinamas aktyvus visų grandžių bendravimas ir bendradarbiavimas (gydytojai ir slaugytojai), mokoma dirbti komandose ir skatinamas komandinis darbas, kuriami stiprūs profesiniai ryšiai, mažinamas darbo tempas ir krūviai, kad slaugos procesas būtų ne tik darbas pagal taisykles, bet kartu būtų ir prasmingas bei naudingas pacientų atžvilgiu. |
| Trūksta bendravimo įgūdžių tiek su pacientais, tiek su jų artimaisiais ir tarpusavyje su komandų nariais. | Sudaryti sąlygas slaugytojams įgyti bendravimo įgūdžių, padedančių bendrauti su demencija sergančiais pacientais sprendžiant klausimus dėl jų visapusiškos priežiūros. Sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose turi būti tobulinamas bendravimo ir bendradarbiavimo kontekstas, komandinė veikla, siekiant užtikrinti tarpusavio susikalbėjimą, pasitikėjimą vienų kitais, kas sudaro sąlygas efektyvesniam slaugos proceso įgyvendinimui. |
| Padidėjusi infekcijos rizika dėl netinkamų slaugos veiksmų (šlapimo takų infekcija, pneumonija ir t. | Užtikrinti tinkamą slaugos veiksmų atlikimą ir nuolatinį personalo mokymą. |
Organizaciniai veiksniai ir slaugos paslaugų kokybė
Darbas su demencija sergančiais pacientais yra sudėtingas. Slaugytojai dažnai susiduria su problemomis, susietomis su organizaciniais veiksniais, trikdančiais optimalų slaugos procesą. Slaugytojams tai kelia nusivylimo, bejėgiškumo, nepasitenkinimo savimi ir sistema jausmus. Slaugytojų darbo krūviai dideli, tai apriboja jų laiką ir dėmesį lėtiniams pacientų poreikiams, nes pirmenybė skiriama ūminėms situacijoms. Ši problema formuojasi dėl nepakankamo personalo mokymo, laiko planavimo įgūdžių trūkumo, didelių darbo krūvių ir tempo. Visa tai riboja optimalaus slaugos proceso užtikrinimą ir įgyvendinimą.
Ūmių būklių valdymas
Ligoninės aplinka gali padidinti demencija sergančiųjų neatsakingą elgesį, sukelti nerimą, baimę, nesaugumą, padidinti jautrumą aplinkai (pvz., garsams, apšvietimui ir pan.). Todėl slaugytojai turi įvertinti šiuos aspektus ir kiek įmanoma sumažinti jų keliamą neigiamą poveikį sergantiesiems. Slaugytojai turi gebėti valdyti pacientų ilgesio jausmą, nerimą, pyktį. Tai yra ūminės būklės, kurioms reikalinga specifinė ir individuali priežiūra. Slaugytojai susiduria su problema, kad ne visuomet turi pakankamai kompetencijų ir žinių ūmių būklių valdymui, nepasitiki savo gebėjimais. Ūmių būklių valdymas reikalauja daugiau laiko ir šiam procesui suvaldyti turi būti skiriama daug pastangų. Būtina vertinti slaugytojų turimas žinias ir gebėjimus valdyti ūmias būkles bei sudaryti sąlygas slaugytojams mokytis, įgyjant reikiamų žinių demencija sergančių pacientų ūmių būklių valdymui.
Mityba ir funkcinių gebėjimų užtikrinimas
Slaugytojai turi padėti pacientams rūpintis savimi, įskaitant kasdienę veiklą, pvz., higieną, valgymą, tualetą ir mankštą. Pasirūpinti, kad pažinimo ir motorinių funkcijų sutrikimai darytų kiek įmanoma mažesnį poveikį pacientų gerovei. Slaugytojai turi vertinti paciento saugumą, kad būtų sumažintas susižalojimo dėl dezorientacijos ar sumišimo pavojus. Nors dauguma priežiūros planų apima reguliarų pabudimo ir ėjimo miegoti, maitinimo ir maudymosi laiką, jie turėtų būti pakankamai lankstūs, kad slaugytojai galėtų prisitaikyti ir eksperimentuoti su veikla, kuri būtų geriausia paciento atžvilgiu.
Skausmo atpažinimas ir valdymas
Tyrimais nustatyta, kad slaugytojams dažnai yra sunku įvertinti skausmą, dėl ko jie abejoja savo atliekamos veiklos efektyvumu. Slaugytojai turi gebėti atpažinti skausmą, kuris išreiškiamas ne žodžiais, o neverbaline kalba, veido išraiška, tam tikrais veiksmais (dejavimas, nerimastingas elgesys, riksmai ir pan.). Gebėdami tinkamai atpažinti skausmą, slaugytojai gali tinkamai ir laiku paskirti skausmą malšinančius vaistus ir pasiekti optimalų skausmo malšinimo lygį. Todėl labai svarbu, kad slaugytojai įgytų pasitikėjimo savimi ir gebėtų identifikuoti skausmo simptomus nepriklausomai nuo paciento gebėjimo juos išsakyti žodžiais. Slaugytojai turi išmanyti, gebėti suprasti ir interpretuoti pacientų skausmo signalus remdamiesi savo patirtimi. Taip pat jie turi žinoti paciento gyvenimo istoriją, nes tai sudaro sąlygas atskirti pacientui pasireiškiantį skausmą nuo nerimo.
Komunikacijos iššūkiai
Komunikacija apima bendravimą su pacientu, jo artimaisiais, gydytoju ir visa įstaigos komanda. Slaugytojai susiduria su problemomis, kai neturi pakankamai gebėjimų bendrauti su sergančiaisiais demencija, nes tai apsunkina rūpinimąsi pacientu. Slaugytojams trūksta bendravimo įgūdžių ir profesinės patirties bendraujant su sergančiaisiais. Kita problema - komandinio darbo ir gero tarpprofesinio bendradarbiavimo stoka, trikdanti sergančiųjų demencija slaugos procesą. Būtina sudaryti sąlygas slaugytojams įgyti bendravimo įgūdžių, padedančių bendrauti su demencija sergančiais pacientais sprendžiant klausimus dėl jų visapusiškos priežiūros. Sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose turi būti tobulinamas bendravimo ir bendradarbiavimo kontekstas, komandinė veikla, siekiant užtikrinti tarpusavio susikalbėjimą, pasitikėjimą vienų kitais, kas sudaro sąlygas efektyvesniam slaugos proceso įgyvendinimui. Dar vienas svarbus aspektas yra bendravimas su sergančiųjų artimaisiais, kad vyktų pasikeitimas informacija apie pacientą ir jo priežiūrą. Turi būti skatinamas efektyvus ir nuolatinis bendravimas tarp slaugytojų ir sergančiojo artimųjų. Slaugytojams toks bendravimas padeda surinkti daugiau informacijos apie sergančiuosius ir pagal ją sudaryti bei koreguoti slaugos planus, o artimiesiems - gauti informaciją apie paciento būklę ir jos pokyčius. Bendraudami su sergančiųjų artimaisiais slaugytojai turi užtikrinti nuolatinį ir efektyvų bendravimą ir bendradarbiavimą, pagrįstą empatija, kantrybe, pagarba, draugiškumu, paskatinti artimuosius nesidrovėti prašyti pagalbos. Slaugytojai būtinai turi įtraukti sergančiųjų demencija artimuosius į slaugos procesą. Tai sudaro sąlygas geriau pažinti pacientą ir užtikrinti efektyvesnį slaugos procesą bei kreiptis reikiamų papildomų paslaugų. Šis procesas, kurio metu yra įgyvendinamas švietimas ir komunikacija apie paciento gydymą, simptomų progresavimą, intervencijas ir paslaugų koordinavimą su kitais specialistais, sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį sergančiųjų demencija slaugos procesą.
Požiūris į pacientą
Slaugytojai turi gebėti užmegzti gerus ir pasitikėjimu grįstus santykius, kas užtikrintų, kad jie yra pagrindiniai ir visapusiški sergančiojo demencija pagalbininkai. Tuo tarpu į asmenį orientuotos priežiūros įgyvendinimas slaugant demencija sergančius pacientus yra labai svarbus, nes vadovaudamiesi šiuo modeliu slaugytojai gali geriau nustatyti demencija sergančių pacientų priežiūros poreikius ir užtikrinti efektyvesnį jų slaugos procesą.
Savipriežiūra ir emocinė slaugytojų būklė
Dirbdami su demencija sergančiais pacientais slaugytojai susiduria su emociniais iššūkiais (pvz., paciento agresyvumas ir pan.), o tai trikdo slaugos procesą, neigiamai veikia pačių slaugytojų emocinę būklę. Slaugytojai patiria neigiamų emocijų - pyktį, pažeidžiamumą, baimę, liūdesį, nusivylimą. Tai mažina slaugytojų pasitikėjimą.
Kaip gydoma Alzheimerio liga