Nedarbas išlieka viena opiausių socialinių ir ekonominių problemų Lietuvoje. Dažniausia skurdo priežastis yra ilgai trunkantis nedarbas. Nedarbas yra pagrindinė nepritekliaus priežastis. Ypač tai paliečia labiausiai socialiai pažeidžiamas grupes. Viena iš tokių grupių - ilgalaikiai bedarbiai, kurie matomi kaip asmenys su trūkumais, ir tai užkerta kelią įžvelgti asmens gebėjimus, saviraiškos ir dalyvavimo galimybes. Šie žmonės mažiau pasitiki savimi, praranda savęs vertės jausmą, patiria nerimą, depresiją, beviltiškumą, nebenori ieškoti darbo ir susitaiko su esama padėtimi.
Darbuotojai, dirbdami su ilgalaikiais bedarbiais, pastebi, kad pagalbos poreikis jiems yra daug didesnis nei reglamentuoja socialinės paramos sistema. Ilgalaikio bedarbio problemos dažnai yra kompleksinės ir svarbu žinoti, kokios socialinės pagalbos jiems reikia. Vienas iš tokių pagalbos būdų - įgalinimas, kurio tikslas skatinti žmogaus imtis atsakomybės, sumažinti jo bejėgiškumą, padėti jam tapti labiau efektyviu.
Tyrimai rodo, kad bedarbiams nedarbo atveju reikalinga materialinė parama. Taip pat svarbus pagalbos poreikis, apimantis informacijos apie socialinę pagalbą teikimą, bendradarbiavimo kalbą, informacijos pateikimą klientui suprantama kalba ir žmonių stiprybių akcentavimą. Tyrimas patvirtino, analizuojamos literatūros teiginius, kad objektyvios nedarbo priežastys - laisvų darbo vietų trūkumas, maži atlyginimai, didelės socialinės garantijos ir subjektyvios nedarbo priežastys - nepakankama kvalifikacija, menkas išsilavinimas.
Pajūryje užfiksuoti uraganiniai vėjo gūsiai: įvesti laivybos ribojimai
Esminės nedarbo priežastys
Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ekonominis nuosmukis. Ekonominės krizės nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, gamyba sumažėja, o nedarbas didėja. Beržinskienė (2005) teigia, kad išaugus bendrajam nedarbui padidėja ilgalaikis nedarbas. Lietuvos darbo biržos duomenimis, ilgalaikių bedarbių dalis 2000-2004 metais išaugo nuo 28,7 iki 39,8 procentų. Motiekaitienė (2001) teigia, jog ilgalaikiams bedarbiams sunku susirasti darbą dėl žemo išsilavinimo bei kvalifikacijos. Ši žmonių grupė patiria diskriminaciją, yra mažiau ar daugiau izoliuota, atsiduria socialinėje atskirtyje.
Svarbu, kad socialinis darbuotojas gebėtų įgalinti klientus pasinaudoti jam prieinamais ištekliais. Žmonės, kurie ilgą laiką nedirba, pradeda nepasitikėti savimi, praranda savęs vertės, pasitikėjimo savimi jausmą, nebenori ieškoti darbo ir susitaiko su esama padėtimi. Ilgalaikio bedarbio problemos dažnai yra kompleksinės, ir jiems reikalingos įvairios paramos formos ir būdai. Vienas iš tokių pagalbos būdų - įgalinimas, kurio tikslas skatinti žmogų imtis atsakomybės, sumažinti jo bejėgiškumą, padėti jam tapti labiau efektyviu. Kalbant apie ilgalaikius bedarbius, įgalinimas yra asmens gebėjimų lavinimas, pasitikėjimo savimi stiprinimas, galios suteikimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Nedarbo tipai
Nedarbas - darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio, neužimtumas. Jis apibūdinamas kaip darbo stoka, priverstinis dykinėjimas (Matiušaitė, 2006). Darbo rinkos terminų ir sąvokų žodyne nedarbas apibūdinamas kaip darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio, neužimtumas. Nedarbas - tai žmogaus socialinis nereikalingumas, kuris eliminuodamas žmogų iš darbo eliminuoja jį iš rinkos, kultūros.
Skiriami šie nedarbo tipai:
- Frikcinis (tekamasis) nedarbas - tai trumpalaikis, laikinas, neišvengiamas nedarbas.
- Struktūrinis nedarbas - tai tokia nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimams.
- Ciklinis nedarbas (konjunktūrinis) - tai nedarbas, atsiradęs dėl darbo vietų trūkumo ir nesąlygojamas nei frikcinio, sezoninio ar struktūrinio nedarbo, t.y. atsiranda dėl bendro ekonomikos nuosmukio, kai darbo jėgos paklausa maža visose gamybos šakose, regionuose (Matiušaitė, 2006).
Esminis skirtumas tarp frikcinio ir struktūrinio darbo yra tas, kad frikcinis nedarbas yra trumpalaikis, o struktūrinis ilgesnės trukmės. Sustingusiai nedarbo formai priklauso darbingo amžiaus gyventojų dalis, kuriai būdinga ilga nedarbo trukmė ir didžiulis darbo nereguliavimas. Cokolinis nedarbas išreiškiamas frikcinio ir struktūrinio nedarbo suma. Jis suprantamas kaip konjunktūrinio nuosmukio laikotarpiu padidėjęs nedarbas, kuris pakilimo laikotarpiu negrįžta į ankstesnį lygį. Pagrindinis cokolinio nedarbo masto veiksnys - ilgalaikiai bedarbiai.
Socialinės apsaugos sistemos problemos
Prof. Boguslavas Gruževskis (2002) rašė, jos nedarbo didėjimas Rytų Europos ir buvusio Tarybų Sąjungos šalyse yra siejamas su produkcijos sumažėjimu 20-30 proc. 1990-1993 metais. Šis sumažėjimas aiškinamas didelio masto pramonės pertvarkymu ir nekonkurencinės veiklos paplitimu.
Europos parlamentas prieš porą savaičių rekomendavo garantuoti visiems gyventojams socialinę paramą, kuri skurstančiųjų pajamas pakeltų iki 60 proc. vidutinio gyventojo pajamų. Lietuvoje pagal 2009 m. duomenis tai būtų 831 litas vienam asmeniui per mėnesį. Priminsiu, kad dabartiniai stenėjimai Lietuvoje girdisi tik dėl 315 litų dydžio išmokų finansavimo. Taigi, kur vis tik dingsta mūsų pinigai? Kodėl kitose šalyse gebama skirti daug didesnę nacionalinių pajamų dalį socialinei politikai net ir nesmaugiant tokiais dideliais mokesčiais?
Lietuvoje valstybės finansai remiasi beveik išimtinai tik darbo pajamų apmokestinimu, o tos darbo pajamos labai menkos. Čia ir yra pagrindinė valdžios finansinio nepajėgumo priežastis ir paaiškinimas paradoksalios padėties - dauguma žmonių gyvena iš algos ir apmokestinami labai sunkiai, o valstybė surenka mažai. Tačiau kaip surinksi daug nuo mažų algų?
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Lietuva ir dar kelios iš ES naujokės išsiskiria labai maža apmokėjimo už darbą dalimi BVP. Skirtumas nuo ES vidurkio - 10 procentinių punktų. Nors dėl šalies technologinio atsilikimo, ta dalis turėtų būti kaip tik didesnė. Priežastis - menka darbuotojų derybinė galia tariantis dėl algos su darbdaviu. O galia menka bent dėl keturių priežasčių. Trečia, viešajame sektoriuje algos mažos dėl minėtų skurdžių valstybės finansų, todėl šis sektorius nesukuria konkurencijos privatiems darbdaviams darbo rinkoje ir neskatina kelti algų.
Amerikiečių tyrėjas Harry’is Holseris (Urban Institute) suskaičiavo, kad vaikų skurdas sumažina JAV BVP 4 proc. Iš jų, 1,3 proc. BVP nesukuriama dėl skurdusio vaiko menkesnio darbo našumo jam suaugus, 1,3 proc. - dėl su skurdu siejamo nusikalstamumo, 1,2 proc. - dėl skurdo sukeltų sveikatos problemų.
Nedarbo mažinimo politika
21 a. visame pasaulyje vykdoma nedarbo mažinimo politika, bet nedarbas neišnyko, o per ekonomines krizes (pvz., 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei) sparčiai didėja. Dėl mokslo ir technikos pažangos vyksta nuolatiniai gamybos technologiniai pokyčiai (automatizacija ir kompiuterizacija), didėja protinio ir kūrybinio darbo reikšmė, nekvalifikuoti darbuotojai tampa nereikalingi. Modernizuodami gamybą darbdaviai dažniausiai investuoja į naują techniką, o ne į žmones.
Siekiant palengvinti bedarbių ekonominę ir socialinę padėtį 20 a. Bedarbiams skiriama įvairių rūšių socialinė parama, mokamos bedarbio pašalpos, kurių dydis siejamas su ankstesniu darbo užmokesčiu (21 a. Kanadoje - iki 55 %, Vokietijoje - 60-67 %, Prancūzijoje - iki 75 %, Danijoje - iki 90 %). Pašalpos mokamos ribotą laiką ir tik tiems bedarbiams, kurie turi pakankamą socialinio draudimo stažą.
Nedarbo mažinimo politiką vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Užimtumo tarnyba. Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams teikiamos informavimo ir konsultavimo, tarpininkavimo įdarbinant, individualios užimtumo veiklos planavimo, profesinės reabilitacijos paslaugos, t. p. Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą (2003, įsigaliojo 2005, nauja redakcija 2017) nedarbo draudimo išmoką gali gauti bedarbiai, per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turintys didesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą, t. p. baigę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba paleisti iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, kurios metu įgijo pagrindinį karinį parengtumą.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Eurostato duomenimis, 2023 m. Lietuvoje „nedarbo spąstai“ pagal standartinį scenarijų siekė 102,8 proc., kai ES vidurkis sudarė 74,4 proc. Kitaip tariant, įsidarbinus už mažą atlyginimą, didžioji dalis papildomų pajamų atitenka mokesčiams, o dalis išmokų prarandama. Šeimoms su vaikais šis rodiklis gali siekti 87-88 proc., tad dirbti už minimalią algą dažnai tiesiog neapsimoka. Dėl šių priežasčių dalis žmonių pasirenka nedirbti, nes pašalpos užtikrina bent minimalias pragyvenimo sąlygas. Kiti įsitraukia į šešėlinę ekonomiką - gauna socialines išmokas, o papildomai užsidirba vokeliuose. Abi šios praktikos didina socialinę nelygybę, nes sąžiningai dirbantys žmonės jaučiasi nuskriausti.
SADM peržiūrėjo nedarbo socialinio draudimo sistemą ir pateikė sisteminius bei subalansuotus pasiūlymus dėl jos tobulinimo. Šiais nedarbo socialinio draudimo įstatymo pakeitimais siekiama sustiprinti išmokų ryšį su mokėtomis valstybinio socialinio draudimo įmokomis, užtikrinti išmokų taiklumą ir skatinti bedarbius grįžti į aktyvią darbo rinką. Be to, Seime sutarta, kad bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip penkeri metai ir kurie yra sukaupę ne mažesnį kaip 20 metų pensijų socialinio draudimo stažą, nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo laikotarpis bus pratęstas nuo 2 iki 6 mėnesių.
Nedarbo problemas geriausia spręsti darbo rinkos efektyvinimu padedant nedirbantiems žmonėms įgauti paklausių kompetencijų ir įsilieti į darbo rinką. Anot jo, tokie sprendimai didintų skurdo bei įsiskolinimų riziką. Todėl socialinio draudimo sistemos tobulinimas turi būti grindžiamas pusiausvyra tarp finansinio tvarumo ir žmogaus orumo užtikrinimo - išlaikant pasitikėjimą valstybe ir jos socialinės apsaugos principais.
Ilgalaikį nedarbą lemia trys priežastys
Ministrės patarėjas įvardijo, kad ilgalaikį nedarbą dažniausiai lemia trys pagrindinės priežastys. Pirmiausia, t. y. amžius - darbdaviai mažiau linkę priimti vyresnius nei 50 metų amžiaus darbuotojus. Anot J. Argusto, ilgalaikį nedarbą taip pat lemia kvalifikacijos stoka (kvalifikacijos neturėjimas) arba turimų įgūdžių neatitikimas rinkos poreikiams. Jis pažymėjo, kad ilgalaikiai bedarbiai dažniausiai gyvena nutolusiose vietovėse ar regionuose (šalies pakraščiuose), kur mažai investicijų, ribotas skaičius darbo pasiūlymų, sudėtingas susisiekimas ir trūksta vietos iniciatyvų.
Todėl kiekvienam darbo ieškančiam asmeniui Užimtumo tarnyboje sudaromas individualus užimtumo veiklos planas, kuriame numatomos konsultacijos, mokymas, dalyvavimas programose ar pagalba darbo paieškoje atsižvelgiant į žmogaus situaciją, sveikatą ir galimybes. Svarbu pažymėti, kad darbo netekimas žmonėms dažnai sukelia didelį stresą ir nerimą, tai liudija daugelis tyrimų. Tai ypač skausminga tiems, kurie gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, turi menkas santaupas ar augina vaikus. Todėl socialinio draudimo išmokos yra ne tik finansinė, bet ir socialinė apsauga, leidžianti žmogui stabiliai ieškoti naujo darbo.
2025 m. spalio 1 d. šalyje registruota 150,7 tūkst. darbo ieškančių asmenų, kuriems suteiktas bedarbio statusas - tai 9,6 tūkst. ( 6 proc.) mažiau nei prieš mėnesį. Registruotas nedarbas per mėnesį sumažėjo 0,5 proc. punkto iki 8,3 proc.
Didžiausią nedarbą fiksuojančios savivaldybės: žmonės pratę gyventi iš socialinių pašalpų
Ignalinos r. savivaldybės mero Laimučio Ragaišio teigimu, didelis nedarbas šiame regione susiklostė istoriškai. Tokiai padėčiai įtakos turi darbo vietų stoka. Taip pat didelė bėda, anot pašnekovo, yra ilgalaikis nedarbas. Tam tikra grupė žmonių renkasi nedirbti, nes išgyvena iš socialinių pašalpų, įvairių paramos organizacijų teikiamos pagalbos, galimai iš nelegalaus darbo. Pasitaiko atvejų, kai siūlomo darbo atsisakoma dėl per mažo atlyginimo. Norintys dirbti žmonės susiranda darbą.
Biržų r. savivaldybės meras Kęstutis Knizikevičius iniciatyvai „Tvari Lietuva“ teigia, kad šiame regione ryškus darbų sezoniškumas. Anot jo, Biržų r. - žemės ūkio karštas, taigi nemaža dalis savivaldybės gyventojų dirba būtent šioje srityje. Kaip ir daug kur Lietuvoje, taip ir pas mus, metų pabaigoje į gimtinę grįžta užsienyje dirbantys asmenys. Jie registruojasi Užimtumo tarnyboje, o po kelių mėnesių vėl išvyksta. Šis rodiklis pastaraisiais metais gerokai šoktelėjo į viršų.
Šalčininkų r. savivaldybės atstovai patikslina, kad 2024 m. pradžioje buvo registruota 245 bedarbiais daugiau nei tokiu pačiu metu praėjusiais metais. Anot specialistų, sausio 1 d. bedarbiai sudarė 11,7 proc. Šalčininkų rajono darbingo amžiaus gyventojų. Jie priduria, kad nedarbo didėjimui ir įmonių uždarymui Šalčininkų r. didelį poveikį turėjo pandemijos padariniai, ekonominiai sunkumai dėl Ukrainoje vykstančio karo.
SADM, apžvelgdama nedarbo rodiklius pažymi, kad išaugusios energijos ir žaliavų kainos, tiekimo grandinių sutrikimai, padidėję skolinimosi kaštai 2023 m. turėjo įtakos darbo paklausos sumažėjimui. Neapibrėžtumas vidaus ir eksporto rinkose, besitęsiantis karas Ukrainoje, augančios palūkanos, pristabdomi ar atidedami įmonių plėtros planai gali nulemti mažesnę darbuotojų samdą 2024-iais. Ilgėjant darbo paieškos laikui, tikėtinas ilgalaikių bedarbių skaičiaus augimas.
Vidutinė nedarbo išmoka - žemesnė už skurdo rizikos ribą. Anot specialistų, jas gavo 76,6 tūkst. žmonių, o vidutinė nedarbo išmoka pernai siekė 503 EUR. ELTA primena, kad skurdo rizikos riba 2023 m. vienam žmogui buvo 566 EUR, namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. - 1188 EUR.
Prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad skurdas visuomenėje yra neišvengiamas dėl žmogaus elgesio specifikos, ar tai yra labiau neefektyvaus valstybės valdymo ir visuomenės bendrabūvio padarinys. Šiais atvejais yra svarbu turėti galimybę būti saugiam nedarbo laikotarpiu ar tinkamas sąlygas keisti vieną darbą kitu. Tačiau yra asmenų, kuriems ilguoju laikotarpiu darbas yra nepasiekiamas, išsilaikyti ilgiau darbo vietoje yra keblu, darbą pakeisti yra neįmanoma arba labai sunku.
Iš dažniausiai įvardijamų ir aktualiausių priežasčių išsiskiria šios: darbo vietų stoka kartu su susisiekimo (transporto) problema; sveikatos problemos, nors nenustatytas neįgalumas; nerandama darbo pagal profesiją; nerandama darbo, kurio užmokesčio užtektų pragyventi; asmeniui neapsimoka dirbti, nes antstoliai atskaičiuos didelę dalį uždarbio. Užimtumo tarnybos darbuotojai teigė, kad laisvos darbo vietos dažniausiai neužimamos dėl sunkaus susisiekimo su jomis, žemo darbo užmokesčio, nepatogių darbo sąlygų (naktinis darbas, fizinis darbas, darbas šaltyje ar drėgnoje aplinkoje ir pan.). Kiek yra teisinga ir reikalinga moralizuoti ir sutelkti dėmesį į nedirbančius socialinės pašalpos gavėjus kaip į problemą, o kiek reikėtų koncentruotis į valstybės, darbdavių, savivaldybių, bendruomenių indėlį naikinant kliūtis įsidarbinti tiems, kam sunkiau pasiekti ir išlaikyti tinkamas darbo vietas?
Taip pat būtina nuolat tobulinti socialinės apsaugos politikos priemones, siekiant kuo efektyviau ir operatyviau padėti piliečiams, kurie laikinai prarado galimybę pasirūpinti savimi. Be to, būtina didinti darbo vietų patrauklumą ir prieinamumą; plėtoti savivaldybių viešojo transporto paslaugų tinklą (didinant darbo vietų prieinamumą savo transporto neturintiems asmenims); socialiai jautriau reglamentuoti skolų išieškojimą (antstolių veiklą); stiprinti nevyriausybines organizacijas, kurios dirba su bedarbiais, ir gerinti individualų kompleksinį darbą su ilgalaikiais bedarbiais.
tags: #kodel #nedarbas #problema #socialines #apsaugos #sriciai