Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai. Sovietų Rusijoje, o vėliau Sovietų Sąjungoje beglobių vaikų reiškinys buvo milžiniško masto problema. Tai buvo didelė problema ir Lietuvoje. Po sovietinės reokupacijos našlaičių prieglaudų sistema buvo pertvarkyta. Po 1944 metų, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų. O sovietmečio pabaigoje jau turime 15 tūkst.
Vykstant visiems pokario reiškiniams, beglobių vaikų buvo nemažai - buvo tūkstančiai vaikų, kuriais reikėjo kažkam pasirūpinti. Beglobiais tapdavo ir vietinių gyventojų vaikai - pokariu šeimos buvo suardytos, dalis žmonių ištremta, dalis nužudyta, dalies šeimos išsiskyrė, daug vaikų liko našlaičiai. Vaikai atkeliaudavo iš rytinių teritorijų - Rusijos ir Baltarusijos; tokia migracija suintensyvėjo 1946 metais, kai tuose kraštuose buvo badas.
Kaip veikė sovietinė globos sistema ir vaikų namai
Po sovietinės reokupacijos pirmas dalykas, ką sovietai padarė, tai pakeitė visą personalą. Tuo metu sovietams reikėjo pertvarkyti įstaigas, kad jose būtų įdarbinti sistemai palankūs žmonės, kurie nebūtų antisisteminiai. Tas masinis darbuotojų pakeitimas turėjo didelę įtaką tam, kaip atrodė vaikų namai. Tai buvo socializacijos įstaigos - uždaros, kontroliuojamos, o ten dirbantys žmonės buvo po padidinamuoju stiklu.
Tuo metu visuomenei pokario laikas buvo gana sudėtingas, todėl ir globos įstaigose trūko maisto, patalpų. Įstaigose galėjo patekti labai įvairūs vaikai: tiek našlaičiai, tiek tokie, kuriuos buvo siekiama perauklėti. Į jas patekdavo vaikai dėl labai įvairių priežasčių - migracijos, skurdo, šeimų iširimo, tėvų represijų. Kai kuriuose vaikų namuose klestėjo smurtas, darbuotojų girtuokliavimas, buvo ir kūdikių traumų, mirčių; bet buvo ir pavyzdinių įstaigų, kur dirbta atsakingai.
Vaikų globos paskirtis ir visuomenės požiūris
Tyrimai rodo, kad tėvai globos įstaigų paskirtį suvokė taip, kaip valdžia jas ir pristatė visuomenei - perimančias vaikų priežiūrą motinų darbo metu, o įstaigos net imtos apibendrinamai vadinti „naktiniais vaikų darželiais“. Kai moterys buvo masiškai įtrauktos į darbą, jos susidūrė su realybe, kad kiekvieną dieną turi dirbti ir neturi laiko bei galimybių auginti vaikų. Taip vaikas būdavo paliekamas laikinai, pavyzdžiui, trims mėnesiams, kol išsispręs reikalai, tačiau tai kūrė daug problemų ir kartais vedė prie ilgalaikio vaikų perdavimo į institucijas.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos paslaugų kainos
Skaičiai sovietmečiu
Statistika labai netiksli - dalis vaikų buvo neregistruojami arba neišregistruojami, bet paskaičiavimai rodo, kad 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje vaikų globos įstaigų buvo per 50, o jose gyveno apie 15 tūkst. vaikų. 1944-1945 metais, kai įstaigos buvo pertvarkytos į sovietines ir įsteigta naujų, jose augo gal pusantro tūkstančio vaikų; sovietmečio pabaigoje šis skaičius išaugo kelis kartus.
Kūdikių namai, laikinumas ir praktikų įvairovė
Kūdikių namai ilgainiui pradėjo vykdyti net laikinos priežiūros funkciją. Ten kūdikiai atvykdavo kuriam laikui ir likdavo tol, kol, pavyzdžiui, mamos surasdavo kur kitur juos būtų galima palikti. Buvo ir savaitiniai darželiai, internatiniai. Tai reiškė, kad vaikai kartais būdavo patalpinti į įstaigas laikinai - keliems mėnesiams, kol šeima susitvarko, tačiau dėl šios praktikos kildavo socialinių problemų: vėliau vaikai nebūtinai būdavo susigrąžinami, arba jie likdavo ilgiau.
Vaikų namuose patekdavo ir tie, kuriuos laikė „nereikalingais vaikais“ - kai šeimai iškyla išlaikymo problema, kai reikalinga materialinė pagalba, tada siekiama susigrąžinti vaiką iš įstaigos, nes jis prisidėtų prie šeimos išlaikymo. Kartais vaikas būdavo paliekamas įstaigoje ne dėl to, kad nėra artimųjų, o todėl, kad šeima nesuvaldė sunkumų.
Įvaikinimas, globa ir neformalus praktikavimas
Įvaikinimo procesas sovietmečiu galėjo vykti dviem būdais: oficialiu ir neformaliu. Oficialus kelias reikalaudavo dokumentų, leidimų; tačiau teisinė sistema dažnai nebuvo iki galo sutvarkyta, todėl biologiniai tėvai turėjo galimybę po kurio laiko kreiptis atsiimti vaiką, ir tai atbaidė nemažą dalį potencialių įtėvių. Kitas būdas buvo neformalus - žmonės tiesiog imdavosi vaiką globoti, be oficialių procedūrų.
Daugeliu atvejų vaikų globos klausimai buvo susiję su moters pozicija: dažnai motinystės našta gulė ant moters pečių, o jei motina neturėjo socialinės paramos, vaikas galėjo atsidurti įstaigoje arba pas gimines, kurie ne visada pasirūpindavo tinkamai. Buvo ir pavienių atvejų, kai vaikas buvo parduodamas - tokie atvejai fiksuoti epizodiškai ir buvo slapti.
Taip pat skaitykite: Viskas apie „Sodros“ mokėjimus UAB
Smurtas prieš vaikus, negalia ir rizikos grupės
Tyrimai atskleidžia, kad buvo smurto atvejų, įskaitant tiek tiesiogines smurtines vaikžudystes, tiek netiesiogines pasyvias vaikžudystes (nepagalvojimas apie mitybą, gydymą ir kt.). Daug didesnė rizika egzistavo vaikams su negalia - jie dažniau būdavo paliekami augti įstaigose ir patirdavo didesnę riziką nepakankamai rūpintis ar net netekti gyvybės dėl nepriežiūros.
Motinystės, darbo ir vaikų priežiūros santykis
Sovietmečiu moterų įtraukimas į darbo rinką ir trumpėjančios motinystės atostogos (kūdikių maitinimas krūtimi dažnai ribotas) prisidėjo prie didesnio kūdikių atidavimo į įstaigas. Moterys dažnai neturėjo galimybių ilgiau rūpintis kūdikiais, o socialinės paslaugos ir lopšelių-darželių tinklas buvo ribotas, todėl dalis vaikų atsidurdavo valstybinėse institucijose.
Pervedimo pasekmės ir istorinis kontekstas
Ilgalaikės pasekmės - didelis vaikų skaičius institucinėse globos įstaigose, socialinių ryšių ir šeimos audinių silpnėjimas, smurto ir skurdo problemos atskleidimas. Tyrimai rodo, kad sovietinė globa buvo susijusi ne tik su materialiais trūkumais, bet ir su ideologinėmis praktikomis: vaikai ugdomi pagal sistemos poreikius, personalas buvo kontroliuojamas ir keičiamas, o įstaigos dažnai vykdė socializacijos funkciją.
Skaičiai, palyginimas su pokariniais laikotarpiais ir dabartimi
1944-1945 m. įstaigose galėjo būti apie 1-1,5 tūkst. vaikų; sovietmečio pabaigoje - apie 15 tūkst. vaikų globos įstaigose. Tai rodo didelį augimą per kelis dešimtmečius, susijusį su socialinėmis krizėmis, demografinėmis permainomis ir institucine politika.
| Laikotarpis | Apytikslis vaikų skaičius globos įstaigose |
|---|---|
| 1944-1945 m. | ~1 500 |
| 9-ojo dešimtmečio pradžia | ~15 000 |
Šie skaičiai pabrėžia, kaip institucijų funkcija ir mastas keitėsi per dešimtmečius. Po Nepriklausomybės atkūrimo ir ypač 2014-2023 m. vykdytos pertvarkos Lietuvoje siekta mažinti institucinę globą ir skatinti globą šeimoje. Pavyzdžiui, 2014 m. daugiau nei 3 500 vaikų gyveno instituciniuose vaikų globos namuose; dešimtmečio pertvarka siekė uždaryti institucinius vaikų globos namus ir plėtoti bendruomenines paslaugas.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Sovietmečio įtaka dabartinei politikai ir praktikai
Tyrimai rodo, kad sovietmečio patirtys - didelis vaikų skaičius instituciniuose namuose, situacijos, kai moterų galimybės mažino vaiko priežiūrą - šiandien yra dalis priežasčių, kodėl vykdoma globos pertvarka. Pertvarka siekė uždaryti institucinę globą, kurti šeimynas, bendruomeninius vaikų globos namus ir padėti šeimoms gauti kompleksines paslaugas.
Per dešimtmetį pavyko pasiekti didelių pokyčių: uždaryti paskutinius institucinės globos namus, plėtoti globos centrų tinklą, parengti globėjus ir budinčius globotojus. Tai dalis ilgalaikio atsako į sovietmečio patirtis - vietoje masinių įstaigų siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje arba šeimai artimoje aplinkoje.
Istorinės išvados
- Sovietmečiu beglobių vaikų skaičius buvo labai didelis, o institucijų tinklas plėtėsi: iki 15 tūkst. vaikų institucinėje globoje vėlyvuoju sovietmečiu.
- Globos įstaigos atliko tiek laikiną priežiūros funkciją (kūdikiai ar vaikams laikinai apgyvendinti), tiek ilgalaikę socializacijos rolę.
- Motinystės, darbo rinkos įtraukimo ir socialinių paslaugų spragų derinys skatino vaikų patekimą į institucijas.
- Sovietmečio praktikos turėjo ilgalaikes pasekmes, kurios vėliau tapo viena iš priežasčių pradėti sisteminę globos reformą Lietuvoje.
Ukmergės vaikų globos namai 1996 m.
Šiandien, vykdant ilgą reformų procesą, siekiama pamokas iš praeities paversti konkrečiais sprendimais: mažinti institucines įstaigas, stiprinti šeimas, plėtoti bendruomeninius sprendimus ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę augti šeimoje ar šeimai artimoje aplinkoje.
tags: #kiek #vaiku #namu #buvo #sovietmeciu