Globos namai ir globotiniai Lietuvoje turi gilias istorines šaknis. Šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, svarbu užtikrinti tinkamą priežiūrą ir paramą tiems, kurie neturi artimųjų arba negali būti auginami savo šeimose. Šiame straipsnyje aptarsime globos namų istoriją Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant Kretingos prieglaudai, bei dabartines tendencijas ir iššūkius vaikų globos srityje.
Prieglaudų Istorija Lietuvoje
Prieglaudos Lietuvoje pradėjo kurtis XVI a. 2-ame dešimtmetyje. Pirmąją prieglaudą didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511 m. įsteigė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose Losicėse, o sostinėje pirmą šio tipo įstaigą 1518 m. Daugėjant Lietuvoje savivaldą gavusių miestų ir plečiantis parapijų tinklui, XVII-XVIII a. prieglaudos plačiai išplito provincijose.
Kretingos Prieglauda: Pirmasis Pavyzdys Šiaurės Vakarų Lietuvoje
Pirmoji šiaurės vakarų Lietuvoje prieglauda buvo įkurta 1609-1620 m. Jos įkūrėju tapo Kretingos valdų savininkas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. 1609 m. sausio 23 d. Jonas Karolis Chodkevičius paskyrė pyliavą nuo valsčiaus - dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių bei avižų prieglaudos globotiniams išlaikyti. Be to, tarp vienuolyno ir vaito žemių prieglaudai pamatavo 1 valako (21,38 ha) dydžio žemės sklypą.
Ši socialinės globos ir gydymo įstaiga, kretingiškių vadinta špitole, stovėjo Rotušės aikštės pakraštyje, Vilniaus ir Akmenės gatvių kampe, priešais J. K.
Kretingos miesto vakarinės dalies vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto. Pirmame plane ties viduriu - prieglaudos (špitolės) pastatas.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų iššūkiai Lietuvoje
Prieglaudos steigėjo žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė jos statybai viena pirmųjų 1618 m. rugsėjo 22 d. Prieglaudą magistratas pastatė apie 1618-1620 m. Ši įstaiga galėjo tapti ligų židiniu, todėl, siekiant apsisaugoti nuo galimų ligų protrūkių, ji iškilo tuometinio miesto šiauriniame pakraštyje, Bažnyčios gatvės gale, prie kelio į dvarą netoli pranciškonų bažnyčios.
Pastatas buvo mūrinis, vieno aukšto, L raidės plano, su šlaitiniu gegninės konstrukcijos stogu, dengtu čerpėmis. Pagrindinis korpusas stovėjo lygiagrečiai Bažnyčios (dab. Vilniaus) gatvei, atsuktas į ją priekiniu fasadu. Priekinio fasado sienoje buvo 4, o šiaurinio - 5 stačiakampės angos su aštuonrūčiais langais. Pagrindinio korpuso viduje buvo įrengti 4 kambariai: pietinėje ir centrinėje dalyje - du dideli, o šiauriniame gale - du mažesni. Akmenos upės link atsuktame priestate veikė Šv. Morkaus koplyčia.
Į prieglaudą gyventi priimdavo ne dėl savo kaltės nuskurdusius, namų, turto ir artimųjų neturinčius vargšus: našles, našlaičius, senelius, ligotus ar žmones, turinčius negalią. Globotiniai dalyvaudavo mišiose, pamaldose, kalbėdavo rožinį už prieglaudos rėmėjus. Už buvimą prieglaudoje globotiniams mokėti nereikėjo. Jie gaudavo stogą virš galvos, maisto ir didesnių rūpesčių nekeliantį gyvenimą. Globotiniai išsilaikė iš magistrato skiriamų lėšų, dvaro paskirtos pyliavos ir privačių asmenų aukų.
Tarp privačių aukotojų, prisidėjusių prie prieglaudos ir jos globotinių išlaikymo, minimi kretingiškiai Klara Rubinavičienė, Magdalena Tomašauskaitė-Jarmontavičienė ir Juozapas Juškevičius, kurie 1790 m. birželio 21 d. paaukojo 6 tūkst. Ligoniai gydėsi arba gydyti vaistažolėmis, naudojant įvairias liaudies medicinos priemones. Magdeburgijos knygos liudija, kad, pavyzdžiui, epilepsija arba nuomariu, vadintu Šv.
Tvarkai prieglaudose prižiūrėti Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1775 m. įsteigė Prieglaudų komisiją. Dalį prieglaudos patalpų pranciškonai paskyrė 1803 m. rugsėjo 1 d. atidarytai vienuolyno išlaikomai parapinei mokyklai. Mokslo metai truko nuo rugsėjo 1 d. iki liepos 1 d. Pamokos prasidėdavo po rytmetinių šv. Mišių. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais jos vyko nuo 8 iki 10 val.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apžvalga senjorams
Todėl pranciškonų prašymu naujasis Kretingos dvaro savininkas kunigaikštis Platonas Zubovas 1809 m. Prieglaudoje 1804-1888 m. nuolat gyveno nuo 29 iki 62 globotinių. Apie 85 proc. jų sudarė moterys. Moterys su vaikais gyveno trijuose kambariuose.
Prieglaudos pastato priežiūrą ir remontą 1861 m. iš dvaro perėmė Kretingos valsčiaus valdyba. Apie 1890 m. Bažnyčioje ir parapijoje nuolat buvo renkamos lėšos prieglaudai ir globotiniams išlaikyti. Yra žinoma, kad 1895 m. parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas tėvas Feliksas Rimkevičius prieglaudai išlaikyti Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui perdavė 6 tūkst.
Pirmojo pasaulinio karo įvykiams 1915 m. Pasiligojusiems piliečiams gydyti 1919 m. Atsiradus ligoninei, prieglauda neteko gydymo funkcijų ir toliau veikė tik kaip socialinės globos įstaiga. Ją 1925-1940 m. išlaikė Šv. Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių 1924 m. gruodžio 14 d. vienuolyne įkūrė tėvas Antanas Butkevičius. Nuo 1933 m. skyriui ėmėsi vadovauti tėvas Aloyzas Janušaitis, o tėvas Antanas Butkevičius buvo išrinktas Garbės nariu. Labdaringoje veikloje organizacijos vadovui 1938 m. 1938 m. buvo šelpiami 35 asmenys, o palaidoti 48 beglobiai žmonės.
Tačiau 1940 m. liepos 26 d. Per 1941 m. birželio 26 d. Sudegus senajam prieglaudos pastatui, pranciškonų vienuolyno gvardijonas tėvas Aloyzas Janušaitis 1941 m. Dėl to šiam pastatui prigijo Špitolės vardas, o tikrosios prieglaudos griuvėsiai pokariu buvo nuardyti, jų vietoje Rotušės a.
Šiuolaikinės Vaikų Globos Tendencijos
Šiandien Lietuvoje siekiama mažinti institucinę globą ir skatinti globą šeimose bei šeimynose. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino „Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 metų veiksmų planą“.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Lazdynų Sodą
Pagal šį planą, likęs be tėvų globos vaikas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje galės būti apgyvendinamas tik išimtinais atvejais, kai nebus galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje. Pagrindinis tikslas - kuo daugiau vaikų apgyvendinti šeimose. Įgyvendinant pertvarką, turėtų būti sukurta profesionalaus globėjo institucija.
Nuo šių metų kiekvienam vaikui, globojamam šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje, jo globos (rūpybos) laikotarpiu kas mėnesį mokama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (152 Eur) globos (rūpybos) išmoka. Vaiko globėjui (rūpintojui) už vaiką, kuriam globa nustatyta šeimoje, nuo sausio 1 d. yra mokamas 1 bazinės socialinės išmokos dydžio (38 Eur), o nuo 2017 m.
Tačiau, anot specialistų, šeimose apsigyvens tik apie 20-30 procentų vaikų, tad daugumą teks įkurdinti šeimynose. Jau dabar siekiama, kad į globos namus nepatektų naujų globotinių.
Profesionalūs Globėjai ir Šeimynos
Socialiniai (profesionalūs) globėjai - tai fiziniai asmenys, teikiantys laikinas ir nuolatines profesionalias socialines paslaugas vaikams, nesusijusiems giminystės ryšiais, likusiems be tėvų globos, specialiai apmokyti, gebantys sukurti vaikui, patyrusiam traumą, saugią aplinką, kurti ilgalaikius santykius.
Globotiniai gyvena šeimynose, kurių vienoje turi būti ne daugiau kaip 8 vaikai. Jei auklėtiniai yra su negalia arba turintys elgesio ir emocinių sutrikimų, šeimynoje gali gyventi ne daugiau kaip šeši vaikai.
„Kiekviena šeimyna turi savo butą, kuriame yra vestibiulis, drabužinė, bendras kambarys, miegamieji kambariai, dušai ir tualetai, virtuvė, pagalbinė patalpa, kur globotiniai patys tvarkosi. Taip stengiamasi juos ruošti gyvenimui, nes išėjus iš globos namų teks patiems viskuo rūpintis“.
Iššūkiai ir Perspektyvos
Vienas didžiausių iššūkių - rasti pakankamai globėjų ir užtikrinti jiems tinkamą paramą. Svarbu, kad globėjai būtų apmokyti atpažinti vaikų traumas, suprastų biologinių tėvų svarbą ir gebėtų bendradarbiauti su institucijomis.
Kaip teigia specialistai, patekę į šeimą, globojami vaikai gyvena pastoviau nei institucijoje, gali prisirišti prie vieno suaugusiojo, todėl, nors ir atskirti nuo tėvų, patiria mažesnį stresą. Taip pat įstaigose vaikai nemato šeimos modelio.
Globėjai turi atitikti tam tikrus kriterijus: sukurti vaikui saugią gyvenimo aplinką, gebėti atpažinti ir kompensuoti vaiko traumas, suvokti biologinių tėvų svarbą, užtikrinti pastovumą ir bendradarbiauti su institucijomis.
Taigi, vaikų globos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, siekiant užtikrinti geriausias sąlygas vaikams, likusiems be tėvų globos. Istorinės prieglaudos, tokios kaip Kretingos, yra svarbi mūsų kultūros paveldo dalis, o šiuolaikinės tendencijos rodo, kad visuomenė vis labiau įsipareigoja rūpintis pažeidžiamiausiais nariais.
„Apie vaikų globą atvirai“: su kokiais iššūkiais susiduria būsimi globėjai ir įtėviai?
Vitalijus Chomičenko: Šiuolaikinis Globėjas
Yra žmonių, kurie savo gyvenimą paskiria rūpinimuisi kitais. Vienas tokių pavyzdžių - klaipėdietis Vitalijus Chomičenko, kuris jau 23 metus dirba su svetimais vaikais. Per tą laiką jis padėjo užaugti daugiau nei 100 vaikų, kai kurie iš jų jau turi savo atžalas ir atveda jas pas Vitalijų.
Vitalijus stengiasi suteikti vaikams tai, ko jie galbūt negauna namuose: dėmesį, supratimą ir saugumą. Jeigu tėvai neturi laiko arba patys turi priklausomybių, vaikai ieško, kur jiems gera ir saugu. Vitalijus parūpina vaikams sąsiuvinių, rašymo priemonių ir kitų reikmenų, kuriuos perduoda mokyklų socialinėms pedagogėms. Jis neatstumia nė vieno vaiko, neskirsto nei pagal amžių, nei pagal jokius kitus požymius.
Vitalijus sulaukia pagalbos iš jo darbą vertinančių žmonių, todėl asociacijos patalpose atsirado baldų, kilimų, piešimo priemonių, indų. Jis stengiasi mokyti vaikus mandagumo, o aplinkinius - teigiamo požiūrio į juos. Vaikai lankosi muziejuose, Klaipėdos universitete, teatruose, galerijose, bendrauja su tautodailininkais ir menininkais. Užaugę vaikai išvažiuoja į užsienį, sukuria savo gyvenimus, bet ryšio su Vitalijumi ir kitais jo auklėtiniais nenutraukia.
Vitalijus neslepia nuo vaikų, kad po tarnybos tarybinėje kariuomenėje ir karo Afganistane gėrė, bet jau 30 metų nė lašo į burną neimu. Jis tiki, kad dirbant su tokiais vaikais, negali būti kažkoks pasikėlęs, susireikšminęs. Esu toks, kaip jie, tik suaugęs.
Ratnikų Šeimyna: Meilė ir Rūpestis Vargų Patyrusiems Vaikams
Ratnikų šeimyna Užventyje yra žinoma ne tik vietiniams, bet ir visoje Lietuvoje. Ši šeima jau ketvirtį amžiaus globoja vargų patyrusius vaikus. Juos pagerbė prezidentas Algirdas Brazauskas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir daugelis kitų iškilių asmenybių. Svarbiausia - meilė vaikams, kurie pagal galimybes įsitvirtina gyvenime.
Ratnikų šeimyna yra dėkinga buvusiam „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkui Zenonui Adomaičiui, kuris juos iš Utenos pakvietė globoti vaikus į Užventį. Ratnikienė, dirbdama vieno Utenos lopšelio-darželio vedėja, svajojo įkurti privačią ikimokyklinę įstaigą. Tačiau tais jau Atgimimo pirmaisiais metais atsirado pasiūlymas, kad mažiau vaikų liktų valdiškuose globos namuose, o gyvena šeimose.
Adomaitis prisimena, kad viename pasitarime buvo iškelta problema - ką daryti su girtaujančiose, asocialiose šeimose augančiais vaikais, kad jie būtų sotūs, aprengti? Tada jis pasiūlė, kad reikia ieškoti erdvių gyvenamųjų namų ir žmonių, kurie gautų pinigus ir prižiūrėtų vaikus. Tada kažkas iš rajono vadų ir pasiūlė: „Pirmininke, gražiai kalbi, parodyk pavyzdį“.
Ratnikų šeimynos globotinių tolesnis gyvenimas primena visos Lietuvos likimą. Ratnikai išleido į gyvenimą ir dvi savo dukras: Vilma dirba vieno Širvintų rajono laikraščio „Krašto žinios“ redaktore, Inesa - Šiaulių universitete bei vyskupo E.
Šeima gyvena kaip šeima.
| Globos Tipas | Aprašymas | Išmoka (EUR) |
|---|---|---|
| Šeimoje | Vaikas globojamas šeimos aplinkoje | 152 + 38 (nuo 2017 didės) |
| Šeimynoje | Vaikas gyvena šeimynoje su kitais vaikais | 152 |
| Institucijoje | Vaikas gyvena globos namuose | 152 |
tags: #ketvirti #amziaus #globotiniams