Infrastruktūra - tai galybė dalykų, kurie supa žmogų ir kuriuos jis dažnai supranta kaip duotybę, visumą. Retas, kuris susimąsto apie tai, kiek infrastruktūra prisideda prie jo laimės ir gyvenimo komforto. Kita vertus, jei žmogus nesusimąsto, o gyvena patogiai, turbūt reikėtų daryti prielaidą, kad infrastruktūra išvystyta ir suplanuota puikiai. Beje, net ir kasmet skelbiamame laimingiausių pasaulio šalių reitinge gera infrastruktūra išskiriama kaip vienas itin svarbių kriterijų.
Socialinės infrastruktūros reikšmė
Socialinės infrastruktūros plėtra ir efektyvus funkcionavimas, prieinamumas gyventojams yra vienas svarbiausių veiksnių, gerinančių gyvenimo lygį ir kokybę. Socialinė infrastruktūra sudaro sąlygas žmonių sveikatai, kūrybiniam ir darbo potencialui išsaugoti ir pagerinti, fiziškai ir intelektualiai išsivysčiusiems, socialiai aktyviems žmonėms ugdyti, didina darbo jėgos išsilavinimo ir kvalifikacijos lygį, šalies žmogiškąjį kapitalą, todėl jos plėtrą daugiausia finansuoja valstybė ir savivaldybės.
Žmogus važiuoja į darbą automobiliu gerai nutiestu keliu arba važiuoja dviračiu, jam patogu nuvežti vaiką į mokyklą ar darželį, nes visa tai yra šalia. Jam yra tiesiog patogu gyventi, aišku, kad tai prisideda prie laimės pojūčio.
Infrastruktūros planavimo svarba
Dar prieš kelis šimtmečius daugelis procesų vyko gana chaotiškai, tačiau, besivystant miestams, besikeičiant žmonių gyvenimo būdui ir ekonomikai, pradėta suprasti, kad planavimas ir racionalus resursų paskirstymas užtikrina komfortą ir efektyvumą. Strategijos atkeliavo ir iki miestų plėtros, analizės - kokia kryptimi vystyti miestą, kokie gyventojų poreikiai yra šiandien ir kokie bus po 20 metų. Sprendimų, kaip „formuoti“ miestą, - ne vienas. Tačiau nė vienas jis netelpa į frazę „statau kur noriu, o infrastruktūra - kaip nors“.
Racionalus infrasrtruktūros plėtros planavimas, anot M. Narmonto, yra būdas infrastruktūros įrengimo naštą paskirstyti tolygiai ir svarbiausia - nusistatyti aiškias taisykles. „Kodėl reikia apskritai tą infrastruktūrą planuoti? Tam, kad gautume sinergiją. Pavyzdžiui, dabar jei statomi du objektai vienas šalia kito, jiems abiem galioja vienodos prisijungimo prie infrastruktūros sąlygos. Tačiau iš tiesų jie galėtų abu tiesti vieną vamzdį - tai juk būtų ekonomiškiau. Tai tik vienas pavyzdys, o tokių yra daug.
Taip pat skaitykite: Knygos "Motinystės kelias" analizė
Viceministrė R. Brandišauskienė atkreipė dėmesį, kad tokiais atvejai kalbame tikrai ne apie infrastruktūros kiekybę, o kokybę: „Gera infrastruktūra tikrai nereiškia daug infrastruktūros, nes jos perteklius irgi daro žalą. Infrastruktūra kaip tik turi būti optimali, kokybiška ir gerai suplanuota bei įgyvendinta. Ji turi tarnauti žmonėms.“
Iššūkiai ir problemos Lietuvoje
Vis dėlto Lietuva šiuo klausimu dar toli nuo laimės indekso dešimtuko. Ir dėlto, kaip šiandien - po 25 metų savieigos infrastruktūros plėtros srityje - atrodo didieji miestai ir priemiesčiai, ir dažnai dėl gyventojų požiūrio, kad valstybė jiems skolinga kelio įrengimą, pavyzdžiui, 20 km nuo sostinės.
Chaotiškos miestų plėtros padariniai matyti ne tik kiekviename miesto centimetre, jie „įlenda“ į privačių namų kiemus ir kiekvieno miesto gyventojo piniginę. Pirmiausia, neracionali statyba neretai paliečia patį statytoją, nusprendusį įsikurti toli nuo miesto ir numoti ranka į infrastruktūrą. Kandžiotis šis sprendimas pradeda tada, kai gerai užlijus vos prabrendi pro purviną neasfaltuotą kelią, kai užsninga, kai išsikviestas taksi važiuoja kelis kartus ilgiau, nei reikėjo, nes paprasčiausiai neranda nei kelio, nei gatvių ar namų žymėjimo. Supranti, kas yra infrastruktūra, ir tada, kai dėl panašių priežasčių kelio į namus gali nerasti gaisrinė ar greitoji.
Ilgainiui pradeda trūkti ir kitokios infrastruktūros - darželis už keliasdešimt kilometrų, mokykla ne ką arčiau, o kas rytą važiuodamas iki miesto automobilyje su visais toli įsikūrusiais stovi spūstyse. Nei patogumo, nei laiko ar lėšų taupymo čia nelieka - tik ta svajonė, turėti namą.
Vietoj to, kad būtų planuotai vystomos teritorijos, galbūt tiesiamas naujas kelias iki miesto darželio ar mokyklos, norima, kad už jo pinigus būtų nutiestas kelias kažkur už 20 km ir vienam žmogui. O jei tokių kelių dar ne vienas, o jų reikėtų nutiesti kokiam šimtui ramiai sau įsikūrusiems laukuose?
Taip pat skaitykite: Aktyvus senėjimas
Savivaldybių iššūkiai
Anot, M. Narmonto, neseniai buvo atlikta savivaldybių administracijų apklausa, kuri parodė, kad bene didžiausia problema visose savivaldybėse - viešosios infrastruktūros vystymas. „Šiuo atveju, kalbame tiek apie finansavimą, tiek apie patį įgyvendinimą ar valdymą. Savivaldybės iš tiesų dabar turi labai daug teritorijų, kuriose pradėta plėtra ir tokių, kurias galbūt iš tiesų reikėtų plėsti, o visam šitam procesui suvaldyti reikia didžiulių lėšų. Aišku, tu lėšų nėra. Lietuvoje visos savivaldybės, įskaitant ir Vilnių, turi skolų. Taigi, yra pakankamai naivu tikėtis, o tiksliau - neteisinga reikalauti, kad savivaldybės išvystytų kiekvieno gyventojo pageidaujamą teritoriją. Sostinė gali išvystyti, sakykime, Pavilnį ar Zujūnus, bet abiejų kartu - negali“, - aiškino pašnekovas.
Vyriausiasis Kauno architektas Nerijus Valkevičius tikino, kad miestų išskydimo problema aktuali šalia miesto esančioms priemiestinėms teritorijoms. Kadangi tenka didesnė našta mieste gyvenantiems mokesčių mokėtojams. Tai sukelia švytuoklinė migracija, kuomet kiekvieną rytą į Kauną iš Kauno rajono atvažiuoja apie 100 tūkst., o vakare išvyksta. „Miesto savivaldybė tampa įkaitu ir priversta įrenginėti brangiai kainuojančią infrastruktūrą, kuria daugiausiai naudojasi priemiestinių vietovių gyventojai. Tai ne tik inžinerinė infrastruktūra: keliai, vandentiekio, nuotekų tinklai, bet ir socialinė infrastruktūra: švietimo, sveikatos įstaigos ir kt. Priemiesčių gyventojams tenka didesnės išlaidos, nes reikalinga vykti automobiliu apsipirkti, praleisti laisvalaikį, vaikus nuvežti į darželius, mokyklas, patiems vykti į darbus - mieste. Nes šalia nėra vaikų darželių, mokyklų, darbo vietų, tiek prekybos centrų, laisvalaikio ar gydymo įstaigų. Tai sukuria tiek vidinę, tiek švytuoklinę migraciją, dėl kurių didėja užterštumas, sukeliamos transporto spūstys“, - apie miesto driekos padarinius kalbėjo N. Valatkevičius.
Teisiniai instrumentai ir finansavimo mechanizmai
R. Brandišauskienė pabrėžė, kad perteklinė infrastruktūra kiekvienam gyventojui atsiliepia per paslaugų negavimą, per kainą, didesnę nei galėtų būti, per kasdienį patogumą. Būtent todėl labai svarbu numatyti aiškią tvarką, kaip ir kas turi prisidėti prie infrastruktūros kūrimo, kuria kryptimi ji turi būti vykdoma. Vienas iš pagrindinių akcentų infrastruktūros įstatyme - ne tik miestų plėtros, prioritetinių zonų „išsigryninimas“, bet ir kompensavimo mechanizmas. Pasak R. Brandišauskienės, suprantama, kad statytojui, atėjusiam į naują teritoriją, net ir prioritetinę, įrengti infrastruktūrą - nemenkas iššūkis.
R. Brandišauskienės teigimu, Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas padės išspręsti ir nesąžiningos konkurencijos tarp naujas teritorijas vystančių asmenų klausimą: „Dabar yra nusistovėjusi praktika reikalauti paramos infrastruktūrai, tačiau dėl to, kaip ji vykdoma, būna deramasi kiekvienu konkrečiu atveju. O tai vėlgi yra chaosas ir nesąžiningumas, nes vieni vystytojai gali turėti geresnius santykius su savivaldybe, o kiti iš viso būti visiškai nauji rinkos dalyviai. Galiausiai, tai - ne į naudą ir pačiai savivaldybei, nes kiekvieną kartą reikia kaulyti dėmesio infrastruktūrai.“
Paklaustas, ar šis įstatymas padėtų išspręsti problemą, N.Valkevičius neabejojo, net tikino, kad jis - gerokai pavėluotas. „Miesto plėtros problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai t. y. visa planavimo įstatyminė bazė suderinta, kad nebūtų techninių klaidų, spragų, kolizijų. Šiuo metu miesto plėtrą lemia atskirų investuotojų, plėtotojų individualūs norai, kurių galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose apibrėžti kriterijai nesustabdo, nes tiesiog yra nepakankami.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija po menisko operacijos
Pasak pašnekovo, infrastruktūrą turėtų išvystyti savivaldybės, tačiau finansavimo klausimai turėtų būti sprendžiami ir valstybiniu lygmeniu, neužkraunant visos naštos tik savivaldybei. Infrastruktūra miesto pakraščiuose anksčiau ar vėliau turi atsirasti, bet kieno sąskaita? Kodėl reikalinga mokėti už tai, kad kiti sugalvojo gyventi laukuose, retoriškai klausė vyriausiasis Kauno architektas.
Mechanizmo pavyzdžiai ir pasiūlymai
Vienas jų - galimybė naujos plėtros teritorijose didinti užstatymo intensyvumą su sąlyga, kad naujame pastate dalis patalpų būtų skirta socialinei infrastruktūrai - mokyklai, darželiui ar bibliotekai. Tokiu būdu naujuose, geros kokybės pastatuose būtų įrengtos patalpos, reikalingos bendruomenėms. Tokia praktika paplitusi JAV. Manau, kad mes ir Lietuvoje pamėginsime įtvirtinti panašų modelį.
Šiuo metu savivaldybės gali remtis teritorijų planavimo dokumentais, kuriuose numatyta tam tikra socialinė infrastruktūra. Šiuo metu svarbiau, kas turėtų numatytą socialinę infrastruktūrą įgyvendinti. Ar savivaldybės tam pajėgios? Reikia turėti omenyje, kad savivaldybėse padėtis skirtinga. Pasaulyje yra sukurta mechanizmų, kurių mes dar netaikome, bet galbūt artimiausiu metu pradėsime taikyti. Manau, kad surasime instrumentų ir galimybių.
Privataus sektoriaus vaidmuo
Socialinės infrastruktūros sukūrimas arba plėtra galėtų pasitarnauti mezgant dialogą tarp gyventojų ir statytojų, tačiau neretai lėšos socialinei infrastruktūrai atsiranda NT plėtotojų sutaupymų eilutėje. Iki šiol tik nuo statytojų geranoriškumo arba savivaldybės uolumo priklausė, kokių „patogumų“ sulauks naujakuriai.
Su NT plėtotojais Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašo infrastruktūros plėtojimo sutartis, kuriose numatoma, kokiu būdu statytojai galėtų prisidėti prie infrastruktūros sukūrimo ar plėtros. Jei, pavyzdžiui, deriname prekybos centrų projektus, prašome, kad automobilių stovėjimo aikštelėse būtų įrengtos elektromobilių įkrovos stotelės. Vystytojai prisideda noriai, bent jau pastaruoju metu geranoriškumo netrūksta, todėl nejaučiame jokios įtampos.
Prieš krizę yra buvę atvejų, kuomet buvo pasirašomos nerealios sutartys, tapdavusios nepakeliama našta NT vystytojams. Tokius visuomeninius objektus kaip darželiai, mokyklos, baseinai stato pati savivaldybė. Klaipėdoje didelės problemos dėl ugdymo įstaigų trūkumo neturime. Tiesa, pastaruoju metu pastebima gyventojų migracija iš pietinės miesto dalies į šiaurinę. Reaguodami į tai, mes šiaurinėje miesto dalyje ir statysime progimnaziją.
Mindaugas STATULEVIČIUS. Sostinėje visi NT plėtotojai savivaldybei teikia paramą socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Parama šiuo metu sudaro 4,35 euro už kvadratinį metrą statomo ploto. Savivaldybė pagal šiuo metu galiojančią tvarką įsipareigoja įrengti trūkstamą infrastruktūrą. Logiška, kad surinktos lėšos turėtų būti panaudotos statytojo vystomoje teritorijoje (kvartale) ar seniūnijoje. Kol kas savivaldybė pati sprendžia, kur investuoti surinktas lėšas.
Problemos su rinkliavomis ir įmokomis
Žinoma, tie 4,35 euro už kvadratinį metrą ploto yra labai maža suma. Dar prieš dešimtmetį skaičiuota, kad norint įrengti reikiamą inžinerinę, socialinę infrastruktūrą naujai vystomame kvartale reikėtų sumokėti apie 150 eurų už kiekvieną kvadratinį metrą būsimo pastato ploto. Taigi, NT plėtotojų įmoka nėra didelė, bet savivaldybė neįsipareigoja konkrečioje teritorijoje įrengti reikiamos infrastruktūros.
Kas vyksta? Savivaldybė statytojus įpareigoja prie socialinės ar inžinerinės infrastruktūros greta vystomų objektų sukūrimo prisidėti papildomai, nereglamentuojant jokiomis tvarkomis, t. y. individualaus skaičiavimo būdu. Vilniuje galioja tokia tvarka, Kauno miesto savivaldybė kiekvienu atveju sprendžia individualiai, Klaipėda ir mažesni miestai tokios paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai taip pat neturi. Savivaldybės infrastruktūrą kuria pačios arba paprašo statytojų prisidėti. Vilniuje lėšos renkamos kaip parama, savanoriškas prisidėjimas, bet praktiškai tai yra prievartinis mokestis, kurio nemokant stringa statybų leidimų išdavimas.
Statytojai, ilgesnį laiką vystydami konkrečią teritoriją, stengiasi klientams pasiūlyti patrauklią kvartalo viziją ir ją įgyvendinti - įrengti didesnę vaikų žaidimų aikštelę, darželį, galbūt netgi jį administruoti. Sostinės savivaldybė neskuba nieko keisti, tačiau pokyčių žada Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas.
Socialinės infrastruktūros modeliai ir geroji praktika
Socialinė infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose labai svarbi. Jei veikia darželis, mokykla ar kitas visuomeninis objektas, ta teritorija bus kur kas patrauklesnė. Kalbant apie NT vystytojų indėlį, yra skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, nes Lietuvoje socialinė infrastruktūra atsilieka. Vilniuje trūksta darželių, baseinų, atsiranda tik pavienių vystytojų, kurie įrengia reikiamą infrastruktūrą.
Pavyzdžiui, Kaune buvusios apleistos Žemųjų Šančių kareivinės virto gyvenamuoju kvartalu, kuriame buvo įrengta mokykla ir darželis. Sostinėje, Balsiuose, atsiradusi mokykla absoliučiai pakeitė šio rajono veidą. Jei kalbėtume apie užsienio šalių, pavyzdžiui, Olandijos ir Švedijos, pavyzdžius, čia socialinė infrastruktūra įrengiama visuomet, bet tuo rūpinasi miesto valdžia. Jeigu statomas naujas kvartalas, išsyk įrengiamas darželis, mokykla, bendruomenės namai. Senesniuose kvartaluose - senjorų namai.
Kai kuriose savivaldybėse socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros mokestis renkamas arba kaip parama, arba dar kita forma. Dėl šios priežasties buvo parengtas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektas, kuriame be inžinerinės infrastruktūros kalbama ir apie socialinę infrastruktūrą.
Projektai ir iniciatyvos socialinės infrastruktūros plėtrai
Kėdainių rajono savivaldybės administracija pagal Kauno regiono plėtros plano pažangos priemonę „Sumažinti pažeidžiamų visuomenės grupių gerovės teritorinius skirtumus“ įgyvendina projektą „Nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros modernizavimas Kėdainių rajono savivaldybėje“. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Projekto problema - nepakankamai užtikrintas socialinių paslaugų (laikino apgyvendinimo ir laikino apnakvindinimo) prieinamumas ir kokybė socialinę riziką patiriantiems ir socialiai pažeidžiamiems asmenims Kėdainių rajone.
Sprendžiant problemą, projektu siekiama plėtoti Kėdainių bendruomenės socialinio centro Paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinio (Kėdainių nakvynės namai), teikiamas paslaugas. Įgyvendinus projektą ne tik padidės paslaugų gavėjų skaičius, bet ir pagerės paslaugų kokybė, paslaugų gavėjai gaus ne tik saugų, bet ir patogų apgyvendinimą bei nakvynę. Remontuojamos patalpos bus skirtos tiek laikino apgyvendinimo Kėdainių nakvynės namuose, tiek laikino apnakvindinimo paslaugoms teikti.
Projekto tikslas - Nestacionarių socialinių paslaugų infrastruktūros modernizavimas ir plėtra, siekiant didinti socialinę riziką patiriančių ir socialiai pažeidžiamų gyventojų socialinę gerovę Kėdainių rajono savivaldybėje. Projekto rezultatas - įgyvendinant projektą, planuojama išplėsti laikino apgyvendinimo ir laikino apnakvindinimo Kėdainių nakvynės namuose teikiamas paslaugas, modernizuotoje infrastruktūroje įrengiant 36 laikinojo apgyvendinimo paslaugų vietas, tame tarpe 10 laikino apnakvindinimo vietų socialiai pažeidžiamiems, socialinę riziką ir atskirtį patiriantiems asmenims. Modernizuotos patalpos bus pritaikytos tikslinės grupės poreikiams.
Viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystė
Projekto trukmė: 2025-2028. Projekto tikslas: didinti visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų (toliau - NVO) pilietinį dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose, suteikiant pilietinei visuomenei daugiau galių ir stiprinant jos dalyvavimą sprendimų priėmimo procese bei gerinant pilietinės visuomenės organizacijų kokybę.
Projekto trukmė: 2025-2026. Projekto tikslas: užtikrinti tvarią NIPC finansinę padėtį, viešinant ir skaidrinant organizaciją bei optimizuojant vykdomas veiklas. Projekto trukmė: 2024. Projekto tikslas -vykdyti konsultavimo veiklas ir efektyvinti Priemonės 18-oje savivaldybių administravimą, stiprinti bendruomenines organizacijas teikiant joms mentorystės paslaugas vykdant bendruomeninės veiklos stiprinimo projektus ir skatinti vietos bendruomenių įsitraukimą į sprendimų priėmimo procesus.
Projektas tęstinis, jo įgyvendinimo metu buvo sprendžiama viešųjų paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimo problema Lietuvos savivaldybėse, siekiant atverti jų duomenis ir tobulinti viešųjų paslaugų sistemą, į jų teikimą įtraukiant NVO ir bendruomenes. Buvo analizuojama visų 60 Lietuvos savivaldybių pažanga įgyvendinant laipsnišką viešųjų paslaugų perdavimą NVO ir bendruomenėms, teikiama metodinė pagalba savivaldybėms ir NVO bei stiprinamas jų tarpusavio bendradarbiavimas organizuojant regioninius NVO forumus visose Lietuvos apskrityse gerosios patirties dalinimuisi.
Praktiniai siūlymai savivaldybėms ir plėtotojams
- Numatyti aiškias taisykles, kaip ir kas prisideda prie infrastruktūros kūrimo, kad nebūtų chaoso ir nesąžiningumo tarp plėtotojų.
- Vystyti kompensacinį mechanizmą pirmiesiems investuotojams, kurie patiria didesnes išlaidas infrastruktūrai.
- Skatinti multifunkciškumo principą statant visuomeninius pastatus, kad jie prisitaikytų prie demografinių pokyčių.
- Sudaryti sutartis su NT plėtotojais, aiškiai reglamentuojant paramos ir prievolės mastą bei panaudojimo teritoriją.
- Taikyti praktikas, leidžiančias didinti užstatymo intensyvumą mainais už socialinės infrastruktūros patalpas.
- Stiprinti bendruomenių ir NVO dalyvavimą sprendimų priėmime ir viešųjų paslaugų teikime.
Miesto planavimo ir bendruomenės balsas
Teritorijų planavimo dokumentuose socialinė infrastruktūra - vienas esminių reikalavimų. Minimas Perkūnkiemio rajonas sukurtas ir apgyvendintas pažadais, juolab kad butai buvo perkami iš projektų. Taip 10 metų ir sulaukė šis rajonas, tikėdamasis sutvarkytų gatvių ir socialinės infrastruktūros plėtros, valstybinių darželių ir mokyklų statybų, bendrų erdvių, skverų įrengimo. Šiam rajonui stinga visų pagrindinių objektų, būtinų urbanizuotose didelio intensyvumo teritorijose - juk Perkūnkiemis didžiausią užstatymo intensyvumo rodiklį turintis kvartalas Vilniuje.
Didžiausia problema, kad institucijos dažniausiai net nebando išgirsti, įsigilinti, o ką jau kalbėti apie padarytų klaidų pripažinimą ir jų ištaisymą. Čia didelė bėda. Pradžioje reikia noro pradėti veikti ir ieškoti galimų sprendimų. Patogiausia pasakyti, kad tai neįmanoma arba daug kainuos. Mes vis dar tikime ir imsimės tolesnių veiksmų. Suprantame, kad čia vyksta žaidimas, kas pirmasis pavargs.
Apibendrinimas
Apibendrinant, socialinė infrastruktūra yra esminė gyvenimo kokybės dalis, o jos planavimas ir plėtra reikalauja racionalaus požiūrio, bendradarbiavimo tarp valstybės, savivaldybių ir gyventojų.
tags: #kelias #socialine #infrastruktura