Šventąjį Juozapą dažnai įsivaizduojame kaip ramų, tykų vyrą, rankose laikantį žibintą ar lazdą. Mat tokį jį paprastai vaizduoja Betliejaus prakartėlės figūrėlė. Juozapas tikriausiai būtų puikus ištikimo bei protingo tarno, minimo Jėzaus palyginime, pavyzdys. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų“ (Mt 24, 46-47). Regis, šie pažadai skirti Juozapui.
Vienaip ar kitaip, vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Jis - Marijos sutuoktinis ir Šventosios Šeimos saugotojas, amatininkas iš Nazareto. Evangelijos smulkiai nepasakoja apie tai, kas tuomet dėjosi Juozapo viduje, bet tai turėjo būti svarstymų ir pasimetimo laikotarpis.
Žmogiškas, tačiau pašauktas - Juozapo ištikimumas ir teisumas
Skaitant Mato ir Luko evangelijų pirmuosius du skyrius į akis krinta Juozapo ištikimumas, teisumas, klusnumas. Jis tikrai idealus žemiškasis Dievo Sūnaus Tėvas. Bet įsiskaitykime į šiuos pirmųjų skyrių pasakojimus įdėmiau. Pamatysime, kad Juozapas yra išbandomas, o jo šventumas auga pamažėl. Juozapui teko nemažai ištverti. Bet jis nepalūždavo net sunkiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, per pabėgimą į Egiptą. Tai rodo Juozapą buvus sumanų, gana šaltakraujišką, prisiimantį iššūkius.
Juozapas ištikimai laikėsi Mozės Įstatymo (plg. Lk 2, 22-24. 41). Ši ištikimybė buvo tarsi meilės atsakas, ji kilo iš jo paslėptojo gyvenimo su Dievu. Juozapas Dievui iš visos širdies sakė „taip“. Jis buvo išmintingasis palyginimo žmogus, išmintingasis dailidė, pasistatęs namą ant uolos (plg. Mt 7, 24), nes jis, išgirdęs Dievo žodį, jį vykdė. Juozapo gyvenimo kelias - tikėjimo kelias.
Asmeninė drama: sužadėtinės nėštumas ir Jo sprendimas
Juozapas buvo vaikinas kaip ir visi. Jis rengėsi tuoktis ir štai maždaug tada jį itin suglumino sužadėtinės nėštumas. Ji nėščia, o jis nėra būsimo kūdikio tėvas. Nežinome, kaip jis priėmė tokią pribloškiančią žinią. Tikėtina, kad patyrė jausmų sumaištį. Juk tokia žinia suardė jo viltis apie laimingą santuoką. Matas mums pasakoja, kad Juozapas sumanė patylomis Mariją atleisti, nes jis buvo teisus žmogus ir nenorėjo jai užtraukti nešlovės (plg. Mt 1, 19). Už šių santūrių žodžių slypi stiprūs jausmai.
Taip pat skaitykite: Šventojo Juozapo gyvenimas: nuo Nazareto staliaus iki Šventosios Šeimos globėjo
Juozapas nusprendė atsiskirti tyliai, kad Marijai tai nesukeltų nemalonumų. Šios Juozapo sumanytos tyliosios skyrybos rodo jo jautrumą, mokėjimą atjausti. Tokį sprendimą Juozapas galbūt priėmė po kelių bemiegių naktų ir sielvartingų pokalbių su Dievu.
Jam teko nurimti ir netgi nudžiugti, kai sapne į jį kreipėsi Dievas ir paragino atsisakyti to, ką buvo sumanęs. Angelui paraginus bėgti į Egiptą, Juozapas turėjo jaustis ne šiek tiek suglumęs, bet galutinai sumišęs. Pamąstykime apie tuos įvykius jo požiūriu. Juozapui sapne buvo pranešta, kad šis kūdikis pradėtas iš Šventosios Dvasios ir kad „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20-21). Pakalbėjęs su Marija, jis sužinojo, kad Jėzus yra Dovydo sūnus, Dievo Sūnus, kad Jis būsiąs didis (plg. Lk 1, 32-33. 35).
Bėgimas į Egiptą - globėjas tremtyje
Tad ką vėl teko Juozapui išgyventi, koks jis turėjo būti sumišęs, kai reikėjo skubiai bėgti su šeima į tremtį, o ne maudytis šlovės spinduliuose. Kaip jam su Marija ir kūdikiu Jėzumi įveikti dviejų šimtų mylių kelią, kuo maitintis kelionėje? Koks kelias saugiausias? Juozapui turėjo kilti ir pragyvenimo svečioje šalyje klausimai. Ar jis ten ras darbo? Neabejotina, kad Juozapas visus iššūkius priėmė su tokiu pačiu klusniu tikėjimu, kaip ir svarbiuosius sapnus (plg. Mt 2, 13-14. 20-21).
Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą. Jis prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeima gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė.
Juozapas kaip amatininkas ir kasdienio gyvenimo mokytojas
Jis tikriausiai buvo tvirto kūno sudėjimo, stiprus, mat dirbo dailide (plg. Mt 13, 55; Mk 6, 3). Dailidės tais laikais triūsdavo statybose ir mokėdavo apdoroti ne tik medį, bet ir akmenis, jie netgi mūrydavo. Pagal paprotį jis prisiėmė atsakomybę už Jėzaus auklėjimą, ypač už žydų tikėjimo mokymą. Jis sudarė sąlygas Jėzui išmokyti hebrajų kalbą, Rašto kalbą. Daugelis kaimelio gyventojų temokėjo tik aramajų kalbą. Tad, skaitant Raštą sinagogoje, laukdavo vertimo ir paaiškinimų.
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
Juozapas Jėzui patikėjo ir savo amato paslaptis. Mokė jį gaminti ir taisyti įvairius rakandus. Kai tekdavo plušti statybose, Juozapas su Jėzumi darbuodavosi išvien: risdavo akmenis, stogo sijas… Kiekvienam Nazareto gyventojui Juozapas atrodė esąs tikras Jėzaus tėvas, tad jie ėmė stebėtis, Jėzui pradėjus pamokslauti ir garsėti galingais darbais (plg. Lk 4, 22; Mt 13, 54-55). Žmonių nuostaba rodo, kad augdamas Jėzus nedarė stebuklų ir neįprastu elgesiu nesudrumstė įprastos šeimos vaizdinio kaimo gyventojų akyse.
Slėpinys namuose: Juozapas gyvena su Mesiju
Tad Juozapas gyveno po vienu stogu su Mesiju, nors nematė Jo daromų stebuklų. Bet jis neužmiršo Jėzaus gimimą lydėjusių pranašysčių. Ar Juozapui toks ramus Mesijo gyvenimas neatrodė keistokas? Kaip Jis įvykdys savo misiją gyvendamas mažame kelių šimtų žmonių kaimelyje? Viena vertus, Juozapas artimai pažinojo Jėzų. Juk kasdien bendraudavo su Juo. Kita vertus, tikroji Jėzaus tapatybė ir misija buvo gilus slėpinys. Nei Juozapas, nei Marija negalėjo iki pat galo perprasti savo sūnaus.
Marija visus įvykius svarstydavo savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), ji tapo pirmąja ir geriausia Jėzaus mokine. Juozapas, regis, tam neturėjo progos. Jis dingsta iš pasakojimo po šeimos piligrimystės į Jeruzalę. Kanos vestuvėse Marija pasirodo jau be jo. Galbūt Juozapas mirė, dar prieš Jėzui pradedant viešąją tarnystę? Skaudu, jeigu Juozapui neteko pamatyti išsipildančios tos misijos, kuriai taip nuoširdžiai jis buvo atsidavęs.
Tylos figūra Evangelijose - veiksmuose, ne žodžiuose
Šventajame Rašte niekur tiesiogiai necituojami Juozapo žodžiai, tad dažnai daroma išvada, neva jis buvo tylus, ramus. Bet veikiau evangelistai taip norėjo pabrėžti Juozapo nuolankų klusnumą Dievui. Šventasis Raštas neperduoda Juozapo žodžių, bet kalba apie jo poelgius. Juozapas tiesiog paklūsta Dievui tikėdamas jo žodžiu. Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Jis kasdien bendravo su Jėzumi. Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jėzus turėjo išmokti melstis.
Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeima gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė.
Taip pat skaitykite: Jėzaus Kristaus globa: ką tai reiškia?
Liturgija, pamaldumas ir teologinis Juozapo įvertinimas
Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII-XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia Visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d. 1859 m. sausio 30 d. Pijus IX įteisino nuolatinį jo kultą, o 1870 m. gruodžio 8 d. savo dekretu Quemadmodum Deus paskelbė jį Visuotinės Bažnyčios globėju.
Popiežius Leonas XIII enciklikoje Quamquam pluries pristatė šv. Juozapą kaip gyvenimo modelį su modernizmo iššūkiais besidorojančiai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui. Jis aiškiai pabrėžė, kad kaip šv. Juozapas gebėjo apsaugoti Jėzų nuo karaliaus Erodo žudančių kėslų, pasirūpino šeima tremtyje, taip dabar jis yra ir visos Bažnyčios globėjas, gynėjas ir užtarėjas.
Tokiame istoriniame sociokultūriniame kontekste Bažnyčiai reikėjo artimo ir paprasto pavyzdžio, žmogaus, kuris galėtų tapti vedliu kiekvienam krikščioniui jo kasdienybėje patiriamuose išbandymuose ir sunkumuose. Dėl to ypatingo šv. Juozapo nuolankumo ir sutikimo dalyvauti Dievo veikime, Bažnyčia visada ypatingai gerbė šv. Juozapą ir kreipdavosi į jį garbindama drauge su Švč. M. Marija, Dievo Motina, o ypač tada, kada prispausdavo įvairiausi sunkumai.
Šventųjų liudijimai ir pamaldumo tradicijos
Nuo XVI amžiaus daug katalikų šventųjų meldžiasi prašydami šv. Juozapo užtarimo. Šv. Pranciškus Salezas ragino apmąstyti Šventosios Šeimos gyvenimą ir kreiptis į Šventąją Šeimą prašant užtarimo kasdien darant sąžinės sąskaitą. Šv. Teresė Avilietė patiria stebuklingą pagijimą ir nuopelnus priskiria šv. Juozapui. Ji vadina šv. Juozapą galingu užtarėju. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė kasdien prašo šv. Juozapo užtarimo ir vadina jį visų mergelių ir skaisčiai gyvenančiųjų Tėvu ir gynėju.
Vieni religiniai papročiai plito plačiai: 1597 m. Romoje išleidžiama pirmoji litanija šv. Juozapo garbei; 1657 m. Antverpene užfiksuotas stebuklingas pagijimas per jo užtarimą; 1880 m. patvirtintas šv. Juozapo škaplierius su specifiniais atvaizdais; 1956 m. jis minimas ir gegužės 1 d. kaip amatininkas. Juozapas yra daugybės šalių, bendruomenių ir profesijų globėjas.
Teologai ir bažnytiniai rašytojai apie Juozapą
Nuo II amžiaus populiarėja apokrifiniai raštai, kuriuose bandoma giliau pažinti šv. Juozapo asmenį, tačiau šie tekstai neatlaiko kritikos, kadangi juose aprašomi šv. Juozapo gyvenimo įvykiai ir smulkmenos kai kur neatitinka evangelijų pasakojimų. III amžiuje Origenas aiškino apie Juozapo teisumą, IV amžiuje Kirilas Jeruzalietis, šv. Ambroziejus mąstė apie Marijos mergystę ir Juozapo autentiškumą. Šv. Augustinas pabrėžė Juozapo vaidmenį pagal genealogiją.
Šv. Tomas Akvinietis matė būtinybę Jėzui turėti žemiškąjį šeimos tėvą, kuris jį gintų, auklėtų, augintų. XIII amžiuje šv. Tomas Akvinietis aiškino apie Juozapo santuoką su Marija ir jos reikšmę Evangelijos interpretacijai. XV-XVI a. teologai dar labiau plėtojo juozapologiją, o XVI a. Konstancos Susirinkimo teologai (pvz., Jean’as Gerson’as) reikalavo šv. Juozapo šventės įtraukimo į liturginį kalendorių.
Juozapas - globėjas, pavyzdys ir užtarėjas
Šiam teisuoliui iš Dovydo giminės teko Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus tėvo vaidmuo. Jėzus vadino save Juozapo sūnumi ir klausė jo kaip tikro tėvo. Bažnyčia ypač gerbia Juozapą kaip globėją, nes pats Dievas paskyrė jį savo šeimos sergėtoju. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris custos apie Juozapą rašo: „Dievas pašaukė šv. Juozapą tarnauti Jėzui ir jo pasiuntinystei per savo tėvystę: šitaip jis visada prisideda prie didelės Atpirkimo paslapties ir iš tikrųjų yra Išganymo tarnas”.
Biblijoje tai Jokūbo žodžiai apie savo sūnų Juozapą, kuris buvo parduotas į Egiptą ir vėliau išgelbėjo ir šią šalį, ir savo šeimą, bet jie tinka ir dabar, nes norima pasakyti, kad tas, kuris kreipiasi į Juozapą, nelieka nuviltas. Nuo 1624 m. jis yra Kanados globėjas; Monrealyje stovi didelė jo šventovė. Beveik ant visų jos altorių užrašyta: Ite ad Joseph, „Eikite pas Juozapą”.
Juozapo atributai ir ikonografija
Juozapas vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi; pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda. Šis iš Senojo Testamento paimtas simbolis primena Dievo „pasirinkimą”. Migdolo žiedai priskirti Juozapui ne tik dėl apokrifų pasakojimų, bet ir dėl hebrajiškos žodžių artumo: migdolas (amigdala) ir žodis, reiškiantis „saugoti”. Pražydusi lazda rodo Dievo pasirinkimą, o lelija - tyrumą ir skaistybę.
Šv. Juozapas šiandien
Šv. Juozapo gyvenimo bruožai savaip nušviečia ir kunigystę, ir šeimą. Jis yra pavyzdys nuolankumo, klusnumo, darbo ir kasdienių rūpesčių priėmimo. Jo gyvenimas yra paraginimas kiekvienam krikščioniui nebijoti atsiliepti į Dievo veikimą, kad ir koks neįtikėtinas jis būtų. Gera atrasti Juozapą. Jis ir Mergelė Marija gyveno kartu su Jėzumi. Jis kaip vyresnysis brolis nori atvesti mus į tokį patį artimą ryšį su Jėzumi.
| Juozapo vaidmuo | Pagrindiniai bruožai |
|---|---|
| Marijos sutuoktinis | Nuolankumas, jautrumas, teisumas |
| Jėzaus žemiškasis tėvas | Auklėjimas, amatininko mokymas |
| Šventosios Šeimos globėjas | Globos veikla, pabėgimas į Egiptą |
| Bažnyčios globėjas | Liturginis pripažinimas, užtarėjas sunkumų metu |
Juozapo gyvenimas primena, kad kiekvieno žmogaus veiksmuose, net ir tyloje, gali būti gilus atsakymas į Dievo kvietimą. Jis buvo teisingas žmogus, klusnus Dievui ir ištikimas šeimos bei darbo pareigoms. Kiekvienas, kam rūpi šeima, darbas, skaistumas, globos reikšmė - ras šv. Juozape modelį, prie kurio verta kreiptis.