Kas yra socialinis saugumas

Pasaulyje kilusios įtampos kelia nerimą visai žmonijai. Susiduriame su iššūkiais, kurių anksčiau nebuvo ir kurių nenumatė pokario kartos - joms saugumą užtikrino situacija, kai nėra karo. Dabartiniu metu mūsų šalis dar yra saugi. Bet šiame straipsnyje nekalbėsiu apie šalies saugumą, tai politikų klausimas, o kalbėsiu apie asmens poreikį jaustis saugiu: kaip jis formuojasi ir veikia tolimesniame asmens gyvenime. Saugumo jausmas pradeda formuotis labai anksti, manoma, kad galbūt vaikui dar net negimus. Gimusiam kūdikiui saugumo poreikio tenkinimas priklauso nuo jį supančios aplinkos. Draugiška aplinka formuoja saugų prieraišumą - suteikia vaikui pasitikėjimą tyrinėti aplinką. Tokiomis sąlygomis jis gali būti nepriklausomas, atrasti naujus dalykus, patenkinti smalsumą ir įgyti įgūdžius. Jei kas nors nutinka ar vaikas išsigąsta, jis žino, jog šalia laukia globėjas - patikimas paguodos ir apsaugos šaltinis, saugi bazė. Jei kūdikis nesijaučia saugus, jis labai kenčia, o nesaugumas (kaip ir saugumo jausmo formavimosi atveju) ateina būtent iš artimiausios aplinkos. Tad jei mus, kai buvome vaikais kažkas staiga palikdavo, gali atsirasti baimė būti paliktais, netekti artumo. O jei vaikystėje mus kažkas nuskriaudė, užpuolė, išdavė, naudojo psichologinį ar fizinį smurtą, galime jaustis nesaugiai, kad artimi žmonės mūsų atžvilgiu gali būti nedraugiški, be atjautos, geranoriškumo. Vaiko saugumo jausmo formavimusi ne ką mažiau svarbus ir ryšys su kitais tai yra - ankstyvasis socialinis bendravimas. Vaikas bendrauja pirmiausia su tėvais (globėjais). Pamatinis saugus ryšys su kitais susiformuoja tuomet kai yra atliepiamas vaiko bendrumo poreikis: tėvai (globėjai) myli, prižiūri, rūpinasi savo vaiku. Saugiai prisirišęs vaikas perima (internalizuoja) mylinčio globėjo vertybes ir pats jaučiasi žmogumi, kurį verta mylėti ir kuris geba mylėti. Jis nuolat bendraudamas su tėvais perima jų gerąsias bendravimo su vaiku savybes ir pats taip elgiasi su kitais. Meilė mus sustiprina, suteikia drąsos ir lankstumo. Tampame imlesni naujoms patirtims. Nesaugiai prisirišusio vaiko atveju būna priešingai. Vaiko prieraišumo poreikis neatliepiamas kai tėvai (globėjai) aplaidžiai elgiasi su juo: jį atstumia, nesirūpina (patys yra emociškai sutrikę, turi sveikatos, finansinių problemų). Tokiu būdu vaikas savo tėvus (globėjus) suvokia kaip nepatikimus, nestabilius. Nutinka ir dar blogiau, kai tėvų (globėjų) apskritai nebūna šalia. Tada pasaulis laikomas pavojingu, o į jame gyvenančius žmones žvelgiama atsargiai. Vaikas jaučiasi nemylimas ir apsistato gynybinėmis sienomis, kurios iškreipia patirtį ir trukdo užmegzti naujus santykius. Susiformavę saugaus/nesaugaus vaiko prisirišimo modeliai išlieka ilgam ir tampa tokie savaime suprantami, kad pradeda veikti pasąmonės lygmenyje. Sukurdami sąlygas savo vaikams jaustis saugiems mes, nors ir turintys trūkumų, paruošiame juos patirti meilę. Suteikiame galimybę užmegzti ryšius, kurie nevaržo, o išlaisvina. Mūsų vaikai gali laisvai įgyvendinti savo evoliucinį tikslą - pratęsti giminę. Saugumas tikrai nėra nuobodus. Taigi, jaustis saugiam pasaulyje yra fundamentalus asmens poreikis, laikytintas tapatybės (įsitikinimų apie tai, kas esame mes) pagrindu. Tvirtas psichologinis saugumo pagrindas yra toks pat reikšmingas kaip fizinis pastato pamatas. Emocinis saugumas šeimoje - tai jausmas, kad žmogus yra priimtas, mylimas ir saugus aplink savo artimuosius, kad jis gali atskleisti savo jausmus, mintis ir poreikius be baimės būti atstumtas ar pasmerktas. Šis saugumo jausmas yra labai svarbus vaiko, paauglio ir suaugusiojo psichologinei gerovei, nes jis lemia gebėjimą susidoroti su iššūkiais ir kurti sveikus santykius su kitais. Pirmiausia, emocinis saugumas šeimoje formuojasi per artimųjų tarpusavio santykius, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, atjauta ir pagarba. Tėvų ir vaikų santykiai, kaip ir santykiai tarp suaugusiųjų šeimos narių, turi būti pagrįsti abipusiu suvokimu ir nuolatiniais bandymais suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius. Vaikai, užaugę emociniuose saugiuose šeimos santykiuose, dažniausiai išmoksta sveikai reikšti savo emocijas, žinodami, kad jų jausmai yra svarbūs ir kad jie gali būti išgirsti. Šeima, kuri yra įsipareigojusi užtikrinti emocinį saugumą, suteikia vaikams stabilumo, kuris reikalingas siekiant ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis ir gebėjimą susidoroti su gyvenimo sunkumais. Emocinis saugumas taip pat leidžia vaikui jaustis vertinamu ir mylimu, nesvarbu, koks jis yra. Suaugusieji, kurie augo emociškai nesaugioje aplinkoje, gali susidurti su sunkumais kuriant sveikus santykius, nes jiems gali trūkti pasitikėjimo savimi ir kitais, o jų emocinė raiška gali būti ribojama arba sutrikusi. Emocinis saugumas šeimoje taip pat apima konfliktų valdymą ir atvirumą kalbėtis apie problemas. Konfliktai šeimoje yra natūralūs, tačiau svarbu, kaip jie yra sprendžiami. Emocinis saugumas suteikia pagrindą išmokti spręsti nesutarimus be agresijos ar žeminimo, o vietoje to pasirinkti konstruktyvų ir pagarbią dialogą. Svarbus aspektas, siekiant užtikrinti emocinį saugumą šeimoje, yra laiko ir dėmesio skyrimas vieni kitiems. Kai šeimos nariai skiria laiko ir dėmesio vieni kitiems, tai stiprina tarpusavio ryšį ir padeda kurti bendrą emocinį saugumą. Emocinis saugumas šeimoje taip pat reikalauja gebėjimo atleisti. Kiekvienas žmogus daro klaidų, o kai kurios klaidos gali sukelti skausmą ir nesutarimus. Tačiau svarbu, kad šeimos nariai išmoktų atleisti ir nešioti atsakomybę už savo veiksmus. Apibendrinant, emocinis saugumas šeimoje yra labai svarbus sveikai ir subalansuotai šeimos dinamikai. Jis formuoja bendrą šeimos atmosferą, kurioje kiekvienas narys jaučiasi saugus ir palaikomas. Visagino socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Asta Karosienė organizavo mokymus „Emocinis saugumas šeimose“ 15 šeimų, kurioms taikoma atvejo vadyba. Žmonės yra socialinės būtybės, nuolat siekiančios bendrauti ir priklausyti grupėms. Buvimas grupėje patenkina įvairius poreikius, tokius kaip saugumas, saviraiška ir socialinis pasitenkinimas. Bendravimas - tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami įvairūs poreikiai. Efektyvus bendravimas skatina tarpusavio supratimą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, kurie yra būtini sėkmingam grupės funkcionavimui.

Grupės formavimosi ir jos įtaka asmenybei

Grupės apibrėžimas ir tipaiGrupė - tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Kitaip tariant, žmonės, kuriuos sieja bendri interesai bei veikla, ir suformuoja grupę. Priklausydami tam tikrai grupei, jos nariai taikosi prie toje grupėje galiojančių taisyklių ir nuostatų - grupės normų. Šios normos kartais nesutampa su visuomenėje priimtomis normomis. Grupės skirstomos į formaliosios ir neformaliosios. Formaliosios grupės yra tokios, kuriose narių padėtis ir elgesys reglamentuojami tam tikrų organizacijų taisyklių, kurios yra sudaromos tikslingai, pavyzdžiui, įmonės kolektyvas arba grupelė mokinių. Tokios grupės individams priskiriami tam tikri vaidmenys. Neformalios grupės dažniausiai susidaro savaime. Neformali grupė pasižymi emociniais tarpusavio santykiais, joje nėra aiškiai apibrėžtų tikslų, vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Tai draugų kompanija, vienodą hobį turinčių žmonių grupelė ar pan. Dažniausiai tokios grupės būna ne didesnės nei 8-10 žmonių, tačiau glaudžiausi santykiai susiformuoja tarp 2-5 narių.Grupės gali būti skirstomos ir į privalomas ar laisvas. Privalomų grupių nariais mes tampame ne savo noru: gimdami mes negalime pasirinkti šeimos, tautos, rasės. Grupės taip pat skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui, tai šeima, draugai. Pirminės grupės būna mažos, o santykiai juose labai artimi ir glaudūs. Priklausomai nuo narių skaičiaus, skiriamos mikro ir makro grupės. Iš visų grupių savo svarbumu išsiskiria referentinės. Šios grupės turi didžiausią įtaką asmenybės formavimisi. Referentine vadinama tokia grupė, kurios tikslai, taisyklės, elgesio standartai yra mūsų asmenybės kriterijus, renkantis tą ar kitą elgsenos būdą. Tokių grupių pavyzdžiai gali būti šeima, draugų būrys, religinė bendruomenė ar nusikalstama grupuotė (negatyvi). Grupę sudaro asmenybės. Todėl galima teigti, kad grupė keičia asmenybes. Grupės nariams yra sunku elgtis kitaip nei iš jų tikisi grupė. junta grupės spaudimą. Labai dažnai yra neatitikimas tarp savo faktiškosios padėties grupėje vertinimo ir to, kaip grupė vertina mus. Be to dažniau asmenybės save pervertina nei nepakankamai įvertina. Priklausydami tam tikrai grupei, užimame joje tam tikrą vietą jos hierarchijoje. Galime atsidurti lyderio, atstumtojo ar žmogaus su vidutiniu statusu vietoje.

Konformizmas ir bandos jausmas

Konformizmas - tai elgesio arba įsitikinimo pakeitimas esant realiam arba įsivaizduojamam grupės spaudimui. Jis pasireiškia kaip „bandos jausmas“, kai žmogus elgiasi taip, kaip ir jį supantys individai. Tokie asmenys vadinami konformistais. Kartais jais tampama dėl tam tikro poreikio arba tiesiog laisva valia. Grupės spaudimas gali būti subtilus, tačiau jo įtaka yra didelė.

Statusas grupėje ir lyderystė

Statusas - tai grupės nario pozicija grupėje ar visuomenėje. Paprastai tariant, statusas parodo realią žmogaus vertę grupėje. Svarbiausias to požymis yra prestižas, kuris asmenybei priskiriamas už tam tikrus nuopelnus grupei. Tai garantuoja pagarbą iš kitų grupės narių. „Lyderio bruožų teorija“: Pagal šią teoriją, lyderio savybės - įgimtos (ekstravertiškumas, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų paslankumas ir stiprumas). „Lyderystė kaip grupės funkcija“: Lyderis iškyla atsižvelgiant į grupės poreikius ir tikslus. „Lyderystė kaip situacijos funkcija“: Tie patys individai skirtingose grupėse, užima skirtingą padėtį, tai yra, situacija nulemia lyderystę. Lyderio ir vadovo sąvokos dažnai sutapatinamos.

Konfliktai grupėse

Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika. Kitaip tariant, tai nesutarimas, ginčas, barnis. Konfliktai būna teigiami ir neigiami. Kai įgyvendinami geri tikslai ir nėra neigiamų pasekmių, konfliktą vadiname teigiamu. Priešingus jiems, priskiriame neigiamiems, nuo jų nukenčia grupių siekiai ir nariai. Kai grupės narių interesai ir nuomonės pradeda žymiai skirtis, atsiranda konfliktai.

Taip pat skaitykite: socialinio emocinio ugdymo metodai

Mobingas kaip kraštutinė socialinio spaudimo forma

Mobingas apibūdinamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko dažniausiai vienam asmeniui. Šis terminas pradžioje vartotas gyvūnų elgsenos tyrinėtojų. Apibūdinant mobingo atakas, laikomasi H. Leymann nustatytų 45 elgesio veiksmų: nepagrįsta darbo, asmens, jo pažiūrų kritika, apkalbos, užduočių, viršijančių aukos sugebėjimus, skyrimas, sveikatai kenksmingas darbas, darbinės informacijos slėpimas, ignoravimas, patyčios, įžeidžiančios replikos ir kt. Kitaip tariant, puolant auką naudojamas itin platus žmogiškąjį orumą žeminantis, žeidžiantis veiksmų spektras. Tačiau ne kiekvienas puolimas gali būti pavadintas mobingu. Paprastai laikomasi H. Leymann apibrėžimo, jog mobingui būdingi ne trumpesni kaip pusę metų trunkantys ir ne rečiau kaip kartą per savaitę pasikartojantys užpuolimai.

Mobingas aukai sukelia emocinį skausmą, įtampą, nemalonius išgyvenimus. Auka gali pasijusti nevisavertė ir galiausiai išeina iš darbo. Toks ir yra mobingo naudojančių asmenų tikslas. Mobingo priežastys ir aukos: indvidualo lygmeniu mobingas kyla dėl daugybės asmeninių problemų ir tarpasmeniniuose santykiuose kylančios įtampos: pavojaus, konkurencijos, pavydo, keršto, neapykantos, nusivylimo, antipatijos, baimės ir kt. Nors sakoma, kad nuo mobingo neapsaugotas niekas, vis dėlto „pilkai pelytei“ jis gresia mažiau nei ryškioms, išvaizda, pažiūromis išsiskiriančioms asmenybėms, nesitaikančioms su klikos nuostatomis, ar sąžiningai informuojančioms vadovybę apie darbovietėje vykstančius neigiamus reiškinius. Mobingo imamasi dažniausiai (bet ne visada) prieš gabesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kito socialinio statuso, kitos lyties, kitos seksualinės orientacijos ir pan. Pagal veiksmus ir jų trukmę galima spręsti apie darbo aplinkoje egzistuojantį terorą. Mokslininkas išskyrė 45 mobingo veiksmus, kuriuos sujungė į penkias grupes: Poveikio saviraiškai ir komunikacijai; Puolimo socialinių santykių srityje; Reputacijos, autoriteto puolimo; Pasikėsinimo į profesinę ir gyvenimo kokybę; Tiesioginio puolimo sveikatos srityje. Veikti gali vienas vadovas, vieni bendradarbiai arba visi drauge.

Mobingo dalyvių vaidmenys: Puolėjas(-jai) ima priekabiauti, aktyviai dalyvauja mobingo procese ir skatina jį įtraukdamas ir kitus darbuotojus. Šalininkas aktyviai dalyvauja, bet pats priekabiauti nepradeda (laikomas dešiniąja puolėjo ranka). Pasyvūs puolėjai, arba galimų puolėjų šalininkai, remia priekabiavimą, bet aktyviai nedalyvauja. Neutralūs stebėtojai, matantys mobingą kaip diskriminaciją darbuotojų santykiuose, bet patys to nepatiriantys ir nenorintys nukentėti, stebi, kas vyksta, tačiau nesikiša. Galimi gynėjai nepalaiko priekabiavimo ir galvoja, kad derėtų padėti, bet nieko nedaro. Aukos gynėjas(-ai) pats nepriekabiauja ir padeda arba stengiasi padėti aukai. Jų būna nedaug, arba iš viso neatsiranda.

Emocinis saugumas šeimoje ir jo svarba

Emocinis saugumas šeimoje formuojasi per artimųjų tarpusavio santykius, paremta pasitikėjimu, atjauta ir pagarba. Vaikai, užaugę emociniuose saugiuose šeimos santykiuose, dažniausiai išmoksta sveikai reikšti savo emocijas, žinodami, kad jų jausmai yra svarbūs ir kad jie gali būti išgirsti. Šeima, kuri yra įsipareigojusi užtikrinti emocinį saugumą, suteikia vaikams stabilumo, kuris reikalingas siekiant ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis ir gebėjimą susidoroti su gyvenimo sunkumais. Emocinis saugumas taip pat leidžia vaikui jaustis vertinamu ir mylimu, nesvarbu, koks jis yra. Suaugusieji, kurie augo emociškai nesaugioje aplinkoje, gali susidurti su sunkumais kuriant sveikus santykius, nes jiems gali trūkti pasitikėjimo savimi ir kitais, o jų emocinė raiška gali būti ribojama arba sutrikusi.

Emocinis saugumas šeimoje taip pat apima konfliktų valdymą ir atvirumą kalbėtis apie problemas. Konfliktai šeimoje yra natūralūs, tačiau svarbu, kaip jie yra sprendžiami. Emocinis saugumas suteikia pagrindą išmokti spręsti nesutarimus be agresijos ar žeminimo, o vietoje to pasirinkti konstruktyvų ir pagarbią dialogą. Svarbus aspektas, siekiant užtikrinti emocinį saugumą šeimoje, yra laiko ir dėmesio skyrimas vieni kitiems. Kai šeimos nariai skiria laiko ir dėmesio vieni kitiems, tai stiprina tarpusavio ryšį ir padeda kurti bendrą emocinį saugumą. Emocinis saugumas šeimoje taip pat reikalauja gebėjimo atleisti. Kiekvienas žmogus daro klaidų, o kai kurios klaidos gali sukelti skausmą ir nesutarimus. Tačiau svarbu, kad šeimos nariai išmoktų atleisti ir nešioti atsakomybę už savo veiksmus. Apibendrinant, emocinis saugumas šeimoje yra labai svarbus sveikai ir subalansuotai šeimos dinamikai. Jis formuoja bendrą šeimos atmosferą, kurioje kiekvienas narys jaučiasi saugus ir palaikomas. Visagino socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Asta Karosienė organizavo mokymus „Emocinis saugumas šeimose“ 15 šeimų, kurioms taikoma atvejo vadyba.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Socialinių poreikių ir bendravimo svarba

Žmonės yra socialinės būtybės, nuolat siekiančios bendrauti ir priklausyti grupėms. Buvimas grupėje patenkina įvairius poreikius, tokius kaip saugumas, saviraiška ir socialinis pasitenkinimas. Bendravimas - tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami įvairūs poreikiai. Efektyvus bendravimas skatina tarpusavio supratimą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, kurie yra būtini sėkmingam grupės funkcionavimui.

Grupės struktūra ir įtaka asmenybei: santrauka

Grupės apibrėžimas ir tipai, pirminės ir antrinės, mikro ir makro grupės, primena, kad „referentinė“ grupė turi didžiausią įtaką asmenybės formavimuisi. Grupė keičia asmenybes: nariams sunku elgtis kitaip nei iš jų tikisi grupė, juntamas grupės spaudimas. Įvertinimas grupėje gali neatitikti asmens tikrosios padėties, o kartais žmonės save pervertina. Referentinė grupė gali būti šeima, draugų būrys, religinė bendruomenė ar net neigatyvi grupuotė. Grupė taip pat suteikia nariams tam tikras vietas jos hierarchijoje: lyderio, atstumtojo ar žmogaus su vidutiniu statusu.

Mobingo mechanizmai darbo aplinkoje (santrauka)

Mobingo dalyvių vaidmenys: puolėjas, šalininkas, pasyvūs puolėjai, neutralūs stebėtojai, gynėjai. Kiekvienas vaidmuo prisideda prie mobingo dinamikos ir gali būti norimas ar netinkamas elgesys. Žinant šiuos vaidmenis lengviau atpažinti įtaka ir imtis prevencijos, kad būtų išvengta ilgalaikio žalos aukai.

1. Suaugusiųjų ir vaikų emocinis saugumas (emocinis stabilumas, pasitikėjimas, gebėjimas atleisti).
2. Šeimos tarpusavio supratimas ir dėmesio skyrimas vieni kitiems.
3. Grupės poveikis asmenybei ir jos vaidmenų supratimas darbo vietoje.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

tags: #kas #yra #socialinis #saugumas