Žmogus yra sudėtinga būtybė su daugybe dimensijų, kurių kiekviena sukuria savotišką darinį. Socialiniai vaidmenys yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, lemianti jo elgesį, santykius su kitais ir savęs suvokimą visuomenėje. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinių vaidmenų apibrėžimą psichologijoje, jų struktūrą, įtaką asmenybei ir bendravimui.
Socialinio Vaidmens Apibrėžimas
Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Tai elgesio modelis, kurio visuomenė tikisi iš individo, užimančio tam tikrą poziciją socialinėje struktūroje. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Vis dėlto kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Socialinio Vaidmens Elementai
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas. Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
- Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Socialinio Vaidmens Turinys
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t. y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama.
Socialinio Vaidmens Struktūra
Socialiniai vaidmenys gali būti formalūs ir neformalūs. Formalūs vaidmenys yra apibrėžti įstatymais, taisyklėmis ar kitais oficialiais dokumentais (pvz., gydytojo, mokytojo, teisėjo).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Vaidmens Apibrėžtumas ir Konfliktai
Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (Deviantinis) Vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti "slaptojo" vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra "patogių" vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Socialiniai vaidmenys daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės perima tam tikras elgesio normas, vertybes ir įsitikinimus, kurie vėliau tampa asmenybės dalimi. Socialiniai vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Socializacija ir Vaidmenys
Socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialines normas, vertybes ir elgesio modelius, būdingus tam tikrai visuomenei ar grupei.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Vaidmenų Konfliktai
Vaidmenų konfliktai atsiranda, kai individas vienu metu atlieka kelis vaidmenis, kurių reikalavimai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, moteris, kuri yra ir motina, ir karjerą daranti specialistė, gali patirti vaidmenų konfliktą, nes jai sunku suderinti šeimos ir darbo reikalavimus. Vaidmenų konfliktai gali sukelti stresą, nerimą ir kitas psichologines problemas.
Socialiniai Vaidmenys Senatvėje
Nauji pasaulio atradimai bei moderniosios technologijos dar nėra visagalės. Visuomenės senėjimo procesai turi teigiamų ir neigiamų padarinių, kurie įtakoja visuomenės formavimąsi, žmogiškųjų, socialinių bei ekonominių išteklių panaudojimą. Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Senatvė ir Socialinis Statusas
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad masinėje visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį.
Stereotipai ir Diskriminacija
Anot M. Matulionienės (1997), visuomenėje vyrauja neigiami stereotipai apie senus žmones. Dažnai manoma, kad jie yra ligoti, neturtingi, vieniši, priklausomi nuo kitų, sunkiai prisitaikantys prie naujovių ir pan. Tokie stereotipai lemia diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose.
Socialinės Psichologijos Metodai
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinės Psichologijos Istorija ir Ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai Socialinės Psichologijos Principai
- Tapatybė ir kilnumas. Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą.
- Socialinis gyvenimas ir rutina. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo.
- Filosofinė antropologija. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
- Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos. Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija.
- Holistinis požiūris į žmogų. Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo.
Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi. Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms. Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.
Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje. Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos. Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių. Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje. L: F. A. von Hayek Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Socialinio teisingumo miražas Vilnius 1998; B. Barry Teisingumo teorijos.
Žr. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Asmuo, kuris nepriklauso prie visiškai užimtų darbuotojų grupės ir dirba tik darbo dienos arba savaitės dalį (pavyzdžiui, paslaugų srities darbuotojai); šių asmenų teisės į pašalpas, susijusias su užimtumu, gali būti ribotos. Žr. Veikliųjų gyventojų dalyvavimas ekonominėje veikloje bei pasirengimas jai. Žr. Žr. Žr. Žr. Valstybių Europos Sąjungos narių bei Maltos, Islandijos, Norvegijos ir Turkijos 1953 m. Valstybių Europos Tarybos narių 1950 m. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Valstybių Jungtinių Tautų Organizacijos narių 1951 m. Valstybių Jungtinių Tautų Organizacijos narių 1954 m. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr.
Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo būdas, pagal kurį gydytojui arba medicinos įstaigai atlyginama pagal nustatytą mokestį už (prisirašiusį) asmenį, nepaisant asmeniui suteiktų paslaugų skaičiaus, t.y. Žr. Žr. Žr. Lėšos, kurias gauna asmuo, šeima arba namų ūkis (darbo užmokesčio, pašalpų, pensijų, dividendų ir pan. Metai, per kuriuos asmuo turėjo mokėti pajamų mokestį (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tai metai nuo balandžio 6 d. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. 1948 m. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Valstybių Europos Tarybos narių bei Kipro Respublikos, Norvegijos ir Islandijos 1961 m. Žr. Žr. Keletas išmokų, kurias asmuo gali gauti iš tos pačios arba kelių skirtingų sistemų. Pagal kolektyvinę sutartį numatytos socialinio draudimo nuostatos. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Žr. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d.
Socialinis - tai būdvardis, reiškiantis bendravimą, santykius tarp žmonių ar jų grupės, taip pat visuomenės, jos struktūrą ar veiklą.
- Susijęs su žmonių bendruomene, santykiais ar visuomene.
- Nurodo, kad kažkas yra kolektyvinis, bendras ar skirtas bendradarbiavimui.
Socialinė padėtis - asmens vieta visuomenėje (pvz., profesija, pajamos, išsilavinimas). ji bus patalpinta vietoj esamos. Socialinis - (lot. socialis - visuomeninis; sk. socijâlinis) - susijęs su visuomeniniu gyvenimu, visuomeninis, pvz., ~ė adaptacija- asmenybės prisitaikymas prie ~ės aplinkos; ~ė kontrolė - poveikio formos ir būdai, kuriais visuomenė ir ~ės grupės reguliuoja joms priklausančių žmonių elgesį; ~ė norma - elgesio standartas, reguliuojantis ~į žmonių elgesį; ~is atstumas - emocinis nuotolis tarp dviejų individų ar individo ir grupės; ~ė evangelija - JAV neprotestantizmo sąjūdis, prasidėjęs XIX a.
tags: #kas #yra #socialinis #reiksmes