Socialinis požiūris yra esminis aspektas, norint suprasti, kaip visuomenė suvokia ir vertina įvairius socialinius reiškinius, grupes ir individus. Šiame straipsnyje gilinamės į socialinio požiūrio apibrėžimą, jo reikšmę ir įtaką socialiniam darbui Lietuvoje ir pasaulyje.
Socialinio Požiūrio Samprata
Socialinis požiūris - tai visuomenės arba socialinės grupės narių integravimasis, proporcingas gerovės ir problemų (sunkumų) pasidalijimas, bendras požiūris į valstybės įsipareigojimus praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Pagal socialinio solidarumo principą, negalima spręsti esamų problemų nepaisant valstybės praeities įsipareigojimų ir galimų finansinių sunkumų ateityje.
Valdžia negali pataikauti kuriai nors grupei ar kartai ir pažeisti socialinio solidarumo, pvz., ginti pensininkų interesus neproporcingai esamos dirbančiųjų kartos ar vaikų ir vaikaičių sąskaita, t. p. vaikų ar gimdančių motinų interesai negali būti neproporcingai iškelti virš pensininkų interesų. Kurios nors grupės interesų nesubalansuotam sureikšminimui reikia kompensuojančių priemonių kitų grupių atžvilgiu.
Sociologai skiria 2 pagrindinius požiūrius į socialinį solidarumą: pirmasis pabrėžia instrumentinius (instrumentalizmas) ir utilitarinius (utilitarizmas) motyvus, antrasis - vertybėmis ir socialiniais jausmais grindžiamus įsipareigojimus. Pagal valstybės ir visuomenės santykį skiriama liberalia (liberalizmas) tradicija grindžiamas instrumentinis (rinkos) ir komunitarinis (kart) socialinis solidarumas.
Valstybė nėra savarankiškas, nuo visuomenės nepriklausomas ar jai priešingas darinys, todėl negali duoti visuomenei daugiau, nei iš jos gauna. Kiekvienas visuomenės narys yra ne tik valstybės veiklos objektas, bet ir dalyvis, prisidedantis prie bendro gerovės kūrimo. Vakarų socialinės teisinės valstybės remiasi įvairių kart tam tikrais vienas kitą papildančiais susitarimais, kurie ir išreiškia socialinio solidarumo principą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kart solidarumas gali būti siejamas su istorine dimensija, nes jis, kitaip nei individualistinis rinkos solidarumas, apima net kelias viena nuo kitos priklausomas dabarties kartas. Šiuolaikinės visuomenės socialinio solidarumo transformaciją lemia šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai - individualizacija, diversifikacija, segmentacija, globalizacija.
Šiems veiksniams aktyviai veikiant 21 a. pradžioje pastebima socialinio (kart) solidarumo nykimo tendencija; tai kelia pavojų socialinės teisinės valstybės egzistavimui, nes visuomenės narių socialinis solidarumas yra svarbus tokios valstybės stabilumo ir veiksmingo funkcionavimo pagrindas, padedantis įveikti socialinę įtampą, kurią gali sukelti valstybės kišimasis į tam tikras gyvenimo sritis.
Kaip atsvarą tradicinės visuomenės šeimų ir bendruomenės neformalaus socialinio solidarumo nykimui valstybės sukūrė socialinės apsaugos sistemas: visuomenė per valstybės institucijas turi prisiimti atsakomybę už piliečių socialinę apsaugą, socialinę paramą, socialinį draudimą. 2002 vasarą dideliems potvyniams nuniokojus Vakarų Europą įsteigtas Europos Sąjungos solidarumo fondas, kurio paskirtis - reaguoti į dideles stichines nelaimes, teroro aktus ar žmogaus sukeltas katastrofas ir rodyti solidarumą jų ištiktiems Europos regionams.
LIETUVOJE socialinio solidarumo nebuvimas lėmė, kad šalies grynosios emigracijos rodikliai 2016 buvo didžiausi Europos Sąjungoje, palyginti dideli mokesčiai mažai uždirbantiems darbuotojams, o minimalus darbo užmokestis - vienas mažiausių.
Socialinio Darbo Perspektyvos Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje švenčiant socialinių darbuotojų dieną, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos vadovė Jūratė Tamašauskienė sako, kad socialiniams darbuotojams atsibodo būti „aptarnaujančiu personalu“. Anot jos, vadovaudamasis specialiomis metodikomis, socialinis darbuotojas vykdo kontrolę, stebi situaciją, ją kompleksiškai analizuoja.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinių darbuotojų paslaugų kasdien prireikia neįgaliesiems asmenims, benamiams, vaikus auginančioms socialinės rizikos šeimoms, vienišiems žmonėms. Lankome žmones, kalbame apie problemas ir ieškome būdų, kaip jas spręsti.
„Socialinis darbas Lietuvoje vis dar nėra vertinamas kaip profesionalus. Istoriškai ši profesija kilo iš geros širdies ir pagalbos suteikimo prašančiajam. Gal todėl visuomenėje manoma, kad socialinis darbuotojas yra bemokslis pagalbos teikėjas. Į socialinį darbuotoją Lietuvoje žiūrima kaip į žemų kompetencijų profesijos atstovą. Tai rodo ir socialinio darbuotojo gaunama alga - ji yra 30 procentų žemesnė nei mokytojo ir perpus mažesnė nei gydytojo“, - sako J. Tamašauskienė.
Asociacijos vadovės teigimu, socialiniai darbuotojai nėra bemoksliai pagalbos teikėjai, kaip kad juos įprasta laikyti. „Esame savotiški visuomenės nuotaikos „lakmuso popierėliai“ ir sugeriame tas neretai neigiamas emocijas, kurios lydi mūsų globojamus žmones. Tuo būdu visuomenėje mažėja įtampos.
„Norime socialines paslaugas perkelti į naują - europinės kokybės standarto - lygmenį, todėl jau antrus metus Lietuvoje yra diegiama europietiška kokybės sistema EQUASS (angl. The European Quality in Social Services). Tai būtent socialinėms paslaugoms skirta kokybės sistema. Pagrindinis jos privalumas - galime išmatuoti suteiktą paslaugą ir matyti jos naudą“, - teigia N. Tamašauskienė.
Pagal naująją sistemą Lietuvoje jau dirba dvidešimt įvairias socialines paslaugas teikiančių įstaigų. Per ketverius metus ją įsives dar 100 (iš viso Lietuvoje yra apie 500). Pasak J. Tamašauskienės, tokios kultūros iki šiol Lietuvoje nebuvo, bet su pačių socialinių darbuotojų vykdomomis iniciatyvomis ji ateina. Pavyzdys - šis projektas.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
„Jei prireikia odontologo, renkamės tą, kuris profesionaliai sutaisys dantį, kirpėją renkamės pagal tai, kaip jis kerpa plaukus. O pagal ką žmogus renkasi socialinių paslaugų teikėją? Turėtume rinktis pagal tai, kiek, tarkime, reabilitacijos centras įdarbina žmonių. Arba - jei šitie nakvynės namai 75 proc. savo lankytojų per pusę metų suranda būstą, žmogus kreipdamasis žinos, ko jam tikėtis. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos vadovės Jūratės Tamašauskienės teigimu, tokios kultūros iki šiol Lietuvoje nebuvo, bet su pačių socialinių darbuotojų vykdomomis iniciatyvomis ji ateina. Pavyzdys - šis projektas.
„Iš tikrųjų turėtų sumažėti benamių, turėtų daugiau žmonių įsidarbinti. Būtent tame ir matome socialinių paslaugų profesionalėjimą. Lieka tikėtis, kad realiai juntama socialines paslaugas teikiančių įmonių nauda pakeis tiek visuomenės, tiek ir Lietuvos socialinės politikos formuotojų požiūrį į socialinį darbuotoją“, - optimistiškai nusiteikusi J. Tamašauskienė.
Švęsdami profesinę šventę, Vilniaus Vingio parke socialiniai darbuotojai šiandien vykdo socialinę akciją. Įvairias socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojai ir šių paslaugų gavėjai sustos į gyvą saulėgrąžos žiedą. Akcijoje dalyvaus apie 30 įvairias socialines paslaugas teikiančių įstaigų (dienos centrų, nakvynės namų, pagalbos rizikos šeimoms, pagalbos į namus senyvo amžiaus žmonėms, vaikų šeimynų, socializacijos centrų).
Socialinio Stiliaus Modelis
Ieškant individualaus stiliumi pagrįsto analizės modelio, veiksmingesnis įrankis būtų modelis, vertinantis asmenybę pagal stebimą elgesį, o ne pagal vidinius procesus. Socialinio stiliaus modelis atitinka šį reikalavimą. Socialinio stiliaus modelis yra kitas stiliaus modelis, kilęs iš tų pačių šaknų kaip ir Myers-Briggs asmenybės tipo indikatorius, tačiau turi du reikšmingus skirtumus.
Pirma, socialinio stiliaus požiūris yra orientuotas į stebimą individo elgesį, o ne į vidinius procesus. Tai reiškia, kad stebimas elgesys gali padėti specialistui įvertinti vyraujantį ginče dalyvaujančių žmonių „stilių“ ir, remiantis tuo vertinimu, gali priimti intervencinius sprendimus.
Socialinio stiliaus vertinimas labiau remiasi kolegų vertinimu , o mažiau individualiu savęs vertinimu. Atkaklumą ir reagavimą. Socialinio stiliaus modelis daugiausia dėmesio skiria bendravimo problemoms , kurios gali atsirasti dėl minėtų stilių susidūrimo.
Įgalinimas Socialiniame Darbe
Žvelgiant į įgalinimą socialinio darbo srityje pasaulio mastu, galima teigti, kad jis yra palyginus naujas reiškinys. Nuo seniausių laikų socialinio darbo tikslas buvo siejamas su davimu daugiau nuskriaustiesiems, ir tik šešiasdešimtaisiais - septyniasdešimtaisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę intensyvūs moterų, homoseksualų ir žmonių, turinčių negalią, judėjimai davė pradžia įgalinimo koncepcijos atsiradimui socialinio darbo lauke.
Įgalinimo, kaip socialinio darbo komponento atsiradimą Lietuvoje būtų galima sieti su 2014 metais Lietuvos socialinėje politikoje prasidėjusiais pasikeitimais, ir vienu svarbiausiu - deinstitucionalizacija. Šiuos pasikeitimus lėmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Laikydamiesi konvencijos, šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos asmenims gyventi bendruomenėje lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Taip pat šie vykstantys pasikeitimai socialinėje politikoje yra siejami ir su naujos socialinio darbo kultūros kūrimu bei teikiamų paslaugų kokybiškumu. Lietuvoje pradėtos įgyvendinti globos įstaigų pertvarkos suteikė prielaidas naujos socialinio darbo raidos etapo bei kokybiškų paslaugų sampratos atsiradimui, paremtos tokiomis vertybėmis kaip klientų įtraukimas į paslaugų teikimą. Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas yra siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur svarbus kiekvienas žmogus, o ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiesiems žmonių grupėms, kurios dažniausiai tampa socialinių paslaugų gavėjais.
Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą - tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pačiai spręsti problemas“. Žvelgiant į įgalinimo koncepciją, galima teigti, kad įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: išorinių ir vidinių.
Vidiniai komponentai apima žmonių vidinius pokyčius, kurie pasireiškia žmogaus autonomiškumu, sprendimų priėmimu, savo gyvenimo kontroliavimu. Svarbiausia vidinio komponento dalimi laikomas asmens sąmoningumas, jis padeda asmenims suvokti netinkamas situacijas ir ragina daryti pokyčius. Išoriniai komponentai - tai asmens aplinkos: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris bei veiksmai, kurie suteikia galių asmenims kontroliuoti savo gyvenimą.
Svarbu paminėti, kad įgalinimas yra glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš socialinio darbuotojo kompetencijos dalių. Profesinės vertybės, kuriomis vadovaujasi socialinis darbuotojas turi didelės įtakos jo kasdieniniam darbui, tai nurodo socialinio darbuotojo požiūrį į paslaugų gavėją bei tolimesnę socialinio darbuotojo laikyseną paslaugų teikimo procese.
Socialinis Teisingumas
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems.
Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota.
Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas.
J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų.
Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje. Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams). Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Apibendrinant, socialinis požiūris yra kompleksiškas ir daugialypis reiškinys, kuris daro didelę įtaką socialiniam darbui ir socialinei politikai. Supratimas apie socialinio požiūrio formavimąsi, jo stipriąsias ir silpnąsias puses yra būtinas siekiant sukurti teisingesnę ir įtraukesnę visuomenę.
tags: #kas #yra #socialinis #poziuris