Menas - tai idėja. Menas yra susitarimo reikalas, o menininku tapti galima sukuriant meno kūrinį arba kokį nors daiktą paskelbiant menu ir sulaukiant meno institucijų - muziejų, menotyrininkų, kuratorių - pritarimo.
Šiuolaikinis menas gali būti ir gyvenimo atspindys, ir provokacija. Jis yra labai įvairus: tai performansas, kūno menas, videomenas, instaliacijos, socialinis, politinis, gatvės menas ir taip toliau. Galiausiai šiuolaikinis menas visada lieka kaip klausimas, tad jo ženklas yra klaustukas.
Tam yra ir atskira meno rūšis - socialinis menas. Sunku pasakyti, kiek jis populiarus Lietuvoje, bet tenka vis daugiau girdėti apie kūrybą įtraukiant vieną ar kitą bendruomenę. Daugėja kūrėjų, kurie ieško sinergijos, tarp, sakykime, klasikinės dramaturgijos ir kažkokios šiomis dienomis aktualios temos.
Apskritai, nepasakyčiau, kad mano kūryba yra racionali - t.y. dažnai pajuntu impulsą tyrinėti vieną ar kitą temą ir bandau pasinerti, žiūrėti, kur mane tai nuves. Man yra labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti.
Kažkuria prasme turbūt galima sakyti, kad kiekvienas menas vienaip ar kitaip savyje talpina socialines temas, nes labai dažnai temos, kurias pasirenka kūrėjai, yra bendražmogiškos, todėl ir socialinės.
Taip pat skaitykite: Socialinis virsmas meno priemonėmis
Menas kaip priemonė kalbėti apie socialines problemas
Menas gali būti vienas iš būdų kalbėti apie socialines problemas. Pavyzdžiui, neseniai išėjo Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Sirenų tyla“.
2020 m. po „Magic Carpets“ vėliava kartu su savo artima drauge bei kolege aktore Edita Niciūte suorganizavome projektą „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Jo metu rinkome poeziją iš Šilainiuose gyvenančių žmonių ir vėliau ją įskaitėme garso studijoje. Nestudijavau meno teorijos ar kritikos (tik tiek, kiek turėjome paskaitų bendram supratimui), todėl man sunku įvertinti, ar tai socialinis menas, ar ne.
Meno esmė - laisvos, nesitaikančios minties raiška. O jei menininkas pradeda sąmoningai reaguoti į paklausą, jis jau ima taikytis, - gaminti taikomuosius menus. Menas praranda savo esmę taikydamasis ne tik prie rinkos, bet ir tada, kai kūrėjas ima gaminti kažką, ką finansuoja įvairūs fondai, organizacijos, rekomenduoja kuratoriai, perka kolekcininkai ir t.t., kai mėgina kurti panašiai, kaip koks nors kitas kritikų išliaupsintas menininkas, ar tiesiog bando sekti viena ar kita mada.
Be abejo, mes nesame iš vakuumo ištraukti žmonės ir reaguojame į visus šiuos dalykus, neišvengiamai bandome ir norime įtikti. Aplinka yra mūsų identiteto dalis. Tačiau savirefeksija svarbi. Manau, kai menininkas kūrybos proceso metu sąmoningai pradeda galvoti kaip verslininkas, jis nustoja gaminti meną.
Menas geba kalbėti neapčiuopiamomis simbolinėmis prasmėmis, o gali būti paveikus ir naudodamas racionalią kalbą. Tai nėra mokslas kurį turėtume ir galėtume pamatuoti. Jis veikia per intuiciją, per emociją, paralelinius registrus. Jei to nebūtų, užtektų dailės, dizaino, dekoro, kurio poveikį gal net galėtume pamatuoti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Menas turi būti tikras. Atsisakau sutikti su teiginiu, kad menas neturi paskirties. Meno paskirtis - suteikti langą į laisvę, į įvairovę. Tai minčių lunaparkas. Menas padeda ištverti gyvenimą, bet man labiau patinka, pramogų parko idėja. Būdas išeiti į crazy dimensijas, kur neturi prieš nieką pasiaiškinti.
Interviu su menininku Arniu Aleinikovu
Menininko patirties sukaupė kurdamas ir prisidėdamas prie meninių darbų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Arnis Aleininkovas: „Man labai svarbus procesas ir tai, ką procesuose galima atrasti. Kažkuria prasme turbūt galima sakyti, kad kiekvienas menas vienaip ar kitaip savyje talpina socialines temas, nes labai dažnai temos, kurias pasirenka kūrėjai, yra bendražmogiškos, todėl ir socialinės“.
- Arni, esate aktorius, menininkas, performansų kūrėjas. Kaip pats save identifikuotumėte?
- Šitas klausimas mane visada priverčia susimąstyti, nes į jį neturiu vieno atsakymo. Labai įdomu, kad 2014-aisiais į jį būčiau atsakęs vienaip, 2018 metais - kitaip, o 2022-ais - dar kitaip. Mane domina daugybė skirtingų sričių - tiek menas (performatyvūs, vizualūs menai, teatras, garsas), tiek filosofija ir mokslas. Pastaruoju metu nemažai skaitau apie realybę ir kas ji galėtų būti.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
- Jūsų kūrybiniuose darbuose dažnai atsispindi svarbios socialinės žinutės. Kodėl Jums svarbu garsiai apie tai kalbėti?
- Kurdamas aš retai kada galvoju, kad kuriu socialinį meną. Tai beveik niekada nebūna pirminis taškas.
- Kas Jus labiausiai įkvepia sieti meną su socialinėmis problemomis? Ar menas yra palanki priemonė kalbėti apie socialines problemas?
- Aš manau, kad menas gali būti vienas iš būdų kalbėti apie socialines problemas.
2019 m. aš pradėjau tyrinėti pasitikėjimo principus ir klausiau savęs, kodėl žmonės pasitiki vienais žmonėmis, bet nepasitiki kitais. Kas tai nulemia ir kodėl pastaruoju metu mes girdime apie didėjantį asmenų kurie turi pasitikėjimo problemų, skaičių. Tada prasidėjo pirmasis karantinas ir aš turėjau daugiau laiko sau permąstyti, kodėl man pasidarė įdomi šita tema. Tai mane nuvedė iki traumos ir tuomet pasitikėjimo klausimas įgavo visai kitą atspalvį. Visiškai atsitiktinai vieną vakarą prisiminiau artimos draugės istoriją. Ji buvo išprievartauta būdama 13 metų. Nežinau, kodėl tą istoriją prisiminiau būtent tuomet, bet tai buvo paskutinė dėlionės dalis.
Ši tema dėl skirtingų priežasčių nėra garsiai diskutuojama, žmogus, patyręs šią prievartą, blaškosi tarp „pats kaltas(-a)“, bando to niekam nesakyti arba apsimeta, kad nieko neįvyko ir tokiu būdu bando save apgauti. Šiuo darbu - „Pulsas“, kuris tapo DISK teatro Prahoje repertuariniu spektakliu, mes neryškinome aukos ar prievartautojo linijos. Atsispirdami nuo dokumentinių istorijų pasirinkome kalbėti apie tai, kas lieka arba būna atimta po to.
- Teigiate, kad kūryboje Jums yra svarbus vidinės sveikatos elementas.
- Niekada nebandžiau to sau pasakyti žodžiais. Kad ir kiek kartų galvodamas apie šį klausimą bandžiau suformuluoti atsakymą, likdavau ne visai juo patenkintas. Manau, kad tai daugiau būsena.
- Lietuvoje planuojate pristatyti instaliaciją apie poilsį ir jo svarbą.
- Šis darbas Prahoje taip pat buvo sukurtas COVID-19 pandemijos metu. Tuo metu mūsų namai buvo viskas, tik ne erdvė poilsiui. Tai ir darbo kambarys, ir baras, ir kino teatras, ir kas tik nori, ir dėl to (bent jau aš jaučiau tai) namuose tapo vis sunkiau pailsėti. Taip ir gimė idėja sukurti autonominę erdvę, kurioje žmogus galėtų pailsėti. „Atramos“ (orig. „REST“) veikia kiek kitu principu. Erdvėje mes turime 6 skirtingas vaizdo instaliacijas, garso takelį bei instrukcijas somatinio judesio praktikai. Mes stengėmės, kad visi šie elementai kurtų poilsiui tinkančią terpę. Žmogus erdvėje gali rinktis, ką jis nori pamatyti ar išgirsti. Galbūt jis/ji/jie nori tiesiog pailsėti.
- Esate LGBTQ+ bendruomenės aktyvus rėmėjas.
- Aš nelabai suprantu tų žmonių, kurie bando nurodinėti, kas ką gali mylėti ir kas ko negali mylėti. Mano vidiniame pasaulyje ir išoriniame pasaulyje, kuriame norėčiau gyventi, nemanau, kad tai išvis turėtų būti kvestionuojama. Čia turiu omenyje, kad mokslas ir medicina jau seniai įrodė, kad būti homoseksualiu yra tokia pati norma kaip būti heteroseksualiu. Dažniausiai asmenys, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei, tą žino/jaučia nuo ankstyvo savo amžiaus ir labai liūdna, kad žmonės tą turi slėpti. Pasisakiau ir pasisakysiu už meilę.
,,Būti menininku reiškia, kad ne tik gali visiškai laisvai mąstyti ir reikšti savo mintis, bet dar daugiau - būtent tai ir yra tavo darbas“ - sako ji.
Eglė: Visada domino prasmės paieškos. Maniau, kad menininkas yra tas, kurio karjerai nekenkia buvimas autentišku savimi, menininkas gali nesijaudinti, ką žmonės pagalvos, ir svarbiausia, tai jam nepakenks.
Man tai imponavo, traukė. Menininkas - kaip juokdarys rūmuose, jis gali pasakyti tiesą, ką galvoji. Toks idealus meno pasaulis į kurį įsivaizdavau einanti. Nemanau, kad kas nors turi teisę aiškinti menininkui ką, kaip ir kada jis turi kurti.
Visuomenė nori matyti menininkus kaip verslininkus, bent jau sugebančius užsitikrinti sau pragyvenimą. Ar ne puiku tokioje aplinkoje verslininkui tapti menininku, juk tuomet gali susikurti sau strategiją, marketingą ir pardavinėti savo darbus.
Pirmas variantas reiškia, kad verslininko kompetencijas naudoji parduoti jau sukurtam produktui, jo nekeisdamas. Tuomet reikia galvoti, kam tas menas būtų įdomus, kaip pasiekti tuos potencialius pirkėjus. Tarkim žinai, kad madingi žali paveikslai ir imi juos tapyti.
Visų pirma, tai kiekvienas menininkas gerai žino, kiek meno yra jo mene, o kiek jis kuria lūkesčiams ar paklausai patenkinti. Ir ne nuo paveikslo spalvos tai priklauso. Menininkas, ir užsakymą gavęs gali išlikti menininku.
Matau aiškią takoskyrą, nors meno žavesys tame ir yra, kad jo negali apibrėžti baigtiniu charakteristikų sąrašu.
Menas praranda savo esmę taikydamasis ne tik prie rinkos, bet ir tada, kai kūrėjas ima gaminti kažką, ką finansuoja įvairūs fondai, organizacijos, rekomenduoja kuratoriai, perka kolekcininkai ir t.t., kai mėgina kurti panašiai, kaip koks nors kitas kritikų išliaupsintas menininkas, ar tiesiog bando sekti viena ar kita mada.
Aš: Dabar jau turi atsakyti į natūraliai mintį sekantį klausimą - jei menas nėra prekė, kas tai?
Eglė: Pasaulis būtų liūdnas ir ribotas jei jį suvoktume tik racionaliais ir utilitariniais būdais.
Eglė: Menas geba kalbėti neapčiuopiamomis simbolinėmis prasmėmis, o gali būti paveikus ir naudodamas racionalią kalbą. Tai nėra mokslas kurį turėtume ir galėtume pamatuoti. Jis veikia per intuiciją, per emociją, paralelinius registrus. Jei to nebūtų, užtektų dailės, dizaino, dekoro, kurio poveikį gal net galėtume pamatuoti.
Menas turi būti tikras. Atsisakau sutikti su teiginiu, kad menas neturi paskirties. Meno paskirtis - suteikti langą į laisvę, į įvairovę. Tai minčių lunaparkas. Menas padeda ištverti gyvenimą, bet man labiau patinka, pramogų parko idėja. Būdas išeiti į crazy dimensijas, kur neturi prieš nieką pasiaiškinti.
Kadangi visuomet jaučiau visuomenės spaudimą kokia turėčiau būti, gal todėl ir jaučiu norą judinti užsistovėjusių sistemų pamatus. Niekada neatitikdavau standarto - kodėl per plona? Vaikų nepagimdysi… Kodėl pirštai tokie ilgi? Su tokiais reikia pianinu groti. Kodėl tokia aukšta? Turėtum krepšinį žaisti. Kaip čia iš mados į verslą? Kaip iš verslo į meną? Kodėl menai ne galerijose? Kodėl ne apie metafiziką? Gal gali sukurti kažką gražaus?
Todėl ir tapyboje, pajutusi norminimą, ėmiau priešintis savo kūryba. Aš suprantu, kad yra sričių, kur norminimas yra pagrįstas, bet tik jau ne mene.
Padariau daugybos lentelę be klaidų. Ironiška, kad kūrinys buvo labai gerai įvertintas, ir jis dėstytojams labai patiko.
Yra visai kitokia, prieštaraujanti šiai, išvalyto meno kūrinio idėja. Aš niekad negalvoju, kaip sukurti kūrinį su dideliu kiekiu potencialių interpretacijų inspiracijų. Man svarbiau, kad jis rezonuotų su tuo, kokios inspiracijos vedina jį kūriau. Mano vertybių herarchijoje tam tikros problemos - socialinės probemos - yra labai svarbios. Jei jų nebūtų, gal mielai daryčiau, kurčiau kažką kitą, tačiau jie yra. Nemanau, kad meno kūrinio funkcija yra pasiekti konkrečių pokyčių. Bet jis gali sukurti pretekstą diskusijai.
Dažniausiai viską derinu, su sistema kalbuosi jos kalba, net ir taip kalbantis, išlenda daugybe neatitikimų deklaruojamai koncepcijai. Visai smagu keisti sistemą jos pačios rankomis.
Meno institucijos didžiuojasi maištautojais, bet tik tada, kai tai neliečia dabartinių problemų, ir neliečia jų pačių konkrečiai. Jei tik paliečia - įjungiami represiniai mechanizmai - ignoravimas, menkinimas, rodymas galios…pasitelkiama visa plejada įrankių, kuriais apsiginama nuo maištautojų.
Eglė: Menininkui svarbu, kad būtų tarpininkas tarp jo ir visuomenės, kuris paaiškintų, kam tas menas reikalingas ir pasirūpintų, kad menininkas turėtų galimybę kurti. Menotyrininkai, galerijos, muziejai, fondai turėtų atlikti šią funkciją. Niekas neturi teisės aiškinti menininkui, ką jis turi kurti, kokį meną, šiuolaikišką, ar senovišką. O dabar menininkai stumiami gaminti meną, kuris įtiktų. Tai kenkia meno kokybei. Tai taip pat kenkia ir meno institucijoms, nes silpnina jų atstovaujamą produktą. Menas yra pirmo reikalingumo prekė. Būtent jis teikia prasmės, įkvėpimo, suteikti jėgų, apginti tiesą, veikti pasaulėžiūrą.
Ir meno pirkėjai turėtų to išmokti ir nereikalauti prie sofos priderintų paveikslų. O kalbant apie valstybinį sektorių, esu skaičiusi apie tam tikrų meno projektų finansavimą Skandinavijoje. Pasirinkti menininkai gauna finansavimą, tačiau niekas nevertina jų projektų, niekas jų nematuoja, jiems nereikia stengtis įtikti.
2015 m. spalio mėn. 21 d. vyko leidinio „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“ pristatymas Rūdninkų knygyne, Rūdninkų g. Leidinio idėja susiformavo Lietuvos kultūros tarybai parėmus viešosios įstaigos Menų terapijos centro ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos bendrą projektą „Menininkų ir neįgaliųjų socialinės sąveikos tarpdisciplininio meno kontekstuose“ bei pirmą kartą mūsų šalyje atliktą tarpsritinį mokslinį tyrimą „Menininkų ir neįgaliųjų patyrimas kuriant bendrą performansą“.
Tyrimo idėja - moksliškai apibendrinti ir pagrįsti per ilgą laikotarpį sukauptą dailininkės, VšĮ Menų terapijos cento vadovės ir dailės terapeutės dr. Audronės Brazauskaitės ir kompozitorės, LŽNS meninių socialinių projektų vadovės Snieguolės Dikčiūtės patirtį, kuriant bei inicijuojant meninius-socialinius performansus, kuriuose neįgalūs asmenys ir menininkai bendradarbiavo modernaus tarpdisciplininio meno kūrybiniame procese.
tags: #kas #yra #socialinis #menas