Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nuolat kinta socialinės struktūros, ekonominės sąlygos ir gyventojų poreikiai, socialinės paslaugos atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant visuomenės sanglaudą, žmogaus orumą ir lygias galimybes visiems jos nariams. Svarbu pabrėžti, kad socialinės paslaugos nėra vien tik pagalba pažeidžiamiems asmenims - jos stiprina ir visą visuomenę.
Efektyvi socialinė sistema padeda išvengti ilgalaikių socialinių problemų, skatina solidarumą tarp skirtingų socialinių grupių, didina pasitikėjimą valstybės institucijomis ir stiprina socialinį saugumą. Apibendrinant, socialinės paslaugos yra vienas iš esminių socialinės politikos elementų, užtikrinančių kiekvieno žmogaus teisę į orų gyvenimą, net ir susidūrus su sunkumais. Jos padeda išvengti socialinės atskirties, stiprina visuomenės solidarumą ir gerovę.
Socialinė sanglauda susijusi su socialine integracija ir socialiniu solidarumu, jai būdinga demokratija, nuomonių pliuralizmas, nėra socialinės atskirties, nelygybės. Jungtinės Tautos 2007 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus.
Europos Taryba 2008 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą užtikrinti savo narių gerovę mažinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Toks apibūdinimas siejamas su pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimu, gerovės ekonominiu lygiu ir galimybėmis dalyvauti visuomeninėje veikloje. Globalizacijos priešininkai socialinę sanglaudą kartais laiko siektinu visuomenės raidos idealu.
Pasak prancūzų sociologų M. Forsé ir M. Parodi, socialinė sanglauda atskleidžia visuomenės tikrovę (ekonominis ir socialinis lygmuo) ir idealą - gerai sutvarkytą visuomenę (normatyvus ir etinis lygmuo) piliečių akimis. Socialinė sanglauda grindžiama socialinių vertybių bendrumu, pasitikėjimu, glaudžiais socialiniais ryšiais, tapatumu ir tapatinimusi su vieta.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės sanglaudos teoriniai aspektai
Socialinės sanglaudos sąvokos klasikinė interpretacija siejama su É. Durkheimo (Prancūzija) darbo pasidalijimo visuomenėje analize. Anot É. Durkheimo, pavienio individo tam tikros funkcijos atlikimas daro visuomenės narius priklausomus vienus nuo kitų, o šios priklausomybės padarinys - mechaninio ar organinio solidarumo formos.
Struktūrinio funkcionalizmo atstovai socialinės sanglaudos kūrimąsi aiškina tam tikras funkcijas priskirdami pavieniams socialiniams veikėjams. Darniai atliekamos šios funkcijos kuria socialinę sanglaudą. Konflikto teorijos požiūriu, socialinė sanglauda yra beveik neįmanoma, nes konfliktas yra tvarką visuomenėje ardanti galia, o siekiant, kad socialinė sanglauda būtų įmanoma, konfliktas turi būti kontroliuojamas.
Socialinė sanglauda dažnai siejama su socialiniu kapitalu ir jo reikšme visuomenei. Teigiama, kad kuo didesnis (su tam tikromis išlygomis) socialinis kapitalas, tuo didesnė socialinė sanglauda, ir atvirkščiai.
Socialinės sanglaudos samprata priklauso nuo šalies plėtros lygio. Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų edukologo ir politologo S. P. Heynemano, buvusiose socialistinėse valstybėse socialinė sanglauda neegzistavo, nes šių šalių visuomenės struktūra buvo grindžiama tironija.
Ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse socialine sanglauda siekiama išvengti socialinės atskirties, sukurti visus individus ir grupes vienodai įtraukiančią visuomenę, ją apsaugoti nuo globalios ekonomikos išorinių sukrėtimų. Besivystančiose šalyse apie socialinę sanglaudą diskutuojama naujų vertybių ir tapatumo, veiksmingų įstatymų, teisinės valstybės, naujų institucijų kūrimo aspektu.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Europos Sąjunga (ES) ypač pabrėžia socialinės sanglaudos svarbą. Jos socialinės sanglaudos politikos tikslas yra šalių narių socialinė ir ekonominė integracija siekiant mažinti socialinės ir ekonominės plėtros skirtumus. Socialinės sanglaudos kūrimo pagrindinė priemonė - socialinė ir regioninė politika (struktūrinė parama šalims ir kitos finansinės priemonės).
ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikoma 1988, kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma, po kurios sanglaudos politika pradėta formuoti nebe nacionaliniu, o ES lygiu. 1992 Maastrichto sutartimi ekonominė reabilitacija ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip ES vienas pagrindinių tikslų, įkurtas Sanglaudos fondas. Vėliau įkurtas Europos socialinės sanglaudos komitetas.
Pabrėžiama, kad socialinė sanglauda yra konkurencingos ir žiniomis pagrįstos ekonomikos pagrindas, socialinę sanglaudą garantuoja užimtumo skatinimas, konkurencingumas, išlaidų moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai didinimas, aplinkosaugos įsipareigojimai.
Socialinė sanglauda dažnai siejama su socialiniu kapitalu ir jo reikšme visuomenei. Teigiama, kad kuo didesnis (su tam tikromis išlygomis) socialinis kapitalas, tuo didesnė socialinė sanglauda, ir atvirkščiai.
Viena iš svarbiausių socialinių paslaugų grupių darbas su vaikais ir šeimomis. Socialinės paslaugos šeimoms padeda spręsti auklėjimo, smurto, alkoholizmo, nedarbo, skurdo problemas. Vaikų dienos centrai, kompleksinės paslaugos šeimai, psichologinė pagalba, laikinoji globa ar pagalba įvaikinant - tai tik dalis pagalbos formų, kurios gali padėti vaikui augti saugioje ir mylinčioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Negalios turintys asmenys - dar viena socialinių paslaugų gavėjų grupė. Tinkamos paslaugos padeda jiems gyventi savarankiškai, dirbti, mokytis, dalyvauti kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Socialinių paslaugų sistema taip pat apima pagalbą krizių metu - smurtą patyrusiems asmenims, benamiams, nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Tokiais atvejais itin svarbu greitai suteikti emocinę, bet ir praktinę pagalbą: apgyvendinimą, maistą, drabužius, teisinę konsultaciją.
Šiandien vis dažniau kalbama apie socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą. Vien tik paslaugų egzistavimas negarantuoja jų veiksmingumo - svarbu, kad jos būtų orientuotos į žmogų, lanksčios, prieinamos geografiškai ir ekonomiškai.
Galiausiai reikia paminėti ir socialinių paslaugų teikėjų - socialinių darbuotojų, jų padėjėjų, psichologų, savanorių - svarbą. Tai žmonės, kurie kiekvieną dieną dirba su jautriausiomis visuomenės grupėmis, sprendžia sudėtingas situacijas, teikia emocinę ir praktinę paramą.
Socialinė ekonomika
Ekonomika (gr. oikonomikē - ūkininkavimo menas) - šalies arba jos ūkinio vieneto veiklos visuma, plačiai apimanti gamybą, ekonomiją, socialinę atsakomybę, vartojimą, finansus, paslaugas ir prekybą, bei nuolatinį jų atnaujinimą.
Sistema (gr. σύστημα, systēma ‘sustatyta, sudėliota’) - susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys. Socialinė ekonomika veikia sistemiškai yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis.
Kiekviena įmonė veikia tam tikroje išorinėje aplinkoje ir yra jos veikiama. Makro aplinka - faktoriai ir jėgos, kurie įtakoja visų ekonomikos šakų ūkinius subjektus. Jai priklauso politiniai - teisiniai, ekonominiai, socialiniai - kultūriniai ir technologiniai veiksniai. Finansų sektorius itin susijęs su makroekonomine situacija. Bendrojo vidaus produkto augimo tempai, jo struktūros pokyčiai pagal atskiras ūkio šakas, augimo cikliškumas įtakoja įmonės veiklą, todėl, priimant strateginius sprendimus, į tai būtina atsižvelgti.
Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve.
Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Vyraujanti nuosavybės forma socialinėje ekonomikoje yra kooperatinė nuosavybė.
Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas. Socialinis verslas taip pat gerokai prisideda prie socialinės ekonomikos atėjimo į kiekvieną šalį, kaip pasaulyje yra sakoma „atidaro duris socialinei ekonomikai”, bet tai nėra pati socialinė ekonomika, o tik papildo ją tokia dalimi, kiek tai atliepia socialinius tikslus, ir jis paprastai veikia pagal savąjį atskirąjį socialinio verslo įstatymą.
Šis socialinės ekonomika veikimas yra pagrįstas žemiau išvardintais Europos asociacijos „Social Economy Europ“ pateiktos socialinės ekonomikos chartijos veiklos principais.
Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinės ekonomikos pagrindinis tikslas - socialinė atsakomybė visuomenei. Pagrindinė socialinės ekonomikos nuosavybės forma - kooperatinė nuosavybė.
Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Šių SE dalyvių tikslas - naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais.
Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. Ūkinę veiklą šioje ekonomikoje taip pat vykdo socialinis verslas, kurio veikla atskirose ES šalyse taip pat gali būti reglamentuojama arba bendru Socialinės ekonomikos, arba atskiru Socialinio verslo įstatymu.
Pagrindiniai ekonomikos elementai Gamyba - žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Kartais gamybai priskiriama ir: paslaugų teikimas, prekyba, nematerialių vertybių kūrimas. Ekonomija (gr. oikonomia - namų ūkio valdymas) - taupus ir racionalus ūkio tvarkymas, materialinių, finansinių, darbo išteklių, gamtos turtų naudojimas, šios veiklos rezultatas. Finánsai (pranc. finance - piniginės lėšos) - ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. gross domestic product - GDP) - vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas - importas)
Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą.
Verslinė kooperãcija - kooperacijos rūšis, kai smulkieji gamintojai (amatininkai, ūkininkai, neįgalūs ir t.t.) susivienija į kooperatyvus ir veikia socialinio intereso pagrindais (vienodai svarbiems esant ne tik narių, bet ir bendriems visuomenės ir bendruomenės interesams).
Bendràsis vartójimas - vartójimas, bendrojo nacionalinio produkto dalis, skirta einamiesiems poreikiams tenkinti. Bendrąjį vartojimą sudaro individualaus (namų ūkių ir pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkius) ir kolektyvinio (valstybinio valdymo įstaigų) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti.
Vartójimas - galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikiams tenkinti.
Socialinės ekonomikos rinka - tai ne įprasta rungimosi tarp verslininkų, bet tai yra daugiau rungimosi dėl pačių vartotojų rinka (joje veikia įvairios vartotojų platformos, solidaraus dalinimosi ekonominis modelis).
Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.
Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse iir gyvenimo būde. Kiekviena visuomenės raidos pakopa reiškiasi žmogaus poelgį sąlygojančiomis jo kultūros tam tikromis socialinių bei materialinių vertybių sistemomis. Tautų kultūros raidos lygis kinta lėtai, tačiau vis dažniau pastebimos naujos žmonių idėjos, norai bei nauji elgesio modeliai.
Kultūrinė aplinka apima išmokstamas vertybes, įsitikinimus, kalbą, simbolius bei elgsenos tipus, bendrus tam tikrai visuomenės daliai bei perduodamos iš kartos į kartą. Pagrindiniai kultūros elementai - moralė, vertybės, tradicijos, mitai, etninės normos, taip pat ji apima ir religiją, įstatymų pagrindus, ekonominę veiklą, šeimos sampratą, žinias, maisto vartojimo įpročius, menus, muziką, technologijas.
Tam tikros visuomenės kultūrinės vertybės atspindi ir įtakoja žmogaus santykį su savimi, aplinkiniais žmonėmis, institucijomis, visuomene, gamta ir visatos sankloda. vertybės, kurios iš esmės nekinta žmogaus gyvenimo cikle, daugeliu atvejų tai bendražmogiškosios vertybės, bendrosios ne tik tam tikrai tautai, bet ir didžiajai žmonijos daliai, tokios kaip meilė, drąsa, tikėjimas ir pan.
Marketingo prasme svarbu pažinti ir suprasti ir tam tikroje visuomenėje veikiančių subkultūrų (atskirų visuomenės klasių bei grupių subkultūrų) įtaką vartojimui, pirkimo elgsenas. Prisirišimas prie tradicinių kultūrinių vertybių. Kiekvienoje konkrečioje visuomenėje žmonės laikosi tam tikrų požiūrių, elgesio normų. Subkultūros esamoje kultūroje. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja žmonių grupės su bendromis vertybių sistemomis, kurios susiklosto kaupiant gyvenimo patirtį įvairiomis aplinkybėmis. Antrinių kultūrinių vertybių laikini pokyčiai. Nepaisant visuomenės pirminių vertybių stabilumo, kultūrinė aplinka keičiasi. Pavyzdžiui, jau kuris laikas atsiranda vis daugiau žmonių, vertinančių fizinį pasirengimą ir sveikatą. Taigi ir marketologams būtina nustatyti atitinkamas pprekes ir informuoti šiuos žmones.
Nesiremdamos tinkama aplinkos analize, įmonės gali pažeisti socialinius ir kultūrinius reikalavimus ir prarasti pirmumą konkurencinėje kovoje.
Siekiant, kad ekonomika pradėtų normaliai vystytis, labai svarbūs yra ir socialiniai bei kultūriniai veiksniai.
Kiti svarbūs veiksniai ekonomikoje
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus.
Politinis - teisinis veiksnys. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje.
Verslo aplinkos įtaka verslui Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti: Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų. Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.
Ekonominė aplinka veikia verslininką per vartotojus, jų perkamosios galios svyravimus.
Makroaplinkos komponentai Makroaplinka - tai veiksniai, kurie tiesiogiai susiję su įmone, jos galimybėmis. Mikroaplinkai įtaką daro makroaplinka. Sekančiuose skyriuose panagrinėsime makroaplinkos komponentus.
Mokslinė - technologinė aplinka - visuma žinių galimų panaudoti kuriant, ggaminant produktus, paslaugas bei organizuojant jų marketingą. Mokslas - tai žinių sistema, o technologija - mokslinių ir eksperimentinių žinių taikymas siekiant praktinių tikslų. Pvz., mikroprocesorių sukūrimas sąlygojo personalinių kompiuterių sukūrimą ir įvedimą į rinką. Skaitmeninės ryšio technologijos šiandien plačiai naudojamos ne tik verslo, gamybos organizavimui, bet ir marketingo veikloje, o interneto plėtra iš esmės pakeitė kai kurių produktų ir paslaugų pardavimo koncepcijas. Mokslinė - technologinė aplinka - tai marketingo aplinkos komponentas apimantis mokslo žinių poveikį marketingui. Nors daugelis mokslinių ttyrimų atliekami slaptai, tyrimų raida ir bendrosios fundamentaliųjų mokslo raidos tendencijos prognozuojamos ir žinomos.
Gamtinės aplinkos ypatumus formuoja tam tikroje vietoje prieinami natūralūs gamtiniai ištekliai. Gamtos poveikis marketingui daugiausia reiškiasi galimybe apsirūpinti gamtiniais ištekliais: žaliavomis, energija, kuru. Jau šiuo metu opia problema tampa naftos, akmens anglies, geležies ir kitokių rūdų mažėjimas arba visiškas sunykimas. Marketingo sprendimai turi remtis tuo, kad aplinkos apsauga griežtai kontroliuojama valstybės ir visuomeninių organizacijų.