Vaiko teisės yra esminė žmogaus teisių dalis, užtikrinanti vaiko orumą, vystymąsi ir apsaugą. Lietuvoje vaiko teisių apsauga yra reglamentuojama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų.
Vaiko teisių universalumas ir nedalomumas
Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos. Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas.
Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose. Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos.
Vaiko interesų prioriteto principas
Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais. Naudodamiesi savo teisėmis vaikai t. p. turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Tarptautiniai įsipareigojimai
Lietuvoje 1995 07 03 ratifikuota (įsigaliojo 1995 07 21) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Ši konvencija nustato pagrindinius vaiko teisių standartus, kurių privalo laikytis visos valstybės narės.
Taip pat skaitykite: Nedarbingumas ir Sodra: formų pildymo instrukcija
Konvencija apima platų spektrą teisių, įskaitant teisę į gyvybę, teisę į vardą ir pilietybę, teisę į sveikatos priežiūrą, teisę į išsilavinimą, teisę į apsaugą nuo smurto ir išnaudojimo, teisę į dalyvavimą visuomenės gyvenime ir kitas.
Nacionalinė teisės bazė
Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), įtvirtinantis ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuojantis visų rūšių smurtą, nustatantis vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai. Šis įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis vaiko teisių apsaugą Lietuvoje.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo svarba
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra labai svarbus, nes jis ne tik įtvirtina vaiko teisių katalogą, bet ir nustato mechanizmus, kaip šios teisės turi būti užtikrinamos.
Vaiko apsauga nuo smurto
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą ir nepriežiūrą. Įstatyme nustatytos priemonės, kaip užkirsti kelią smurtui, kaip reaguoti į smurto atvejus ir kaip padėti smurtą patyrusiems vaikams.
Tėvų ir globėjų atsakomybė
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nustato vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę. Tėvai ir globėjai yra atsakingi už vaiko auklėjimą, priežiūrą, ugdymą ir apsaugą. Jie privalo užtikrinti, kad vaikas gautų reikiamą priežiūrą, išsilavinimą ir medicininę pagalbą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie SODRA senatvės pensininkams
Vaiko dalyvavimas
Vaiko teisės apima ir teisę dalyvauti priimant sprendimus, kurie jį liečia. Tai reiškia, kad vaikas turi teisę išreikšti savo nuomonę visais klausimais, kurie jam yra svarbūs, ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama atsižvelgiant į jo amžių ir brandą.
Vardo ir pavardės suteikimas vaikui
Pagal Civilinį kodeksą vaikui vardą ir pavardę bendru sutarimu suteikia tėvai arba įtėviai. Tačiau, kas nutinka, jei tėvai neranda bendro sutarimo arba yra nežinomi? Tokiais atvejais teisę suteikti vaikui vardą turi valstybės institucijos: „Neradus bendro sutarimo tarp tėvų, teisę suteikti vardą ir (ar) pavardę turi teismas, nes savaime suprantama, kad bendro sutarimo neturėjimas tarp tėvų reiškia tam tikrą ginčą dėl pasirinkimo. Jei vaiko tėvai nėra žinomi, teisė parinkti jam vardą ir pavardę tenka Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai - tokiu atveju yra plati laisvė parinkti ne tik vardą, bet ir pavardę.“
Asmuo Lietuvoje turi teisę pasikeisti turimą vardą ir (ar) pavardę. Tokį sprendimą lemia labai įvairios priežastys, tačiau, pasak Vilniaus universiteto tyrėjos, jas galima suskirstyti į dvi grupes: „Į pirmąją patenka asmenys, siekiantys atsiriboti nuo ankstesnės tapatybės, su kuria yra siejami tam tikri gyvenimo įvykiai, patirtys, paties asmens poelgiai ir kt. Antrojoje grupėje yra asmenys, kurių tikslas - susitapatinti su tam tikru artimu asmeniu ar šeima, gimine, atkurti kilmės ryšį.“
Tėvai bendru sutarimu taip pat gali keisti savo vaikų vardus, bet jei vaikui yra daugiau nei 10 metų, reikalingas ir jo paties raštiškas sutikimas. Pats asmuo pasikeisti savo vardą ar pavardę gali nuo 16 metų.
Jei asmuo siekia pasikeisti vardą, jis gali rinktis bet kokį vardą, atitinkantį anksčiau minėtus reikalavimus, tuo tarpu pavardės keitimo ribojimai Lietuvoje yra griežtesni. Pavardę keičiantis asmuo gali pasirinkti ją iš giminaičių ar protėvių linijos, taip pat gali pasikeisti į dvinarę, susidedančią iš abiejų tėvų pavardžių, arba santuokos atveju pasirinkti sutuoktinio pavardę.
Taip pat skaitykite: Informacija apie Šilutės ligoninės palaikomąjį gydymą
Tėvų pasirinkimo teisė: viena ar dvi pavardės
Pagal esamą teisinį reguliavimą Lietuvoje asmuo gali turėti tiek du vardus, tiek dvi pavardes. Kitaip nei kitose valstybėse, įskaitant kai kurias Europos Sąjungos nares, Lietuvoje yra nustatytas maksimalus dviejų vardų ir dviejų pavardžių ribojimas.
Jei Lietuvoje abiejų tėvų pavardės yra vienodos, pavyzdžiui, vienas iš tėvų po santuokos yra pasikeitęs savo pavardę į kito sutuoktinio pavardę, tuomet vaiko pavardė automatiškai bus tokia pati. Jei tėvai turi skirtingas pavardes, vaikui gali būti suteikiama bet kuri iš tėvų pavardžių arba jos abi. Lietuvoje nėra teisiškai reglamentuota, kuri iš pavardžių nurodoma pirma, o kuri antra, kai vaikui yra suteikiamos dvi pavardės. Pavardžių eiliškumas taip pat, kaip ir pačios pavardės ar jų skaičius, yra laisvas tėvų pasirinkimas. Taip yra todėl, kad abiejų tėvų teisės vaiko atžvilgiu yra lygios.
Daugiau variantų - daugiau iššūkių. Lietuvoje dviejų pavardžių registravimas asmeniui yra gana nauja praktika, todėl ateityje galimi iššūkiai, kai santuoką sudarys du dvi pavardes jau turintys asmenys. Tikėtina, kad iššūkių kils ir tada, kai santuoką sudarys asmenys, kurių tik vienas turi dvi pavardes, o kitas vieną.
Jei ateityje tokie atvejai taps dažnesni, tikėtina, dvi pavardes turintiems tėvams galės atrodyti savaime suprantama, kad vaikui būtų perduodama po vieną iš jų.
Tarp tradicijos, teisės ir pasirinkimo laisvės. „Nors pavardės suteikimas yra tėvų pasirinkimas, visuomenėje vis dar įsitvirtinusi praktika, kad vaikui pavardė suteikiama tokia pati, kaip jo tėvo. Viena iš priežasčių, kodėl dviejų pavardžių suteikimas vaikui populiarėja, yra siekis įtvirtinti tiek motinos, tiek tėvo ryšį ir kilmę vaiko tapatybėje ir užtikrinti vaiko ryšio su savo giminės puse tęstinumą. Dėl to manoma, kad ateityje dvigubos pavardės vaikams bus suteikiamos dažniau.
Iššūkiai ir perspektyvos
Nors Lietuva yra ratifikavusi tarptautines konvencijas ir priėmusi nacionalinius įstatymus, užtikrinančius vaiko teises, vis dar išlieka iššūkių. Svarbu užtikrinti, kad vaiko teisės būtų ne tik deklaruojamos, bet ir realiai įgyvendinamos. Reikia stiprinti vaiko teisių apsaugos mechanizmus, užtikrinti, kad vaikai gautų reikiamą pagalbą ir paramą, o smurto prieš vaikus atvejai būtų tinkamai tiriami ir baudžiami.
Švietimas ir informuotumas
Svarbu šviesti visuomenę apie vaiko teises, kad visi - vaikai, tėvai, globėjai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai - žinotų apie vaiko teises ir kaip jas apsaugoti.
Bendradarbiavimas
Vaiko teisių apsauga yra kompleksinis procesas, reikalaujantis bendradarbiavimo tarp įvairių institucijų ir organizacijų.
Apibendrinant, vaiko teisių apsauga Lietuvoje yra nuolatinis procesas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir tobulinimo. Tik užtikrinus, kad vaiko teisės būtų gerbiamos ir ginamos, galime sukurti saugią ir palankią aplinką vaikams augti ir vystytis.
