Socializacija yra nuolatinis procesas, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir žinias, kad galėtų sėkmingai funkcionuoti joje. Socialinė aplinka yra socializacijos pagrindas, todėl žmogaus ir socialinės aplinkos santykis yra teorinės ir taikomosios sociologijos dėmesio centre. Šiame straipsnyje aptarsime socialinės aplinkos ir socializacijos apibrėžimus, jų svarbą bei veiksnius, kurie joms daro įtaką.
Socializacijos apibrėžimas ir reikšmė
Socializacija yra žodis, kuris apibūdina žmonių bendravimo, tarpusavio sąveikos ir socialinių normų įsisavinimo procesą. Tai procesas, kurio metu individas tampa visuomenės nariu, išmoksta elgesio taisyklių, vertybių ir normų, kurios yra priimtinos toje visuomenėje. Tai nuolatinis mokymosi ir prisitaikymo procesas, kuris prasideda nuo gimimo ir tęsiasi visą gyvenimą.
Lietuvių kalboje socializacija kilmė siejama su lotynišku „socialis“ ir priesaga „-acija“, reiškiančia veiksmo ar būsenos pavadinimą. Žodžio semantika išliko susijusi su bendravimu ir tarpusavio sąveika, o socializacijos procesas leidžia individui įgyti vietą socialinėje grupėje ir įtvirtinti socialines normas bei elgesio modelius. Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų kaip visuomenės narį, o šiuolaikinėje edukologijoje ji nagrinėjama dviejose perspektyvose: kaip švietimo sistemos funkcija ir kaip asmenybės socializacijos tikslas.
Socializacija yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio dinamiškumą lemia žmonių tarpusavio sąveika ir aplinkos veiksniai. Žmogaus asmenybė formuojasi ne tik perimant socialines ir kultūrines vertybes, bet ir stengiantis save realizuoti visuomenėje. Švietimo kontekste socializacijos procesai yra svarbūs dėl permanentiškumo - nuolatinio lavinimosi galimybių užtikrinimo.
Socialinės aplinkos apibrėžimas ir svarba
Socialinė aplinka - tai objektyvių veiksnių visuma (gamtiniai, geografiniai, klimatinių, socialinių bei kultūrinių sąlygų) veikianti asmens formavimąsi ir elgseną. Ji skirstoma į makroaplinką (makrosociumą) ir mikroaplinką (mikrosociumą):
Taip pat skaitykite: Apie socialinę sanklodą
- Makroaplinka apima visuomeninės struktūros ypatybes, švietimo sistemą ir pan.
- Mikroaplinka - artimiausią asmens raidai įtaką daranti aplinka, pavyzdžiui, šeima, darbo kolektyvas, mokykla ir bendraamžiai.
Asmenims augant, socialinė aplinka plečiasi: nuo šeimos iki vaikų darželio, mokyklos, klasės grupių ir platesnių bendruomenių. Socialinė aplinka palaiko socializacijos procesą ir lemia tai, kokias normas, vertybes bei elgesio modelius žmogus perima.
Socializacijos veiksniai
Socializacija vyksta veikiant makro-, mezo- ir mikroveiksniams:
- Makro veiksniai: globalios sąlygos, šalis, visuomenė, kurios įtaka apima visų planetos gyventojų socializaciją.
- Mezo veiksniai: tautinis, gyvenamosios vietos ir jos tipo (miestas, kaimas) lygmens veiksniai.
- Mikro veiksniai: šeima, bendraamžiai, organizacijos - agentai, per kuriuos praeina socializacijos procesas.
Socializacijos mechanizmai apima tradicinį (per šeimą ir artimiausią aplinką), institucinį (per visuomenės institutus), stilizuotą (per individualius išgyvenimus) požiūrius. Mechanizmų funkcijos bei vaidmenys kinta priklausomai nuo amžiaus tarpsnio, todėl jie gali vieni kitus papildyti arba prieštarauti.
Šeima ir kiti auklėjimo institutai
Šeima yra pagrindinis socializacijos institutas - čia žmogus ateina į pasaulį, vystosi ir miršta. Tėvų vaikų santykiai gali būti tiek emocionalesni, tiek sudėtingesni, o socializacijos procesas šeimoje apima fizinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Kaip socializacijos mechanizmai skirtingose šeimose skiriasi, taip pat įvairios auklėjimo praktikoms būdingos skirtingos normos ir tikslai.
Be šeimos, socializacijai svarbūs ir kiti institutai: bendraamžių subkultūros, formalios ir neformalios mūsų visuomenės grupės, religijos institutas, švietimo sistema, valstybės institucijos ir kt. Pavyzdžiui, bendraamžių subkultūros formuoja paauglių ir jaunimo identitetą, o jų žargonas, muzikos pasirinkimai bei ritualai atskleidžia priklausymą tam tikroms grupėms.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Auklėjimo institutai ir jų vaidmuo
Auklėjimo institutai - tai visuomenės sukurti mikro veiksniai socializacijai. Jie suteikia struktūrizuotą socialinį ugdymą, tačiau taip pat veikia netikėtais būdais, kai tarpusavio sąveika nesutampa su institutu.
Mokykloje mokiniams svarbi sąveika: frontali ir individuali sąveika labiau sutelkta grupinėje veikloje, o aktyvumas didėja bendradarbiaujant su klasės draugais, dalyvaujant visuomeninėse organizacijose ir papildomo ugdymo renginiuose. Taip pat reikšminga, kaip įvertinama mokinių poreikių tenkinimas ir jų poreikių patenkinimas skirtingose klasėse bei grupėse.
Religinės organizacijos, valstybė ir socialinė politika
Religija istorijoje užėmė svarbią vietą socializacijoje, teikdama vertybinį orientavimą, elgesio reguliavimą, komunikacines ir ugdomąsias funkcijas. Valstybė - tai politinė ir ideologinė kategorija, kuri lemia įstatymus, švietimo ir socialinės praktikos normas bei piliečių gyvenimo sąlygas. Socializaciją valstybė atlieka per ugdymo sistemas ir politikos sprendimus, kurie turi atitikti šiuolaikinės visuomenės tendencijas.
Pozityvi socializacija skatina vaikų ir jaunimo pasitikėjimą savimi, tyrinėjimą, kūrybingą nuostatą. Socialinis pedagogas atlieka svarbų vaidmenį mokykloje - padeda mokiniams sėkmingai socializuotis, ugdo socialinius įgūdžius ir skatina pozityvų elgesį. Mokyklos įvaizdis ir jos socialinės aplinkos sąsajos taip pat turi būti suvokiamos kaip svarbūs veiksniai, lemiantys mokinių motyvaciją ir pasiekimus.
Socialinė atskirtis ir jos kontekstas Lietuvoje
Europos Sąjungoje skirta daug dėmesio socialinei sanglaudai bei atskirties mažinimui. Lietuva, būdama ES nare, įsipareigojo atsižvelgti į šias principus socialinėje politikoje. Socialinė atskirtis Lietuvoje tampa kertine sąvoka formuojant socialinės politikos priemones, nors kritikai pabrėžia, kad tai gali būti tik retorika ir nėra aiškiai suvesto realaus poveikio kasdieniam žmogui. Analizė rodo, kad socialinė atskirtis - sudėtinga situeacija, kurios matmens reikia nuolatinės stebėsenos ir praktinių sprendimų.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Lietuvoje augančių kartų socializacija ir skurdo mažinimo programos nagrinėjamos įvairiuose fonduose, tyrimuose ir strateginiuose dokumentuose. Socialinė sanglauda ir atskirtis įtakoja švietimo prieinamumą, darbo rinkos įtraukimą bei visuomenės pasitikėjimą institucijomis. Straipsniuose analizuojama, kaip socialinė atskirtis reiškiasi Lietuvoje, kokios priemonės taikomos siekiant socialinės sanglaudos ir kaip galima gerinti situaciją per švietimo ir socialinės politikos reformas.
Įvertinimai ir praktiniai pavyzdžiai
Socialinė sankloda gali būti apžvelgiama per įvairias sritys, tokias kaip:
- šeimos socializacijos mechanizmai ir jų poveikis vaikų vystymuisi;
- bendraamžių grupių įtaka paaugliams ir jų subkultūroms;
- aukštesniųjų institucijų vaidmuo ugdymo procese;
- religinių bei valstybinių institucijų integracijos į socialinę aplinką vaidmuo;
- socialinės sanglaudos gerinimo priemonės, įskaitant skurdo ir bedarbystės mažinimą bei geresnį prieinamumą prie švietimo ir sveikatos paslaugų.
Prireikus papildomos informacijos ir iliustracijų
Tirgiai, statistikos duomenys ir sociologiniai tyrimai rodo, kad socialinė atskirtis Lietuvoje yra dinamiška ir priklauso nuo regionų, ekonominių ciklų bei švietimo prieinamumo. Tyrimai ir strateginiai dokumentai siūlo įvairias priemones - nuo geresnio vaikų įtraukties į mokyklas iki savanorystės skatinimo ir gyvenimo kokybės gerinimo programų.