Indija, šalis su turtinga istorija ir kultūra, susiduria su daugybe socialinių problemų, kurios trukdo jos vystymuisi ir piliečių gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime keletą pagrindinių iššūkių, tokių kaip nedarbas, kastų sistema, dalitų diskriminacija, smurtas prieš moteris ir skurdas, taip pat pateiksime su tuo susijusias socialines dinamikas ir pastangas spręsti šias problemas.
Nedarbas
Nedarbas - tai globalus reiškinys, nors jo mastai skirtinguose pasaulio regionuose gerokai skiriasi. Tradiciškai nedirbančių žmonių skaičius tarp jaunimo nuo 15 iki 24 metų yra beveik dvigubai didesnis palyginti su vyresniais (per 25 metų) žmonėmis ir siekia 17-25 proc. Indijoje jaunimo nedarbo lygis kelia didelį susirūpinimą, nes tai apsunkina socialinę integraciją ir ekonominį mobilumą. Priešingai nei kai kuriose kitose pasaulio dalyse, Indijai ir į ją panašioms šalims reikia papildomų socialinės paramos sistemų. 2014 m. Indija socialinės apsaugos programoms išleido tik 0,7 proc. BVP. Be to, pusė Indijos išlaidų atiteko viešiesiems darbams kaimuose ir vaikams maitinti mokyklose.
Kastų sistema ir dalitų diskriminacija
Kastų sistema, kuri lemia socialinę Indijos organizaciją, turi tam tikrų lemiamų savybių: ją sudaro keturios pagrindinės kastos, be dalitų, dar žinomų kaip atstumtieji arba neliečiamieji. Indijoje įsišaknijusi kastų sistema, kuri nepaisant diskriminacijos pagal kastą draudimo, lemia visuomenės susiskaldymą į karmiškai švarius, privilegijuotus žmones ir niekam nereikalingus lūšnynų gyventojus. Daugiau kaip 160 milijonų žmonių Indijoje yra laikomi „neliečiamaisiais“, tai dalitai - žmonės, kurie dėl savo kilmės, papročių ir tradicijų priklauso žemiausiai kastai.
Dalitai yra be galo skurdūs ir visiškai neturi jokių žemių. Neproporcingai daug dalitų apsiriboja daugiausia menkais ir mažai apmokamais darbais, dėl skurdo žemiausiai kastai priklausantys gyventojai yra ypač pažeidžiami viruso ir kitų sunkumų. Dalitų raštingumas yra labai žemas, raštingumo lygis siekia 2-6%. Dalitų vaikai mokyklose dažnai diskriminuojami, verčiami sėdėti klasės gale ir jiems draudžiama liesti ar bendrauti su kitų kastų vaikais. Be to, dalitams neleidžiama naudotis viešu vandentiekiu, lankytis šventyklose ir rengti vestuves pagal lygias teisines normas.
„Neliečiamieji“ nuo seno susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: viešųjų tualetų valymas ar darbas su mirusiais gyvuliais. Ypač stipriai kenčia „neliečiamųjų“ moterys - seksualiniai prievartavimai, kuriuos dažnai vykdo aukštesnės kastos gyventojai ir policijos pareigūnai. Maždaug kas valandą yra užpuolami du „neliečiamieji“, kiekvieną dieną išprievartaujamos trys dalitų moterys, nužudomi du dalitai ir sudeginami bent du „neliečiamųjų“ namai.
Taip pat skaitykite: Pagrindinės Indijos problemos
Nepaisant to, kad žiaurus elgesys ir „neliečiamųjų“ atskyrimas buvo oficialiai uždraustas, kai 1950 m. Indija priėmė savo konstituciją, dalitų diskriminacija išliko pakankamai plati. Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją, bet ne kastų sistemą. Žmogui pagal kastą, kurioje gimė, priskiriama profesija, išsilavinimo lygis ir galimas santuokos partneris.
Indijos vyriausybė po nepriklausomybės 1947 m. įgyvendino aktyvius įstatymus, kuriais siekiama panaikinti kastų sistemą, uždraudžiant diskriminaciją viešose vietose ir nustatant atstumtųjų dalyvavimo kvotas universitetuose, biurokratijoje, vietos ir federaliniuose parlamentuose. Ši darbo pažanga sustabdė jatų santykius su darbo vietomis Indijos socialinėje organizacijoje. Tačiau kaime kastų sistema vis dar svarbi žmonių gyvenime.
Jati ir socialinė mobilizacija
Jati vadinamos endogaminėmis socialinėmis grupėmis, kurios sudaro pagrindinius tradicinės Indijos socialinės organizacijos struktūros vienetus. Jati yra Indijos socialinės organizacijos padalinys, kuris skiriasi nuo varnos sistemos. Kiekviename jati yra skirtingi papročiai, susiję su maistu ir drabužiais, kartais jie netgi turi savo kalbą, o kai kuriais atvejais net savo dievybes. Senovėje kiekvienas jati buvo valdomas savo kastų tarybos ir buvo įprastas paprotys gyventi visiškai savarankišką gyvenimą. Jati nariai paveldi savo pirmtakų profesinę veiklą.
Smurtas prieš moteris
Seksualinis smurtas prieš moteris Indijoje yra itin opi problema. Indijoje moterims nėra saugu naudotis viešuoju transportu dėl galimo priešiško veikimo. Viešojo transporto tvarka Indijoje nebuvo adaptuota užtikrinti saugias keliones moteriškos lyties atstovėms. Indijos sostinės Delio valdžia stengiasi užkirsti kelią smurtui prieš moteris įteisindami nemokamą transportą šios lyties atstovėms.
Delio valdžios teigimu, nemokamos kelionės moterims galimai padidintų moterų, besinaudojančių viešuoju transportu skaičių, ir tai skatintų saugumo jausmą. Tačiau įstatymo oponentų teigimu, lytinės nelygybės problemos sprendimui reikalingas ne tik nemokamas transportas moterims, bet ir didesnė apsauga viešajame transporte. S. Phadke teigimu, didesnio masto moterų susibūrimai viešose vietose, šiuo atveju transporte, gali formuoti didesnį saugumo, pasitikėjimo savimi bei vienybės jausmą.
Taip pat skaitykite: skaudžios Indijos realijos: kastų sistema ir skurdas
Dažnas atvejis, kad moterys Indijoje vis dar matomos tik kaip namų prižiūrėtojos, puoselėtojos, vaikų augintojos, o ne tam tikros srities profesionalės. Šiuos nusistovėjusius standartus puikiai iliustruoja Pasaulio ekonomikos forumo Lyčių skirtumo indeksas, pristatantis valstybių padėtį lyčių nelygybės atžvilgiu. Valdžios sprendimą suteikti teisę moterims naudotis viešuoju transportu nemokamai galima laikyti vienu iš galimų būdų kovai su anksčiau minėtomis problemomis bei bendrystes ir noro keisti ir keistis ženklu.
Skurdas
Pasaulis įspūdingais žingsniais naikina visišką skurdą. Pasaulio banko duomenimis, 1981 m. visiškame skurde gyveno apie 42 proc. pasaulio žmonių. 2013 m. vargo tik 10,7 proc. pasaulio gyventojų. Galima beveik neabejoti, kad vėliau nepriteklius traukėsi: Pasaulio bankas spėtinai skaičiuoja, kad 2016 m. rodiklis siekė 9,1 proc.
Galima beveik neabejoti, kad ateityje visiškame skurde gyvenančių žmonių dalis nebetirps taip greitai. Ir ne dėl to, kad pasieks nulį ir nebebus kur mažėti. Varguolių daliai menkstant, išliks nemažų skurdo kišenių, o kai kurios gali net padidėti. Labiausiai skurstančius pasaulio gyventojus dar visai neseniai buvo galima suskirstyti į tris dideles grupes: kinus, indus ir likusius. Naujausiais duomenimis Indijoje buvo 268 mln. beturčių.
Indijos padėtis panaši į Bangladešo: šaliai reikia papildomų socialinės paramos sistemų. Palyginti su praeitimi, tai būtų didelis laimėjimas, bet džiūgauti nesinorės, nes dalis skurdo židinių išliks. Indija apkarpė kai kurias išmokas, su kuriomis stulbinamai nepataikė, kaip antai degalų subsidijos, ir svarsto apie visuotines bazines pajamas, įmanomas šaliai įdiegus biometrinio tapatybės nustatymo sistemą, kurioje jau suregistruotas įspūdingas skaičius žmonių - 1,1 mlrd.
Kultūriniai ir diasporos aspektai
Bendruomenė yra kur kas įvairesnė, nei įprasta manyti. Tyrimas rodo, kad už stereotipinio indų imigranto įvaizdžio Lietuvoje - dažniausiai siejamo su kurjerio ar kitu nekvalifikuotu darbu - slepiasi kur kas įvairesnis vaizdas. Didžiąją dalį respondentų sudaro studentai arba buvę studentai, bandantys įsitvirtinti darbo rinkoje. Šalia jų rikiuojasi ir aukštos kvalifikacijos specialistai, dirbantys tarptautinėse įmonėse.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Verta pažymėti, kad tarp išeivijos narių labiausiai išryškėja skirtumas tarp kilusiųjų iš Šiaurės ir Pietų Indijos, taip pat tarp priklausančių skirtingoms valstijoms ir puoselėjančių skirtingas kultūrines tradicijas. Tai nereiškia, kad puoselėdami savo regioninę kultūrą jie nustoja būti indais. Tyrėja pabrėžia, kad kalbama ir apie siekį prisijungti, dalyvauti visuomenės gyvenime, ir apie atstumą, atsiribojimą. Šis paradoksas - „bendruomeninė dezintegracija“ arba „convivial disintegration“ - geriausiai atspindi žmonių kasdienę patirtį.
Vienas iš pagrindinių tyrimo klausimų - kokie yra į Lietuvą atvykstančių indų planai. „Daugelis apie Lietuvą pirmiausia sužino per tarpininkus - švietimo ar įdarbinimo agentūras. Jiems šalis pristatoma kaip prieinamesnė alternatyva kitoms Europos valstybėms.“ Tačiau migrantų ilgalaikiai planai skiriasi: vieni atvyksta keleriems metams - studijuoti ar dirbti laikinai - ir vėliau išvyksta toliau, dažniausiai į Vakarų Europos šalis; kiti grįžta į Indiją dėl stiprių šeiminių ryšių; dar kiti pasilieka ir bando įsitvirtinti priimančioje šalyje.
Kalba ir integracija (Lietuvos kontekstas, remiantis tyrimu)
Dauguma apklaustųjų pripažįsta, kad būtent lietuvių kalba yra didžiausias iššūkis kasdieniame gyvenime. „Ilgą laiką daugelis apsieidavo su anglų kalba - ir sistema tai leido. Kalbos lygio reikalavimai palyginti nedideli, todėl daliai žmonių nebuvo būtinybės gilintis į lietuvių kalbą.“ Tačiau situacija pamažu keičiasi, be kita ko, dėl griežtėjančių reikalavimų paslaugų srityje. Tyrėja pažymi, kad lūkesčiai turi būti realistiški: kalbos problemos negalima vertinti tik kaip pačių migrantų atsakomybės.
Kai kurie empiriniai pavyzdžiai rodo pažangą: „Dalyvavau viename Klaipėdos indų bendruomenės renginyje ir buvau maloniai nustebinta, kai jos vadovas prakalbo lietuviškai.“ Kalba tampa raktu į platesnę integraciją: „Kuo daugiau žmogus turi tiesioginių kontaktų, tuo sunkiau jam išlikti abstrakčioje, neutralioje pozicijoje.“
Rusijos ir Ukrainos karo suvokimas tarp indų migrantų
Tyrime ypatingo dėmesio nusipelno Rusijos kontekstas - kaip karą vertina migrantai iš Indijos, kurie situaciją regione suvokia plačiau. „Daugelyje interviu buvo išsakyta mintis, kad Indija istoriškai jautė Rusijos paramą, ypač Šaltojo karo laikotarpiu.“ Ši patirtis formuoja tam tikrą suvokimo inerciją: Rusija suvokiama ne tik per šiandieninės politikos prizmę, bet ir kaip senas partneris, kuris atliko svarbų vaidmenį šalies vystymosi procese. Tai lemia ir vertinimams būdingą atsargumą.
Antropologės pastebėjimais, daugelis indų migrantų stengiasi vengti vienareikšmiškų formuluočių ir pirmiausia kalba apie situacijos sudėtingumą arba būtinybę atsižvelgti į įvairius aspektus. „Tai ne tiek prorusiška pozicija, kiek bandymas mąstyti Indijos nacionalinių interesų logika.“ Be to, svarbų vaidmenį vaidina ir atstumas: daliai migrantų šis karas - tai svetimas konfliktas. Tačiau vaizdas keičiasi, žmogui vis labiau įsitraukiant į vietos kontekstą: tie, kurie ilgiau gyvena Lietuvoje, bendrauja su vietos gyventojais, dirba ar mokosi kartu su ukrainiečiais, pamažu pradeda kitaip vertinti tai, kas vyksta.
Pilietinė visuomenė ir reformų poreikis
Šiuo metu didėja aktyvistų, profesinių sąjungų ir kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios organizuojasi siekdamos demokratiškai ir taikiai reikalauti savo teisių, didesnio darbo užmokesčio ir teisingesnio žemės paskirstymo dalitams. Pažanga padaryta kuriant žmogaus teisių judėjimą Indijoje ir atkreipiant tarptautinį dėmesį į šį klausimą. Jaunoji dalitų karta stengiasi aršiai kovoti už savo teises. Per rengiamus protestus žūsta žmonės.
Profesorius Y. C. Rao atkreipia dėmesį į pilietinio sąmoningumo ugdymo svarbą. Kadangi dauguma mokyklų Indijoje yra privačiose rankose, socialiai atskirtieji žmonės neturi galimybės gauti tinkamo išsilavinimo. R. C. Rao pažymi skubaus institucinių struktūrų kilimo kovai su socialine atskirtimi Indijoje ir pasaulyje svarbą.
Statistinė apžvalga (sintetinė lentelė)
| Rodiklis | Vertė / pastaba |
|---|---|
| Dalitų skaičius | Daugiau kaip 160 mln. (apie 16-17% gyventojų) |
| Jaunimo nedarbo lygis (15-24 m.) | 17-25% (tarptautinis intervalas, Indija išlieka jautri) |
| Indijos išlaidos socialinei apsaugai | ~0,7% BVP (2014 m.) |
| Registruotas skurdas (bieturčių skaičius) | Apie 268 mln. (pagal 2011 m. duomenis) |
| Kasdieniai dalitų nukentėjimai | Maždaug 2 užpuolimai per valandą, 3 išprievartavimai per dieną (apytiksliai ataskaitos duomenys) |
Pastabos apie pokyčius ir galimas kryptis
Per pastaruosius dešimtmečius Indijoje įvyko ir teigiamų pokyčių: teisė gynėsi konstitucinėmis priemonėmis, atsirado kvotos, aktyvūs žmogaus teisių judėjimai ir tarptautinis dėmesys. Tačiau daugelis pasiekimų yra neišlyginti: socialinė atskirtis, skurdas ir smurtas prieš moteris išlieka reikšmingomis problemomis. Indijai reikia stipresnių socialinės apsaugos programų, didesnių investicijų į švietimą ir institucinių reformų, kurios skatintų lygiavertiškumą ir mobilumą.
Tyrimai diasporos kontekste rodo, kad migracijos motyvai dažniausiai yra susiję su ekonominėmis ir išsilavinimo galimybėmis. Taip pat pastebimas paradoksas: siekis prisijungti ir dalyvauti visuomenės gyvenime kartu su atstumu ir atsiribojimu. Kalba, socialiniai ryšiai ir kasdieniai kontaktai formuoja emigrantų požiūrius ir sprendimus dėl likimo ar tolesnės migracijos.
tags: #indijos #socialines #situacijos