Indija, šalis su turtinga istorija ir kultūra, susiduria su daugybe socialinių problemų, kurios trukdo jos vystymuisi ir piliečių gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime keletą pagrindinių iššūkių, tokių kaip nedarbas, kastų sistema, smurtas prieš moteris ir skurdas.
Nedarbas
Nedarbas - tai globalus reiškinys, nors jo mastai skirtinguose pasaulio regionuose gerokai skiriasi. Tradiciškai nedirbančių žmonių skaičius tarp jaunimo nuo 15 iki 24 metų yra beveik dvigubai didesnis palyginti su vyresniais (per 25 metų ) žmonėmis ir siekia 17-25 proc. Tačiau, pvz., Jemene jaunimo nedarbo lygis siekia beveik 40 proc. O į šią problemą dėmesys buvo atkreiptas tada, kai Šiaurės Afrikoje kilo politiniai neramumai, kurių viena iš priežasčių ir buvo jaunimo nedarbas. Europos Sąjungos šalyse nedarbo lygis labai skiriasi: nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 21,2 proc. Ispanijoje.
Kastų sistema ir dalitų diskriminacija
Indijoje įsišaknijusi kastų sistema, kuri nepaisant diskriminacijos pagal kastą draudimo, lemia visuomenės susiskaldymą į karmiškai švarius, privilegijuotus žmones ir niekam nereikalingus lūšnynų gyventojus. Daugiau kaip 160 milijonų žmonių Indijoje yra laikomi „neliečiamaisiais“, tai dalitai - žmonės, kurie dėl savo kilmės, papročių ir tradicijų priklauso žemiausiai kastai.
Indijos „neliečiamieji“ dirba nešvariausius darbus ir gyvena nuolat bijodami, kad aukštesnio luomo indai, pagal visas tradicijas ir papročius gali viešai pažeminti, apnuoginti, nuplakti, sumušti ir išprievartauti dalitus. Vien vaikščiojimas aukštesnių kastų rajonuose yra gyvybei pavojingas nusikaltimas. Beveik 90 procentų visų itin neturtingų indų ir 95 procentai visų neraštingų indų yra dalitai. Maždaug kas valandą yra užpuolami du „neliečiamieji“, kiekvieną dieną išprievartaujamos trys dalitų moterys, nužudomi du dalitai ir sudeginami bent du „neliečiamųjų“ namai.
Nepaisant to, kad žiaurus elgesys ir „neliečiamųjų“ atskyrimas buvo oficialiai uždraustas, kai 1950 m. Indija priėmė savo konstituciją, dalitų diskriminacija išliko pakankamai plati. Indijos Konstitucija uždraudžia diskriminaciją, bet ne kastų sistemą. Žmogui pagal kastą, kurioje gimė, priskiriama profesija, išsilavinimo lygis ir galimas santuokos partneris. Hinduistai tiki, kad žmogus gimsta vienoje iš keturių kastų, pagrįstų karmos ir skaistumo principais - kaip jis ar ji gyveno praeitą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
- Brahmanais gimę kunigai ir mokytojai
- Kshatrijos kastai priklauso valdovai ir kareiviai
- Vaišijai yra prekybininkai
- Šudros - darbininkai
Keturiose kastose yra tūkstančiai subkastų, apibrėžtų pagal profesiją, regioną, tarmę ir kitus veiksnius. Dalitams neleidžiama naudotis viešu vandentiekiu, lankytis šventyklose ir rengti vestuves. „Neliečiamieji“ turi atsinešti savo indus į viešas maitinimo įstaigas, tam, kad neterštų aukštesnių kastų narių indų. Parduotuvėse, atėjus apsipirkti, aukštesniųjų kastų indai neima pinigų iš dalitų rankų, pirma juos privalo padėti ir tik tada pardavėjas juos paima. Dalitai negali turėti jokio kontakto su kitomis keturiomis kastomis.
„Neliečiamieji“ nuo seno susiję su įvairiais suteršiančiais, purvinais darbais arba profesijomis: viešųjų tualetų valymas ar darbas su mirusiais gyvuliais. Ypač stipriai kenčia „neliečiamųjų“ moterys - seksualiniai prievartavimai, kuriuos dažnai vykdo aukštesnės kastos gyventojai ir policijos pareigūnai. 42 metų moteris buvo išprievartauta ir gyva sudeginta po to, kai ji, jos vyras ir du sūnūs buvo laikomi nelaisvėje ir kankinti aštuonias dienas. Už ką? Vien dėl to, kad jos vienas sūnus pabėgo su aukštesnės kastos šeimos dukterimi.
Tūkstančiai paauglių mergaičių yra priverstos užsiimti prostitucija, visa tai pridengiama religine praktika, vadinama devadasi - „moteris - dievo tarnaitė“. Merginos yra pašventintos arba „ištekėjusios“ už dievybės. Dalitų raštingumas yra labai žemas, raštingumo lygis siekia 2-6%. Dalitų vaikai mokyklose dažnai diskriminuojami, verčiami sėdėti klasės gale ir jiems draudžiama liesti ar bendrauti su kitų kastų vaikais.
Prieš keletą mėnesių Vattavados kaimo tarybos pirmininkas P. Ramaraj, kuris pasisako prieš dalitų diskriminaciją, nusprendė finansuoti kirpyklą, kurioje bus laukiami visi. Dalitai, negali lankytis kirpyklose, kuriose lankosi kitos kastos. Daugelis kirpėjų ir kirpyklų atsisakė bendradarbiauti ir bent šiek tiek prisidėti prie tolerancijos skatinimo „neliečiamiesiems“.
Šiuo metu didėja aktyvistų, profesinių sąjungų ir kitų nevyriausybinių organizacijų, kurios organizuojasi siekdamos demokratiškai ir taikiai reikalauti savo teisių, didesnio darbo užmokesčio ir teisingesnio žemės paskirstymo dalitams. Pažanga padaryta kuriant žmogaus teisių judėjimą Indijoje ir atkreipiant tarptautinį dėmesį į šį klausimą. Jaunoji dalitų karta stengiasi aršiai kovoti už savo teises. Per rengiamus protestus žūsta žmonės. Dalitai yra be galo skurdūs ir visiškai neturi jokių žemių. Šiuo metu dalitų situaciją dar labiau pablogėjo. Nenuostabu, kad vieni didžiausių COVID-19 pandemijos nukentėjusiųjų yra Indijos „neliečiamieji“.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Neproporcingai daug dalitų apsiriboja daugiausia menkais ir mažai apmokamais darbais, dėl skurdo žemiausiai kastai priklausantys gyventojai yra ypač pažeidžiami viruso. „Neliečiamiesiems“ galimybės ribotos naudotis sveikatos priežiūra ir bet kokia kita socialinės apsaugos forma. Kova už lygias teises Indijoje vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Pirmasis aktyvistas buvo Mahatma Gandis, kuris bandė sugriauti stereotipus „neliečiamuosius“ pavadindamas Dievo žmonėmis. „Neliečiamųjų” skaičius Indijoje yra tris kartus didesnis nei Jungtinės Karalystės gyventojų skaičius. Šiuolaikinę Indijos visuomenę sudaro maždaug 20 proc. dalitų.
Profesorius Y. C. Rao atkreipia dėmesį į pilietinio sąmoningumo ugdymo svarbą. Kadangi dauguma mokyklų Indijoje yra privačiose rankose, socialiai atskirtieji žmonės neturi galimybės gauti tinkamo išsilavinimo. Socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip procesas, kuris neigia tam tikrų socialinių grupių lygiateisį dalyvavimą visuomenėje. Socialinė atskirtis turi daug aspektų ir egzistuoja įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Ji gali atsirasti dėl įvairių aspektų - rasės ar kastos, religijos, amžiaus, lyties ar socialinės padėties. Nuo XX amžiaus pabaigos socialinė atskirtis tapo svarbi diskusijų tema tarp analitikų ir politikos formuotojų. Jie siekia suprasti ir formuluoti tinkamus metodus siekiant sumažinti neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius ir sumažinti socialinę atskirti visuomenėje.
Smurtas prieš moteris
Seksualinis smurtas prieš moteris Indijoje yra itin opi problema. Indijoje moterims nėra saugu naudotis viešuoju transportu dėl galimai priešiškų veiksmų panaudojimo prieš jas. Viešojo transporto tvarka Indijoje nebuvo adaptuota užtikrinti saugias keliones moteriškos lyties atstovėms. Indijos sostinės Delio valdžia stengiasi užkirsti kelią smurtui prieš moteris įteisindami nemokamą transportą šios lyties atstovėms. Delio valdžios teigimu, nemokamos kelionės moterims galimai padidintų moterų, besinaudojančiu viešuoju transportu skaičių, ir tai skatintų saugumo jausmą.
Indijoje gyvenančių moterų padėtis susilaukia vis didesnio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo. Kaip vieną iš galimų šios socialinės takoskyros priežasčių galima laikyti smurto prieš Indijoje gyvenančias moteris protrūkius ir saugumo spragas. Asifa Bano yra aštuonmetė indų kilmės mergaitė, patyrusi žiaurų ir suplanuotą išprievartavimą Indijos administruojame Kašmyro regione. Visuomenę sukrėtusi tragedija ilgą laiką buvo dėmesio centre, nes išprievartavime dalyvavo ir policijos pareigūnas. Šių nusikaltimų statistika grėsminga.
Pasak Delio policijos ataskaitos, publikuojamos Indijos naujienų portalo „The New Indian Express“, 2017 metais iki balandžio mėnesio buvo registruotos 563 smurtinio išprievartavimo bylos. Šiais metais - netgi 578. Tačiau kaip rašoma Pasaulio ekonomikos forumo straipsnyje, tam tikrų spragų naujajame įstatyme pastebi ir viešojo transporto ekspertas Ramachandraiah Chigurupati. Metro traukiniuose vyrauja panaši problema - didelis srautas žmonių nereaguoja į valstybės suformuotus viešojo transporto standartus.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Įstatymo oponentų teigimu, lytinės nelygybės problemos sprendimui reikalingas ne tik nemokamas transportas moterims, bet ir didesnė apsauga viešajame transporte. S. Phadke teigimu, didesnio masto moterų susibūrimai viešose vietose, šiuo atveju, transporte, gali formuoti didesnį saugumo, pasitikėjimo savimi bei vienybės jausmą. Šie faktoriai itin svarbūs kovojant su Indijos visuomenėje įsišaknijusiomis problemomis. Suteikus teisę moterims nemokamai naudotis viešojo transporto paslaugomis, natūraliai padaugės ir jų viešumoje.
Dažnas atvejis, kad moterys Indijoje vis dar matomos tik kaip namų prižiūrėtojos, puoselėtojos, vaikų augintojos, o ne tam tikros srities profesionalės. Šiuos nusistovėjusius standartus puikiai iliustruoja Pasaulio ekonomikos forumo Lyčių skirtumo indeksas, pristatantis valstybių padėtį lyčių nelygybės atžvilgiu. Valdžios sprendimą suteikti teisę moterims naudotis viešuoju transportu nemokamai galima laikyti vienu iš galimų būdų kovai su anksčiau minėtomis problemomis bei bendrystes ir noro keisti ir keistis ženklą. Artėjantys 2020 metų rinkimai skatina kritikus manyti, kad įskaitymas susijęs su elektorato didinimu ir siekiu išsilaikyti valdžioje kuo ilgesnį laiką.
Skurdas
Pasaulis įspūdingais žingsniais naikina visišką skurdą. Pasaulio banko duomenimis, 1981 m. visiškame skurde gyveno apie 42 proc. pasaulio žmonių. 2013 m. (turimais patikimais naujausiais duomenimis) vargo tik 10,7 proc. pasaulio gyventojų (šiais laikais visiško skurdo ženklas - nė 1,9 JAV dolerio per dieną nesiekiantis asmens vartojimas pagal 2011 m. perkamosios galios paritetą). Galima beveik neabejoti, kad vėliau nepriteklius traukėsi: Pasaulio bankas spėtinai skaičiuoja, kad 2016 m. rodiklis siekė 9,1 proc. Įspūdinga ir neturi precedento.
Galima beveik neabejoti, kad ateityje visiškame skurde gyvenančių žmonių dalis nebetirps taip greitai. Ir ne dėl to, kad pasieks nulį ir nebebus kur mažėti. Varguolių daliai menkstant, išliks nemažų skurdo kišenių, o kai kurios gali net padidėti. Labiausiai skurstančius pasaulio gyventojus dar visai neseniai buvo galima suskirstyti į tris dideles grupes: kinus, indus ir likusius.
Naujausiais duomenimis (Indijoje - 2011 m., Kinijoje - 2013 m.), Indijoje buvo 268 mln. beturčių, Kinijoje - tik 25 mln. Nepriteklius Kinijoje ir Indijoje iš dalies sumažėjo dirbtinai: atliktos tikslesnės namų ūkių apklausos ir naujai įvertinta perkamoji galia. Bet daugelis pasiekimų - realūs. Augant abiejų šalių ūkiams išlošė ir skurdžiai, ir turčiai, ir valstiečiai, ir miestiečiai: nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio magiškas Kinijos skurdo mažinimo formulės kintamasis buvo ne gamyklos, o itin našūs smulkūs ūkiai. Procesai panašūs ir kituose Azijos regionuose.
Dabar apie keturis penktadalius ypač nepasiturinčių žmonių gyvena kaime, o kiek daugiau kaip pusė jų - Užsachario Afrikoje. Indijos padėtis panaši į Bangladešo, kaip teigia K. Basu, buvęs Indijos vyriausybės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais. Trumpai tariant, Indijai ir į ją panašioms šalims reikia papildomų socialinės paramos sistemų. Iki tokių dar daug trūksta. Pietų Azija ypač nedosni, priešingai nei Lotynų Amerika. 2014 m. Indija socialinės apsaugos programoms išleido tik 0,7 proc. BVP. Brazilija 2011 m. joms skyrė 2,4 proc. BVP. Be to, pusė Indijos išlaidų atiteko viešiesiems darbams kaimuose ir vaikams maitinti mokyklose.
Indija apkarpė kai kurias išmokas, su kuriomis stulbinamai nepataikė, kaip antai degalų subsidijos, ir svarsto apie visuotines bazines pajamas, įmanomas šaliai įdiegus biometrinio tapatybės nustatymo sistemą, kurioje jau suregistruotas įspūdingas skaičius žmonių - 1,1 mlrd. Nykstant visiškam skurdui, išskyrus Afriką ir Azijos šalis, kuriose silpnos socialinės paramos sistemos, jo naikinimo tempas veikiausiai lėtės.
Pasaulio banko skaičiavimu, jei ūkiai augs kaip pastarąjį dešimtmetį, o skurstančių žmonių pajamos didės tokiu pat greičiu kaip kitų, 2030 m. tebevargs apie 4 proc. planetos gyventojų. Po kelis dešimtmečius trukusio stulbinamo progreso prislopęs skurdo mažinimo tempas labai nuviltų. Jau vien dėl to, kad turbūt liktų nepasiektas svarbus tikslas.
2000 m. Jungtinių Tautų narės susitarė, kad sieks iki 2015 m. nepriteklių sumažinti perpus nuo 1990 m. lygio. Sekėsi taip puikiai, kad pasaulis tikslą pasiekė bent penketu metų anksčiau. Todėl iškelti du nauji uždaviniai - pirmieji ilgame „darnios plėtros tikslų“ sąraše. Dabar pasaulis turėtų iki 2020 m. visiško skurdo lygį sumažinti iki 9 proc., o iki 2030 m. - iki 3 proc. Pirmąjį tikslą galima ir turbūt pavyks įgyvendinti.
Kad ir kaip būtų, vis labiau akivaizdu, kad pasaulinis visiško skurdo mažinimo tikslas netenka prasmės, nes nepriteklius nebėra globalus. XIX a. viduryje visuose žemynuose buvo daugybė skurdžių. Kai regionai vieni po kitų - Europa, Šiaurės Amerika, Lotynų Amerika, o dabar ir Rytų Azija - beveik išnaikino visišką skurdą, nepriteklius tapo Pietų Azijai ir Užsachario Afrikai būdinga negalia. Galima įsivaizduoti ateitį, kurioje pasaulinis skurdo lygis toliau mažės, bet sykiu įsitvirtins keliose šalyse, nukentėjusiose nuo karo ir blogo valdymo. Palyginti su praeitimi, tai būtų didelis laimėjimas, bet džiūgauti nesinorės.
| Metai | Skurdo lygis (%) |
|---|---|
| 1981 | 42 |
| 2013 | 10.7 |
| 2016 (spėjama) | 9.1 |
tags: #indijos #socialines #problemos