Išgirdę kalbas apie socialinę klasę, kastą ar luomą, dažnai pagalvojame, kad tai jau pasenęs skirstymas, egzistavęs prieš keletą šimtmečių, tačiau net ir XXI amžiuje socialinės klasės yra svarbios. Visuomenė apibrėžiama kaip socialinių ryšių tarp organizuotų grupių visuma. Mes visi be išlygų esam socialinės būtybės, todėl esame priklausomi nuo visuomenės tam, kad gyventume kaip žmonės.
Socialinės klasės sąvoka ir istorinis kontekstas
Socialinė klasė - didelė žmonių grupė, užimanti atitinkamą vietą visuomenės socialinėje struktūroje ir pasižyminti tuo pačiu ekonominiu bei socialiniu statusu. Socialinės klasės sąvoka siejama su naujausiaisiais laikais, nes ankstesnėse visuomenėse didelės socialinės klasės buvo vadinamos kastomis ir luomais. Klasės sąvoka siejama su pramonine revoliucija, kai ėmė didėti socialinė atskirtis tarp kapitalistų ir proletariato.
19 a. K. Marxas pabrėžė ekonominių požymių reikšmę visuomenės klasiniam suskirstymui į išnaudotojus (savininkus) ir išnaudojamuosius (gamintojus). Šią tradiciją tęsė V. Leninas ir kiti marksistai, akcentuodami klasių socialinius konfliktus ir revoliucinės kovos būtinumą panaikinant privačią nuosavybę. Vokiečių sociologas M. Weberis taip pat pabrėžė ekonominio kriterijaus reikšmę apibūdindamas socialinę klasę, bet kritikavo K. Marxo dichotominį modelį, jis įvedė socialinio statuso sąvoką ir sudarė socialinės diferenciacijos skalę. Anot M. Weberio, socialinė klasė yra vienodas gyvenimo galimybes turinčių žmonių grupė.
Socialinė hierarchija ir stratifikacija
Socialinės hierarchijos piramidė apibrėžiama kaip individų, socialinių klasių ar grupių, klasifikuojamų nuo aukštos iki žemos jų padėties visuomenėje, sistema. Išskirta iš religinio konteksto, hierarchija gali būti naudojama rangui apibūdinti, kur visuomenės sluoksniai yra vertinami santykyje su visuma. Tada hierarchija įgauna specialią formą, kuri šiuolaikinėje sociologijoje ir antropologijoje vadinama socialine stratifikacija.
Stratifikacija - tai žmonių pasiskirstymas į sluoksnius arba grupes, išsidėsčiusias vertikaliai viena kitos atžvilgiu. Tai „bet kurios socialinės grupės padėtis visuomenės pozicijų hierarchijoje pagal valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo ir/arba psichinio-psichologinio pasitenkinimo nelygybę“. Akivaizdu, jog žmonių užimama padėtis visuomenėje yra nevienoda: vieni yra aukščiau, kiti žemiau.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinė klasė?
Klasės: atviros ir uždaros sistemos
Klases sąlyginai galime skirstyti į uždaras ir atviras sistemas. Atvirųjų klasių sistemoje žmonės gali judėti aukštyn ir žemyn, nėra jokių formalių ar ideologinių kliūčių žmonėms judėti - kilti ar kristi. Tavo priklausymas klasei šiuo atveju visiškai nesusijęs su tuo, kokiai klasei priklauso Tavo tėvai. Tiesiog viskas priklauso nuo Tavo pastangų ir sugebėjimų. Tai idealus klasės tipas, geriausiai matomas Vakarų šalių demokratinėse sistemose.
„Visos demokratinių industrinių klasių sistemos yra atviresnės nei žemdirbyste užsiimančios visuomenės, kadangi urbanizacija ir industrinė transformacija padidina socialinio mobilumo galimybes”, teigia R. A. Rothman. Pavyzdžiui, ankstyvoje industrializacijos stadijoje, perėjus nuo žemdirbystės prie pramoninės gamybos, kaimo darbininkai, taip pat ir smulkiųjų ūkių savininkai gali pereiti į miestiečių darbininkų klasę.
Uždarosios sistemos - tos, kurių padėtis stratifikacinėje sistemoje yra paveldėta ir nekintanti. Sudaromos įvairios kliūtys, įtvirtintos įstatymu, papročiu ar sociokultūrinėmis idėjomis bei tikėjimu. To pasekoje praktiškai nėra galimybių pereiti į aukštesniąją klasę; išimtis galėtų būti nebent „pranašiųjų vaikai”. Uždarosios sistemos populiariausios stabiliose žemdirbystės visuomenėse, kur industrializacijos procesas nėra pageidaujamas.
Kastų pavyzdys: Indijos kastų sistema
Pačia bendriausia prasme kastos apibūdinamos kaip hierarchiškai tvarkingos endogaminės grupės, kuriose narystė yra paveldima ir pastovi. Indijos kastos yra klasikinis kastų visuomenės pavyzdys. Kastų identitetas, visų pirma, atsiskleidžia per religiją - kastų hierarchija yra induizmo neatskiriama dalis. Minėtą hierarchiją sudaro keturios pagrindinės būties pakopos - varnos, kurios nustatomos pagal kilmės taisyklę: vaikų varna atitinka tėvų varną ir nesikeičia visą gyvenimą.
L. Dumont išskiria tris esminius kastų sistemos bruožus, kurie yra paremti religinėmis švarumo sampratomis: kastų hierarchija, santykinis švaros laipsnis ir apribojimai santykiams tarp skirtingų kastų, kad būtų išlaikytas statusas. M. Harris nurodo du priešingus požiūrius: vakarietišką, pabrėžiantį paveldimą profesiją ir darbo pasidalijimą tarp kastų, ir „iš apačios į viršų“ požiūrį, pagal kurį kastų sistema nėra labai skiriama nuo kitų hierarchinių grupių, tokių kaip klasės ar etninės grupės.
Taip pat skaitykite: išsilavinimo nelygybė ir socialinė klasė
Klasių tipai: grupės ir kategorijos
R. Jenkins savo knygoje „Socialinis identitetas” apibrėžia du klasių tipus: grupę ir kategoriją. Kategorija - tai klasė, kurios pobūdį ir sudėtį apsprendžia asmuo, apibūdinantis tą kategoriją. Kategorija skiriasi nuo grupės tuo, kad joje nėra ryšių tarp kategorijos narių. Tuo tarpu, grupė - tai klasė, kurios nariai supranta savo klasės savitumą ir veikia vieningai.
K. Marx teigė, kad darbininkai savo panašia situacija, panašiais interesais priklauso „class in itself“ kategorijai. Tačiau, pagal jį, minėti interesai gali būti realizuojami tada, kai darbininkai susijungia į „class for itself“ bei suvokia, kokie yra jų interesai. Grupės identifikavimosi procesas skatina, o tuo pačiu ir yra skatinamas klasių kovos.
Socialinė klasė ir klasinė sąmonė
Nagrinėjant socialines klases svarbu atsižvelgti į klasinę sąmonę, klasinius interesus, klasių kovą. K. Marksas klasių konfliktą vadina klasių kova, teigdamas, jog tai sudaro pačią visuomenės esmę. Klasių kova - tai „kova tarp klasių, kurių interesai nesuderinami arba prieštarauja vieni kitiems.”
K. Marksas pabrėžia ir tai, kad abi klasės - kapitalistai ir samdomi darbininkai - neturi bendrų vertybių; kapitalistai siekia viešpatauti ir išnaudoti darbininkus, todėl šios dvi klasės nuolat konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis ir pranašavo, kad išnaudojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę.
Galia, simbolinis kapitalas ir įteisinimas
P. Bourdieu laiko galią natūralia jėga - yra „jėgos laukai“, kurie krenta iš viršaus į apačią ir prieš kuriuos yra tik simbolinė pasipriešinimo galimybė. P. Bourdieu išskiria įteisinimą - esamo galios resursų paskirstymo ir susiklosčiusios socialinės struktūros traktavimą lyg savaime suprantamų. Resursų kontrolė įgyvendinama kuriant socialinį tinklą: tiesioginius santykius su nedaug žmonių, netiesioginius su kuo daugiau žmonių.
Taip pat skaitykite: Psichologinio įgalinimo sąsajos su demografiniais veiksniais
Į šiuos santykius žmonės įsijungia per socializaciją šeimoje, mokykloje, klubuose ir kitoje elitinėje aplinkoje, kur jie bendrauja su panašios padėties ir pasiekimų žmonėmis. Šie žmonės dėl savo dominuojančios padėties turi geresnį priėjimą prie ekonominių, kultūrinių ir socialinių galios resursų. Išsilavinimo sistemą P. Bourdieu nurodo kaip vieną iš įteisinimo ir stratifikacijos išsaugojimo sferų.
Socialinė mobilumas ir vidurinio sluoksnio reikšmė
Sociologai sprendžia ir socialinio mobilumo problemą - siekia nustatyti galimybes pereiti iš vienos socialinės klasės į kitą. Svarbia laikoma vidurinė socialinė klasė, nes nuo jos narių skaičiaus labai priklauso visuomenės stabilumas. Socialinė mobilumo galimybė priklauso nuo švietimo prieigos, ekonominių resursų ir institucinių mechanizmų.
Švietimas yra vienas svarbiausių socialinio mobilumo variklių. Tačiau prieiga prie kokybiško išsilavinimo dažnai priklauso nuo tėvų pajamų ir socialinio statuso. Ši nelygybė kuria užburtą ratą - geresnį išsilavinimą turintys žmonės paprastai gauna geriau apmokamas darbo vietas, o tai sustiprina socialinį skirtumą.
Socialinė klasė ir kasdienis gyvenimas
Socialinė klasė - tai žmonių grupavimas pagal jų ekonominę padėtį, išsilavinimą, profesiją ir socialinį kapitalą. Tai ne tik apie pajamas, bet ir apie gyvenimo būdą, kultūrinius poreikius bei vertybes. Socialinė klasė daro įtaką kasdieniams pasirinkimams - nuo vaikų ugdymo iki sveikatos priežiūros. Darbo rinkoje socialinė klasė gali pasireikšti per profesijų tipą, karjeros galimybes ir darbo sąlygas.
Aukštesnės klasės atstovai dažniau užima vadovaujančias arba kūrybinio pobūdžio pozicijas, kurios suteikia daugiau lankstumo ir galimybių tobulėti. Vartotojų elgesys taip pat glaudžiai susijęs su socialine padėtimi: aukštesnės klasės žmonės dažniau renkasi kokybę, prekės ženklo reputaciją ir tvarumą, tuo tarpu vidurinė ar žemesnė klasė dažnai orientuojasi į kainą ir praktiškumą.
Socialinės grupės, jų tipai ir ryšys su klasėmis
Socialinė grupė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes.
- Pirminės socialinės grupės: šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai - nedidelės, tiesioginės sąveikos, solidarumas.
- Antrinės socialinės grupės: politinės partijos, profesinės sąjungos, korporacijos - didesnės, beasmenės santykais pagrįstos grupės.
- Formalios ir neformalios grupės, interesų grupės, referentinės grupės ir kt.
Socialinės klasės ir socialinės grupės yra glaudžiai susijusios: socialinė klasė gali būti laikoma tam tikra socialine grupe, turinčia bendrą ekonominį ir socialinį statusą. Socialinės grupės sąveikauja ir veikia visuomenėje, o socialinės klasės atspindi tam tikrą visuomenės stratifikaciją.
Socialinė psichologija, normos ir įvaizdis
Socialinė psichologija tiria, kaip mūsų mintys, emocijos ir elgesys priklauso nuo kitų žmonių, visuomenės normų bei socialinių sąveikų. Socialinės normos padeda atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems, kad jis priklauso grupei.
Įvaizdis - tai subjektyvus vaizdinys apie tam tikrą objektą, kuris gali būti prekė, paslauga, įmonė, žmogus ar jų grupė. Vartotojas renkasi tą prekybos vietą ir prekę, kurios įvaizdis labiausiai atitinka jo įsivaizduojamą idealą ir subjektyviai apibrėžtas tolerancijos ribas. Įvaizdis labiausiai veikia prestižas, kuris tam tikrais laikotarpiais formuoja prestižinio darbo, profesijų ar prekių sampratą.
Klasių konfliktas ir kova
Klasių konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. K. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Šiandien žmonės, išgirdę žodžių junginį „klasių kova“, paprastai atsigręžia į K. Marx apibrėžimą, įsivaizduodami vargšo darbininko kovą dėl geresnio darbo užmokesčio, pragyvenimo bei darbo sąlygų.
Tačiau klasių kova nebūtinai visuomet reiškia revoliuciją; ji gali pasireikšti kapitalistinės sistemos ribose per streikus, politinę kovą dėl įstatymų, socialines judėjimų formas ar kitus kolektyvinius veiksmus. Grupės identifikavimosi procesas skatina, o tuo pačiu ir yra skatinamas klasių kovos, nes „class in itself“ tampa „class for itself“ tik tada, kai nariai suvokia ir organizuoja savo bendrus interesus.
Socialinės klasės poveikis sveikatai, technologijoms ir gyvenimo kokybei
Socialinė klasė daro įtaką fizinei bei psichologinei sveikatai. Žmonės, turintys mažesnes pajamas, dažniau susiduria su sveikatos problemomis, nes negali sau leisti kokybiškos medicininės priežiūros ar tinkamos mitybos. Žemesnės klasės žmonės patiria daugiau streso dėl finansinio nestabilumo, kuris ilgainiui veikia ir jų emocinę būklę.
Skaitmeninis amžius sukūrė naujų galimybių, bet kartu ir naujų skirtumų. Tie, kurie turi technologinį raštingumą ir prieigą prie inovacijų, įgyja pranašumą. Tuo tarpu žmonės iš socialiai pažeidžiamų grupių dažnai susiduria su informacijos trūkumu arba neturi galimybių naudotis naujausiomis technologijomis.
Praktiniai padariniai ir valstybės vaidmuo
Valstybės gali skatinti lygesnes galimybes per efektyvią mokesčių sistemą, švietimo reformas bei socialinę paramą. Skirtumų mažinimas reikalauja sisteminių priemonių: geresnės prieigos prie kokybiško išsilavinimo, sveikatos apsaugos, darbo rinkos reglamentacijos ir socialinių garantijų.
Santrauka: pagrindiniai socialinės klasės bruožai
- Hierarchiškumas: Klasės dėliojamos nuo žemiausios iki aukščiausios.
- Ekonominis pagrindas: Pajamos, nuosavybė, ekonominės galimybės.
- Socialinis ir kultūrinis kapitalas: Išsilavinimas, profesijos prestižas, socialiniai tinklai.
- Socialinis mobilumas: Galimybė pereiti tarp klasių (atviros/uždaros sistemos).
- Grupinė identifikacija: „class in itself“ vs „class for itself“.
- Įtaka kasdienei patirčiai: sveikata, vartojimas, švietimas, darbo sąlygos.
- Galia ir įteisinimas: institucijų, švietimo ir simbolinio kapitalo vaidmuo išsaugojant stratifikaciją.
| Aspektas | Įtaka socialinei klasei |
|---|---|
| Ekonomika | Pajamos, nuosavybė, darbo pobūdis |
| Švietimas | Prieiga prie išsilavinimo, socialinis mobilumas |
| Kultūrinis kapitalas | Vertybės, elgesio normos, prestižas |
| Socialiniai tinklai | Kontaktai, informacija, galimybės |
| Institucijos | Įteisinimas, teisės, mokesčių politika |
Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė klasė išlieka vienu iš svarbiausių veiksnių, lemiančių kiekvieno žmogaus galimybes, pasirinkimus ir gyvenimo kokybę. Nors technologinė pažanga ir globalizacija suteikė daugiau priemonių siekti sėkmės, socialinės nelygybės problemos niekur nedingo.