Įgalinimas socialiniame darbe suvokiamas kaip gebėjimas rinktis, veikti pagal savo jėgas ir kontroliuoti bent dalį savo gyvenimo sričių. Tai ypač svarbu senyvo amžiaus žmonėms, kurie neretai susiduria su priklausomybe nuo aplinkinių bei nuvertinimu. Žmonės, jaučiantys gyvenimo prasmę ir turintys galimybę dalyvauti bendruomenės veikloje, išlieka psichologiškai stipresni ir labiau pasitikintys savimi.
Tiek moksle, tiek profesinėje praktinėje veikloje, tiek kasdieniame žmogaus ar žmonių grupių gyvenime svarbus vaidmuo tenka būsimų įvykių numatymui arba prognozavimui. Šiame tyrime remsimės Hyde ir kitų pasiūlyta gerovės samprata, pagal kurią gerovė reiškia poreikių tenkinimą. Skiriamos keturios lygiavertės ir tarpusavyje susijusios poreikių rūšys: kontrolė, autonomiškumas, savirealizacija ir pasitenkinimas.
Psichologinė gerovė ir įgalinimo samprata
Kontrolė ir autonomiškumas - tai galėjimas valdyti savo gyvenimą ir laisvė jį tvarkyti savarankiškai. Savirealizacija ir pasitenkinimas apibūdina, kaip žmonės suvokia šios laisvės turėjimą ir geba mėgautis gyvenimo patirtimis.
Psichologinė gerovė vyresniame amžiuje buvo įvertinta 12-os teiginių Kontrolės, autonomijos, savirealizacijos ir malonumo (CASP) skalės versija, atspindinčia žmogaus gyvenimo prasmės ir psichologinės gerovės savistatą. Minimalus įvertis yra 12 balų, maksimalus - 48. Tyrime buvo naudotas integralus CASP rodiklis, kuris sudaromas sumuojant visų skalės teiginių įverčius, o didesnė jo reikšmė atspindi didesnę psichologinę gerovę.
Amžiaus dimensija: „kaip gyventa, taip ir pasenta“
„Senatvė nėra savarankiškas, tuščioje erdvėje atsiradęs raidos etapas: tai ankstesnių raidos etapų tąsa. Metaforiškai galima pasakyti taip: senatvė yra ne tik natūralus gyvenimo kelio etapas, bet ir ankstesniųjų etapų atspindys ir priklausinys.“ Tai reiškia, kad senstančio ar seno žmogaus funkcionavimas - gebėjimas sėkmingai atlikti profesines ar kasdienio gyvenimo veiklas, jo savarankiškumas, socialinis aktyvumas ir pan. yra ankstesniųjų gyvenimo tarpsnių integralus priklausinys.
Taip pat skaitykite: Žalos atlyginimas už psichologinį smurtą
Empiriniai tyrimai patvirtina, kad gyvenimo eigos įvykiai siejasi su įvairiais funkcionavimo aspektais vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, ilgesnė mokymosi ir studijų trukmė, geresnė fizinė sveikata, didesni profesiniai pasiekimai ir stipresnė socialinė įtrauktis ankstesniais gyvenimo etapais prognozuoja geresnį pažintinį funkcionavimą, ilgesnę sveikų gyvenimo metų trukmę ir didesnį socialinį aktyvumą senatvėje, o aukštesnis socioekonominis statusas vaikystėje prognozuoja geresnį pažintinį funkcionavimą senatvėje, tačiau tas funkcionavimas greičiau blogėja nuo 50 iki 90 metų.
Įvairūs tyrimai parodė sąsajas tarp ankstesniųjų gyvenimo tarpsnių ypatumų ir atminties gebėjimų vyresniame amžiuje, gyvensenos veiksnių ir nusiskundimų sveikata senatvėje, šeiminių santykių ir pasitenkinimo gyvenimu senatvėje, lėtinės ligos ir pasitenkinimo gyvenimu, neįgalumo ir pasitenkinimo gyvenimu.
Lyties aspektas: santykiai šeimoje ir emocinė reguliacija
Nustatyta, kad santykių su tėvais vaikystėje kokybė susijusi su gerove vėlesniame gyvenime: geresni santykiai su motina susiję su mažesniu kasdieniu distreso išgyvenimu, o geresni santykiai su tėvu - su mažesniu emocingumu reaguojant į kasdienius stresorius. Vaikai, kurie vaikystėje patyrė tėvų prievartą, žiaurumą ar perdėtą griežtumą, nėra patenkinti savo santykiais su kitais asmenimis suaugę ir gana prastai vertina savo gyvenimo partnerius, taip pat jiems kyla didesnių sunkumų palaikyti intymius ar romantiškus santykius, palyginti su asmenimis, kurie tokios patirties neturėjo.
Prievartos patyrimas šeimoje vaikystėje taip pat siejamas su prastesne fizine, psichine sveikata, dažnesniais skausmo patyrimais, blogesniu fiziniu funkcionavimu vyresniame amžiuje, didesne tikimybe susirgti depresija ir nerimo sutrikimais. Remiantis tyrimų rezultatais teigiama, kad negatyvios patirties vaikystėje, ypač patirtos prievartos, poveikis išlieka visą gyvenimą, nors apsauginiai veiksniai brandos metu šį poveikį gali susilpninti.
Dirbdamos socialinės globos namuose, mes, socialinės darbuotojos, kasdien susiduriame su situacijomis, kuriose būtina derinti globos ir įgalinimo principus. Mūsų pareiga - padėti žmogui išlikti stipriam net kai silpnėja sveikata, mažėja savarankiškumas ar keičiasi socialinės galimybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo psichologija: pritaikymo būdai
Konkretūs įgalinimo pavyzdžiai
Viena iš tokių istorijų - devyniasdešimtmetės gyventojos M. T. patirtis. Jai ilgai trūko veiklos, primenančios namų šilumą, todėl pastebėjus jos susidomėjimą augalais, buvo pasiūlyta pasirūpinti keliais vazonėliais kambaryje. M. T. pati sprendė, ką sodinti ir kaip prižiūrėti augalus, o netrukus jos palangėje sužaliavo mažytis daržas. Gyventojai pradėjo kreiptis patarimų, o ši veikla suteikė moteriai naują atsakomybės jausmą ir sustiprino savivertę.
Kitas įgalinimo pavyzdys - 85 metų J.S. istorija. Atsikraustęs į globos namus jis buvo uždaras ir nesidomėjo užimtumo veiklomis, nors anksčiau dirbo staliumi. Tik išvydus kambaryje jo paties gamybos medinius dirbinius, kilo mintis paskatinti jį užsiimti lengvais rankdarbiais. J.S. buvo suteikta galimybė pačiam pasirinkti, ką kurti, ir jis susidomėjo paprastais mediniais raktų pakabukais bei suvenyrais. Šie dirbiniai netrukus buvo eksponuoti globos namų kūrybos kampelyje.
Tokios istorijos patvirtina, kad socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis turi būti orientuotas ne tik į globą, bet ir į asmens stiprinimą. Pernelyg dominuojantis globėjiškumas gali susilpninti žmogaus savarankiškumą, todėl socialinis darbuotojas privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp pagalbos ir skatintos atsakomybės.
Socialinė klasė ir vaikystės aplinkybių poveikis
Galvodami apie šeimą, kurioje užaugo, tiriamieji turėjo įvertinti savo šeimos finansinę situaciją. Kitos gyvenimo vaikystėje ir paauglystėje aplinkybės įvertintos naudojant devynis klausimus. Minėti klausimai apibūdina tiek buitinių sąlygų ir namų aplinkos, tiek kitų vaikystės aplinkybių subjektyvų vertinimą.
Respondentų buvo prašoma nurodyti, kiek kambarių buvo namų ūkyje, ir suskaičiuoti, kiek žmonių tuo metu gyveno jų būste. Tiriamųjų taip pat buvo prašoma įvertinti, kiek maždaug būste, kuriame jie gyveno, buvo knygų. Vertindami knygų skaičių, tiriamieji turėjo neįskaičiuoti žurnalų, laikraščių ar savo mokyklos vadovėlių.
Taip pat skaitykite: Visuomenės požiūris į psichologinį smurtą
Apklausos metu tyrimo dalyvių taip pat buvo prašoma įvertinti religijos svarbą šeimoje jiems augant, ir penkių balų Likerto skale įvertinti savo sveikatą vaikystėje. Santykiai šeimoje ir artimoje aplinkoje buvo įvertinti naudojant devynių klausimų duomenis.
Vaikystės santykiai ir socialinė įtrauktis
Keturių balų Likerto skale, kur 1 reiškia „labai“, o 4 - „visai ne“, tiriamųjų buvo prašoma įvertinti ir tai, kiek motina ar užauginusi globėja ir tėvas ar užauginęs globėjas suprato jų problemas bei rūpesčius. Be to, tyrimo dalyviai keturių balų skale, kur 1 reiškia „dažnai“, o 4 - „niekada“, įvertino, kaip dažnai vaikystėje jie jautėsi vieniši dėl draugų trūkumo ir turėjo draugų, su kuriais leisdami laiką jautėsi patogiai.
Tiriamųjų taip pat buvo prašoma nurodyti, kaip dažnai jie patyrė fizinę žalą ir (ar) smurtą artimoje aplinkoje. Kadangi skirtingi žmonės gali skirtingai suprasti, kas yra fizinė žala, formuluojant klausimą buvo naudojamos konkrečios tokios žalos apraiškos.
Kultūra, politinės represijos ir tarpgeneracinis atsparumas
Ankstyvojo amžiaus aplinkybės ir šeimos politinių represijų bei diskriminacijos patirtis nevienareikšmiškai susiję su psichologine gerove vyresniame amžiuje. Tai atspindi Holokausto, sovietinių represijų tyrimų rezultatai. Viena vertus, traumuojanti patirtis ankstyvojoje vaikystėje gali būti susijusi su prastesne psichologine gerove vyresniame amžiuje. Kita vertus, gautos pagalbos kokybė po vaikystėje patirtų traumų reikšmingai prognozuoja gerovę vyresniame amžiuje.
Gailienė su kolegomis ištyrė trijų skirtingo amžiaus kartų Lietuvos gyventojų patirtis, išgyvenant okupacijos, trėmimų ir nepriklausomybės atkūrimo pasekmes. Tyrimas atskleidė, kad šeimos patirtos represijos yra susijusios su tam tikrais pozityviais veiksniais vėlesnėse kartose. Nuo politinių represijų nukentėjusių šeimų jauniausios kartos atstovai pasižymėjo didesniu optimizmu, o vidurinės kartos atstovai - psichologiniu atsparumu.
Tokius skirtumus bandoma aiškinti tuo, kad atkūrus nepriklausomybę tarsi buvo pašalinta istorinė neteisybė: represijas patyrę žmonės buvo pripažinti nukentėjusiais. Tarpgeneracinis traumos ir atsparumo perdavimas randamas ne viename tyrime.
Mažulytė-Rašytinė atkreipia dėmesį, kad represijų poveikis geriau paaiškinamas, kai atsižvelgiama į santykius su artimaisiais. Sovietines politines represijas patyrusių šeimų vėlesnės kartos pasižymėjo geresne savijauta, laimingumu, didesniu psichologiniu atsparumu, didesniu optimizmu ir viltingumu ir šie veiksniai susiję su kalbėjimosi apie traumines patirtis šeimoje ypatybėmis.
Metodologinė rėma: SHARE duomenys ir įgalinimo analizė
Tyrimui atlikti buvo panaudoti Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) 7-os bangos duomenys, kurie yra prieinami SHARE sistemoje užsiregistravusiems mokslininkams. Į analizę buvo įtraukti 1 985 Lietuvos gyventojų ir jų sutuoktinių ir (ar) partnerių duomenys. Šiam tyrimui atrinktų tiriamųjų amžius svyruoja nuo 50 iki 97 m., iš jų 1 267 yra moterys ir 718 vyrų.
Šeimos istorinėms traumoms įvertinti buvo naudojami trys klausimai. Tiriamieji turėjo nurodyti, ar jie asmeniškai kada nors buvo persekiojami ar diskriminuojami dėl savo politinių įsitikinimų, religijos, etninės priklausomybės ar tautybės, seksualinės orientacijos, kilmės arba jų artimų giminaičių religijos ar politinių pažiūrų.
Santykiai šeimoje ir artimoje aplinkoje buvo įvertinti naudojant devynių klausimų duomenis. Penkių balų Likerto skale tiriamieji atskirai įvertino savo santykius su motina ar užauginusia globėja ir tėvu ar užauginusiu globėju. Tiriamųjų taip pat buvo prašoma įvertinti, kaip dažnai jie patyrė fizinę žalą ir (ar) smurtą artimoje aplinkoje.
SHARE tyrimą koordinuoja ir duomenų rinkimą vykdė Europos mokslinių tyrimų infrastruktūra SHARE-ERIC. Duomenų rinkimas vyko 2017-2018 m. Gavus informuotą respondentų sutikimą buvo atliekama individuali CAPI apklausa, kurią atliko apmokyti ir turintys apklausų patirties tyrėjai.
CASP skalė ir kontroliniai kintamieji
Kiekvieną teiginį tiriamieji turėjo įvertinti keturių balų Likerto skale, kur 4 reiškia „dažnai“, o 1 - „niekada“. Į analizę taip pat buvo įtraukti pagrindiniai tiriamųjų sociodemografiniai duomenys, tokie kaip amžius, lytis, dabartinė namų ūkio finansinė padėtis ir išsilavinimas. Dabartinė namų ūkio finansinė padėtis buvo vertinama subjektyviai, t. y. tiriamieji turėjo įvertinti, kaip jų namų ūkis suduria galą su galu.
| Kintamųjų grupė | Vertinimo būdas | Pagrindinė reikšmė įgalinimui |
|---|---|---|
| CASP (kontrolė, autonomija, savirealizacija, pasitenkinimas) | 12 teiginių, Likerto skalė (1-4) | Matavo psichologinės gerovės lygį |
| Sociodemografija (amžius, lytis, finansinė padėtis, išsilavinimas) | Savireporta, Likerto skalės | Nustatė socialinės klasės ir lyties poveikio kontekstą |
| Vaikystės aplinkybės (santykiai, smurtas, ištekliai) | Skalių rinkinys (3-5 balai) | Atspindėjo tarpgeneracinio poveikio stiprumą |
| Istorinės traumos (represijos, diskriminacija) | Dichotominiai/uždarieji klausimai | Įvertino kultūros ir politinės patirties įtaką |
Įgalinimas politikoje ir paslaugų kultūroje
Žvelgiant į įgalinimą socialinio darbo srityje pasaulio mastu, galima teigti, kad jis yra palyginus naujas reiškinys. Nuo seniausių laikų socialinio darbo tikslas buvo siejamas su davimu daugiau nuskriaustiesiems, ir tik šešiasdešimtaisiais - septyniasdešimtaisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę intensyvūs moterų, homoseksualų ir žmonių, turinčių negalią, judėjimai davė pradžia įgalinimo koncepcijos atsiradimui socialinio darbo lauke.
Įgalinimo, kaip socialinio darbo komponento atsiradimą Lietuvoje būtų galima sieti su 2014 metais Lietuvos socialinėje politikoje prasidėjusiais pasikeitimais, ir vienu svarbiausiu - deinstitucionalizacija. Laikydamiesi konvencijos, šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos asmenims gyventi bendruomenėje lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas yra siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur svarbus kiekvienas žmogus, o ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiesioms žmonių grupėms, kurios dažniausiai tampa socialinių paslaugų gavėjais. Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą - tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pati spręsti problemas“.
Žvelgiant į įgalinimo koncepciją, galima teigti, kad įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: išorinių ir vidinių. Vidiniai komponentai apima žmonių vidinius pokyčius, kurie pasireiškia žmogaus autonomiškumu, sprendimų priėmimu, savo gyvenimo kontroliavimu. Išoriniai komponentai - tai asmens aplinkos: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris bei veiksmai, kurie suteikia galių asmenims kontroliuoti savo gyvenimą.
Svarbu paminėti, kad įgalinimas yra glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš socialinio darbuotojo kompetencijos dalių. Profesinės vertybės, kuriomis vadovaujasi socialinis darbuotojas turi didelės įtakos jo kasdieniniam darbui, tai nurodo socialinio darbuotojo požiūrį į paslaugų gavėją bei tolimesnę socialinio darbuotojo laikyseną paslaugų teikimo procese.
Socialinės klasės, lyties ir kultūros sankirta praktikoje
Mūsų tikslas dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis - užtikrinti, kad jų problemos būtų sprendžiamos sistemingai, o gyvenimas globos įstaigoje būtų ne tik saugus, bet ir prasmingas. Šis darbas reikalauja atjautos, kantrybės, profesionalumo ir tikėjimo, kad žmogus gali ir toliau augti net būdamas garbaus amžiaus.
Gyventojai ir darbuotojai pradėjo dažniau kreiptis patarimų, o pats J.S. tapo atviresnis, labiau pasitikintis savimi ir noriai dalijosi profesine patirtimi. Šia patirtimi dalinamės ne tik kaip specialistės, bet ir kaip žmonės, kurie tiki, kad pagarba, dėmesys ir galimybė pasirinkti senatvėje yra ne privilegija, o būtinybė.
„Kaip gyventa, taip ir pasenta“: socialinės klasės ir kultūros įspaudas
Tai buvusio gyvenimo ir gyvenimo senatvėje kintamųjų sąsajų tyrimai. Šią amžiaus tarpsnių funkcinę priklausomybę galima perfrazuoti ir buitiškesniu stiliumi: kaip gyventa, taip ir pasenta.
- Ilgesnė mokymosi trukmė ir knygų gausa vaikystėje siejasi su didesne savirealizacija ir autonomija vėliau.
- Geriau funkcionuojantys santykiai su motina ir tėvu susiję su mažesniu distresu ir geresne emocine reguliacija.
- Patirtas smurtas ir prievarta vaikystėje didina riziką psichologinės gerovės sumažėjimui suaugus.
- Politinių represijų patirtis gali būti susieta su vėlesnės kartos atsparumu ir optimizmu, kai egzistuoja pripažinimas ir pagalba.
Šeimos ryšiai, vienatvė ir bendruomeniškumas
Be to, tyrimo dalyviai keturių balų skale įvertino, kaip dažnai vaikystėje jie jautėsi vieniši dėl draugų trūkumo ir turėjo draugų, su kuriais leisdami laiką jautėsi patogiai. Šeimos santykiai, pripažinimas ir supratimas vaikystėje atsispindi gebėjime dalyvauti bendruomenėje ir reguliuoti emocijas vėliau.
Mūsų praktikoje dažnai susiduriama su pavyzdžiais, įrodančiais, kad net ir nedidelės, bet prasmingos veiklos gali atkurti žmogaus savigarbą. Tokios priemonės kuria bendruomeninį ryšį ir mažina vienišumą, o tai stiprina kontrolę ir pasitenkinimą.
Prognozavimo svarba ir socialinio darbo tikslas
Tiek moksle, tiek profesinėje praktinėje veikloje svarbus vaidmuo tenka prognozavimui: tai leidžia planuoti įgalinančias intervencijas ir pritaikyti paslaugas pagal lytį, amžių, socialinę klasę ir kultūrinę patirtį. Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą - tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pati spręsti problemas“.
Lietuvoje pradėtos įgyvendinti globos įstaigų pertvarkos suteikė prielaidas naujos socialinio darbo raidos etapo bei kokybiškų paslaugų sampratos atsiradimui, paremtos tokiomis vertybėmis kaip klientų įtraukimas į paslaugų teikimą.