Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos. Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius.
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.
Pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje tebėra vieni didžiausių Europos Sąjungoje (ES): 2018 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų, žemiau absoliutaus skurdo ribos - 11,1 proc.
Šiandien Lietuvoje mes turime ne vieną instituciją, besirūpinančią socialinės atskirties mažinimu bei socialinio teisingumo užtikrinimu. Kita vertus, matome, kad šių institucijų pastangų ir materialinių resursų nepakanka minėtoms problemoms spręsti. Mirties taške užstrigęs universalių bazinių pajamų klausimas verčia ieškoti kitų alternatyvų.
Taip pat skaitykite: Kaip Pajusti Angelo Sargo Globą
Skurdas Lietuvoje
Skurdas - viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties.
Šiandien, spalio 17-ąją minimą Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, skursta kas penktas Lietuvos gyventojas. Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje.
Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose - net 13 proc.
Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.) Tuo tarpu skurde atsidūrusiųjų dirbančiųjų buvo gerokai mažiau, tik 3 proc.
NSMOT direktorė Aistė Adomavičienė teigė: „Tapo populiaru kalbėti apie skurdo mažinimą, ypač gerovės valstybės kontekste. Tačiau negerėjanti statistika rodo, kad trūksta konkretaus ir visapusiško veiksmų plano skurdui mažinti“.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti narkotikų priklausomybę?
Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
Socialinė parama ir jos efektyvumas: Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai.
„Labai noriu akcentuoti, kad vidutinė socialinė parama vienam asmeniui yra 81 euras. Tai tikrai nėra milijonai ir tikrai ne ta suma, dėl kurios neapsimokėtų dirbti. Tokių žmonių, kurie gauna socialinę piniginę paramą, Lietuvoje yra 2,5 proc. Lietuva tikrai nėra pašalpinių armijos šalis ir tai būtina akcentuoti. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad aplink tik „pašalpiniai“, norėk dirbti ir dirbsi. Taip nėra. Bedarbystė kai kuriuose regionuose siekia daugiau nei 10 proc. Darbą susirasti žmogui nėra lengva. Kas žmogui lieka - arba emigracija, arba tos paramos prašymas“, - teigė ji. Skurdas Lietuvoje turi daug veidų.
Kad džiaugtis šalyje mažėjančiu skurdu dar gerokai per anksti rodo ir kitas - santykinis skurdo - rodiklis, kuris pagal tą pačią metodiką matuojamas visose Europos Sąjungos šalyse. „Gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) išdėstomos didėjimo tvarka. Randama vidurinė reikšmė (mediana) ir apskaičiuojama 60 proc. nuo šios reikšmės. Tai ir yra laikoma skurdo rizikos riba“, - kaip šalyse nustatomas šis rodiklis, aiškinama NSMOT apžvalgoje.
Skurdo rizikos lygis Europoje
Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. Prasčiau už mus atrodė tik Bulgarija (23,4 proc. gyventojų) ir Rumunija (23,6 proc. gyventojų). 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus.
Taip pat skaitykite: Charakterio formavimosi veiksniai
Anot A. Adomavičienės, nerimą kelia ir tai, kad per metus nė kiek nesumažėjo žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių asmenų skaičius: „Taip, absoliutaus skurdo rodiklis pagerėjo, atsirado žmonių, kurie gauna 245 eurus plius, bet mes neturėtume labai koncentruotis į šį rodiklį, nes vis dėlto, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, turime kelti sau aukštesnius reikalavimus. Skurdas yra labai susijęs su tuo, kiek visavertiškai žmonės gali dalyvauti visuomenėje, visuomeniniame gyvenime pagal tos visuomenės standartus.“
Pašnekovės teigimu, absoliutus skurdo lygis atspindi tik išgyvenimui reikalingų poreikių patenkinimą ar nepatenkinimą, tuo tarpu skurdo rizikos riba atspindi, kiek žmonių nepakanka pajamų tam, kad priartėtų prie oresnio gyvenimo ir galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje.
Vis dėlto, pasak ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Teodoro Medaiskio, santykinis skurdo rizikos rodiklis labiau atspindi pajamų nelygybę, o ne šalyje paplitusį skurdą. „Manau, absoliutaus skurdo riba tikrai matuoja skurdą, o santykis skurdo rizikos lygis pirmiausiai matuoja pajamų nelygybę. Tam yra aiškių įrodymų, visi tą žino ir todėl santykinio skurdo rizikos lygio rodiklis yra abejotinas, nes jis matuoja ne tą, ką reikia. Man atrodo, kad absoliutaus skurdo mažėjimas tikrai yra reikšmingesnis rodiklis negu šitas, kuris matuoja pajamų nelygybę“, - teigė T. Medaiskis.
NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais. 2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc. Pensininkų skurdas Lietuvoje išlieka opia problema.
Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)
Ši lentelė apibendrina skurdo rizikos lygį skirtingose grupėse:
| Grupė | Skurdo rizikos lygis (2018 m.) |
|---|---|
| Bedarbiai | 62,3 proc. |
| Vieni gyvenantys asmenys | 50,7 proc. |
| Vaikus auginantys vieniši tėvai | 46,8 proc. |
| Senatvės pensininkai | 41,7 proc. |
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viliasi, kad pensijos Lietuvoje kitąmet augs sparčiau nei darbo užmokestis. Ministerijos skaičiavimu, šių išmokų augimas sieks 8,11 proc. Anot Finansų ministerijos prognozių, darbo užmokestis kitąmet paūgės 7,4 proc.
Tačiau T. Medaiskis mano, kad pagerinti pensininkų padėties su tokiais išmokų pokyčiais nepavyks. „Išmokų padidinimas tą skurdą šiek tiek sumažins, bet nemanau, kad ženkliai, nes jos nedidėja taip ženkliai, kad labai viską pakeistų. Ir pensijos Prezidentūros siūlymu didėtų ne tiek ir daug, kad būtų labai didelis efektas, bet yra kaip yra“, - kalbėjo socialinių mokslų daktaras.
DELFI primena, kad pensininkams kaip pažeidžiamai socialinei grupei išskirtinį dėmesį apžvelgdamas savo 100 dienų prezidentavimą skyrė ir Gitanas Nausėda. Prezidentas per spaudos konferenciją teigė pasigendąs solidarumo jausmo visuomenėje.
Skurdo priežastys ir jų aiškinimas
Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.
Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius.
- Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
- Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.
- Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.
Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos.
- Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonėsturi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
- Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.
- Trečias aiškinimas siejamas su visuomenes nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.
O. Lewis skurdo kultūros teorija
Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys skurde, turi gana skirtingą kultūrą lyginant su likusiais visuomenės nariais.
1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą - tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius. Tie elgesio modeliai turi savitosir įvairiose visuomenėse besiformuojančios kultūros bruožų, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes.
Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas. Maža to, taip gyvendami šie žmonės patiria beprasmybę, socialinę atskirtį, nenori burtis į bendruomenes, atsisako dalyvauti visuomenės gyvenime, nes yra įsitikinę, kad pasaulį valdo galingieji ir kad pakeisti kažką savo gyvenime neįmanoma.
Skurdo kultūra, tvirtina Lewis, yra sudaryta iš tarpusavyje susijusių, socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių. „Individai priklausantys skurdo kultūrai nėra pakankamai integruoti į pagrindinių visuomenės institucijų veiklą. Jie nepriklauso darbo grupėms, savanoriškoms organizacijoms ar politiniam visuomenės organizmui. Jų nenoras, pasak O. Lewis yra susijęs su kritišku požiūriu į bazines dominuojančių klasių institucijas, nepasitikėjimu valdžia, cinišku požiūriu į daugelį visuomenės reiškinių ir institucijų tarp kurių yra ir bažnyčia. Atsižvelgiant į tai, skurdo kultūros nariai nepripažįsta platesnės visuomenės vertybių, net jei ir žino esant tokias. Skurdo kultūroje dominuoja beviltiškumo, priklausomumo ir nepilnavertiškumo požiūriai. Kadangi individai yra nusivylę savo padėtimi, jaučiasi beviltiški ir yra fatališki, tai jie ir neturi jokių lūkesčių ir ketinimų dirbti ir bandyti keisti savo situaciją. Šeima ir seksualinė praktika konfliktuoja su išorine kultūra.
Taip Lewis išskyrė skurdo kultūrą, kurios nariai palyginus su kitais visuomenės nariais, turi kitokį gyvenimo būdą perduodamą per kartas. Toks šių žmonių elgesys skurdą paverčia neišvengiamu ir jie negali peržengti skurdo ribų, dėl savo nenoro ir nemotyvuotumo dirbti ir organizuotis. Kita vertus, skurdo kultūra, tai nėra tik vien nusišalinimas ar neorganizuotumas. Lewis teigia, kad antropologiniu supratimu tai yra kultūra, kuri atskleidžia žmogaus gyvenimo būdą ir tam tikrus pasirinkimus, kurie tarnauja kaip adaptacinis veiksnys. Autorius pastebi, jog toks gyvenimo būdas, tai reiškinys paplitęs ir kaimo, ir miesto struktūrose, taigi šio reiškinio egzistavimas parodo žmonių panašumą įvairiose struktūrose, ryšiuose, santykiuose, vertybėse. Taigi, skurdo kultūra parodo tikėjimo ir pasitikėjimo savimi ir kitais stoką. Toks išmoktas bejėgiškumas, ilgainiui sukuria palankią terpę vystytis patologiškam elgesiui - psichologinei, ekonominei, fizinei ir seksualinei prievartai. Gyvenimas šioje kultūroje reiškia, tiesiog nemokėjimą ir negalėjimą gyventi kitaip. Pakeisti tokią padėtį nors komplikuota, bet įmanoma, tačiau reikia paties žmogaus valios, kurios nėra, todėl, kad žmogus priklauso skurdo kultūrai.
Paminėti aspektai tampa visuomenėje egzistuojančių subgrupių normų, papročių ir gyvenimo būdu, perduodamu iš kartos į kartą. Tačiau, gyvenimo būdo perėmimas yra socializacijos proceso pasekmė, todėl tai reiškia, kad jis daugumai žmonių nėra visiškai sąmoningas.
O. Lewis teigia, kad skurdas nėra vien tik individualus reikalas, bet ir...