Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už valstybės politikos įgyvendinimą ir koordinavimą socialinės apsaugos ir darbo srityse.
Ministerija įsikūrusi Vilniuje.
Ministerijos vaidmuo ir pavaldžios institucijos
Prie ministerijos veikia (2024): Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra) Užimtumo tarnyba Valstybinė darbo inspekcija Socialinių paslaugų priežiūros departamentas Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra Jaunimo reikalų agentūra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba Pabėgėlių priėmimo centras (ministerijai pavaldus) Viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija VilniujeInstitucijos Prie Socialinės Apsaugos Ir Darbo MinisterijosPrie ministerijos veikia (2024): Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra) Užimtumo tarnyba Valstybinė darbo inspekcija Socialinių paslaugų priežiūros departamentas Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra Jaunimo reikalų agentūra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba Pabėgėlių priėmimo centras (ministerijai pavaldus) Viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra.
Socialinės apsaugos samprata ir tikslai
Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų.
Taip pat skaitykite: Neįgalumo lygio nustatymo procesas
Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.
Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga - konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.
Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė.
Socialinės apsaugos apibrėžimai ir tarptautinės įtakos
Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą.
Tarptautinė darbo organizacija (International Employment Organisation) siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbuotojas ir teismas
S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo.
I. D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai.
Socialinės apsaugos raida Lietuvoje
1918 m. lapkričio 11 d. sudarius pirmąją Lietuvos Vyriausybę, įsteigta ir atskira Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentais.
1919 m. pradžioje Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo.
1919 m. spalio 29 d. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija likviduota, jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo skyriais.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia pensijų kaupimas Lietuvoje?
1924 m. pradžioje Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją.
Socialinės apsaugos principai ir struktūra
Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus.
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių.
Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu.
Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.
Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi.
Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu.
Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą.
Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.).
Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Modeliai ir pasaulinės praktikos poveikis
“Gerovės valstybės” esmė - valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.
Yra keletas pagrindinių modelių: Liberalusis modelis: Numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje.
Korporatyvinis modelis: Garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį.
Socialdemokratinis modelis: Lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas.
Katalikiškasis modelis: Remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam.
Skandinavijos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu.
Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys.
Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją.
Finansavimas ir išlaidų paskirtis
Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.
Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų.
Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą.
Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai.
Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą.
Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei.
Praktinės pasekmės ir visuomenės lūkesčiai
Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą.
Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis.
Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.
Trumpa lentelė: socialinės apsaugos dalys
| Dalys | Finansavimo šaltinis | Pajamų tikrinimas |
|---|---|---|
| Socialinis draudimas | Įmokos (darbuotojai, darbdaviai) | Neatsižvelgiama |
| Neįmokinė socialinė parama | Bendrosios valstybės pajamos | Taikomas pragyvenimo šaltinių tikrinimas |
| Neįmokinės kategorinės išmokos | Bendrosios valstybės pajamos | Netikrinama |