Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra oficialiai pripažintas psichikos sveikatos sutrikimas, kurį Pasaulio sveikatos organizacija 2019 metais įtraukė į Tarptautinę ligų klasifikaciją. Šis straipsnis padės atpažinti konkrečius simptomus, suprasti, kas vyksta smegenyse, ir sužinoti, kur Lietuvoje kreiptis pagalbos. Klausimas, kurį dažniausiai užduoda ir žaidėjai, ir jų artimieji, paprastas: kur baigiasi sveikas laisvalaikis ir prasideda problema? Sveikas pomėgis netrukdo kasdienėms pareigoms. Svarbu suprasti: net ir ilgos valandos prie žaidimų savaime nereiškia priklausomybės nuo kompiuterio. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų palieka pėdsaką ir kūne, ir emocijose, ir elgesyje.
Emociniai ir elgesio simptomai
Emociškai priklausomybė pasireiškia tam tikrais simptomais. Žmogus jaučia stiprų nerimą ar irzlumą, kai negali prisijungti prie žaidimo. Pasitenkinimą žmogus pajunta beveik tik žaisdamas, o kitos veiklos atrodo blankios. Paslėpimas - vienas labiausiai nerimą keliančių ženklų: žmogus pradeda slėpti, kiek iš tikrųjų žaidžia. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra gydomas sutrikimas, ir veiksmingos pagalbos tikrai esama. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra labiausiai moksliškai pagrįstas būdas gydyti priklausomybę nuo kompiuterio. Pavyzdžiui, įsitikinimą „tik žaisdamas galiu atsipalaiduoti“ terapeutas su pacientu patikrina kartu: ar tai tiesa? Toks klausinėjimas ir yra pagrindinis KET principas. Vaikų priklausomybės ypatingai priklauso šeimos vaidmeniui. Kartu su terapeutu šeima nustato aiškias, abipusiai sutartas ekrano laiko taisykles.
Biologiniai baziniai mechanizmai
Biologinis priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų pagrindas - smegenų atlygio sistema. Laikui bėgant smegenys prisitaiko. Paauglių smegenys ypač pažeidžiamos. Biologinis polinkis - tik viena dalis. Pripažinimas. Kompetencija. Bendruomenė. Nuolatinė interneto prieiga panaikina natūralias žaidimo pertraukas. Stiprios internetinės bendruomenės dažnai atstoja gyvą bendravimą tiems, kurie jaučiasi vieniši. Tokiems žmonėms žaidimai vis dažniau tampa pagrindiniu ryšio su kitais būdu. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų nėra charakterio silpnybė, o neurobiologinių procesų ir psichologinių bei socialinių veiksnių padarinys.
Rizikos veiksniai ir kuriems vaikams pavojingiausia
Žmonės dažnai įsitraukia į veiklas dėl vienišumo, socialinių įgūdžių stokos ar nepasitikėjimo savimi. Dėl plačios interneto prieigos, įtampa ir stresai gali skatinti pasinerti į virtualų pasaulį. Ypač didelė rizika kyla paaugliams, kurių šeimoje yra konfliktų arba kurie jaučia socialinę izoliaciją. Tyrimai rodo, kad keli procentai paauglių visame pasaulyje yra priklausomi nuo virtualių žaidimų, o bauginančiųjų lošimų elementai kyla į pavojingas zonas. Taip pat svarbu atsižvelgti į biologinius veiksnius: paauglių smegenų brendimas sukelia didesnį jautrumą atlygio mechanizmams ir gali skatinti priklausomybinius elgesius.
Kaip atpažinti priklausomybę?
Klinikiniai ženklai apima:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti narkotikų priklausomybę?
- negeba kontroliuoti laiko prie kompiuterio;
- neranda poreikio užsiimti kitomis veiklomis;
- pavyksta tik trumpai palikti ekraną ar iš viso nepaleidžia žaidimo;
- emocinis bukumas: sumažėjęs jautrumas namiškiams, abejingumas patiems žemoms priežastims;
- piktnaudojimo ar agresijos protrūkių laikotarpiu stiprėjimas;
- miegos sutrikimai, nuovargis, galvos skausmai, akių įtampa.
Be to, vaikas gali slėpti laiką, kurį praleidžia prie kompiuterio, ir keisti savo elgesį siekiant išvengti atsakomybės. Svarbu pastebėti nuolatinį koncentracijos trūkumą, sutrikusius mitybos įpročius ir socialinių įgūdžių nykimą.
Tėvų ir šeimos vaidmuo
Vaikų priklausomybė dažnai pradedama nepastebimai. Kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau ją įveikti. Lietuvoje Multidimensinė šeimos terapija rekomenduojama plačiam spektrui atvejų, ir ją teikia specializuotos komandos. Kaip pavyzdys, konferencijoje Henk Rigter akcentavo, kad šeimos ryšio atkūrimas ir santykio gerinimas yra pagrindinis tikslas, o laiko praleidimas prie ekranų sumažėja natūraliai kartu su komunikacijos gerėjimu. Tyrimai rodo, kad 3-4 proc. paauglių visame pasaulyje yra priklausomi nuo virtualių žaidimų; tačiau terapija daugeliu atvejų duoda teigiamų rezultatų, kai įsitraukia visa šeima.
Kaip pradėti savipagalbą ir kokia yra pagalba Lietuvoje
Pirmas žingsnis - kreiptis į šeimos gydytoją arba į savivaldybės psichikos sveikatos centrą. Nemokama ar iš dalies apmokama pagalba teikiama psichikos sveikatos centruose didesniuose miestuose. Savarankiškai galima pradėti stebėti žaidimo laiką, išbandyti blokavimo programas (pavyzdžiui, „Cold Turkey“ ar „Freedom“) ir sukurti alternatyvių veiklų planą. Svarbu neužplėšti tikrųjų gyvenimo: užpildyti tuštumą veiklomis, raminančiais pomėgiais ir socialiniu bendravimu. Multidimensinės šeimos terapijos sesių trukmė Lietuvoje dažnai siekia 4-6 mėnesius, o susitikimai vyksta 1-3 kartus per savaitę.
Taip pat būtina įtraukti alternatyvas: komandos sportas, kūryba, savanoriška veikla. Rekomenduojama, kad tėvai atkreiptų dėmesį į vaiko emocinę būklę po žaidimo: ar keičiasi nuotaika, ar vaikas tampa irzlesnis. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko socialinį gyvenimą: ar socialiniai ryšiai Lietuvoje plečiasi ar nyksta, ar vaikas turi tikrą bendravimą su bendraamžiais. Šioje temoje ypač svarbu būti draugų ir tėvų tarpusavio dialogo vedliams, nes tėvų konfliktai gali skatinti priklausomybės formavimąsi.
Įvadas į praktinį planą šeimai
1) Stebėkite laiką: užsirašykite per savaitę, kiek valandų praleidžiate prie ekrano; 2) Nustatykite realius tikslus - sumažinti laiką 20-25 proc.; 3) Pritaikykite laiko valdymo programas; 4) Uždrauskite arba ribokite žaidimų prieigą ir socialinių tinklų naudą; 5) Užpildykite laiką su kitomis veiklomis: sportu, kūryba, bendravimu, gaminimu; 6) Įtraukti vaiko į sprendimų priėmimą dėl taisyklių; 7) Pasidalykite patirtimi su vaikų psichologu ar šeimos terapeutu. - Tai procesas, kuris reikalauja nuoseklumo, kantrybės ir tarpusavio supratimo.
Taip pat skaitykite: Charakterio formavimosi veiksniai
Kaip išvengti pasikartojimo ateityje
Netaikykite tikslų „visiškai sustabdyti“ - svarbu rasti balansą. Tyrimai rodo, kad prieinamos švietimo iniciatyvos, tėvų ir vaikų dialogas, realus socialinis kontaktas ir skaidrus laikų planavimas sumažina riziką. Priklausomybės rizika gali būti mažesnė, kai paauglys turi galimybę išreikšti save realiai, turi palaikymo tinklą ir turi tikslus, kuriais gali pasiekti pasiekimų realiame pasaulyje.
Vertinga, kad vaikų psichosocialinė sveikata būtų nuolat stebima. Jei pastebimi nerimo ar depresijos požymiai, dirbama su specialistais. Taip pat verta įtraukti į bendrą tvarką tėvų pavyzdinį elgesį: skirtingai nei tik teoriniai nurodymai, pavyzdinis tėvų elgesys skatina vaikus prisiminti, kaip gyventi sveikai.
📌 PIN su Dr. Juliumi Neverausku | Kognityvinė elgesio terapija, savivertė, išminties pauzė, patyčios
Dažniausiai užduodami klausimai
- Kokie simptomai rodo, kad vaikui reikia pagalbos?
- Ar galima iš karto sustabdyti vaiką nuo žaidimų?
- Kokios linkmybės gali užpildyti laiką be ekranų?
- Kokios yra profesinės pagalbos galimybės Lietuvoje?
Rekomenduojami įrankiai ir ištekliai
Multidimensinės šeimos terapijos modelis Lietuvoje: įtraukti tėvus į terapijos procesą, pridėti vaikus į terapijos sesijas, skatinti atvirą komunikaciją ir bendravimą. Vaikų linija - saugi pagalba vaikams ir jaunimui, nemokamas telefono numeris 116 111 (darbo laikas 11-21). Taip pat galima rašyti elektroninį laišką per vaikų liniją svetainėje www.vaikulinija.lt.
Taip pat skaitykite: Socialinio gyvenimo tyrimai
tags: #kas #lemia #priklausomybe #nuo #kompiuterio