Smurtas artimojoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje - aktuali problema. Visuomenėje plačiai apie tai yra kalbama ir nagrinėjama šios sąvokos prasmė. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo (Kučinskas 2000 144; Kučinskienė 2000; 144). Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt. Daug kalbama apie smurtą šeimoje. Tai viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu.
Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams. Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo - smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. „Jis gali būti ir spontaniško pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos” (Jenkins 1997; 176).
Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai. Žmogus augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo kai nežinoma kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl, vaikas gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose. Jam iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti?
Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai, jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu - jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo. Todėl, vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai, smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas.
Daugelis moterų patiriančių smurtą šeimoje pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kaip teigia dauguma autorių (Elshtain 2002; Gilligan 2002; Johnson 2003; Kanopienė 2001; Miškinis 2003; Pavilionienė 1998), smurto prieš moteris kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę lemia vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Kadangi, daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse. Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt. Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi.
Taip pat skaitykite: kokios pasekmės gresia už smurtą artimoje aplinkoje?
Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą. LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, 2011, Nr. Higgins D., McCabe M. (2001). Multiple forms of child abuse and neglect: Adult retrospective reports. Jenkins J. 1997. Šių laikų dorovinės problemos. Kučinskas V. Kučinskienė R. 2000. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Elshtain, J. B. 2002. Vyro viešumas, moters privatumas. Gilligan J. 2002. Smurto prevencija. Johnson L. C. 2003. Socialinio darbo praktika. Kanopienė V. 2001. „Lyčių lygios galimybės“ kn. Žmogaus socialinė raida. Miškinis K. 2003. Šeima Žmogaus gyvenime. Pavilionienė M. A. 1998. Lyčių drama.
Kokios formos šiuo metu draudžiamos ir kaip tai reglamentuoja teisinė bazė
Dažniausiai esame linkę smurtą tapatinti su fiziniu smurtu. Tačiau tai netikslu. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje veikianti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 19 straipsnis numatė, kad valstybė narė imasi visų reikiamų priemonių, kad apgintų vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą. Taigi daugiau nei prieš 20 metų Lietuvos valstybė įsipareigojo ginti vaikus ne tik nuo fizinio, bet ir nuo kitų nekontaktinių smurto rūšių, o taip pat ir nepriežiūros bei seksualinės prievartos. Galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Šio įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes, t. y. tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams numatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė ar vaiko paėmimas už tai, jeigu jie: pažeidžia vaiko teises; vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką; žiauriai elgiasi su vaiku; kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis. Tokie suaugusiųjų poelgiai gali būti įvertinti ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnį (atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį (atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą) ar 140 straipsnį (atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą) ir kitus straipsnius. Šių nuostatų taikymas yra neretai Lietuvos teismų praktikoje, kuomet tėvai ar globėjai yra nuteisiami už įvairias fizines bausmes, taikytas vaikams.
Smurto sąvoka pateikta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią smurtas - tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Pagal šį įstatymą, jeigu policijos pareigūnai nustato, kad aukščiau paminėtu būdu buvo smurtauta prieš vaiką, tai ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai turi pranešti vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris jau savo ruožtu gali imtis atitinkamų priemonių. Viena iš tokių priemonių - vaiko paėmimo iš smurtinės aplinkos procedūra, kuri yra griežtai reglamentuota savivaldybės sprendimais. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste galioja administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašas, kuris detaliai pateikia visas žinomas smurto rūšis, į kurias vaiko teisių specialistai turi reaguoti.
Šie apibrėžimai atitinka 2003-12-17 Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ministro patvirtintose Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinėse rekomendacijose pateiktas sąvokas, taigi turėtų būti taikomi ir kitose Lietuvos miestuose veikiantiems vaiko teisių apsaugos skyriams. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų iniciatoriai D. Šakalienė ir M. Majauskas į pataisų tekstą įtraukia tokias iki šiol Lietuvoje negirdėtas psichologinio smurto formas kaip: nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas; pozityvios socializacijos trikdymas; kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukelianti žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui. Be to, pataisomis siekiama išplėsti nepriežiūros sąvoką, nes numatyta, jog nepriežiūra apims ir vaiko socialinių poreikių netenkinimą bei žalą vaiko garbei ir orumui. Tačiau verta prisiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio nuostatą, nustatančią, kad nepilnamečius vaikus gina pirmiausia įstatymas. O Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą aiškintas teisinės valstybės principas įpareigoja asmenų teises, laisves ir pareigas apibrėžti įstatymu, bet ne žemesnės galios teisės aktu.
Smurtas prieš vaikus-kokią teisinę atsakomybę gali būti taikoma
Nors jokiame teisės akte nėra numatyta išimtis, kad skausmo sukėlimas ar kitokio smurto taikymas vaikui, siekiant jį paauklėti, yra leidžiamas, dažnai girdime tarnybų specialistų skundus, kad šis tėvų tikslas kartais gali smurtą paversti ne smurtu. Tačiau specialistai turėtų tinkamai taikyti galiojančius teisės aktus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnyje numatytos pasekmės už netinkamą drausminimą: civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė ar vaiko paėmimas iš šeimos. Smurtą artimoje aplinkoje reglamentuoja atsakomybės mechanizmai: administracinėn nusižengimams, baudžiamasis kodeksas ir kt. Lietuvos teismai vis dažniau nubaudžia už fizinį poveikį vaikams, įskaitant baudas ir įpareigojimus. Tačiau svarbu akcentuoti, kad teisės aktai draudžia skausmo sukėlimą kaip „auklėjimo“ priemonę, net jei tikslas - vaiką “paauklėti“.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Vaiko apsaugos sistema ir veikiantys mechanizmai
Vienas iš pagrindinių apsaugos mechanizmų - vaiko paėmimas iš smurto aplinkos, kuris reglamentuojamas savivaldybių sprendimais. Pavyzdžiui, Vilniuje egzistuoja konkretus Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašas, kuriame įvardytos smurto rūšys, į kurias vaiko teisių specialistai turi reaguoti. Kai policija nustato smurtą, ji praneša vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris pradeda imtis atitinkamų priemonių. Privatiems tėvams ir globėjams gali kilti civilinė ar administracinė atsakomybė už vaikų teisių pažeidimus ar žiaurų elgesį.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) vaidmuo - teikti nemokamą pagalbą smurtą patyrusiems asmenims ir tarpininkauti su kitomis institucijomis. Taip pat teikiama psichologinė pagalba ir laikinas apgyvendinimas, finansuojamas iš savivaldybių biudžetų. Policija informuoja smurto patyrusį asmenį apie galimybę bendradarbiauti su SKPC ir teikia jų kontaktus.
Statistika rodo, kad smurtas artimoje aplinkoje Lietuvoje vis dar yra rimta problema: 2023 metais pradėta 689 ikiteisminiai tyrimai dėl vaikų smurto artimoje aplinkoje, o teismai leido paimti apie 1200 vaikų iš šeimų. Nors reformos metu įgyvendinti pokyčiai teismų praktikoje suteikė teismams daugiau galimybių sprendimų priėmimui (pvz., dėl vaiko paėmimo), aplinkoje išlieka daugąsprendžiančių iššūkių. Vaiko teisių apsaugos kontrolei 2023 metais akcentuota plėsti duomenų rinkimo apimtis ir užtikrinti jų prieinamumą visapusiškai analizei.
Kaip veikia teisinė apsauga vaikams, kai kalbama apie smurtą
Aukos ir jų šeimos turi teisę į nemokamą psichologinę pagalbą ir laikinas apsaugos priemones. Specializuoti centrai ir teismai užtikrina, kad net ir tuo atveju, kai vaikas ar jo atstovas neatvyksta su pareiškimu, smurtas artimoje aplinkoje būtų keliamos priemonės. Jei vaiko saugumas kyla grėsmė, teisėjas gali skirti laikinas apsaugos priemones. Tačiau praktikų nerašyta, kad visos priemonės yra tobulos, ir dažnai kritikuojama dėl socialinių tarnybų ir advokatų vaidmens spragų. Daug dėmesio skiriama tam, kad smurtas būtų atpažintas kuo anksčiau ir būtų imtasi veiksmų, tačiau vertinimai vis dar skiriasi tarp savivaldybių ir institucijų.
Specialistai pabrėžia, kad visuomenės švietimas šioje srityje yra esminis: tik aiški ir išbaigta teisė gali užkirsti kelią smurto pasikartojimui. Taip pat būtina užtikrinti, kad atvejo vadyba būtų taikoma atsakingai ir tik tiems, kuriems ji būtina, nes egzistuoja rizika neteisingo kišimosi į šeimos gyvenimą. Taip pat svarbu užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir laikytis tarptautinių žmogaus teisių standartų vietos praktikose.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Prireikus kaip kreiptis pagalbos ir kur kreiptis
- Skubiai: skambinkite numeriu 112 - policijai ar informacinėms linijoms, kurios gali suteikti pagalbą nedelsiant.
- Jei smurtas pavojingas ar įvyksta vaiko akivaizdoje: kreipkitės į Vaiko teisių apsaugos skyrių savo savivaldybėje. Jie pradės veiksmus pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnį - greitas atsakas, susitikimai su vaiku, garantuotas plečiamas ryšys su vaikų atstovais ir pan.
- Jei reikia: kreipkitės į SKPC - dėl nemokamos pagalbos smurtą patyrusiam asmeniui ir koordinacijos su kitomis institucijomis.
Taip pat įspėjamasis punktas: Vaiko teisių apsaugos skyrių veiklą reglamentuoja įstatymai, o jų kompetencija apima tiek prevenciją, tiek pagalbą ir apsaugos priemones. Nors ir egzistuoja diskusijų apie plano efektyvumą, prioritetas turi būti vaikų saugumas ir teisės užtikrinimas.
Vaiko teisių apsaugos reforma atkreipė dėmesį į būtinybę turėti aiškias sąvokas ir konsoliduotą sistemą. Tačiau viešosios diskusijos rodo, kad reikia tolesnių patikslinimų, siekiant apsaugoti vaikus ir užtikrinti laikomą teisingumą moterims bei tėvams, vengiant neadekvačių įsikišimų į šeimos gyvenimą. Todėl svarbu išlikti budriems ir nuosekliai siekti humanistinės, teisingos ir veikiančios teisinės sistemos, kuri užtikrintų saugumą vaikams ir teisingą vartojimą priemonių prieš smurtą.
✅ Transporto priemonės | Žemė, Oras, Vanduo | SmartkinderTV | Filmukai vaikams lietuviškai
Statistiniai duomenys ir jų interpretavimas
- 2013 m. Lietuvoje vykdyta vos 540 ikiteisminių tyrimų dėl vaikų artimoje aplinkoje patiriamo smurto.
- 2017 m. reformos įgyvendinimas lėmė 2,5 karto didesnį tyrimų skaičių - 1365.
- 2018-2019 m. ikiteisminių tyrimų skaičius sumažėjo iki 982 ir 686 atvejų 2023 metais.
- Nuo 2020 m. teismai kasmet leidžia paimti iš šeimų apie 1200 vaikų; dalis vėliau grąžinama.
- 2023 m. nepriežiūros atvejai - 98 proc. artimoje aplinkoje.
VVTAĮT ataskaitose akcentuojamas poreikis išplėsti duomenų rinkimą ir jų prieinamumą, siekiant giliau analizuoti vaikų padėtį ir identifikuoti problemas anksčiau. Kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžia duomenų rinkimo svarbą ir nuolatinį poreikį gerinti informacijos apie vaikus prieinamumą.