Psichikos sveikata yra viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Psichikos sveikatos sutrikimų problema aktuali visame pasaulyje.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 450 mln. planetos žmonių kamuoja psichikos sveikatos sutrikimai ir su jais glaudžiai susijusios fizinės negalios. Psichikos ligos sudaro apie 12 proc. pasaulio ligų, o iki 2020 m. šis skaičius gali padidėti iki 15 proc. Pasak PSO ekspertų, Europoje 3 mln. suaugusiųjų serga šizofrenija (t. y. 7 iš 1000 žmonių), 33,4 mln. žmonių kiekvienais metais suserga depresija.
Šiame straipsnyje nagrinėjami asmenybės modeliai, linkę į distresą, atsižvelgiant į psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius, su kuriais susiduria psichikos sutrikimų turintys asmenys.
Pasaulinė psichikos sveikatos diena
Psichikos sveikatos sutrikimų paplitimas ir pasekmės
Lietuvoje nėra atlikta nuoseklių, išsamių epidemiologinių tyrimų, kurie pateiktų duomenis apie sergamumą psichikos ligomis ir psichikos sutrikimų mastą.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenys kol kas apima tik tuos atvejus, jei asmuo kreipėsi į psichiatrijos įstaigą ir gydėsi ambulatoriškai ar stacionare. Šis skaičius neapima tų asmenų, kurie dėl kokios nors psichikos sutrikimo kreipėsi į kitus gydytojus (ne psichiatrus).
Taip pat skaitykite: Socialinės globos paslaugos
1990 m. šalyje pas specialistus gydėsi 145 688 sutrikusios psichikos asmenys, arba 3928,8/100 000 gyventojų. 2001 m. šis skaičius siekė 162 038, arba 4645,5/100 000 gyventojų (Dembinskas, 2003, p. 46). Šis skaičius 2004 m. pabaigoje siekė 15 342; moterys sudarė 56,9 proc. 2005 m. pabaigoje šiomis ligomis sirgo 15 424 asmenys, iš jų 57,4 proc. - moterys (Psichikos sveikatos rodikliai, 2007).
Žmonės, sergantys psichikos ligomis, yra jautresni ir pažeidžiamesni asmeninių santykių plotmėje, daugiau ar mažiau sutrinka optimalus jų funkcionavimas visuomenėje, sumažėja galimybė atlikti tam tikrą veiklą, susilpnėja jų savarankiškos veiklos įgūdžiai, dėl to žmogus dažniausiai negali atlikti jam įprasto vaidmens.
Kad būtų pagerinta tokių žmonių gyvenimo kokybė ir grąžinti socialiniai vaidmenys, reikalinga psichosocialinė reabilitacija - suderinta visuomeninė, psichologinė, auklėjimo ir medicininė priemonės sistema, teikianti psichikos ligoniams pakankamai savarankiško gyvenimo ir įsitraukimo į visuomenę galimybes (Dembinskas, 2003, p. 635). Ji apima pagalbą ugdant socialinius įgūdžius, interesus, planuojant laisvalaikio veiklą, o tai formuoja įsitraukimo ir asmeninės vertės pojūtį.
Šiuo metu psichikos sutrikimus turintys asmenys mokosi savarankiško gyvenimo įgūdžių: sveikos mitybos, asmens higienos, gaminti valgį, tvarkyti biudžetą, namų ruošos ir naudotis įvairiomis transporto priemonėmis.
Problemos ir iššūkiai
Psichikos sutrikimų kasmet daugėja. Šių žmonių socialinė atskirtis ir išstūmimas iš darbo rinkos kainuoja kur kas daugiau, nei juos įtraukti į kasdienes gyvenimo veiklas. Lietuvoje dirba tik 1 proc. šių psichikos ir proto negalią turinčių žmonių, nors galėtų dirbti 25-30 proc. Šiau vėl įsilieti į visuomenę, grįžti į darbą ir išlaikyti save, įgyti ekonominę nepriklausomybę ir kartu palengvinti valstybei finansinę naštą (Šiau, 2007, p.
Taip pat skaitykite: Proto negalia ir socialinis darbas
Nagrinėjami psichikos sutrikimai, jų simptomai ir sindromai, medikamentinis psichikos sutrikimų gydymas, stigmatizacijos reiškiniai ir įveikimo būdai. Teigiama, kad ugdyti psichikos sutrikimų pažeistų žmonių savarankiškumo įgūdžius, atgaivinti ir palaikyti tuos įgūdžius yra be galo svarbu.
Išstudijavus mokslinę literatūrą ir žinant, kad ne visose psichosocialinės reabilitacijos aplinkose savarankiškumas formuojamas vienodai sistemingai (Verseckaitė, 2005, p. 51), galima daryti prielaidą, kad pasirinkta baigiamojo magistro darbo tema yra aktuali ir mažai nagrinėta praktiniu aspektu. Šių psichikos sutrikimų, savarankiškumą galima didinti, išsiaiškinus tobulinimo prielaidas ir galimybes.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įteisinti nacionalinės sveikatos sistemos veiklos principai, įgyvendinami, remiantis Nacionaline sveikatos programa. 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 813 patvirtinta Nacionalinė psichikos sveikatos programa.
Šioje programoje numatyti tokie uždaviniai:
- Iki 2005 m. sukurti integruotą psichikos sveikatos priežiūros sistemą.
- Iki 2010 m. sumažinti savižudybių mastą iki vidutinio Europos šalių rodiklio, t.y. 20/100 000 gyventojų.
- Iki 2010 m. integruoti psichikos sveikatos priežiūrą į pirminę sveikatos priežiūrą (Dembinskas, 2003, p. 70).
Svarbiausiame psichikos sveikatos politikos dokumente 2001 m. PSO metiniame pranešime „Psichikos sveikata: Naujas supratimas, nauja viltis“ pabrėžiama, kad psichikos sveikata yra tokia pati svarbi kaip ir fizinė sveikata, siekiant užtikrinti visų žmonių, visuomenės ir visų šalių gerovę.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie proto ir psichinę negalią
2004 m. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Siekiams vienodas prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas. Šių žmonių padėtis tebeliko kebli. Psichikos sveikatos priežiūros srityje yra juntama dar iš Sovietų Sąjungos paveldėtos sistemos įtaka.
2005 m. PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje priimti Europos psichikos sveikatos apsaugos deklaracija ir Veiksmų planas 2005-2010 m. (Lietuvos psichikos sveikatos strategija, 2007).
Lietuvos psichikos sveikatos 2006-2010 m. strategijos bendrosiose nuostatose teigiama, kad psichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios individo ir visuomenės sveikatos dalis. Šio gyvenimo su liga (Lietuvos psichikos sveikatos strategija, 2005). Dokumente pabrėžiama, kad nuo visuomenės psichikos sveikatos priklauso bendra visuomenės sveikatos kokybė ir socialinė gerovė.
Šiau, kaip pastebi V. Šiulis (2006, p.42), numatytus tikslus pasieksime maždaug per 25-30 metus. 2008 m. Briuselyje aukšto lygio psichikos sveikatos konferencijoje už sveikatos apsaugą atsakinga Europos Komisijos narė A. Vasiliju paskelbė Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktą. Šios susitarti dėl bendrų Europos psichikos sveikatos gerinimo veiksmų. Paktas yra kvietimas veikti kartu, jame pabrėžiamos geros psichikos sveikatos sąsajos su bendra sveikata, jos visuomeninė ir ekonominė nauda ir poreikis įveikti nepakantumą, susijusį su psichikos ligomis. Manoma, kad kiekvienais metais 11 proc. šių suserga kokia nors psichikos ligos forma. Tokie sutrikimai dažnai priveda prie savižudybių ir, kaip skelbia statistika, Europos Sąjungoje kas 9 min. nusižudo žmogus.
Sukkūrus Lietuvos psichikos sveikatos 2007-2013 m. strategiją, atsiveria nauja, unikali galimybė, pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrine parama, modernizuoti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas ir sukurti šiuolaikinę visuomenės (socialinę) psichiatriją. Šiau vien tik naujų paslaugų ar gražūs dienos centrai neužtenka.
Šis asmens atžvilgiu yra Jungtinių Tautų 2006 m. gruodžio 13 d. dokumentas - Neįgaliųjų asmenų teisių konvencija. Šis negalią, teises ir draudžianti diskriminaciją. - uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl psichikos negalios. Lietuva 2007 m. kovo 30 d. pasirašė šią konvenciją, tačiau iki šiol šie dokumentai nėra ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seime.
Šis itin prastais visuomenės psichikos sveikatos rodikliais. Šis tarp vaikų dažnumas, itin didelis girtavimas ir priklausomybė nuo alkoholio.
Ligotumo ir sergamumo psichikos ir elgesio sutrikimais pokyčiai Lietuvoje 2007-2015 m.
Asmeninis distresas ir sutrikęs funkcionavimas
Šios psichinės veiklos sutrikimu, tai reiškia, kad psichikos ir elgesio sutrikimų pagrindas yra smegenys (Carter, 2002, p. 14). Šiai, susiję su asmeniniu distresu ir sutrikusiu funkcionavimu. Viena aišku - kad psichikos sutrikimai nėra vien nukrypimas nuo visuotinai priimtos normos, bet yra aiškiai nenormalūs arba patologiniai reiškiniai.
Vienkartinis nenormalaus elgesio epizodas arba trumpalaikis blogos nuotaikos pasireiškimas nereiškia, kad jau sergama psichikos liga. Psichikos sutrikimu laikoma ilgalaikė arba pasikartojanti patologija, kuri sukelia asmeninį distresą, arba kai sutrinka asmens funkcionavimas vienoje arba keliose asmens gyvenimo srityse (Pasaulio sveikatos pranešimas 2001, 2002, p. 35). Distresas taip pat ne visada laikomas psichikos sutrikimu, tai būna tais atvejais, kai asmuo šią trumpalaikę patologiją patiria dėl asmeninių ar socialinių aplinkybių.
Įvertinant psichikos sutrikimus, laikomasi visų pagrindinių konkretaus sutrikimo kriterijų (Pasaulio sveikatos pranešimas 2001, 2002, p. 37). Psichikos sutrikimai diagnozuojami, naudojant klinikinius metodus, panašiai kaip ir somatiniai sutrikimai. Visų pirma atidžiai renkami išsamūs duomenys (remiantis pacientu ir kitais asmenimis), įvertinama klinikinė psichikos būsena, atliekami testai, tyrimai, jei reikia. Per struktūrinius pokalbius pateikdami standartinius klausimus ir iš anksto užkoduotus atsakymus, psichikos specialistai renka informaciją ir nustato simptomus. Pagal juos psichikos sutrikimai diagnozuojami taip pat patikimai ir tiksliai, kaip ir daugelis įprastų somatinių sutrikimų (Dembinskas, 2003, p. 99).
Psichikos sutrikimai yra visuotiniai, t. y. būdingi visų regionų, šalių ir visuomenių žmonėms. Šiais sutrikimais serga įvairaus amžiaus žmonės, be to, tai nepriklauso nuo lyties, socialinės padėties, gyvenamosios vietos ar šalies. Tai kelia problemas šeimai, bendruomenei, taip pat ir individams (Pasaulio sveikatos pranešimas 2001, 2002, p. 36).
Stigmatizacija ir socialinė atskirtis
Žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, visais laikais buvo laikomi išskirtiniais, nenormaliais, nukrypusiais nuo normos, nuo to, kas priimta visuomenėje. Šiais asmenimis, galima rasti tiek baimės ir atstūmimo jausmus, tiek gėrio ir blogio pavyzdžius. Šiuo žmogumi, netgi mano, kad tai atgrasu. Visuomenės požiūris į žmogų, turintį psichikos sveikatos sutrikimų, keitėsi labai pamažu. XIX a. pabaigoje psichikos ligoninėse buvo gydoma daugiau kaip pusė milijono žmonių (Šiau, 2008, p. 13).
Psichikos ligonių socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikotarpio ir kultūros, įgaudavo vis kitokias, naujas formas. Žmonės, kurių fizinės ar psichinės savybės neatitinka visuomenės priimtos normos, įgauna specifinį socialinį statusą. Žmogus su tokia žyme (stigma) dažniausiai yra diskriminuojamas, jo šalinamasi. Psichikos ligos stigma egzistavo dar prieš atsirandant psichiatrijai, bet, ir atsiradus psichiatrijos institucijoms, ji nesumažėjo. Jai apibūdinti net nebuvo tinkamos kalbos, ir tai atidėjo stigmos redukciją (Šiau, Valickas, 1999, p. 106).
Vis dar gajūs stereotipai šių psichikos ligomis žmonių atžvilgiu. Manoma, kad nuo šios ligos nepasveikstama, kad sergantys psichikos ligomis asmenys yra žiaurūs arba pavojingi kitiems, gali užkrėsti kitus pamišimu, kad jie yra tinginiai ir nepatikimi, nenuspėjami, negali racionaliai įvertinti savo gyvenimo. Tokie prietarai pabrėžia psichikos ligonių ir sveikų žmonių skirtumus. Šis psichikos ligomis, atžvilgiu. Šis žmonių grupes: psichikos ligomis sergantys žmonės, jų artimieji ir asmenys, dirbantys su psichikos ligoniais.
Šis asmens priežiūros, gerinant jų gyvenimo kokybę. Š dabar, kai jų teisės prilyginamos sveiksiesiems teisėms. Šie žmonės turi gyventi įprastomis, normaliomis gyvenimo sąlygomis. Taip gyvendami jie atsiskleis kaip asmenybės, tada pasikeis ir aplinkinis požiūris į juos. Žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, ir psichologiškai, ir fiziškai turi būti prieinami ir transportas, ir parduotuvės, ir paslaugų centrai. Gyvendami neuždaroje visuomenėje, jie turs galimybę susirasti daugiau draugų. Šis psichikos sveikatos sutrikimų, ir jų gyvenimo sąlygos (Bakk, Grunewald, 1997, p. 27).
Šiau supažindinti su problemomis, kurios iškyla žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų. Šiai atverti jiems duris. Anot A. Gučo (2002, p. 75), žmonės, turintys psichikos sveikatos problemų, ne visada gali ir privalo sugebėti viską atlikti savarankiškai. Šiau jiems labai reikia ir kitų paramos bei supratingumo. Īsiašiai visateisiai visuomenės nariai. S. Šiulis (2002, p. 38) pastebi, kad įvairiose visuomenės grupėse požiūris į psichikos ligonius nėra vienodas. Jaunesni ir labiau išsilavinę žmonės paprastai yra supratingesni, taigi ir pakantesni psichikos ligoniams.
Kaip padėti draugui, turinčiam psichikos sveikatos problemų
Psichikos sutrikimų priežastys ir veiksniai
Žmogaus mąstyseną, emocijas, elgseną lemia daug veiksnių. Ši taisyklė galioja ir normaliems, ir liguistiems psichikos procesams (Šiau, 2002, p. 32). Todėl psichikos sutrikimų simptomų negalima paaiškinti keliomis priežastimis. Šiai ir t. Analizuodamas psichikos ligų priežastis ir veiksnius, A. Dembinskas (2003, p. A. Dembinskas (2003, p. 63) predisponuojančius veiksnius apibrėžia kaip įgimtą individo polinkį sirgti psichikos ligomis arba liguistai reaguoti į nepalankų aplinkos poveikį. Kalbant mediciniškai, tai įgimti galvos smegenų medžiagų apykaitos ypatumai.
Šiai galvos smegenų ląstelėse (neuronuose), o ne pati ląstelės struktūra (Dembinskas, 2003, p. 65). Šis įprastiniais tyrimo metodais (tiriant kraują, smegenų skystį, atliekant kompiuterinę galvos tomografiją) beveik neįmanoma. Šis polinkis išaiškėja tik pasireiškus psichikos sutrikimui. Įgimtas polinkis - nebūtinai genetiškai paveldėtas. Dažniausiai tai būna dėsningas vaisiaus vystymosi pažeidimas nėštumo metu, pavyzdžiui, motinai sergant infekcine liga, apsinuodijus cheminėmis medžiagomis, traumuojant vaisių ir pan. Retais atvejais tai vienetiniai atvejai (Dembinskas, 2003, p. 64).
Provokuojantys (arba pagreitinantys, pasak A. Gučo, „kurstantys“) veiksniai - tai įvykiai prieš sutrikimo pradžią, galėję jį sukelti. Šiuos veiksnius A. Gučas (1998, p. 62) vadina „paleidžiančiaisiais“ veiksniais ir konstatuoja, jog vien įgimto polinkio neužtenka, kad pasireikštų aiškus psichikos sutrikimas. Turi būti veiksniai, kurie psichikos sutrikimus išprovokuoja. Šios nuomonės, kad pagreitinantys, arba, pasak A. Gučo, „kurstantys“ (1998, p. 62), veiksniai dažniausiai yra psichologiniai ir socialiniai, t. y. stresai, traumuojantys įvykiai, konfliktai, netektys ir pan. Šiuo veiksniu dažnai tampa pavartoti kvaišalai, narkotinės medžiagos. Šiais veiksniais gali tapti ir įvairios infekcinės ligos, intoksikacijos (nuo alkoholio ir kitų narkotikų). Šie veiksniai gali paskatinti atsirasti ir vadinamąsias endogenines ligas. Socialiniai veiksniai ne tik išprovokuoja šiuos sutrikimus, bet ir sukelia jų paūmėjimus (Dembinskas, 2003, p. 66). Dažnai liga prasideda, veikiant beveik vien tik provokuojantiems veiksniams, o predisponuojantys yra ne tokie svarbūs (Dembinskas, 2003, p. 66).
Palaikantys veiksniai - tai veiksniai, kurie trukdo žmogui pasveikti, neleidžia jam adaptuotis prie aplinkos. Jei šių veiksnių nebūtų, liga galėtų greitai baigtis ir praeiti savaime. Palaikantys veiksniai gali būti biologiniai, psichologiniai ir socialiniai (A. Gučas, 1998, p. 69). Pasaulio sveikatos pranešime (2002, p. 33) teigiama, kad palaikantys veiksniai - tai nepalanki ekonominė padėtis, nedarbas, socialinė atskirtis, diskriminacija. Biologiniai veiksniai - tai lėtinės somatinės ligos, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ir t. t. Nustatyta, kad beveik visi psichikos ir elgesenos sutrikimai susiję su tam tikru, neretai reikšmingu, genetiniu rizikos komponentu.
1 lentelė. 2012-2016 m. PSDF biudžeto lėšos už faktiškai suteiktas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas (mln. eurų).
| Metai | PSDF biudžeto lėšos (mln. eurų) |
|---|---|
| 2012 | 43,2 |
| 2013 | 46,3 |
| 2014 | 50,1 |
| 2015 | 54,3 |
| 2016 | 57,5 |
2 lentelė. Vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugoms apmokėti skirtas finansavimas (mln. eurų).
| Metai | PSDF biudžeto išlaidos (mln. eurų) |
|---|---|
| 2012 | 2,7 |
| 2013 | 2,9 |
| 2014 | 3,3 |
| 2015 | 3,6 |
| 2016 | 3,8 |