Gerovės valstybė - tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas.
Neretai Gerovės valstybė suprantama kaip „tokia valstybė, kur gera gyventi visiems“, būtent tokią sampratą pateikia Prezidento G.Nausėdos vyriausiasis patarėjas, Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas.
Tačiau ką iš tiesų reiškia Gerovės valstybė? Kokie skirtingi Gerovės valstybės modeliai išskiriami ir kaip tai gali priklausyti nuo individo politinių pažiūrų? Kokį modelį galimai indikuoja G.Nausėdos prieš ir po rinkiminiai pasisakymai? Į šiuos klausimus ir bandysime atsakyti šiame rašinyje.
Kas yra Gerovės valstybė?
Vokiškas pavadinimas - Sozialstaat (angl. social state) buvo vartojamas jau nuo 1870 m. apibūdinant socialines programas, tarp jų ir tas, kurios buvo įgyvendinamos kaip Bismarcko reformų dalis. XIX amžiaus pabaigoje Bismarckas reaguodamas į stiprėjančias socialistų (Socialdemokratų) pozicijas bei didelius emigracijos srautus į JAV inicijavo aibę socialinių reformų: 1883 m. buvo išleistas Sveikatos draudimo aktas, 1884 m. Nelaimingų atsitikimų draudimo aktas, 1889 m. įsigaliojo Pensijų draudimo sistema.
Konservatyvaus Vokietijos imperijos kanclerio išleidžiamų aktų suteikiama gerovė buvo sietina su darbuotojo (ir darbdavio) ankstesnėmis įmokomis, todėl orientavosi ne į plačią visuomenę, o tik dirbančiuosius.
Gerovės valstybė. Kačių paaiškinimas | Chodorkovskio tinklaraštis
Taip pat skaitykite: Pagalba pabėgėliams Vokietijoje
Tokiais Gerovės valstybės siūlymais, kurie apėmė ir socialinės apsaugos, ir sveikatos apsaugos sistemas, W.Beveridge'as norėjo kovoti su penkiais karo metu kylančiais socioekonominiais iššūkiais - nepatenkintais gyventojų poreikiais, ligomis, tamsybe (neraštingumu), skurdu ir neužimtumu (angl. - „Want, Disease, Ignorance, Squalor and Idleness“).
Pavadinimas Welfare state anglų kalboje pradėtas vartoti plačiau tik po Antrojo pasaulinio karo, pvz., Marshallas, Bottomore, et al. (1950) argumentavo, jog moderniose Gerovės valstybėse ne tik politinės ar civilinės teisės turėtų priklausyti nuo pilietybės, bet ir teisės į socialinę apsaugą. Tokia argumentacija autorius siekė institucionalizuoti socialines teises.
Aiškinamajame Ekonomikos anglų-lietuvių kalbų žodyne Gerovės valstybė aiškinama kaip „pačiu bendriausiu aspektu tai - valstybė, kurioje vyriausybė atlieka teigiamą vaidmenį kuriant socialinę gerovę. Šis terminas taip pat vartojamas kalbant apie švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų bei gyvenamojo būsto suteikimą nemokamai arba nebrangiai pagyvenusiems, invalidams ir našlaičiams, taip pat lėšų skyrimą ligoniams ar bedarbiams“.
Šiame žodyne „Gerovės ekonomika“ apibrėžiama kaip „bendrinis terminas normatyviajam ekonomikos aspektui“.
Barr (2012) pabrėžia, jog Gerovės valstybė egzistuoja tam, kad remiantis socialinės rūpybos priemonėmis sustiprintų gerovę žmonių, kurie yra silpni ir pažeidžiami, remiantis perskirstomaisiais pajamų pervedimais - žmonių, kurie yra skurdūs, ir suteikiant piniginėmis išmokomis grįstą draudimą, vartojimo išlyginimą gyvenimo cikle bei sveikatos draudimą ir švietimą - žmonėms, kurie nėra nei silpni, nei skurdūs.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nedarbingumo pažymėjimą
Vertinant pateiktus Gerovės valstybės apibrėžimus ir kontekstą, galima daryti išvadą, jog Gerovės valstybė gali būti siejama su tam tikra institucine sąranga, kuria siekiama tam tikrų socialinių tikslų, pvz., sumažinti skurdą, nedarbą, socialinę atskirtį (perskirstymo funkcija), arba kaip tam tikra institucijų sąranga, kuri suteikia draudiminius mechanizmus, turinčius užtikrinti individų gerovę tam tikrais gyvenimo atvejais, kaip senatvė, liga, nedarbingumas dėl nelaimingų atsitikimų ir t.t. (draudimo funkcija).
Visgi griežtai apibrėžti Gerovės valstybę yra sunku. Glennerster (2009) išskiria 3 problemines sferas:
- Individo gerovė užtikrinama įvairiais būdais: dalyvavimu darbo rinkoje; individualiai taupant / ruošiantis nenumatytoms išlaidoms ar įsigyjant draudimą privačioje rinkoje; savanorystės pagrindu ar šeimos santykių pagrindu gaunant pagalbą; gaunant valstybės institucijų suteikiamą finansinę ir/ar natūrinę pagalbą;
- Naudos gavimo keliai ir finansavimo šaltiniai gali būti skirtingi: valstybė gali finansuoti tam tikras gėrybes, už kurių suteikimą gali būti atsakingas privatus verslas; valstybė gali pati suteikti tam tikras gėrybes „nemokamai“ arba už sumažintą kainą; valstybė gali suteikti finansinius išteklius individui pačiam individualiai įsigyti reikiamas gėrybes
- Gerovės valstybės ribos yra sunkiai apibrėžiamos, kai turima omenyje valstybės veikla, pvz., ekologinės taršos reglamentavimas. Valstybės veikla yra svarbi, bet ne visa valstybės veikla prisideda prie Gerovės valstybės kūrimo ar įgyvendinimo.
Visgi dažniausiai Gerovės valstybė siejama su valstybės veikla keturiose pagrindinėse srityse: piniginių perlaidų, sveikatos apsaugoje, švietime, maisto, būsto ir kitų rūpybos paslaugų aprūpinime.
Todėl bet kokios viešos diskusijos apie tai, ar Lietuva taps Gerovės valstybe, yra de facto klaidinančios. Klausimas, kuris kyla, yra kokios Gerovės valstybės link Lietuva galėtų judėti. Moderniose vakarietiškose visuomenėse bet kokiuose politiniuose sprendimuose būdinga siekti pusiausvyros tarp ekonominio efektyvumo, (socialinio) teisingumo ir individo laisvių.
Bandant suderinti šiuos tikslus, būtina atsakyti į normatyvius klausimus - kiek perskirstymo turėtų būti siekiama visuomenėje (pvz., pajamų, turto mokesčių pavidalu), kokia turėtų būti atsakomybių pusiausvyra tarp valstybės, rinkos ir šeimos siekiant užtikrinant individo gerovę?
Taip pat skaitykite: Priežiūra ir pagalba nekalbantiems pacientams
Tai absoliučiai normatyvūs klausimai, tačiau tik atsakius į juos, galima užduoti klausimą, kaip turėtų būti techniškai organizuojama Gerovės valstybės institucinė sąranga, užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Todėl akivaizdu, jog individo ir visuomenės, kaip individų visumos, normatyvinės nuostatos gali formuoti skirtinga sampratą apie siektiną Gerovės valstybę.
Visuomenės teorijos
Kiekvieno individo samprata apie Gerovės valstybę yra glaudžiai susijusi su normatyvinėmis individų pažiūromis. Individai, kurių visuma formuoja visuomenę, ir jų pažiūros nulemia, kokios gali būti formuojamos valstybės institucijos, pvz., teisinė, politinė bei socialinės santvarkos. Todėl prieš analizuojant skirtingus Gerovės valstybės modelius yra prasminga trumpai aptarti bazines visuomenės teorijas: libertarinę, liberalią ir kolektyvistinę.
Libertarai
Libertarai remiasi laissez-faire (leiskite veikti) doktrina, iškeliant individų sprendimų reikšmę tvarkant visuomenės ekonominius reikalus iki kraštutinio kolektyvinės valdžios atskyrimo. Šios doktrinos formavimuisi daug įtakios turėjo Smith, kuris teigė, jog vedami asmeninių paskatų individų veiksmai prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo.
Libertarus galima suskaidyti į dvi grupes: prigimtinių teisių libertarus bei empirinius libertarus.
Prigimtinių teisių libertarai
Prigimtinių teisių libertarai remiasi Nozick (1974) dogma, jog kiekvienas turi teisę padalinti savo paties darbo vaisius. Nozick tai apibrėžia kaip valdymo teisingumą. Pagal Nozick individas turi teisę valdyti turtą, jeigu šis turtas įgytas legaliai dirbant, arba yra paveldimas prieš tai teisėtai uždirbtas turtas.
Jeigu turtas nėra legaliai uždirbtas, tokiu atveju Nozick numato valstybei teisę tokį turtą konfiskuoti ir padalinti. Iš to seka, jog valstybės vienintelė užduotis visuomenės sąrangoje yra užtikrinti asmens ir turto saugumą, sutarčių vykdymą ir nelegalios veiklos ir jos pasekmių naikinimą. Be šių veiklų, valstybei nenumatoma jokia kita redistribucinė veiklą. Neretai tokia valstybės sąranga vadinama nightwatchman (naktinės sargybos) valstybe.
Empiriniai libertarai
Empirinių libertarų nuostatas formavo Friedman ir Hayek. Hayek visuomenės teorija remiasi trimis elementais: individualios laisvės pirmenybe, rinkos mechanizmo pranašumu ir prielaida, jog socialinio teisingumo siekis yra žalingas, nes siekiant lygybės, bus sunaikinama arba apribojama individo laisvė.
Hayek sampratoje, teisinga arba neteisinga yra tik tai, kas yra tiesioginė individo ar visuomenės veikimo ar neveikimo pasekmė. Bet kokia rinkos mechanizmo (atsitiktinumo) generuota pajamų ir turto alokacija nėra nei teisinga, nei neteisinga.
Būtent todėl Hayek manė, jog valstybės socialinio (redistribucinio) teisingumo siekis veda link individo laisvių apribojimo ir totalitarinės sistemos.
Tačiau Hayek taip pat pabrėžė, jog redistribucijos vengimas neprieštarauja nuostatai, jog valstybė privalo padėti susiduriantiems su ekstremaliu skurdu ar badu.
Liberalizmas
Liberalizmo teorijos išeitinė prielaida - jog kapitalizmas yra efektyviausia rinkos organizavimo sistema. Tačiau kapitalizmo pasekmė gali būti nelygybė ir skurdas. Valstybei yra suteikiamos teisės spręsti šias rinkos ydas siekiant rasti kompromisą tarp efektyvumo ir lygybės visuomenėje. Pagrindinės dvi liberalizmo minties kryptys - utilitarizmas ir Rawlso teisingumas.
Utilitarizmas
Utilitarizmas, kurio filosofinės mokyklos pradininku laikomas Bentham, remiasi normatyvine visuomenės socialinio teisingumo doktrina, pagal kurią socialinis teisingumas pasiekiamas tada, kai gėrybės (prekės, paslaugos, teisės, politinės galios ir t.t.) padalinamos tarp visuomenės narių taip, jog būtų maksimizuojamas suminis visų visuomenės narių naudingumas.
Akivaizdu, jog esant skirtingai išreikštoms individų pirmenybėms, toks padalinimas, nors ir atitinkantis lygiateisiškumo principus, nebūtinai gėrybių padalinimo metu, kiekybine prasme, reiškia vienodą kiekį.
Rawlso teisingumas
Rawls teigia, kad teisinga visuomenė yra tokia, kurią individai pasirinktų, jei jų neveiktų grynai asmeniniai interesai. Kaip teigia autorius, individai, turintys sudaryti socialinį kontraktą ir būdami paveikti „nežinojimo skraistės“, pasirinktų tokias visuomenės institucijas, kuriose kiekvienas individas turėtų maksimalią asmeninę laisvę, suderinamą su kitų individų teise ir kuriose bet kokia nelygybė visuomenėje atsirastų dėl padėčių, užimamų laisvai konkuruojant arba galėtų būti pateisinama tik tiek, kiek ji naudinga silpniausiems visuomenės nariams.
Taigi Rawls suponuoja, jog nelygybė gali egzistuoti, jeigu ji generuojama individo individualių pastangų ir taip skatina individus imtis darbo ir iniciatyvos.
Kolektyvizmas
Kolektyvizmo visuomenės sąrangoje pirmenybė teikiama visų visuomenės narių lygybės siekiui. Tačiau istoriškai kolektyvistai nebuvo vieningi dėl to, ar lygybė gali būti pasiekta rinkos (kapitalizmo) sistemos ribose. Kolektyvizmą galima skaidyti į dvi sroves (demokratinį) socializmą ir marksizmą.
Demokratinis socializmas
Socialistų pažiūros remiasi prancūzų revoliucijos šūkiu ir trimis vertybėmis: laisve, lygybe ir brolybe / solidarumu. Socialistams, kertinis visuomenės sąrangos elementas - galimybių lygybė.
Tačiau socialistams galimybių lygybė gali būti nepakankamas tikslas, vertinant tai, jog net esant galimybių lygybei gali egzistuoti per didelė (pajamų) nelygybė, kuri reikalautų papildomo perskirstymo. Socializme nėra siekiama rezultatų lygybės, taigi pateisinama tam tikra nelygybė, kuri, nepaisant galimybių lygybės, atsiranda dėl individų skirtingų pastangų.
Individai gali būti laisvi tik tada, jeigu jie nėra ribojami skurdo ar esminės turto ir politinės galios nelygybių. Trečia socialistų vertybė - brolybė / solidarumas.
Socialistai nori remtis kooperacijos ir altruizmo vertybėmis, vietoj konkurencijos ir savanaudiškumo. Socialistai kritikuoja „laisvą rinką“ kaip nepakankamai demokratišką mechanizmą, stokojantį savireguliacinių instrumentų, nesugebantį savaime užtikrinti visiško užimtumo ar panaikinti nelygybės bei skurdo.
Demokratiniai socialistai vertindami tai, jog valstybės vaidmuo ekonominėje šalies veikloje yra žymiai padidėjęs (mišri ekonomika) bei tai, jog modernios įmonės turtas (akcijos) vis labiau priklauso didesniam kiekiui visuomenės narių, pripažįstą, jog kapitalizmas yra arba gali būti pakankamai apribotas ir atitinkamai socialistų keliami tikslai gali būti pasiekti mišrios kapitalistinės ekonomikos sąrangoje.
Marksizmas
Marksistai neigiamai vertina kapitalistinę visuomenės sąrangą, nes tokioje sąrangoje darbuotojas, kuris neturi pakankamai santaupų ar gamybos veiksnių yra priverstas parduoti savo vienintelį gamybos veiksnį - darbo jėgą.
Tokia nelygių galimybių sąranga visada turi baigtis klasių konfliktu tarp didelės bet silpnos darbininkų klasės ir mažos, bet turtingos ir politiškai įtakingos valdančiosios klasės. Marksistams laisvė ir lygybė yra glaudžiai tarpusavyje susiję aspektai, nes tik esant visiškai lygybei tarp visuomenės narių, kiekvienas jų gali visavertiškai pasinaudoti savo laisvėmis.
Socialdemokratija (lot. socialis - visuomeninis ir gr. demokratia - liaudies valdžia) - politinė ideologija, atsiradusi XIX a. pabaigoje Europoje. Nuosaiki marksizmo atšaka.
Socialdemokratų veiklos taktikos pagrindiniai principai politinėje srityje yra rinkimų teisė visiems (politinė demokratija), parlamentarizmas (daugelis valdžios institutų yra kolektyviniai ir formuojami rinkimų būdu), politinių, ekonominių ir socialinių laisvių užtikrinimas (opozicijos teisė ir kita), ūkio srityje - mišrioji ekonomika.
Socialinių santykių srityje siekiama teisingo ekonominių gėrybių paskirstymo, visuotinio gyventojų švietimo ir gerovės valstybės. Visus šiuos principus reikia įgyvendinti pamažu, bendradarbiaujant visoms klasėms ir valstybei.
Socialdemokratijos pagrindinės idėjos radosi 19 a. Be Eduardo Bernsteino mokymo (reformizmas), socialdemokratijai didelę įtaką padarė Didžiosios Britanijos naujasis liberalizmas ir Fabijaus draugijos veikla.
Didesnę reikšmę turėjo ne teorijos, bet darbininkų klasės interesams atstovaujančių svarbiausių organizacijų - politinių partijų (pvz., Britanijos socialdemokratinės federacijos, Vokietijos socialdemokratų partijos) ir profesinių sąjungų - veikla, kuri realiai pagerino daugelio dirbančiųjų padėtį (daug kur įvesta visuotinė rinkimų teisė, garantuotas minimalusis atlyginimas, senatvės pensija, geresnės darbo sąlygos).
Tai buvo viena svarbesnių priežasčių, paskatinusių socializmo įgyvendinimo demokratiniu būdu šalininkus socialdemokratus atsiskirti nuo socializmo kūrimo komandiniais metodais sekėjų (pirmiausia Rusijos komunistų). 20 a. Darbininkų klasės padėties gerinimo politika socialdemokratų iš esmės neišskyrė iš daugelio Vakarų Europos partijų (pvz., Didžiosios Britanijos konservatorių).
Šią originalumo stoką socialdemokratų partijos įveikė perėmusios J. M. Keyneso idėjas apie gamybos priemonių privataus disponavimo ir ekonomikos demokratinio valdymo suderinamumą (keinsizmas). Naujojo socialdemokratų partijų požiūrio patrauklumas pasidarė akivaizdus, kai po Antrojo pasaulinio karo socialdemokratija tapo viena pagrindinių Vakarų Europos politinių jėgų.
Didžiojoje Britanijoje Leiboristų partija artėjo prie socialdemokratijos idėjų. Vokietijos socialdemokratų partija Bad Godesbergo konferencijoje 1959 atsisakė marksizmo idėjų.
20 a. Socializmo siekiančių partijų viduje didžiausi ginčai kilo dėl nacionalizacijos masto. 20 a. Socialdemokratijos laimėjimai negarantavo socialdemokratų partijoms absoliučios visuomenės daugumos palaikymo.
20 a. 8-9 dešimtmečiais socialdemokratų partijos daugelyje valstybių išgyveno krizę, kurios padariniai išliko ir 21 amžiuje. Didėja nedarbas, gyventojai priešinasi mokesčių didinimui, mažėja socialdemokratų vadovaujamų šalių santykiniai (palyginti su kai kuriomis ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis) plėtros tempai, mažėja socialdemokratų elektorato palankumas savo partijoms.
Populiaresnės tampa kitos politinės grupės: neokonservatoriai (neokonservatizmas), įvairūs masiniai demokratiniai judėjimai. Daugėja globalinių problemų, partijoms sunkiau sekasi suderinti vidinius prieštaravimus.
Manoma, socialdemokratų ir jų vadovaujamų šalių krizė susijusi su mažėjančiomis gyventojų paskatomis taupyti ir dirbti dėl vyriausybių per didelės reguliavimo politikos, kuri išderino kainų sistemą (pvz., siekiant visiškai panaikinti nedarbą kuriamos mažai produktyvios darbo vietos), o nepagrįstos gyventojų rėmimo programos paskatino lūkesčius, kurių valstybė administraciškai negali visiškai patenkinti. Per didelės palūkanų normos paskatino kapitalo išvežimą iš šalies.
Daugelyje šalių (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) socialdemokratija dar yra viena pagrindinių politinių jėgų.
tags: #kam #teikiama #socialinio #demokratinio #geroves #tipo