Gerovės valstybė - tai valstybės tipas, kurio tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko pasiūlymus, yra ankstyvas pavyzdys, kai valstybės politika kryptinga socialinės gerovės užtikrinimui.
Gerovės valstybės esmė ir funkcijos
Gerovės valstybė sukuria institucijas ir sistemas, skirtas užtikrinti žmonių socialinę apsaugą: pašalpas, pensijas, ligos ir bedarbio išmokas, sveikatos priežiūros finansavimą bei kitas socialines garantijas. Sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo būdas, pagal kurį gydytojui arba medicinos įstaigai atlyginama pagal nustatytą mokestį už prisirašiusį asmenį, nepaisant asmeniui suteiktų paslaugų skaičiaus, yra vienas iš gerovės valstybės mechanizmų.
Socialinės apsaugos plėtra ir teisės samprata
Valstybė, vykdydama socialinės apsaugos politiką, remiasi teisinėmis sampratomis, kuriose žmogaus teisės yra valstybės apsaugos objektas. Teisinės valstybės modelis yra grindžiamas teisės viešpatavimu, o šios teisės viešpatavimo tikslas yra žmogaus teisių apsauga. Teisės samprata perduoda vertybes į teisinę doktriną ir Konstitucijos aiškinimą, todėl teisė ir jos normas lemiančios vertybės veikia socialinės politikos turinį ir taikymą.
Socialinės normos ir visuomenės vertybės gerovės valstybėje
Gerovės valstybė keičia ne tik institucijas, bet ir žmonių moralines nuostatas bei elgesio normas. Svarbu pažymėti, kad visuomenės požiūris į savarankiškumą ir atsakomybę gali keistis: pavyzdžiui, nepriklausomumas ir sunkus darbas tradiciškai buvo laikomi doros elementais, o gerovės valstybės išplėtota socialinė rūpyba gali skatinti teisės į paramą supratimą.
Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Ji didžiavosi tuo, kad niekad neprašė pagalbos, kad visuomet galėjo pasikliauti savimi ir savo vyru, kad jie visą gyvenimą galėjo pasirūpinti savo šeima. Esu laimingas, jog, būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Gimusi 1920 metais, mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą, kurie išliko nepriklausomi savo gyvenime, kad ir kas atsitiktų.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Senyvi žmonės Švedijoje sako, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Nepriklausomumas ir sunkus darbas buvo įprastas doro gyvenimo ir moralės supratimas.
Pokyčiai moralėje ir jų socialinės pasekmės
Problema su sukurta gerovės valstybe yra ta, kad ji dramatiškai pakeitė žmonių gyvenimus ir iš esmės paveikė jų moralę. Gerovės valstybė galėjo būti sėkmingas projektas, jei žmonės būtų išsaugoję savigarbą ir moralę, reikalaujančią pasirūpinti savimi ir siekti pagalbos tik tikrai esant reikalui.
Viskas - savigarba darbe ir šeimoje - buvo traktuojama kaip natūralus dalykas; šiuo požiūriu tai atrodė geras sandėris. Mūsų seneliams buvo pasakyta, kad viskas, ką jie turėjo daryti, - palikti politiką (ir truputį valdžios) politikams. Dora pasaulėžiūra jau seniai yra išnykusi. Mano senelių kartos vaikai, tarp jų ir mano tėvai, greitai įsisąmonino ir priėmė naują moralę, pagrįstą valstybės socialinės sistemos teikiamomis „teisėmis“ į socialinę rūpybą.
Gerovės valstybės kritika ir socialinės įtampos
Gerovės valstybė gali sukelti priklausomybės ir atsakomybės stokos mechanizmus, kai asmenys ima manyti, kad turi teisę į nuolatinę paramą. Tai savo ruožtu provokuoja politinius ir socialinius pokyčius, pavyzdžiui, didesnius mokesčius ir perskirstymą, profsąjungų veiklą bei kartų konfliktus dėl išteklių ir darbo vietų.
Rinkėjai - gerovės valstybės vaikai, priklausomi nuo jos logikos sistemos, - pritarė didesniems mokesčiams, kurie greitai pakilo iki 50% ir daugiau. Gerovės valstybės vaikams užaugus ir įsitraukus į politiką, prasidėjo masiški politiniai pokyčiai. 1968-ųjų metų ganėtinai komunistinis studentų sukilimas tapo šios radikalios kartos epochos, reikalaujančios daugiau valstybės perskirstymo, kulminacija.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Gegužės 14 d. nacionalinė profsąjunga pateikė reikalavimą, kad valstybė „perskirstytų“ darbo vietas pasiūlydama šešiasdešimtmečiams valstybines pensijas už tai, kad jie pasitrauktų iš darbo rinkos, o vietoj jų darbdaviai pasamdytų darbo neturinčius jaunus žmones. Tai rodo, kad vienintelis suvokiamas būdas rasti darbo jaunimui yra „išvaduoti“ vyresnius žmones nuo jų darbo; darbo vietų skaičius yra ribotas, o nedarbas auga.
Socialiniai padariniai kasdienybėje
Taigi, gerovės valstybė pagimdė psichologinių problemų kamuojamą ir moralės stokojančią vaikų populiaciją, lygiai taip pat kaip ir tėvus, kurie niekad neleidžia savo atžaloms susidurti su problemomis, prisiimti atsakomybę ir patiems surasti sprendimus, užaugina priklausomus, sugadintus ir reiklius vaikus.
Ši sugadintų vaikų analogija pasireiškia ir kasdieniame valstybinio sektoriaus darbuotojų, į kuriuos nukreipiami visuomenės reikalavimai, gyvenime. Žinau, kad jauni tėvai dažnai priekaištauja mokytojams dėl to, kad namų darbai yra „nereikalinga“ našta vaikams. Vaikai turi teisę į žinias, bet iš jų neturi būti reikalaujama mokslo, nes tam reikia mokymosi ir pastangų.
Teisinės ir socialinės teorijos ryšys su gerovės valstybe
Teisinis personalizmas ir teisės samprata, kaip demokratinės teisės bruožai, yra svarbūs analizuojant gerovės valstybės veikimą. Teisės samprata pasireiškia teisinėje doktrinoje, Konstitucijos aiškinime ir teismų praktikoje; ji lemia tai, kaip valstybė kuria ir taiko teisės normas, įskaitant socialinės apsaugos įstatymus. Teisinis personalizmas, pabrėžiantis individo orumą, lygybę ir laisvę, turi būti integruotas į valstybės kuriamą socialinę politiką, kad teisės ir pareigų pusiausvyra būtų išsaugota.
Teisinis personalizmas kaip teisės samprata arba metodas teisėkūros modelio teorinėms prielaidoms sukurti yra turintis savo struktūrą, principus, vertybes, kurie sudaro personalistinės teisės kūrimo pagrindą visuomenėje ir valstybėje. Teisinis personalizmas turi būti įgyvendinamas praktikoje, kad valstybėje kaip teisės formoje atsispindėtų teisinio personalizmo turinys.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Teisinis ir socialinis pliuralizmas
Visuomenės ir teisės pliuralizmas reiškia, kad vienu metu gali egzistuoti kelios teisės sistemos - valstybinė ir nevalstybinės, tradicinės ir modernios, profesinės ar bendruomeninės taisyklės. Teisinis pliuralizmas yra realybė, kurioje teisės reglamentai, papročiai ir organizacijos susipina, o gerovės valstybėje ši įvairovė reiškiasi ir socialinių normų daugialypumu.
Asmenų padėtis darbo ir socialinės apsaugos srityje
Asmuo, kuris nepriklauso prie visiškai užimtų darbuotojų grupės ir dirba tik darbo dienos arba savaitės dalį (pavyzdžiui, paslaugų srities darbuotojai); šių asmenų teisės į pašalpas, susijusias su užimtumu, gali būti ribotos. Veikliųjų gyventojų dalyvavimas ekonominėje veikloje bei pasirengimas jai lemia jų teisę į tam tikras socialines paslaugas ir išmokas.
Keletas išmokų, kurias asmuo gali gauti iš tos pačios arba kelių skirtingų sistemų, taip pat pagal kolektyvinę sutartį numatytos socialinio draudimo nuostatos - visa tai yra gerovės valstybės administruojamos priemonės užtikrinti socialinį saugumą.
Socialinės normos, izoliacija ir atstūmimas
Visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan., yra socialinė problema, kurią gerovės valstybė siekia spręsti, bet kuri taip pat gali būti gėrio ir izoliacijos šaltinis tuo pačiu metu.
Istoriniai ir tarptautiniai aspektai
Valstybių Europos Sąjungos narių bei Maltos, Islandijos, Norvegijos ir Turkijos, Valstybių Europos Tarybos narių bei Jungtinių Tautų Organizacijos narių dokumentai ir konvencijos formavo tarptautinį teisinį kontekstą, kuriame gerovės valstybė vystėsi, užtikrindama tam tikrus žmogaus teisių standartus ir socialinės apsaugos principus. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos deklaracijos ir kiti tarptautiniai susitarimai tapo svarbiu pagrindu vėlesnėms socialinės politikos reformoms.
Praktiniai politikos iššūkiai ir galimos gairės
Gerovės valstybė turi subalansuoti universalią socialinę apsaugą su poreikiu išlaikyti asmeninę atsakomybę ir motyvaciją dirbti. Valstybės politika turi atsižvelgti į darbo rinkos dinamiką, demografinius pokyčius, išteklių ribotumą ir teisinės sistemos vertybinius pagrindus. Teisės samprata turi būti pagrindas kuriant normas, kurios vienu metu užtikrina tiek individo teises, tiek visuomenės gerovę bei teisingumą.
Galimos priemonės
- Socialinių pašalpų ir išmokų tikslinimas, kad būtų skatinama užimtumas ir savarankiškumas.
- Švietimo ir ugdymo sistemos stiprinimas, siekiant formuoti atsakomybės ir darbo vertybes.
- Subtilus teisės ir socialinės politikos derinimas, remiantis teisinio personalizmo vertybėmis - individo orumu ir lygybe.
- Skatinimas vietos bendruomenių ir nevyriausybinių iniciatyvų kartu su valstybės programomis.
Kokia to prasmė? | Kokia nepilnamečių teisingumo ir gerovės sistemos prasmė? | 2 dalis
Santrauka
Valstybė, kuri priima socialines normas ir aktyviai rūpinasi gyventojų gerove, dažniausiai vadinama gerovės valstybe. Ji apima socialinės apsaugos sistemas, sveikatos priežiūros finansavimo modelius, darbo rinkos reguliavimą ir teisinės sampratos įtvirtinimą politikoje. Tuo pačiu gerovės valstybė keičia visuomenės vertybes ir elgesį, todėl politikos formuotojai turi atidžiai subalansuoti paramos priemones ir skatinimą asmeninei atsakomybei bei pilietiniam dalyvavimui.