Šis straipsnis yra pirmas bandymas apžvelgti karo invalidų, itin pažeidžiamos socialinės grupės, organizacijas ir jų veiklą. Pažymėtina, kad rasta nedaug archyvinių dokumentų apie šių organizacijų veiklą, nes iki mūsų dienų išliko tik Karo invalidams šelpti komiteto fondo archyvas.
Karo invalidų organizacijos nepriklausomoje Lietuvoje
Tyrimo metu taip pat naudotasi karine spauda ir karo invalidų organizacijų leidiniais. Tarpukariu Kaune veikė trys karo invalidų organizacijos: Karo invalidams šelpti komitetas, vadovaujamas generolo leitenanto V. Nagevičiaus, Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija (vėliau Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija) ir Lietuvos karo invalidų sąjunga. Šios organizacijos buvo nedidelės ir turėjo apie 1000 narių.
Sanitarijos viršininko gen. ltn. V. Nagevičiaus iniciatyva 1922 m. įsteigtas laikinasis Komitetas karo invalidams šelpti. 1924 m. komitetas buvo įteisintas įstatymu ir tapo nuolatiniu. Komitetas aprūpino sužalotus kareivius protezais, mokė amatų, statė dirbtuves ir bendrabučius, teikė pašalpas. Komitetas taip pat inicijavo kitų dviejų organizacijų karo invalidams kūrimą.
1923 m. balandžio mėn. įkurta Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija, vienijusi karius, sužalotus kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tų pačių metų gruodį savo veiklą pradėjo ir Lietuvos karo invalidų sąjunga. Jos nariais tapo karo invalidai, netekę sveikatos kovose už Lietuvos nepriklausomybę, ir nukentėjusieji Pirmajame pasauliniame kare.
Abi organizacijos daugiausiai dėmesio skyrė savo narių socialinei gerovei, inicijavo teisės aktų priėmimą, šelpė karo invalidus ir rūpinosi jų švietimu. Be to, vienas iš svarbiausių organizacijų tikslų - kilus pavojui ginti tėvynę. Abi organizacijos bendradarbiavo su kitų šalių (Latvijos, Estijos, Suomijos, Čekijos-Slovakijos) panašiomis institucijomis.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
1937 m. Lietuvos karo invalidų atstovai dalyvavo tarptautiniame Pirmojo pasaulinio karo veteranų kongrese Prancūzijoje ir buvo pakviesti prisijungti prie kombatantų šeimos. Karo invalidų organizacijų veikla sustabdyta 1940 m. birželio 15 d., prasidėjus sovietinei okupacijai. Organizacijų turtas perduotas įvairioms institucijoms.
Apibendrinant reikia pažymėti, kad kuriant karo invalidų organizacijas daugiausiai dirbo brg. gen. Vladas Nagevičius. Vien tik jo iniciatyva karo invalidai turėjo savo namus, gaudavo bendrabučius, buvo saugoti nuo elgetavimo. Karo invalidų pradėtos rengti vėliavos nuleidimo ir pakėlimo iškilmės tapo reiškiniu, likusiu Kauno miesto istorijoje.
Sovietų represijos, tremtys ir GULAG sistemą kurianti istorija
Žinynai apibrėžia, kad tremtis yra bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų (miesto, valstybės ar šalies), draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Suprantama, kad šis apibrėžimas neapima visų tų kančių, visos tragedijos mastų, kuriuos patiria žmogus, atplėštas nuo gimtosios žemės.
Tos žaizdos gyja dešimtmečius, gal net šimtmečius, jos atsiliepia tautos genofondui, tarpvalstybiniams santykiams. Vis dėl to prievartinės tremtys nebuvo sovietų išsigalvojimas. Jos naudotos nuo antikos laikų, išsiunčiant savo priešininkus į negyvenamas salas, į atokias pasaulio vietas ar dominijas.
Jeigu nuo Petro I laikų Rusijos carai į tremtį ir katorgą siuntė pavienius imperijai nepalankius revoliucionierius (prisiminkime dekabristus, „petraševskininkus“, lenkų ir lietuvių sukilimų dalyvius, net sukilimus rengusius grafus), tai bolševikai įkūrė lagerių sistemą, vėliau pavadintą GULAG‘ais. Pirmieji potvarkiai kurti koncentracijos stovyklas bolševikinėje Rusijoje pasirodė su V. Lenino parašu, jų iniciatorius buvo Levas Trockis.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Būtent L. Trockis 1918 m. gegužės pabaigoje pasiūlė V. Leninui kurti pataisos darbų stovyklas. Su revoliucijos vado parašu rugsėjo 5 d. buvo išleistas Liaudies komisarų tarybos dekretas „Dėl priverstinių darbų stovyklų“. Iš pradžių jos buvo įkurtos I pasaulinio karo belaisvių koncentracijos vietose. Į jas buvo grūdami visi, kurie nesutiko su bolševikinėmis represijomis, Pilietinio karo belaisviai, paskui - buožės, cerkvių valdytojai (popai), baltagvardiečiai.
1921 m. pabaigoje bolševikinėje Rusijoje jau buvo 122 lageriai. Juose buvo apie 100 tūkst. kalinių. Stovyklų skaičius nuolat augo. 1930 m. balandžio 24 d. įsaku suformuota Lagerių valdyba ir jau kitų metų vasario 15 d. panašiame įsake pirmą kartą pasirodė santrumpa GULAG (Главное управление лагерей - Vyriausioji lagerių valdyba).
Beveik visą laiką ji buvo pavaldi SSRS vidaus reikalų ministerijai, teisingiau - jos padaliniui NKVD. GULAG‘ų sistema gerokai išsišakojo: po karo buvo jau 53 tokių stovyklų valdybos su tūkstančiais savo skyrių ir punktų, 425 kolonijomis, taip pat daugiau kaip 2000 speckomendantūrų ir virš 30 tūkst. GULAG‘ai egzistavo iki 1953 m. rugsėjo.
Tremtinių likimą sprendė NKVD sistemoje įkurta Ypatingoji komisija, kuri per vieną posėdį „išnagrinėdavo“ apie 200 - 300 bylų, o vėliau - net 789, 872 ar net 980 bylų. Po 1937 - 1938 m. stalininio teroro mirties nuosprendžių labai sumažėjo, nes buvo nutarta plėtoti atsilikusį Sibiro, Sovietų Sąjungos šiaurės ir Tolimųjų Rytų ūkį.
Oficiali statistika liudija, kad vien tik per dešimt 1940 - ųjų metų lapkričio dienų iš kalėjimų į lagerius buvo išvežti 59493 žmonės. Taigi, iki karo pradžios juose jau buvo apie 2,3 mln. Pernai organizacijos „Memorial“ paskelbtoje apybraižoje „GULAG‘ų kūrimo istorija“ pateikiama kraupi statistika: 1937 - 1950 m. lageriuose kalėjo beveik 8,8 mln. žmonių.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Iš jų asmenų, nuteistų „už kontrrevoliucinę veiklą“, buvo 26,9 proc. O politiniais motyvais J. 1953 m. kovo 25 d. SSRS ministrų tarybos potvarkiu nuteistųjų naudojimas „neatidėliotinoms liaudies ūkio reikmėms“ buvo nutrauktas, ir prasidėjo ilgai lauktas amnestijos laikotarpis. Galų gale 1956 m. spalio 25 d. lagerių sistema buvo panaikinta, o galutinai ji savo 26 metų egzistavimą baigė 1960 - ųjų sausio 13 d.
Karo invalidų naikinimo kampanijos ir internatai
Daugeliui puikiai žinoma, kad nemažai tiesiai iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą grįžusių veteranų iškart suimti ir atsidūrė lageriuose. Tūkstančiams atimti laipsniai ir apdovanojimai, daugelis mirė taip ir nesulaukę reabilitavimo. Bet egzistuoja dar viena, ne mažiau pribloškianti istorija. Ji susijusi su vadinamaisiais „darbo ir karo invalidų namais“.
Nuo visuomenės izoliuoti, mūšiuose nepagydomai sužaloti žmonės čia buvo pasmerkti vienatvei ir lėtai mirčiai. Apie šiuos faktus dar ir šiandien mažai kam žinoma. Karas prieš Vokietiją pasibaigė 1945 m. gegužę, bet jo liudijimai matėsi visur. Dešimtys milijonų žuvusių, dar daugiau sužeistų, nekalbant apie sugriautus miestus, visiškai sunaikintus kaimus.
Sovietų Sąjungos miestų gatves užplūdo šimtai tūkstančių bekojų, berankių, apakusių, psichiškai sužalotų veteranų. Dažnas ordinais ir medaliais nusagstytas invalidas neturėjo artimųjų (arba artimieji jo atsisakė), todėl buvo priverstas prašyti išmaldos ar įvairiausiais būdais uždarbiauti gatvėje. Daugelis neturėjo kur gyventi, todėl glausdavosi laiptinėse, sandėliukuose, pašiūrėse.
Labai nepatogų benamių karo invalidų klausimą valdžia nusprendė spręsti paprastai - steigdama vadinamuosius „darbo ir karo invalidų namus“. Oficialus šių įstaigų pavadinimas skambėjo oriai, tačiau faktiškai tai buvo kažkas tarp kalėjimo ir priverčiamojo pensionato. Vieni iš labiausiai išgarsėjusių „invalidų namų“ 1950 m. įsteigti Ladogos ežere esančioje Valaamo saloje, buvusio stačiatikių vienuolyno patalpose.
Būtent tais metais pradėtas slaptas, bet išties masinis SSRS didmiesčių „valymas“ nuo gyvų baisaus karo liudininkų. Milicijos skyrių duomenimis 1951 m. „sulaikyti“ 107 tūkst. „prašinėtojų“, 1952 m. - 157 tūkst., 1953 m. - daugiau nei 180 tūkst. Neįgalūs karo veteranai sudarė apie 40-50 proc. visų sulaikytų.
„Operacijos“, kad nepiktinti visuomenės, dažniausiai vykdavo naktį, prieš tai informatorių pagalba išaiškinus nelaimėlių nakvynės vietas. Represijų išvengė tik tie veteranai, kuriais rūpinosi artimieji ir kurie mažiau rodėsi gatvėje. Mažesniuose miestuose persekiojimai taip pat vyko, bet mažesniais mastais.
Daugeliui atvejams būdinga, kad „invalidus vežė ne tik iš Kijevo. Juos vežė iš visų didelių SSRS miestų. „Apvalė“ šalį. Pasakota, kad kai kurie invalidai bandė priešintis, šokdavo po artėjančiu traukiniu, bet juos pagriebdavo ir išveždavo. Išvežė net „virdulius“ - žmones be rankų ir be kojų. Solovkuose juos kartais išnešdavo pakvėpuoti grynų oru. Dažnai pamiršdavo ir jie sušaldavo. Tai buvo daugiausia dvidešimtmečiai vaikinai.
Iš Kijevo tąkart išvežė kelis tūkstančius invalidų. Juos tiesiog pašalino kaip keliančius nemalonius prisiminimus. Ir tėvynė daugiau jau niekada neprisiminė geriausių savo sūnų. Į nebūtį nugrimzdo net jų vardai. Tik daug vėliau likę gyvi veteranai gavo lengvatų, papildomų išmokų. O tie vieniši berankiai ir bekojai berniukai buvo gyvi palaidoti Solovkuose.
Valaamo internatas ir jo sąlygos
Buvo kažkas žmogėdriško toje epochoje. Pasaulinė revoliucija, didžios idėjos - koks tai kliedesys, lyginant su pražudyta dvidešimtmečio jaunuolio gyvybe, kurį tėvynė panaudojo kaip patrankų mėsą, o paskui utilizavo kaip niekam nereikalingą šiukšlę. Į Valaamo salą dažniausia vežti invalidai iš šiaurinių Rusijos regionų. Ne visi priverstinai. Kai kurie, prisiklausę apie „neblogas sąlygas“ ir nenorėdami būti našta artimiesiems, pasiprašė vykti patys.
Tarp storų senovinio vienuolyno sienų galintys dirbti imdavosi smulkių monotoniškų darbelių, o praradusieji galūnes tiesiog gulėdavo grimzdami depresijoje ir neviltyje. Išvykti iš salos, bent jau pirmaisiais pokario dešimtmečiais, negalėjo niekas: iš pacientų atimti bet kokie dokumentai, jie neturėjo pinigų, retai į salą atvykstančių garlaivių įguloms įsakyta nieku gyvu nepriimti teisiškai laisvų, bet faktiškai visiškai beteisių Valaamo kalinių.
Paradoksalu, bet slaugos namuose beveik nebuvo jokio medicinos personalo, čia dirbo visiškai nekvalifikuoti vietos gyventojai. Susirgusiais niekas nesirūpino, todėl pacientai mirdavo nuo ligų, kurios puikiausiai gydytos „žemyne“.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje Valaamo saloje apsilankiusi komisija pripažino, kad patalpos visiškai nepritaikytos gyventi: čia nebuvo nei pirties, nei valgyklos, nei ligoninės, nei patalpų, tinkamų maistui laikyti. Visur purvas ir netvarka. Pats maisto davinys be galo menkas. Trūko ne tik patalynės, bet net elementariausių baldų. Dažnai ilgam sutrikdavo elektros tiekimas. Žiemą sužaloti veteranai, dėl nepakankamo šildymo, drebėjo nuo šalčio. Atšiauriose Karelijos sąlygose būta net rimtų nušalimų.
Į šeimos (jei pacientas turėjo šeimą) narių užklausimus būdavo tiesiog neatsakoma. Dažnokai giminėms net nesivarginta laiku pranešti apie artimojo mirtį ir nurodyti palaidojimo vietą. Nevyriausybinio Karelijos politinių ir socialinių tyrimo centro atstovės Svetlana Cygankova pabandė išsiaiškinti kai kurių Valaamo veteranų likimą. Rezultatai šiurpina: patekęs į „slaugos namus“ staiga mirė, sušalo bandydamas ledu pabėgti iš salos, ir t.t.
Išsiaiškinti daugelio mirties priežastį, ir bet metus, pasirodė neįmanoma dėl neužpildytos mirties grafos. Kiek karo invalidų perėjo per pačiu tikriausiu lageriu dažnai vadinamą Valaamo „pensionatą“ taip pat sunku nustatyti. Pasak S.Cygankovos, dokumentacija išsklaidyta, nenuosekli, galbūt net suklastota. Vien 1950 m. čia kankinosi nuo 500 iki 1000 nelaimingųjų.
Žingsnis į dangų – Valaamo vienuolyno dokumentinis filmas
Masinės akcijos prieš veteranus ir jų organizatoriai
Antai, 1949 metais, prieš švenčiant Josifo Stalino 70 metų jubiliejų, buvo pradėtas susidorojimas su tūkstančiais Antrojo pasaulino karo kovų dalyvių, tapusių invalidais. Dalį jų sušaudė, kitą dalį išvežė į tolimas šiaurines salas, įvairius Sibiro kampelius, Kazachstano stepes. Į Google paieškos sistemą suvedus „Valaamo sala“, pasirodo turizmo agentūrų pasiūlymai.
Specialiai karo invalidams skirtus „poilsio namus“, kontroliuotus NKVD, vadino internatais. Berankiai, bekojai, akli vargetos gadino klestinčios socialistinės šalies „vaizdelį“, tad nuo 1949 metų invalidų klausimo „galutinį sprendimą“ vykdė specialūs sovietų liaudies milicijos būriai. Buvo surengtos gaudynės ir benamiai luošiai centralizuotai suvežti į geležinkelio stotis, kraunami (kartais išsiūbuojami ir įsviedžiami) į vagonus bei vežami į įvairias nusibaigimo vietas.
Sovietų vidaus reikalų reikalų ministras S. Kruglovas generaliniam partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui pranešė: „ Nikita Sergejevičiau, labai daug prašinėtojų invalidų važinėja traukiniais. 1951 m. sulaikėme 100 000 žmonių, 1952 m. - 156 000, 1953 m. - 182 000.“
Tėvynės vaduotojai, kuriuos sovietiniai karvedžiai varydavo į ataką per minų laukus, Maskvos ir Sankt Peterburgo gynėjai, Berlyno šturmo dalyviai buvo išgaudyti visuose didžiuosiuose šalies miestuose. Sovietai nelietė tik tų, kurie gyveno šeimose. Garantijas ir lengvatas karo pagimdyti klipatos gavo tik daug vėliau. Manoma, kad operacijas koordinavo ne kas kitas, o legendiniu Rusijoje laikomas Raudonosios armijos maršalas Georgijus Žukovas.
Ironiška tai, kad būtent šio maršalo karybos taktikoje „patrankų mėsos“ negailestingas naudojimas buvo ypač paplitęs. Apie pėstininkų varymą per žinomai užminuotas teritorijas, taupant tankus, pats G. Žukovas, kaip žinia, didžiuodamasis pasakojo savo JAV kolegai, būsimam šios šalies prezidentui Dwightui D. Tų kraupių įvykių liudytojai pasakoja, kad kai kurie luošiai mėgindavo priešintis, net krisdavo ant bėgių, bet juos pakeldavo ir vis tiek išveždavo. Išvežė ir vadinamuosius „virdulius“ („самоваров“, - rus.) - žmones be rankų ir kojų. Solonikuose juos kartais išnešdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru, virvėmis pririšę pakabindavo ant medžių. Kartais pamiršdavo nukabinti ir jie mirtinai sušaldavo.
Statistika, tautinė sudėtis ir Lietuvos kontekstai
Be jokios abejonės, kad nepaprastą impulsą trėmimams davė 1939 - ųjų rugpjūčio 23 - osios Molotovo - Ribbentropo paktas, kuris daugiau kaip po mėnesio buvo papildytas slaptaisiais protokolais. Būtent tai lėmė, kad 1941 m. birželio 13 - oji virstų juodąja naktimi.
Oficiali statistika liudija, kad bendras kalinių ir tremtinių skaičius 1950 m. sudarė 2 mln. 561 tūkst. 351 žmogų. Kalinių mirtingumas aukščiausias buvo karo metu - 1942 - aisiais, kai iš visų jų mirė net 24,9 proc. Žinoma, lagerių gyventojų rusų buvo daugiausiai. Ypač jų padaugėjo prieškariu (1941 m. jų buvo net 885 tūkst.), o 1947 m.
Pagal ištremtųjų ir kalinių skaičių lietuviai buvo 6 - oje vietoje po rusų, baltarusių, lenkų ir vokiečių. 1951 m. jų lageriuose buvo apie 1,7 proc. „Memorial“ liudijimu 1947 m. jų skaičius siekė 15 328. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietmečiu buvo įkalinta per 156 000 Lietuvos gyventojų, o 1940-1953 m. laikotarpyje iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ir mirė apie 23 000 kalinių. Mirusių kalinių kūnai buvo užkasami už zonos ribų - bet kur ir kaip pakliuvo.
Karo invalidų tragedijos mastas
Ne taip jau seniai paviešinta statistika byloja, kad iš fronto į sovietinį rojų suskaldytomis kaukolėmis grįžo 775 000 žmonių, 155 000 vienaakių, 54 000 visiškai aklų, 50 000 žmonių subjaurotais veidais, 28 000 nutrauktomis galūnimis, 3 mln. vienarankių, 110 000 berankių, 3 255 000 vienakojų ir 1 121 000 bekojų žmonių. Žmonių visiškai be galūnių („virdulių“) - 850 000.
Daugeliui puikiai žinoma, kad nemažai tiesiai iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą grįžusių veteranų iškart suimti ir atsidūrė lageriuose. Tūkstančiams atimti laipsniai ir apdovanojimai, daugelis mirė taip ir nesulaukę reabilitavimo. Bet egzistuoja dar viena, ne mažiau pribloškianti istorija. Ji susijusi su vadinamaisiais „darbo ir karo invalidų namais“.
Apie šią temą skaitytojas gali susidaryti vaizdą iš pateiktų istorinių faktų, dokumentų fragmentų ir liudijimų, kuriuose atskleidžiamas ne tik GULAG‘o sistema, bet ir specialiosios akcijos prieš karo invalidus - slaptos, kruopščiai organizuotos ir žiaurios visuomenės bei valstybės struktūrų operacijos.
| Laikotarpis / reiškinys | Esminė informacija |
|---|---|
| 1918-1924 | Pirmieji pataisos darbų stovyklių potvarkiai, Liaudies komisarų tarybos dekretas 1918 m. |
| 1937-1950 | GULAG kalėjimų pikas; apie 8,8 mln. kalinių |
| 1949-1953 | Masinės akcijos prieš karo invalidus, sulaikymai (1951-1953 m. statistika) |
| 1950-1984 | Valaamo internatai karo invalidams veikė (išvežimai ir slaptos „valymo“ operacijos) |
tags: #kaip #sovietiniuose #lageriuose #buvo #naikinami #karo