Europos Sąjunga yra laikoma didžiausią ekonominį potencialą turinti struktūra. Tačiau ateityje yra numatomas ženklus ekonominio augimo sulėtėjimas ar net stagnacija, kuriai didžiausią įtaką turi socialinė atskirtis ir didėjanti gyventojų poliarizacija.
Straipsnyje nagrinėjamos socialinės gerovės ir ekonominio augimo sąryšio teorijos suponuoja, jog egzistuoja glaudus ryšys tarp gyventojų galimybių diferenciacijos ir tvaraus ekonominio augimo. Tyrimo metu atlikta mokslinės literatūros analizė parodė, jog šalys, kuriose vykdoma sėkminga socialinė prevencija, turi didesnį ekonominio augimo potencialą.
Norint įvertinti, kurios ES šalys sėkmingiausiai tvarkosi su socialinėmis problemomis, buvo atliktas daugiakriteris vertinimas taikant SAW metodą. Atlikus pirmąją analizę buvo nustatyta, jog šalys, skiriančios didesnį dėmesį socialinių problemų prevencijai, pasižymi geresniais valstybės ir rinkos santykiais bei didesniu piliečių pasitikėjimu valstybės vykdoma politika ir siekiu prisidėti.
Toks visuomeninės veiklos tandemas stabilizuoja ir gerina valstybių ekonominę ir socialinę padėtis. Gauti rezultatai leido įvertinti ryšio tarp socialinės gerovės ir ekonominio augimo egzistavimą. Atlikus koreliacinę analizę pastebima, jog augantys socialinės gerovės rodikliai gali turėti įtakos ekonominiam augimui ir tarp jų egzistuoja ryšys.
Lietuvos banko ekspertai prognozuoja, kad, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, Lietuvos gyventojų pajamos ir gyvenimo lygis galėtų pasiekti ES vidurkį. Ar tikrai Lietuva gali pasiekti ES gyvenimo lygį, ir ar ekonomikos augimas gali užtikrinti visų šalies gyventojų gerovę?
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Suprantama, kad sukuriamo nacionalinio produkto dydis ir kartu ekonomikos augimas priklauso nuo darbo jėgos, kurią lemia demografiniai procesai (gimstamumas, mirtingumas bei migracija). Senėjant visuomenei bei mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, tampa vis sudėtingiau išlaikyti spartų ekonomikos augimo lygį.
Sukuriamas nacionalinio produkto dydis lygiai taip pat priklauso ir nuo gyventojų ekonominio aktyvumo bei jų galimybių įsitraukti į darbo rinką. Kuo didesnis nedarbo lygis šalyje, tuo sunkiau užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Ir dar galima paminėti begalę kitų veiksnių, kurie turi įtakos šalies ekonominiam augimui - eksporto bei importo santykis, gyventojų vartojimo lygis, investicijų lygis ir kt.
Tačiau šiame kontekste aš labiau norėčiau pakreipti diskusiją į tai, ar apskritai ekonomikos augimas savaime garantuoja, kad visų šalies gyventojų gerovė kils bei visų ar bent didžiosios dalies gyventojų pajamos augs. Be abejo, niekas neprieštaraus, kad be ekonomikos augimo šalies gerovės augimas yra neįmanomas.
Tačiau turime atkreipti dėmesį, kad ekonomikos augimas mums yra svarbus tiek, kiek jis tarnauja mūsų visų gerovei. Svarbu ne tik sukuriamo nacionalinio produkto dydis, bet ir tai, kaip jis yra paskirstomas visuomenės nariams. Pastaruosius keletą dešimtmečių moksliniuose tyrimuose svarbią vietą užėmė studijos, nagrinėjančios, kiek ekonomikos augimas prisideda prie skurdo mažinimo.
Daugelis tyrimų autorių daro išvadą, kad ekonomikos augimas yra vienas svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie skurdo mažinimo ir gyvenimo kokybės gerinimo. Pvz., kai kurie mokslininkai teigia, kad ekonomikos augimas lemia apytiksliai du trečdalius skurdo lygio sumažėjimo.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Nepaisant ekonomikos augimo svarbos, daugelyje studijų pabrėžiama, kad ekonomikos augimas pats savaime neužtikrina skurdo mažėjimo ir tam reikalingos papildomos šalies Vyriausybės pastangos. Taip, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pajamų nelygybė išlieka viena didžiausių. Pvz., Gini koeficientas 2018 m. Lietuvoje beveik 7 procentiniais punktais viršijo ES vidurkį.
Esant tokiai situacijai, ypatinga svarba tenka šalies Vyriausybės socialinėms išlaidoms, ir ypač socialinės apsaugos išlaidoms. Tyrimai rodo, kad tarp skurdo rizikos lygio ir socialinių išlaidų lygio yra stiprus neigiamas koreliacinis ryšys. Tai reiškia, kad šalyse, kuriose socialinės išlaidos didesnės, skurdo rizikos lygis paprastai yra mažesnis. Kalbant apie socialinės apsaugos išlaidas, reikia pažymėti, kad jos Lietuvoje yra vienos mažiausių ES. „Eurostat“ duomenimis, 2017 m. Socialinės apsaugos išlaidos gali būti įvairios.
Socialinės atskirties išlaidos - tai namų ūkiams skiriamos tikslinės išmokos, dažniausiai mokamos iš savivaldybių biudžeto ar per įvairias socialinės apsaugos schemas, kurios apima minimalių asmens poreikiams tenkinti reikalingų pajamų palaikymą, reabilitacijos išmokas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems asmenims ir kitas įvairias išmokas (išskyrus sveikatos priežiūros paslaugas).
Be abejo, reikia paminėti ir viešojo sektoriaus darbuotojus, kurių darbo užmokestis priklauso nuo iš valstybės ir savivaldybių biudžetų skiriamų lėšų. Kadangi minėtiems darbuotojams darbo užmokestį nustato Vyriausybė, ekonomikos augimas šiuo atveju yra svarbus, tačiau savaime jis neturės didelės įtakos. Vyriausybės pareiga yra užtikrinti, kad darbo užmokestis viešajame sektoriuje neatsiliktų nuo darbo užmokesčio privačiame sektoriuje.
Lietuvai neatsižvelgti į kitų šalių istoriją ir kliautis, kad rinkos jėgos viską sutvarkys, kad valstybei nereikia kištis į rinką, yra labai klaidingas požiūris. Ekonomikos vystymasis mūsų šalyje turėtų būti parodomas kartu su didėjančia diferenciacija, nes tik vienas BVP augimas neparodo, kokia dalis to produkto tenka vienoms gyventojų grupėms ir kokia - kitoms.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Tai reiškia, kad augant ekonomikai vieni labai smarkiai gerina savo padėtį, kiti - smarkiai blogina. Vis daugiau žmonių įsigyja antrą būstą. Tie, kurie gauna dideles pajamas, jį perka tam, kad galėtų tame kur nors Palangoje ar užmiestyje esančiame bute praleisti atostogas. Kiti dideles pajamas gaunantys gyventojai antrą būstą perka kaip investiciją.
Kita vertus, dalis žmonių butus perka už kreditus. Matome, kaip diferencijuojasi visuomenė: dalis jos įsigyja antrą ar trečią būstą, o dalis gyvena skolon. Galima to nevertinti nei blogai, nei gerai. Bet turime pripažinti, kad tokie procesai vyksta, ir dalis žmonių, kurie įsigyja būstą skolon, gali susidurti su įvairiomis problemomis.
Tarkime, žmogus neteks darbo arba įvyks šeimos skyrybos,- tuomet sutriks savalaikis paskolos grąžinimas, vyks didžiulės dramos, neretai - ir tragedijos.
Lietuvos Bankas turi duomenų iš komercinių bankų apie gyventojų indėlius. Žinoma, šie duomenys nėra labai patikimi, nes yra žmonių, kurie turi tris ar penkias sąskaitas, ir yra žmonių, kurie neturi nė vienos.
Arba yra žmonių, kurie turi nedaug pinigų, bet turi po tris namus ar akcijų, o kiti turi po nemažą pinigų sumą, tačiau gyvena nuomojamame bute Bet kai nieko tikslesnio nėra, socialinės būklės tyrinėtojams tenka remtis tais duomenimis, kurie yra.
Analizuodami duomenis metų gale apie likučius gyventojų sąskaitose, matome, kad pasiskirstymas yra labai netolygus: 80 proc. gyventojų turi labai nežymią dalį indėlių, kurių vidurkis apie 100 litų (atlyginimai, pensijos pervedami į sąskaitas). Tai reiškia, kad jie santaupų praktiškai neturi. O dauguma visų santaupų Lietuvoje koncentruojasi penkiuose procentuose didžiausių indėlių. Tai antras kriterijus vertinant situaciją Lietuvoje.
Kiekvienoje šalyje duomenys apie diferenciaciją imami iš namų ūkių biudžetų tyrimų. Mūsų statistikos departamentas tokius tyrimus daro pagal Eurostato (ES statistikos tarnyba) metodikas, bet jos yra parengtos vadinamosioms normalioms visuomenėms, kur nėra didelės šešėlinės ekonomikos.
Ten, kur ji yra, žmonės vengia pasakyti apie savo pajamas ir išlaidas, todėl mes ir nežinom apie realią diferenciaciją visuomenėje. Be to, kitose šalyse daromi papildomi tyrimai. Mūsuose tam nėra lėšų, o jų nėra todėl, kad savo visuomenės pažinimo nelaikome vertingu dalyku.
Į socialinę atskirtį reikia kreipti dėmesį, nes įtampa visuomenėje auga. Kritiškos žmonių kalbos apie kai kieno itin spėriai augančius turtus negali būti paaiškintos vien vadinamuoju lietuvišku pavydu. Turtiniai bei socialiniai skirtumai vis dėlto neprivalėtų būti tokie dideli, nes daugumos žmonių gebėjimai ir pastangos užsidirbti nelabai daug skiriasi. Gali skirtis, tarkim, kokius 2 kartus, bet tikrai ne 20.
Gerovės suvokimas yra santykinis. Galima sakyti, kad žmonių padėtis gerėja, jeigu visuomenė kuria daugiau, turtėja ir net skurdžiausi sluoksniai sulaukia didesnių pašalpų ar pensijų, jeigu kainos auga lėčiau nei išmokos, jeigu didėja MMA. Ir vis dėlto ir tokiu atveju visuotinio pasitenkinimo nebūna, jei darbuotojų pajamų augimas atsilieka nuo turtingesnio sluoksnio pajamų augimo.
Galima pailiustruoti: žmogus važiuoja arkliu ir tai yra greičiau nei eitų pėsčiomis, bet jeigu jį nuolat lenkia mašinos, tai jis jaučiasi nekaip su tuo arkliuku. Nepageidautinos diferenciacijos procesams postūmį paprastai duoda skirtinga pradinė rinkos ekonomikoje atsidūrusių žmonių situacija.
Jeigu žmogus turi tam tikro turto, užima tam tikras pozicijas, tai tas turtas vis didėja, nes lieka pinigų investicijoms. Mūsų šalies žmonės nepatenkinti socialine situacija ir nelygybės augimu, juoba kad dar prisimena, kaip Nepriklausomybės pradžioj nacionalinis turtas buvo labai neteisingai perdalytas.
Reikalingas turto mokestis. Jis ne tik papildys valstybės biudžeto pajamas, reikalingas socialinėms programos finansuoti. Turto mokestis padės užtikrinti ekonomikos stabilumą. Brandžiose kapitalistinėse valstybėse net jeigu vaikai ir paveldi tėvų turtus, juos galų gale praras nemokėdami jų tvarkyti. Tokia „kontrolė“ sukuriama pasitelkiant turto mokestį, kurio Lietuvoje iki šiol vis nėra.
Valstybė turėtų stebėti, kaip nelygybė kinta. Nelygybės augimas jai turi rūpėti ir todėl, kad tai ilgainiui pakenks šalies ekonomikos augimui.
Visuomenės gerovę įprasta vertinti pasitelkus šalyje sukuriamo BVP vienam gyventojui perspektyvą. Tačiau šiandien šis rodiklis susilaukia nemažai kritikos. Vis dažniau sutariama, jog BVP, kuriam nesvetimi rimti matavimo trūkumai bei pasikeitusios ekonomikos poreikių neatitikimas, yra uzurpavęs viešųjų diskusijų erdvę ir politinę darbotvarkę.
Apie būtinybę atsisakyti BVP „vienvaldystės“ ir kreipti viešąjį diskursą visuomenės gerovės linkme signalizuoja ir pasaulyje neseniai kilusi populizmo banga. Sutariant, jog BVP yra ne pats geriausias gerovės progreso matas, yra bandymų ir siūlymų, kokiu kitu lengvai suprantamu ir komunikuojamu rodikliu būtų galima jį pakeisti ar papildyti.
Ko gero populiariausias alternatyvus būdas stebėti gyvenimo lygio progresą yra pasitelkti į pagalbą iš atskirų rodiklių sukonstruotus indeksus. Šio būdo entuziastingai ėmėsi įvairios tarptautinės institucijos ne tik savo sudarytų indeksų pokyčių stebėjimui, bet ir šalių reitingavimui pagal juos.
Štai Jungtinių tautų Žmogaus socialinės raidos indekso reitinge (angl. Human Development Index), kuris vertina šalies pasiekimus sveikatos, švietimo ir pajamų dimensijose, Lietuva patenka tarp aukščiausiai įvertintų šalių ir užima 37 vietą iš 188 šalių.
Visgi būtina paminėti ir tai, kad daugiausia progreso pasiekta iki 2010 m., tačiau nuo tada šalies progreso tempas gerokai sumenko ir 2015 m., lyginant su 2010 m., Lietuva šalių reitinge smuko 1 vieta žemyn. Be to, pakoregavus šį indeksą pagal pajamų, gyvenimo trukmės ir išsilavinimo nelygybės rodiklius, šalies indekso vertė sumenksta 10,5 proc. ir tai yra viena didžiausių korekcijų tarp minėtos grupės šalių.
Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Įtraukiančio vystymosi indekso (angl. Inclusive Development Index) reitinge Lietuva ir šiemet, ir pernai tarp besivystančių šalių atsidūrė pirmoje vietoje ir aplenkė daugelį naujųjų ES šalių.
Lietuva šiame reitinge patenka tarp 20 proc. pažangiausių besivystančių šalių pagal tokius rodiklius, kaip darbo jėgos produktyvumas, vidutinės disponuojamosios pajamos, nacionalinės santaupos ir netgi turto nelygybė, kuri yra gerokai mažesnė nei daugelyje senųjų išsivysčiusių šalių.
Visgi pastarųjų 5 metų tendencijos atskleidžia ir nerimą keliančių ženklų. Augantis išlaikomo ir darbingo amžiaus gyventojų santykis, pajamų nelygybė, menkas progresas mažinant skurdą bei išaugęs santykinis išskiriamo anglies dvideginio kiekis neigiamai veikia visuomenės gerovę.
Kiek kitokį sprendimą gerovės matavimo problemai siūlo „laimės ekonomikos“ apologetai. Pastarieji teigia, jog svarbiausia yra subjektyvus laimės vertinimas, kuris nustatomas apklausų pagalba, o politikos formuotojų užduotis ją maksimizuoti. JT Pasaulio laimės ataskaitoje ėmėsi reitinguoti šalis pagal suvokiamą laimės lygį ir bando įvertinti, kokie veiksniai jį lemia.
Visgi šis būdas vertinti gerovę turi ir trūkumų. Praktiškai sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai veiksniai lėmė suvokiamos laimės pokyčius, tad neretai gali būti sudėtinga parinkti galimus sprendimus. Be to, politinės priemonės net ne visada gali būti veiksmingos, kadangi laimės pojūtį gali veikti nuo jų nepriklausantys veiksniai, pavyzdžiui, asmeninės savybės, tautinės ypatybės, istorinė patirtis ar net nuotaika.
Visgi nepaisant išaugusio įvairių indeksų bei subjektyvaus laimės vertinimo populiarumo, pasaulyje bandoma kurti ir labiau rafinuotus naujus gerovės rodiklius, kurie taip pat galėtų tapti reguliariai stebimais.
Pavyzdžiui, Stenfordo universiteto mokslininkai Jones ir Klenow sukonstravo visiškai naują gerovės matą, kuriame vartojimo duomenys koreguojami pagal tokius gerovės aspektus, kaip laisvalaikis, nelygybė bei tikėtina gyvenimo trukmė.
Pavyzdžiui, pasirodo, jog dėl ilgesnės gyvenimo trukmės, mažesnės nelygybės ir trumpesnių darbo valandų Vakarų Europos šalyse gyvenimo standartai yra gerokai aukštesni nei rodo BVP vienam gyventojui. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Azijoje, gyvenimo standartai yra gerokai žemesni nei rodo BVP statistika.
Tad nors alternatyvių būdų įvertinti visuomenės gerovę ir jos raidą jau yra, kol kas visi minėti indeksai ir rodikliai sunkiai skinasi kelią į viešąsias diskusijas. Tikėtina, jog taip yra dėl to, kad ir patys politikai netrykšta dideliu užsidegimu kažką keisti - juk siekti ne vien spartaus, bet ir tvaraus bei įtraukiančio ekonomikos augimo būtų gerokai sunkesnė jiems tenkanti užduotis.
Vis tik, net jei toks gerovės rodiklis ir nebūtų labai mėgstamas politikų, jis, tikėtina, paskatintų tiek visuomenę, tiek politikus pažvelgti į ekonomiką ir į visuomenės gerovę kompleksiškai ir paskatintų siekti teigiamų pokyčių.
Gini koeficiento pasiskirstymas pasaulyje. Šaltinis: Vikipedija
Nuo 1995 metų Lietuvos BVP vienam gyventojui, matuojant pagal perkamosios galios standartą, išaugo daugiau nei 4 kartus. Ekspertai ir politikai džiūgauja - šalis pademonstravo įspūdingą progresą. Visgi BVP augimas, nors ir yra svarbus, pats savaime negarantuoja aukštesnės visuomenės gerovės, pagal kurią piliečiai yra linkę vertinti šalies ekonomikos sėkmę.
Socialine ekonomine plėtra yra siekiama kartu skatinti ekonominį augimą ir gerinti visuomenės gyvenimo kokybę. Pasaulis be skurdo ir bado - tikslas, kad visi žmonės turėtų galimybę tenkinti savo pagrindinius poreikius: maisto, vandens, būsto, švietimo, sveikatos priežiūros.
Skurdo ir bado mažinimas apima įvairius veiksmus ir programas, pavyzdžiui, maisto saugumo užtikrinimą, švietimo ir sveikatos prieinamumo gerinimą, darbo vietų kūrimą, socialinių pašalpų teikimą ir kt. Ši veikla apima tiek skurdo ir bado mažinimą besivystančiose šalyse, tiek socialines programas ir paramą pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir skurdžioms šeimoms turtingesnėse šalyse.
Pagrindiniai socialinio Bažnyčios mokymo principai:
- Žmogus yra daugiau nei kūnas.
- Jeigu 10 Dievo įsakymų būtų pasaulio konstitucija?
- Ar Bažnyčiai rūpi pasaulio reikalai?