Civilinėje teisėje galioja visiško žalos atlyginimo principas, kuris suprantamas kaip žalą padariusio asmens pareiga sukurti situaciją, kiek įmanoma prilygstančią tai, kurią nukentėjęs asmuo būtų turėjęs, jei žala nebūtų padaryta. Turtinės žalos padarymo atveju taikyti visiško žalos atlyginimo principą dažniausiai yra realu, nes pinigais yra įmanoma atkurti materialines vertybes ar kompensuoti negautas pajamas.
Tačiau neturtinės žalos padarymo atveju kalbėti apie sąlygų, buvusių iki padarant žalą, atkūrimą daugeliu atvejų yra sudėtinga. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais, teismui individualiai įvertinus visus kriterijus bei pažeistos vertybės svarbą. Tačiau visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi jos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt.
Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimo institutas pradėtas plėtoti tik atkūrus nepriklausomybę. Dėl šios priežasties šiandien dažnai kyla prieštaravimų nustatinėjant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Todėl būtina įvertinti Lietuvos įstatymų leidybos ir teismų praktikos suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, jų tarpusavio santykį ir reikšmę.
Žalos atlyginimas darbdaviui | Teisinėkonsultacija.lt
Neturtinės žalos samprata ir teisinis reglamentavimas
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstama, kad neturtinė žala apima traumas, nerimą, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, frustraciją, nepatogumus, nerimą ir sielvartą.
Svarbu žinoti, kad tam, jog nukentėjusiam asmeniui atsirastų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, privalo būti įstatyminis pagrindas. Jis reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, taip pat CK 6.250 straipsnyje. Konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo - įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnyje yra reglamentuotas tik pačia bendriausia prasme: šiame straipsnyje, pirma, įvardytas nebaigtinis kriterijų, kuriais apibūdinama neturtinė žala, sąrašas; antra, įtvirtinta blanketinė nuostata, nurodanti, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; trečia, pateikti keli pavyzdiniai atvejai, kuriais pripažįstama teisė į neturtinės žalos atlyginimą; ketvirta, įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašas.
Pažymėtina, kad prie neturtinės žalos gali būti priskiriami ir išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Tačiau ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė.
Lietuva priskiriama prie tų valstybių, kuriose neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Tačiau pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Be LR CK, neturtinės žalos atlyginimą taip pat reglamentuoja ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai:
- 2005 m. birželio 30 d.
- 2002 m. gegužės 21 d.
- 1996 m. spalio 3 d.
- 2001 m. birželio 14 d.
Bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, įskaitant ir valstybę. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta LR CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Pagrindiniai neturtinės žalos pasireiškimo atvejai:
- Fizinis skausmas
- Dvasiniai išgyvenimai ar sukrėtimai
- Nepatogumai
- Emocinė depresija
- Asmens pažeminimas
- Reputacijos pablogėjimas
- Bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Taip pat konstatuojama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama.
Kriterijai, lemiantys neturtinės žalos dydį
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos objektu yra svarbiausios žmogaus vertybės, įstatymais siekiama maksimaliai jas apsaugoti, todėl draudžiama apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą.
Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, todėl įvertinti neturtinę žalą palikta teismui (tai yra fakto klausimas). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną.
Svarbu suprasti, jog žalos atlyginimo principo objektyviai taikyti yra beveik neįmanoma, todėl sprendimą dėl jos dydžio priima teismas, nustatydamas teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Būtent teisingos kompensacijos nustatymas už patirtą skriaudą yra viena esminių teismo funkcijų, sprendžiant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį:
- Pažeidimo sunkumas ir jo įtaka tolesniam nukentėjusiojo asmens gyvenimui;
- Šią žalą padariusio asmens kaltė (tik tais atvejais, kai kaltės laipsnis iš esmės padidina nukentėjusiojo asmens išgyvenimus);
- Šią žalą padariusio asmens turtinė padėtis (sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus);
- Padarytos turtinės žalos dydis;
- Kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės.
Teismas privalo įvertinti išvardintų kriterijų visumą bei jų tarpusavio santykį. Teismas turi spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Naujausioje kasacinio teismo praktikoje priteistos neturtinės žalos dydžiai sveikatos sutrikdymo dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinio susirgimo atvejais yra tokie:
| Priteista suma | Aplinkybės |
|---|---|
| 25 000 Eur | Ieškovui, patyrusiam sunkų sveikatos sužalojimą, dėl kurio jis visam gyvenimui tapo neįgalus, prarado 45 proc. darbingumo, jam buvo atlikta pirštų ir dalinė plaštakos amputacija. |
| 11 000 Eur | Ieškovei, dėl profesinės ligos netekusiai 60 proc. darbingumo. |
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.
Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., lieka randai, kuriuos pašalinti galima būsimomis operacijomis), tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis - kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant plastines operacijas, išgyvenimas vien dėl to, kad tokias operacijas reikės atlikti, nes jos sukelia papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių (fizinį skausmą, nepatogumus, laiko eikvojimą, važinėjimą tyrimams ir operacijoms bei turtines pasekmes - išlaidas, kurios ne visada gali būti nustatytos ir padengiamos).
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala.
Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar įmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės.
Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų.
Esminis kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika nukentėjusiajam sukelti padariniai.
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas.
Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (įvairius nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse).
Dar vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė.
Kaltė civilinėje atsakomybėje pasireiškia tyčia ar neatsargumu, o pastarasis skirstomas į paprastą ar didelį neatsargumą.
tags: #kaip #nustatyti #neturtines #zalos #kompensacijos #dydi